Agnė Jokšė

„Take The Money and Run“ arba

Koks yra projekto, kuriame dalyvauju, kūrėjų honorarų fondas?

Agnė Jokšė. Anastasios Sosunovos nuotr.

Pastaraisiais metais, diskusijos apie menkus vizualaus meno kūrėjų uždarbius, ir šiai profesijai tenkančius iššūkius kaip niekada netyla. Atliekami įvairiausi tyrimai, skaičiuojamos potencialios kūrėjų atlygių grindys, viešumoje garsiai svarstoma, kur gi slypi šios problemos šaknys, tačiau neretai, atsimušama į vieną, kone konstanta tapusį argumentą, jog strateginis, pačios valstybės subsidijuojamas jos dėmuo – kultūra – yra nepakankamai finansuojamas. Paradoksalu, kad nepaisant to, jog vizualaus meno bendruomenėje tvyro persidirbimo atmosfera, kultūros rėmimo konkursuose dalyvaujančių pareiškėjų ratas auga greičiau, negu valia šią bendruomenę stiprinti. Savo ruožtu, vis iš naujo mėginame apskaičiuoti realias išlaidas patiriamas kuriant kultūrines patirtis ir produktus, ir būtent jas pateikti kaip svarius argumentus siekiant didesnės valstybės paramos. Atrodo, kultūros rėmimo fondų skirstomos lėšos auga, trokštamų pokyčių viltis stiprėja. Tačiau iš esmės, menkai kas keičiasi, nes už solidesnį finansavimą tenka žadėti daugiau (neretai net daugiau negu gali sau leisti). Pati asmeniškai svarstau, kad susikoncentravus į aklą lėšų didinimo „kampaniją“, norimo rezultato nepasieksime. Pirmiausia, reikia rimtai įsivertinti, kokią kultūrą galime ir norime sau leisti ir esamomis lėšomis. Ar konstruojant kultūros rėmimo fondus nebuvo sukonstruotos nepramušamos, stiklinės meno darbuotojų atlygių lubos? Ar tikrai buvo padaryta viskas, kad visos kultūrinėse veiklose dirbančios šalys, tame tarpe ir kultūros operatorių samdoma kūrėjų bendruomenė, būtų apsaugotos bei turėtų lygiavertes derybines pozicijas gauti už savo darbą ir kūrybinį indėlį pakankamą ir sąžiningą atlygį?

Tingią šios vasaros dieną, spontaniškai pasikviečiau savo puikų draugą, menininką, aplankyti mane pirmojoje studijoje, kurioje dar tik įsikurinėju, drauge išgerti kavos ir paplepėti. Atrodo, per tas porą valandų spėjome apžvelgti visas bendražmogiškas temas – kalbėjomės apie šeimas, kasdienybės iššūkius, sveikatą, meną, socialinio rato melodramas, politiką, istoriją ir kitas aktualijas. Tarytum tarp kitko, draugas pasidžiaugė, kad „Pamėnkalnio“ galerija, kurioje jis surengė jau nebe pirmą personalinę parodą, pirmą kartą sumokėjo jam „net 240 eurų honorarą“ ir pridūrė, kad į šį atlygį taipogi yra įtrauktos ir 50 eurų kainavusios kūrinių transportavimo paslaugos, kuriomis jis rūpinosi pats.

Kiek atsipeikėjusi nuo patirto lengvo šoko ir priminusi sau, kad ne visi nešiojame vienodo dydžio batelius, kad menininkių/ų parduodančių ir neparduodančių vienetinius meno kūrinius privatiems asmenims realybės gali būti labai skirtingos, paklausiau „bet gal pardavei ką?“. Nepardavė. Pasiguodė, kad nebuvo panašu, jog galerija labai stengiasi užsiimti jo kūrybos pardavimais, o jis pats, deja, nėra geras pardavėjas. Kad paroda turėtų bent šiokią tokią sklaidą, pats ir interviu turėjo susiorganizuoti. Įdomi galerija, pagalvojau, menininkas pasidaro viską – investuoja į savo kūrybą, medžiagas, skiria nesuskaičiuojamą skaičių valandų, pats atsiveža paveikslus, juos sukabina – ir galerijai belieka pasikviesti potencialių kūrybos pirkėjų, parduoti paveikslą ar kelis ir pasiimti už šį sunkų darbą tarp 30-50 %, bet ji ir to nedaro.

Labiausiai nuvilianti šios situacijos aplinkybė yra ta, kad mes kalbėjomės ne apie kažkokią paribio galeriją, be biudžetų ar finansavimo, bet apie vieną svarbesnių, vieną pirmųjų nevalstybinių galerijų Lietuvoje, Vilniuje, finansuojamą beje, pagrinde valstybės lėšomis. Ir šiosios tikslai, atrodytų, meno bendruomenei yra ganėtinai reikšmingi: aktyviai veikti modernaus ir šiuolaikinio meno lauke, atstovauti profesionalių menininkų, kuratorių ir visuomenės interesams, stimuliuoti meninę kūrybą ir jos sklaidą, bendradarbiauti tiek su pripažintais kūrėjais, tiek ir su jaunais, perspektyviais menininkais. Tad jam pridūrus, kad nemokėti menininkėms/ams atlygių už surengtas parodas šiai erdvei yra laba įprasta praktika, ironiškai pagalvojau, „va čia tai tikras kūrėjų interesų atstovavimas ir kūrybos stimuliavimas“.

Neslėpsiu, buvau kiek daugiau nei nustebusi, nes 2022-2024 metais dirbau Lietuvos kultūros tarybos (toliau – LKT) eksperte, vertinau ir „Pamėnkalnio“ galerijos paraiškas vizualaus ir tarpdisciplininio meno srityse, ir tikrai negaliu prisiminti, kad nors vienai erdvei, neplanuojančiai atsiskaityti su kūrėjomis/ais būtų buvęs skirtas finansavimas. Esu giliai įsitikinusi, kad Lietuvoje, tik savęs negerbiančios meno erdvės ir galerijos, rašydamos kultūros projektus ir gaudamos valstybinį finansavimą neįtraukia menininkių/ų atlygių į savo projektų sąmatas. Bet turiu neblogą atmintį, tad prisiminiau, kad jų sąmatos lentelėje buvo numatytos lėšos menininkių/ų honorarams, tad pasitikslinimui, prisijungiau prie projektų valdymo sistemos – LKT IS – peržiūrėjau galerijos 2023 metų programai skirtą paraišką, kuri buvo sėkmingai finansuota, ir matau, jog paraiškoje parodas rengsiančių kūrėjų honorarų eilutė tikrai buvo. Kaip anglakalbi linkę sakyti – give the benefit of the doubt (lt. nors ir abejoji, patikėk) – galbūt praeiti metai buvo ypatingi ir ši galerija gavusi finansavimą atsiskaityti su menininkėmis/ais, sąžiningai tą ir darė, o tai, kad galerija nemoka kūrėjoms/ams honorarų yra tik prastas gandas, vilnijantis iš praeities, visai nebeaktualus šiandien. Tad parašiau kitam bičiuliui menininkui, kuris kaip tik buvo įtrauktas į galerijos 2023 metų programos paraišką ir surengė minimoje galerijoje personalinę parodą. Netrukus gavau trumpą atsakymą, kad galerija už solo parodą jam sumokėjo 0 eurų.

Man ne kartą iš labiau patyrusių kolegių/ų teko išgirsti: taip buvo ir bus visada (suprask, kad menininkės/ams nemokės už darbą); problema yra, bet gamta jos sprendimo nenumatė; menininkės/ai net nenori tų honorarų; pačios/tys kaltos/ti; niekam neįdomu kiek darbo įdėjo menininkė/as; tai jau tik jos ar jo asmeninis reikalas; jeigu bent vienas iš dešimties išplauks, bus gerai… Galėčiau tęsti šią „Negi nežinai kokią profesiją pasirinkai?“ pasaką iki nukritimo. Reikia pripažinti, kad egzistuoja šabloniški atvejai, kurių vizualiame mene, dėl šios tikrai savotiškos profesijos specifikos, yra daugiau negu kitose srityse. Kaip kad, deja, būna – originalios menininkės/o kūrybos, apart pačios/ties, niekam nereikia. Ir šie atvejai, po 4 ar 6, o gal net daugiau metų praleistų studijuojant vizualius menus akademijose, yra ypatingai liūdni, ir tikrai apmaudu, kad net sėkmingai studijas baigusiųjų tarpe, visai ne reti. Tačiau būtent tokie atvejai nukreipia dėmesį nuo tikrosios laisvųjų (1) profesijų atstovų, dirbančių meno lauke, realybės. O realybė gali būti ir tokia: pripažinta/s menininkė/as yra pakviečiama/s, nes erdvei menininkės/o kuriamas turinys yra reikalingas, jos ar jo vardu yra parašomas projektas, gaunamas valstybės finansavimas surengti parodą (atlikti darbą), ir su ja/juo arba nėra atsiskaitoma, arba yra atsiskaitoma pasiūlant juokingą simbolinį atlygį. Matau labai konkrečią problemą, kuomet erdvę subsidijuojant valstybės lėšomis, jai yra suteikiamos palankios sąlygos disponuoti ne tik kūrėjų statusu, bet ir jų atlygiais taip kaip tokioms erdvėms priimtina: be jokių įsipareigojimų ar pasekmių, įgalinant nesąžiningas erdves ne savo pačių darbu, o būtent neapmokamu arba neadekvačiai apmokamu menininkių/ų darbu kompensuoti lėšų stygių ir generuoti patirtis bei prekes, gyvybiškai būtinas šių erdvių tęstinei veiklai.

Svarbu paminėti, kad ir šiandien yra komerciškai veikiančių galerijų, kurios nemoka honorarų kūrėj/oms/ams. Ir beje, nekalbu apie komercines galerijas, dar kitaip vadinamas - vanity (lt. tuštybių) galerijomis, kurių veikimo modelis „stovi ant to“, jog menininkės/ai brangiai susimoka už parodinį laiką ir erdvę, nes tai yra atskira meno rinkos sukčiavimo kategorija. Turiu mintyje gerbtinas galerijas, kurios kuria santykį su menininke/u, ją ar jį įtinklina, vykdo kūrybos sklaidą, ją kontekstualizuoja. Skirtumas tik tas, kad komerciškai orientuotos galerijos, tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse, praktiškai negauna valstybės subsidijų, nes visų pirma, tai yra grynas verslas. Šios galerijos atsakingai vertina savo galimybes parduoti kūrinius, bei neretai, kaip verslui būdinga, prisiima dalį rizikos — investuoja į kūrinių produkciją nuosavas lėšas ir galiausiai, pasirinktą rodyti meną sugeba parduoti, nes kitaip elementariai negalėtų egzistuoti. Toks modelis nebėra apie honorarus per se, bet apie pelno, gauto už konkrečių prekių pardavimą, dalinimąsi.

Deja, Lietuvos vizualaus meno srityje turime neraminančią situaciją. Dalis šiandien kuriančių ir dirbančių kūrėjų net nesužino, kad kultūros organizacija, su kuria ji ar jis bendradarbiauja, valdo ir jų atlygių lėšas. Bėda yra ta, kad organizacijos/ įmonės/ institucijos/ mažosios bendrijos ir t.t., sąžiningai nesumokančios ne kažkam kitam, bet būtent kūrėjų atlygiams skirtų projektinių pinigų, turi tokią manevro laisvę ir ja pasinaudojusios nepatiria jokios reikšmingos žalos, nei projekto vykdytojų reputacijai, nei erdvės veiklos tęstinumui. Jos ir toliau teikia paraiškas, gauna finansavimą, vykdo kultūrines veiklas bei sėkmingai kultivuoja klaidingą šiandieninės meno rinkos supratimą – juk menininkui tiesiog reikia erdvės savo kūrybą parodyti, ir nieko daugiau. Nesąžiningai veikiančios erdvės vis dar egzistuoja ne tik todėl, kad kalbamės apie jų veikimo modelius pernelyg tyliai. Jos veikia visų pirma todėl, kad butaforinę vizualaus meno sceną sukurti ir paremti valstybei kainuoja pigiau, negu pasirūpinti tvariu jos pagrindu, galimybėmis ir būtinybe veikti etiškai. Tad neišvengiamai kultūros rėmimo fondai šykščiai padalindami finansavimo kiaušinius tarp daugybės skirtingų pintinių (tame tarpe, iš inercijos ir tradicijos, dalį jų įdeda ir į kiauras pintines) nepadeda kultūros organizacijoms nei augti, nei oriai išnykti.

Suprantu, kad kita pusė irgi turi argumentų. Konkurencija nuožmi, žvelgiant į kasmet augantį, ne tik pačių kultūros erdvių, bet profesionalių paraiškų rašytojų parengtų idėjų kalną – akys raibsta nuo potencialo, ambicijų ir taiklių raktinių žodžių, bet realybė skaudi, vis tiek finansavimo neužteks visoms/iems. Priklausomybė nuo valstybinio finansavimo, šalyje neturinčioje stiprios meno rinkos, įpročio ir tolygios perkamosios galios susimokėti už kultūrines patirtis savarankiškai, – kone nekvestionuotina. Neretai projektai yra finansuojami ne pilna apimtimi, o nuolatines/ius darbuotojas/us reikia išlaikyti ištisus metus. Daugeliui kultūros pareiškėjų, net ir skrupulingai tiksliai suskaičiavus projektų sąmatas, praktiškai visuose konkursuose yra skiriamas mažesnis finansavimas, siūlant sumažinti metinių planų apimtis. Pvz.: siūloma vietoje 10 planuojamų parodų, surengti 7 ar 8 parodas. Skeptiškai žiūriu į greitai išmoktą ir Lietuvos kontekste sėkmingai pritaikytą senųjų demokratijų kultūros rėmimo fondų išvystytą metodą niekam iš pareiškėjų neskirti pakankamų, prašomų lėšų, bet užtat finansuoti didesnį skaičių skirtingų pareiškėjų. Tarytum, Lietuvoje turėtume dar kelis kultūrą remiančius fondus, galėsiančius paremti organizacijas trūkstamomis lėšomis. Neabejoju, kad būtent ši situacija tik dar labiau gilina kultūros bendruomenės pervargimo ir nusivylimo esama sistema jausmą. Suprantant kultūros rėmimo situacijos kompleksiškumą ir problematiką empatizuotis su projektų pareiškėjų bendruomene tikrai nėra sudėtinga. Bet viliuosi, kad sveikas protas neleis sudvejoti – organizacijai yra skiriamas mažesnis finansavimas visai ne todėl, kad kas galvoja, jog būtent menininkių/ų honorarai yra nereikšminga sąmatos dalis, be kurios projektas vis tiek galės būti sėkmingai įgyvendintas.

Tačiau ši situacija, kad ir kokia ji, pasirodo, lietuviškame meno lauke banali bebūtų, mane papiktino. Vis dar negaliu suprasti, kaip gavus lėšas atlygiams ir jų nesumokėjus, galima už gautą valstybinę paramą sėkmingai atsiskaityti bei gauti ją ir vėl? Panaši ir absoliučiai absurdiška situacija būtų, jeigu įmonė “X” gautų valstybės subsidijas pasamdyti darbuotoją, bet vietoje to, įdarbintų neapmokamą praktikantę/ą, o gautas subsidines lėšas perskirstytų savo nuožiūra kitoms įmonės reikmėms. Vietoje atlygio, už gautas ir kitais būdais pasisavintas lėšas pasiūlytų praktikantei/ui įdomią darbo patirtį, CV įrašą bei sustiprintą lūkestį ateičiai – nors ir ne šį kartą, bet už darbą – užsidirbti. Ir darbdaviui, ir valstybei, ir praktikantei/ui, nežinančiai/iam, kad įmonei buvo skirtos jo/s atlygio lėšos – visoms pusėms tai atrodytų kaip puikūs, vertingi ir sąžiningi mainai. Ir deja, tokie analogai Lietuvos meno padangėje yra ne pavienės išimtys, o praktikos ir metodai, susiformavę pasekoje to, kad norime kultūros daug už pigiai. Apmaudu, kad tokios praktikos veikia: ir nesumokėjus kūrėj/o/a/ms, kultūrinis gyvenimas Lietuvoje verda, o mes tuo galime mėgautis sąlyginai nebrangiai, nes “meninink/ės/ai, daugiau negu bet kas kitas, finansavo menus, pasiūlydamos/i nemokamą darbą” (2)

Manyčiau, kad šioje vietoje atsiveria šiokia tokia kultūros finansavimo spraga, kurią pagaliau galime pamatyti plika akimi. Laimėjus finansavimo konkursą, LKT palieka pareiškėjams teisę perskirstyti finansavimo lėšas, kad organizacijos galėtų lengviau ir be didelių pasekmių prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. Kad praėjus daugiau kaip pusmečiui po paraiškos pateikimo ir gautų lėšų gavimo, nebūtų įspraustos į biurokratinius spąstus, jeigu – tiekėjų kainos pasikeitė, neadekvačiai išaugo erdvės išlaikymo išlaidos ar kūrėjų produkcijai reikėjo mažiau lėšų negu buvo galvota prieš tai. Ir tai yra labai gerai, nes įsivaizduokite, kad nutinka taip, jog suplanuotą programą dėl svarbių priežasčių išties reikia keisti, tad sąžiningiems pareiškėjams tokią galimybę turėti yra būtina sąlyga. Viso to pasekoje, pareiškėjai, ypatingai neskaidrūs ir nesąžiningi, gali paramą, skirtą atsiskaityti už meninininkių/ų darbą, perskirstyti kitoms reikmėms. Menininkės/ai, savo ruožtu, net ir nesužinos, kad finansavimas buvo skirtas ir jų atlygiams, nes ši informacija joms ir jiems nėra prieinama, – ir atlygio nereikalaus.

Girdint tokias meno lauko siaubo istorijas imu dvejoti, ar per pastarąjį LKT veikimo dešimtmetį tikrai sugebėjome pasiruošti didesniam finansiniam kultūros rėmimui. Kad į šį klausimą pavyktų atsakyti tiksliau, reikėtų įvertinti kitas trūkstamas vizualaus meno lauko dėlionės detales. Tad kitam kartui, arba kitai/am autorei/iui paliksiu ne ką mažiau opias mūsų lauko problemas, kaip: viešųjų pirkimų įstatymą vizualaus meno institucijų kontekste ir meno institucijų ir nevyriausybinių kultūros operatorių efektyvumą naudojant valstybės kultūrai skirtas lėšas. Tol, kol sąžiningas atsiskaitymas už darbą nebus bendra kultūros bendruomenės vertybė, įtariu, kad didinant kultūros finansavimą be sąlygos mokėti už kūrėjų darbą, už išnaudojimą sumokėsime tiesiog atitinkamai daugiau. Visų pirma reikia stiprinti menininkių/ų derybines pozicijas. Jos ir jie turi žinoti, kas ir kokias jų atlygių lėšas valdo. Sociologo ir menininko Tado Šarūno pasiūlytos meno atlygių grindys (3) , kaip metodas kuris padėtų šalims pradėti atlygių derybas ne nuo nulio, yra vienas iš puikių sprendimų. Tačiau svarstau, kad galbūt reikėtų derinti šį metodą drauge su dar labiau išplėstu valstybinio finansavimo skaidrumo standartu?

Norėtųsi pakviesti Lietuvos Kultūros tarybą ir kitas valstybinio finansavimo konkursus organizuojančias institucijas solidarizuotis su menininkių/ų bendruomene. Jeigu konkursus laiminčios kultūros organizacijos to nedaro, kultūros rėmimo fondai turėtų informuoti kūrėjus apie jų atlygiams skirtas lėšas, viešinant bendrą konkretaus projekto kūrėjų honorarų sumą (kitaip tariant, honorarų fondą) greta trumpų finansuotų projektų aprašymų, kuriuos ir taip viešina. Tai reikšmingai prisidėtų prie valstybinio finansavimo skaidrumo standarto plėtimo. Techniškai tą padaryti neturėtų būti sudėtinga, nes menininkų honorarams skirtos lėšos yra kiekvienoje finansinėje projekto lentelėje, išskiriamos atskiroje sąmatos eilutėje. Esu įsitikinusi, kad tai padėtų menininkei/ui derybose ne ką mažiau, negu žinoti standartinius įkainius už standartines funkcijas, gal netgi sukalibruotų lūkesčius, augančius greičiau už realias galimybes, o gal net atskleistų, kad jos/ie yra įvertinti didesniais atlygiais, negu, kad pačios/tys įsivaizdavo.

P.S. Vis dar tebemanau, kad geresnės ir demokratiškesnės alternatyvos už kultūros rėmimo fondus dar neturime, tačiau erdvės tobulėti tikrai netrūksta. O projektinės Lietuvos galerijoms, sugebančioms suktis tik iš valstybinio finansavimo ir neapmokamo meninink/ių/ų darbo, noriu palinkėti labai rimtai įvertinti savo darbo modelius. Menininkių/ų bendruomenė tarpusavyje kalbasi, profesinis solidarumas stiprėja, tad dabar, kaip niekada, yra puikus metas keistis.

(1) Remiuosi Tado Šarūno siūlomu menininko apibrėžimu iš dar tik pasirodysiančio “Teisingas atlygis” tyrimo: Menininkas – laisvoji profesija, kurioje dažniausiai veikiama be darbo sutarties.

(2) Hito Steyerl iš kur?

(3) Kuriuos pristatė Tadas Šarūnas “Teisingas atlygis” tyrimo kontekste, 2023 metais, VDA Titaniko auditorijoje.