top of page

Raminta Jurėnaitė

Viktoras Paukštelis:

intelektinės ir jausmingos praeities refleksijos šių dienų tapyboje


Viktoras Paukštelis (g. 1983) ieškodamas atsakymo į klausimą, ar šiuolaikinėje tapyboje dar gali būti plėtojami tradiciniai žanrai – ne tik peizažo, bet ir portreto bei religinio, istorinio ar mitologinio paveikslo, užmezga dialogą ir su dailės istorijos srovėmis, ir su pavieniais įžymiais paveikslais. Savo darbais menininkas apeliuoja į žiūrovo erudiciją ir į intuityviai funkcionuojančią kolektyvinę atmintį.

„Miegantis matadoras (pagal É. Manet)“, drobė, aliejus, 130 x 164 cm, 2020 m.

Tapyboje menininkui – žinomam pianistui, atliekančiam klasikinę muziką, praeities meistrų kūriniai ne mažiau svarbūs nei šiuolaikiniai. Paukštelis labiausiai žavisi menininkais, įveikusiais savo laikotarpio tapyboje viešpataujančius stilius ir atvėrusiais kelius naujoms meno srovėms. Savo darbuose jis mezga dialogą su Caravaggio (1573–1610), pergalėjusiu manierizmo tradiciją ir padariusiu didžiulę įtaką visiems baroko meistrams, su Théodore’u Géricault (1791–1824), iš klasicisto tapusiu romantizmo pradininku, ir su Édouard’u Manet (1823–1983), sukėlusiu skandalą to meto visuomenėje akademizmui svetimais siužetais, tapyba en plein air bei laisva darbo technika ir taip tapusiu prekursoriumi jauniesiems tapytojams – impresionistams. Renkantis pavyzdžiais šių ir kitų senųjų meistrų paveikslus, Paukštelį domina kupinas jaudulio žaismas tarp pakartojimo ir pakeitimo, žavėjimosi ir destrukcijos.


Paukštelio kūryboje visapusiškai plėtojamoje gamtos temoje išskirtinis vaidmuo tenka paukščių motyvui. Pasitelkdamas žodžių žaismą, menininkas ironizuoja autoportreto ir autorefleksijos temomis, ekspresyviai tapydamas paukščius tą akimirką, kai jie trumpam nutupia tarp skrydžių. Pastaruoju metu sparnuočius pakeitė iškamšos. Monumentalius sumedžiotų paukščių natiurmortus išpuoselėjo Rubensas ir Fransas Snydersas. Savita simbolika jų paveiksluose susipindavo su prašmatnios puotos pažadu. Paukštelio medžioklės trofėjų – paukščių natiurmortai ne mažiau monumentalūs, bet, priešingai negu ištaigingos flamandų drobės, yra asketiški ir melancholiškai prisiliečia prie mirties temos.


Caravaggio tapyboje žanriškumas ir natūralistinis daiktiškumas susipina su gilaus dvasingumo siekimu, o šviesos ir tamsos kontrastas suteikia jo paveiksluose vaizduojamiems įvykiams dramatizmo.


Paveiksle „Jauna mergina su vaisiais II (pagal Karavadžą)“ (2021) Paukštelis pasitelkia koliažinę kompoziciją, citatas iš Caravaggio paveikslo jungdamas su elementais – svetimkūniais. Tokiu būdu jis sukuria melancholišką jaunos merginos įvaizdį, balansuojantį tarp idealizuotos antikinės skulptūros ir Giorgio de Chirico magiškojo realizmo. Caravaggio tapyboje menininką inspiruoja ne tik įtaigus poetiškas įvaizdis, bet ir išraiškos priemonės medžiagiškumui perteikti: subtilūs spalviniai žalios deriniai su rudais, juoda, rusva ir gelsva. Svarbus vaidmuo idealizuotame merginos portrete su perlo auskaru tenka akims – juodų akiduobių tuštuma poetiškam gražuolės įvaizdžiui suteikia keistų nerimą keliančių gaidų.


Vertikali, griežtai tektoniška kompozicija dalija paveikslą į dvi atskiras, nevienodo dydžio plokštumas, kuriose, naudojant detales, subtiliai įvedami lengvos asimetrijos elementai.


Pagal garsiojo neapoliečio paveikslą „Miegantis kupidonas“ Paukštelis nutapė drobę „Be pavadinimo (pagal Karavadžą)“ (2022). Menininko intervencija į pasirinktą pavyzdžiu kompoziciją ne iš karto pastebima. Kupidonas vaizduojamas kaip mažas nuogas berniukas, nutapytas paveikslo centre, šiek tiek pakeičiant miegančiojo pozą. Tapybiška chiaroscuro (it. chiaro – šviesus + scuro – tamsus) maniera apšviestą nuogą kūną stipriai išskiria iš giliai tamsaus fono. Paukštelis provokuoja cituodamas ir pasitelkdamas tas pačias priemones, kaip ir gausybė Caravaggio pasekėjų. Kartu muziejinėse ir privačiose kolekcijose susikaupė daugybė meistro paveikslo kopijų ir falsifikatų, todėl tai pretekstas Paukšteliui pakviesti žiūrovus pamąstyti apie originalo ir kopijos santykį, tikrus ir suklastotus paveikslus.


Vienas iš romantizmo pradininkų Prancūzijoje Théodore’as Géricault paveiksle „Alfred Dedreux“, portretuojamąjį vaizduoja sėdintį ant uolos idealizuotame kalnų panoramos fone. Tapydamas šio kūrinio motyvu savąją kompoziciją „Romantinė era (pagal Géricault)“ (2020–2021), Paukštelis padaro negausių, bet svarbių pakeitimų. Iš plačios panoramos paliekamas tik fragmentas. Scenovaizdis dar labiau romantizuojamas, kai po tokiu pat debesuotu dangumi herojus pasodinamas ant tarpeklio krašto. Išlieka panašūs spalviniais sprendimai: subtiliai derinamos žalia ir ruda su balta ir žydra.


Géricault kruopščiai ištapė herojaus veido bruožus ir šukuoseną, skirdamas dėmesį net smulkiausioms detalėms, bet Paukštelis eina kitu keliu. Jis atsisako modelio veido bruožų individualizavimo ir šiuos visiškai ištrina. Iš Géricault portretuojamos figūros telieka poza ir apranga. Į baltą dėmę – kaukę pavirtęs jaunuolio veidas visai scenai suteikia sapno siurrealumo.


Édouard’o Manet tapyba įkvėpė Paukštelio paveikslų grupę matadorų tema. Manet inspiracijų sėmėsi iš Francisco Goya tradicijos ir siekė dar labiau sustiprinti jo paveikslų dinamizmą. Atsisakydamas akademistinių kompozicijos taisyklių, Manet tapė plenere, nenaudodamas spalvų pustonių, todėl laisva technika nutapytuose jo paveiksluose šviesa šalia šešėlio atsiranda be jokio perėjimo.


Interpretuodamas Manet kūrinį, Paukštelis siekia dar daugiau veržlumo. Jis pasirenka fragmentišką, kupiną įtampos įstrižą kompoziciją ir žvilgsnio rakursą iš viršaus. Ant žemės gulinčius matadorų kūnus dideliame paveiksle „Miegantis matadoras (pagal É. Mane)“ (2021) Paukštelis tapo trimatį realistinį modeliavimą derindamas su ekspresyviais eskiziškais potėpiais. Blyškus matadoro veidas ir tradicinė juodai balta apranga baltoje, šviesos nutviekstoje arenoje prikausto dėmesį. Mįsle lieka dar vieno matadoro kūno fragmentas, vaizduojamas giliau erdvėje.


Visuose paveiksluose matadorų tema miego ir mirties būsenos sutapatinamos atskleidžiant būties laikinumą. Dramatizmas ir švelni melancholija šiuose Paukštelio paveiksluose jausmingai susipina.


Paukštelio tapyboje motyvų pasirinkimas slepia autobiografines užuominas. Menininkas, kilęs iš giminės, kurios jau kelios kartos puoselėja muzikos atlikimo tradicijas, anksti pradėjo mokytis muzikos. Ši aplinkybė buvo reikšminga ir pasirenkant Manet paveikslą, vaizduojantį mažą berniuką – pulko muzikantą, grojantį fleita. Paukštelis siekė kuo labiau priartėti prie šio kūrinio, atkartodamas Manet realistinio žanrinio portreto tipą: kruopščiai modeliuojama trapi berniuko su uniforma figūrėlė, perteikta natūrali laikysena bei judesiai kaip ir susikaupimas dar vaikiškame veide. Paukštelis virtuoziškai tiek atkuria, tiek keičia Manet paveikslui būdingus spalvinius santykius. Muzikanto uniformos kepurė, kostiumo ir apavo audinių spalvose vyraujanti juoda spalva pagyvinama baltos ir aukso spalvos sagomis ir uniformos juostelių siuviniais. Manet šias spalvas subtiliai derino su figūras gaubiančiu alyviškai žaliu fonu, o Paukštelis, priešingai, fleitininką vaizduoja šviesiai rožiniame fone. Konceptualų viso sumanymo charakterį sustiprina to paties motyvo pakartojimas paveikslų poroje „Fleitininkas I ir II (pagal É. Manet)“ (2021).


Visą ciklą monumentalių drobių Paukštelis skyrė „Istorinio“ žanro paveikslui, vaizduojančiam nežinomą „herojų“ (2021). Inspiracijų temai ir kompozicijai menininkas rado XVI–XIX a. puoselėtuose reprezentaciniuose aristokratų ant žirgų portretuose ir medžioklės bei batalinėse scenose.


Dangaus fone, beveik tuščioje erdvėje dominuoja raitelių ant žirgų siluetai. Dramatizmo scenoms suteikia dinamiškas judėjimas. Piestu stojančius žirgus raiteliams sunku suvaldyti, galingi gyvūnai grėsmingai artėja prie žiūrovo.


Žirgai vaizduojami beveik natūraliai, galingi jų kūnai masyvūs, grakščios kojos. Kruopščiai ištapomi raumenys, karčiai, kanopos ir balnai bei pakinktai. Tuo tarpu raiteliai tapomi daug eskiziškiau. Veidų bruožai lieka šešėlyje, o nepuošni apranga čia taip pat neindividualizuojama. Galiausiai sunku pasakyti, ar visur vaizduojamas ne tas pats raitelis.


Romantiškoje scenoje pats raitelis paverčiamas antraplaniu personažu. Ir herojaus, ir heroizmo temos Paukštelio paveikslų cikle interpretuojamos skeptiškai. Šį įspūdį dar labiau sustiprina spalvų redukavimas į pilką su juoda. Pats herojaus įvaizdis suvokiamas kaip anachronizmas ir simboliškai pasidengia „patina iš dulkių“.


Richardo Wagnerio (1813–1883) pažiūros susiformavo iš to laikotarpio visuomenės jausminių būsenų suvokimo. Savo ruožtu, meniškai interpretuodamas jas kaip kompozitorius ir dvaro kapelmeisteris, Wagneris pats padarė didžiulį poveikį XIX amžiui. Jo dėmesio centre pagrindinės emocinės nuotaikos – susvetimėjimas ir priklausomybė, erosas ir pasibjaurėjimas. Dėl antisemitinių ir nacionalistinių Wagnerio pažiūrų jo kūrybą imta sieti su nacionalsocialistine ideologija. Kompozitorių galima vadinti ir šiuolaikinės komercializuotos spektaklių ir koncertų rinkodaros pradininku. Jis strategiškai suteikė naują vaidmenį visuomenėje menininkui ir menui. Šiam tikslui Wagneris ir tapytuose, ir fotografiniuose portretuose kuria savo asmenybės mitą, pasitelkdamas apgalvotą inscenizaciją. Tokie reprezentaciniai jo fotografiniai atvaizdai tapo išeities tašku ir monumentaliems Paukštelio paveikslas „Mr. W“ ir „Mr. W. II“ (2022).


Jau pats portretuojamos asmenybės pasirinkimas susijęs su prieštaringu šių dienų požiūriu į jos palikimą. Herojus čia netiesiogiai „deheroizuojamas“. Wagnerio portretai gali būti interpretuojami tokiame pačiame kontekste, kaip ir paveikslų ciklo, skiriamo nežinomam „herojui“, raiteliai. Svarbūs tiek formalūs, tiek turinio ryšiai.


Paveiksle „Be pavadinimo“ (2020–2022) – paslaptinga dvikovos pistoletais scena. Paukštelio vaizduotėje šis paveikslas atsiranda sulydžius aibę inspiracijų iš literatūros, operų, libretų, kino, dailės ir dokumentinių šių dienų kronikų. Dvikovos dalyvių apranga, šukuosenos ir ginklai parinkti taip, kad veiksmą galima interpretuoti ir kaip XIX a. susirėmimą, ir kaip šių dienų šaudymo pratybas. Laukymė, kurioje susitinka dvikovos dalyviai, – taip pat belaikė.


Paukštelio tapybai būdingą vaizdų daugiaprasmiškumą sustiprina spalvų atsisakymas. Vien subtiliais pelenų pilkos pustoniais nutapyta dvikovos scena prieš žiūrovą išnyra kaip trapus miražas. Vaizdas gresia išnykti sulig šūvio dūmų debesiu.


Iš antrinės realybės, o ne iš natūros tapantis menininkas pasitelkia dar vieną motyvų šaltinį: jis tapo paveikslus iš knygose, periodinėje spaudoje ir asmeniniuose albumuose rastų senų ir naujų, nespalvotų nuotraukų. Iš jų tapyti įvairių žanrų paveikslus, apsiribodamas pilkos monochromija, dar 70-aisiais Diuseldorfe pradėjo Gerhardas Richteris, greitai sulaukęs ir tarptautinio pripažinimo. Šis metodas vienam garsiausių šių dienų tapytojui išliko svarbus, nors ir ne vienintelis, ir vėlesniu kūrybos periodu. 9-ajame XX a. dešimtmetyje šią meninę strategiją pasirinkę belgų tapytojai Lucas Tuymansas ir Janas Vanriet savo paveikslus skyrė traumuojantiems XX a. istorijos įvykiams. Tuymanso tapybos maniera sekė ypač daug jaunesniosios kartos menininkų skirtingose šalyse. Šiandien tokia menininko strategija įsitvirtino kaip neatidaloma šiuolaikinės tapybos raidos dalis, ją pasirinkę tapytojai ieško savojo individualaus raiškos būdo.


Tokiu metodu sukurti Paukštelio paveikslai balansuoja tarp dokumento ir intelektinės bei emocionalios refleksijos. Juose ypač detaliai pasakojama apie tekantį žmonių gyvenimą, paukščius ir žvėris gamtoje. Kartu menininkas dvejodamas klausia savęs ir žiūrovo, ar mes dar sugebame dėmesingai ir juo labiau teisingai stebėti. Paukšteliui tapymas turi ir kažką magiškai rituališko. Drobės paruošimas, dažų sumaišymas ir padengimas teptuku skirtingais sluoksniais trunka ilgai, o dar pertapymas ar net drobės sunaikinimas, kai rezultatas netenkina, – visa tai prieštarauja skubėjimui.


Paveikslų diptiche „Be pavadinimo“ (2021), nutapydamas mamos vaikystės nuotraukas iš šeimos albumo, Paukštelis išgyvena atsisveikinimo su ja liūdesį. Netekties skausmas slopinamas atidžiu žvilgsniu į išlikusius atvaizdus. Vaikystės periodo pasirinkimas padeda suvokti laiką kaip tėkmę. Frontalioje kompozicijoje, neutraliame fone, kupinas rimties, trapus mergaitės veidas priartinamas ir ji žiūri stebėtojui tiesiai į akis. Spalvų monochromija suteikia atvaizdams asketiškumo, sunaikindama net menkiausias buitiškumo užuominas. Kartu blyški pilka asocijuojasi su nutolimu, išnykimu, kas kontrastuoja su tiksliai realistiškai ištapytomis detalėmis. Fotografinis dokumentiškumas galiausiai paveiksluose paverčiamas skaidraus liūdesio persunktais portretais.


Tapydamas „Uždraustą peizažą“ ir „Uždraustus kraštovaizdžius“ (2021), Paukštelis tarsi kritiškai klausia, ar šiandien tradicinis peizažo žanras dar gali egzistuoti.


„Uždraustas peizažas I“ vaizduoja tipišką lietuvišką gamtovaizdį. Po aukšto dangaus skliautu per laukus miško link neskubriai vingiuoja keliukas, pakraščiuose apaugęs krūmokšniais. Šis motyvas niekuo neišsiskiria iš daugelio panašių su meile gimtinei tapytų Vlado Didžioko (1889–1942) ar Jono Buračo (1898–1977) peizažų. Tik tas pats kraštovaizdis Paukštelio paveiksle įgauna visai kitą prasmę. Ten, kur pirmtakai tapė intymias kamerines studijas plenere, šiandien tapytojas renkasi monumentalų formatą ir tapo gamtą atsisakydamas spalvų ir apsiribodamas pelenų pilkos monochromija.


Galiausiai visą nutapytą vaizdą, tarsi uždrausdamas, jis perbraukia plona raudona linija. Pažįstamas motyvas, užuot teikęs malonumą, sukelia nerimą.


Nuošalios vietos su stirnų bandomis pamiškėje pavasarį ir laukuose žiemą („Uždraustas kraštovaizdis I“ ir „Uždraustas kraštovaizdis II“) pradžioje atrodo kaip saugios idilės, bet šis įspūdis klaidina. Stirnos čia stebimos per medžiotojo šautuvo taikiklį, kas sukuria užslėpto pavojaus atmosferą. Tradicinio žanro romantinė tradicija keičiama pasitelkiant naujas technologines priemones. Subtiliai balansuojama tarp ramybės ir judėjimo, vaizdai įgauna laikinai sustabdytos akimirkos įspūdį.


Dabartis susipina su prisiminimais Paukštelio paveiksluose „Žanrinė scena su papūga“ ir „Berniukas su papūga“ (2021). Čia tapytojas grįžta prie vaikystėje jam įspūdį padariusios fotografijų spaudoje serijos, kurioje užfiksuotas įžymaus gamtininko Davido Attenborough susitikimas su princu Charlesu ir princese Anna 1958 metais. Monochrominiuose paveiksluose atkartojamos situacijos, kuriose veiksmo scenos rūpestingai surežisuotos. Teatrališkumas randa išraišką tiek frontalioje kompozicijoje ir veikėjų pozose, tiek kruopščiai parinktoje reprezentatyvioje aprangoje. Išdidintos ir transformuotos fotografijos – dar vienas kiek ironiškas šiuolaikinio žanrinio paveikslo teikiamas pasiūlymas. Tuo pačiu metu pasirinkimas vaizduoti vieną pirmųjų mokslininkų, kovojančių už aplinkosaugą, – neatsitiktinis. Tai dar viena Paukšteliui svarbios gamtos temos variacija.


Abiejose paveikslų grupėse, tapytose pagal senuosius meistrus ir iš fotografijų, tradicinių žanrų tyrinėjimas Paukšteliui šiandien atveria neįprastai platų temų repertuarą – universalios galios ir laikinumo, meilės ir mirties, tikėjimo ir abejonių temos papildomos asmeninėmis. Netiesiogiai, per užuominas pasakojama ir menininko autobiografija, aistra muzikai, tapybai ir gamtai.


Pilkos ir juodai baltos monochromija turi konceptualų charakterį, menininkas taip nurodo į vaizdų kilmę iš antrinės realybės ir suteikia jiems daugiaprasmio sąlygiškumo. Tuo pačiu metu ir ši monochromija yra iškalbinga, nes nėra dviejų vienodų pilkų ar juodos atspalvių. Pilkos gali būti šiltos ir šaltos, juoda – virpantis šešėlis ir gili tamsa.


Tapytojas renkasi skirtingų dydžių drobes – nuo didžiulių monumentalių iki labai mažų. Dydį jis pasirenka pagal kūrinio sumanymą ir dažnai tą patį visai paveikslų grupei, autoriui svarbi kaita tarp reprezentacijos ir intymios komunikacijos.


 

Intellectual and sensual reflections of the past in contemporary painting



Viktoras Paukštelis (b. 1983), in his search for an answer to the question of whether traditional genres – not only landscape, but also portraiture and religious, historical, or mythological paintings – can still be developed in contemporary painting, engages in a dialog with both art historical currents and individual famous paintings. In his works, the artist appeals to the viewer’s erudition and the intuitive functioning of collective memory.


In painting, the artist, a well-known pianist who performs classical music, considers the works of past masters as important as contemporary ones. Paukštelis is most impressed by artists who have overcome the prevailing styles in the painting of their period and opened the way for new artistic currents. In his work, he engages in a dialog with Caravaggio (1573-1610), who overcame the Mannerist tradition and was a major influence on all the Baroque masters, and Théodore Géricault (1791-1824), who transformed himself from a classicist to a pioneer of Romanticism, and Édouard Manet (1823-1983), who caused a scandal in the society of his time with his subjects alien to academia, his painting en plein air, and his free technique, and thus became a precursor for the young impressionist painters. Choosing paintings by these and other old masters as examples, Paukštelis is interested in the exciting play between repetition and replacement, admiration and destruction.


The motif of birds plays an exceptional role in the theme of nature, which is comprehensively developed in the work of Paukštelis. Using wordplay, the artist satirizes the themes of self-portraiture and self-reflection, expressively painting birds at the moment when they briefly land between flights. Recently, stuffed animals have replaced birds. The still lifes of Paukštelis’ hunting trophies, the birds, are no less monumental, but, unlike the exuberant Flemish canvases, they are ascetic and melancholic, touching on the theme of death.


Paukštelis provokes by quoting and using the same means as Caravaggio’s many followers. At the same time, museum and private collections have accumulated numerous copies and forgeries of the master’s paintings, and this is an excuse for Paukštelis to invite the audience to reflect on the relationship between the original and the copy, the real and the fake.


Édouard Manet’s painting inspired a group of paintings by Paukštelis on the theme of matadors. In his interpretation of Manet’s work, Paukštelis strives for even more verve. He opts for a fragmented, tension-filled diagonal composition and a perspective from above. In the large painting Sleeping Matador (after É. Manet) (2021), Paukštelis combines three-dimensional realistic modeling with expressive sketchy brushstrokes to paint the bodies of matadors on the ground. A matador’s pale face and traditional black-and-white outfit in a white, light-filled arena hold one’s attention. A fragment of another matador’s body, depicted in deeper space, remains an enigma. In all the paintings, the matador theme of sleep and death are juxtaposed, revealing the transience of existence. Dramatism and gentle melancholy are sensually intertwined in these paintings by Paukštelis.


The choice of motifs in Paukštelis’ paintings conceals autobiographical allusions. The artist, who comes from a family that has been upholding the tradition of music performance for several generations, started learning music at an early age. This circumstance was also significant in the choice of Manet’s painting of a young boy, a musician in a regiment, playing the flute.


Paukštelis devoted an entire series of monumental canvases to a painting of the historical genre, depicting an unknown hero (2021). The artist found inspiration for the theme and composition in the 16th–19th century cherished representative portraits of aristocrats on horseback and in hunting and battle scenes. The themes of a hero and heroism in Paukštelis’ series of paintings are interpreted skeptically. This impression is further reinforced by the reduction of colors to grey and black. The very image of the hero is perceived as an anachronism and is symbolically covered with a “patina of dust.”


Richard Wagner’s (1813-1883) views were shaped by his perception of the emotional states of the society of that time. To this end, Wagner created a myth of his personality in both his painted and photographic portraits, using deliberate staging. Such representational photographic images of him also became the starting point for the monumental paintings Mr. W. and Mr. W. II (2022) by Paukštelis. The very choice of the personality to be portrayed is linked to the controversial contemporary attitude towards his legacy. The hero is implicitly “de-heroized” here.


In Forbidden Landscape and Forbidden Landscapes (2021), Paukštelis asks, as if in a critical way, whether the traditional genre of landscape can still exist today.


Painting from a secondary reality rather than from nature, the artist uses another source of motifs: he paints pictures from old and new black-and-white photographs found in books, periodicals, and personal albums. Paukštelis’ paintings, created using this method, balance between documentary and intellectual and emotional reflection.


Naujausi įrašai

Rodyti viską

コメント


bottom of page