Dr. Evelina Januškaitė

TRADICIJOS IR KAITA

Tęstiniai LDS projektai šiandienos akiračiuose

Atmintis linkusi blukti. Lietuvos dailininkų sąjungai (LDS) skaičiuojant 90 veiklos metų, į kelis puslapius sutalpinti dinamišką ir plačią kūrybinę bei projektinę veiklą – sunkiai įveikiama užduotis. Net ir prisimenant pastarųjų poros dešimtmečių didžiausius, ambicingiausius ir įsimintiniausius tęstinius projektus, neįmanoma objektyviai išmatuoti ir konstatuoti jų svarbos kintančios Lietuvos kultūros kontekste. 

Jolanta Sendaitė-Paulauskienė. Įstrigimas. 2024, tapiserija, lininiai, viskoziniai ir medvilniniai ataudai. 2-oji tarptautinė mokslo ir meno trienalė Nenuspėjamos ateitys, Klaipėdos kultūros komunikacijų centras. 2024. Domo Rimeikos nuotr.

Menininkus vienijančios organizacijos paprastai siejamos su profesinės gerovės aktualizavimu ir sklaida, todėl LDS stipriai išsiskiria tarp jų dėl itin produktyvios kūrybinės veiklos programos, pačios organizacijos rengiamų meninių projektų, parodų ir meno įvykių. Jau ne vienus metus organizacija gan aktyviai dalyvauja Tarptautinės meno kūrėjų asociacijos (IAA Europe) tinkle, ir per 2015 m. (1) surengtą tarptautinę konferenciją, skirtą diskutuoti apie tuometės LDS pirmininkės Editos Utarienės (2) inicijuotą kampaniją dėl teisingo atlygio menininkams už dalyvavimą parodose, kitų šalių dailininkų sąjungų atstovai nuoširdžiai stebėjosi, kad Lietuvoje ši sąjunga didelį dėmesį skiria būtent kūrybinei veiklai ir projektams.

Ankstesniu gyvavimo periodu LDS turėjo kitokią poziciją ir misiją – jos ėmė keistis nepriklausomybės laikotarpiu, iškilus solidžioms institucionalizuotoms ekspozicinėms ir parodų erdvėms, tapusiomis lyderėmis šiuolaikinio meno lauke. Iš Dailės parodų rūmų reorganizuotas Šiuolaikinio meno centras, įkurta Nacionalinė dailės galerija, konceptualiai atsinaujinęs Nacionalinis dailės muziejus su įvairiais padaliniais metė iššūkį nusistovėjusioms LDS tradicijoms ir lyderystei – dar kurį laiką LDS neatsikratė šleifo, kad su sovietmečio profsąjungomis siejama organizacija yra atgyvena ir nebereikalinga atvirai visuomenei. Tačiau LDS laikėsi ją kūrusių, stačiusių ir į nepriklausomą organizaciją išvedusių asmenybių nubrėžtų gairių, dėl kurių funkcionuoja kaip kūrybinė ir kol kas gausiausia profesionalius menininkus vienijanti asociacija Lietuvoje.

Šiame tekste nesiekiama pristatyti LDS veiklos kronikos (3), istorijos linijiškumas išlieka fragmentiškas, atminties chronologija trūkinėjanti, todėl, sujudinus atmintį ir pasitelkus procesuose dalyvavusių žmonių pastangomis išsaugotą informaciją, tekste trumpai reflektuojami pačios LDS organizuoti renginiai, didesni pasiekimai per pastaruosius 20 metų, atsižvelgiant į tarptautiškumą, tęstinumą, LDS narių įtraukumą. 

Man, kaip daugiau nei dešimtmetį organizacijos aplinkoje dirbančiai kuratorei, teko matyti organizacinį krūvį, tradicijų kaitą ir pastangas pritapti prie vis greitėjančios ir atsinaujinančios kultūrinių procesų dinamikos. Tekste sudėjau iš subjektyvios patirties kylančius akcentus, kuriais bandau apmąstyti LDS veiklos progresą.

Meno kūrėjų organizacijų strateginis finansavimas (MKO), ko gero, būtų svarbiausias kasmet vykdomas LDS projektas, aprėpiantis visus metus, įtraukiantis kelias dešimtis personalinių ir grupinių parodų, vietinių ir tarptautinių projektų, regioninių renginių. Priėmus Meno kūrėjų organizacijų (4) įstatymą, šis projektas, kaip ir kitų profesionalaus meno kūrėjų asociacijų metinės programos, finansuojamas Kultūros ministerijos įsakymu, lėšas administruojant per Kultūros tarybą.

Gediminas Šibonis. Metamorphosis. 2021. Kartu su kompozitorium Raimundu Eimontu, keramiku Eimontu Dainiumi Janauskiu, grafike Kristina Gedminaitė Ingram. Molėtų krašto muziejaus kiemas. 1-oji tarptautinė meno ir mokslo trienalė Nenuspėjamos ateitys. 2021. Performanso dokumentacija. Andriaus Grigalaičio nuotr.

Dalis kompleksinės programos veiklos vyksta kaip tęstiniai LDS renginiai ar didesnių projektų pasirengimo etapai, tačiau dauguma parodų atrenkamos atviru kvietimu. Šios programos parodas LDS rengia gausybėje skirtingų erdvių, pirmiausia bendradarbiaujant su savo galerijomis ir padaliniais – skyriais, sekcijomis, bet neapsiribojant, inicijuojant įvairių partnerysčių su Lietuvos ir užsienio institucijomis. Sąjungai tai reikšmingiausias kasmetinis projektas, reikalaujantis bendruomenės narių susitelkimo ir administruojančios komandos kompetencijų. Projektas įtraukia daugiausia LDS narių, yra skirtas ne tik kūrybinei veiklai, bet ir socialinei bei profesinei organizacijos narių gerovei kurti ir palaikyti. Siekiant narių kūrybos viešinimo ir sklaidos tvarumo, keliami vis ambicingesni tikslai ir formuojamų veiklų pavidalai, bet nuolat susiduriama su nepakankamu finansavimu visiems poreikiams patenkinti. Programa labai gausi, parodos pabyra į spalvingą kaleidoskopą, kas kartais tampa našta pačiai LDS. Veiklos sritys dalija finansinį iždą į smulkesnius biudžetus, todėl šio projekto gairės daugiausia nukreiptos į lokalius, LDS narių kūrybos sklaidai skirtus kuklesnės apimties renginius. Tarptautinės parodos ar kviestiniai užsienio menininkai pakliūva rečiau, nes šiuo atveju sudėtinga tinkamai įgyvendinti brangiai atsieinančius tarptautinius įsipareigojimus. Vis dėlto ši programa yra bazinis LDS projektas, netgi veikiau įvairių projektų visuma. Jau daug metų nepertraukiamai organizuojamas ir administruojamas ištisus metus – nuo parengiamųjų darbų ruošiant paraišką iki įgyvendinimo dalykinės ir finansinės ataskaitų teikimo, tuo tarpu koordinuojant realiuoju laiku cirkuliuojančius veiklos procesus. Ši programa užtikrina LDS narių matomumą ir pirmiausia yra skirta bendruomenės nariams įtraukti, kai projektų vadovai, kuratoriai, galerininkai ir įvairios darbo grupės kuria ir komandomis įgyvendina programoje numatytą veiklą. MKO projektas yra bendruomenės ir kitų projekto dalyvių aktyvumą skatinantis procesas, tarsi LDS kūrybinės ir socialinės veiklos mūras, savo aprėptimi ir statistiniais rezultatais neprilygstantis jokiam kitam organizacijos projektui. Kartais kritikuojamas dėl diferenciacijos (skirtingiausios temos, žanrai, veiklos pobūdžiai ir pan.), lokalumo (dažniausiai apsiribojantis Lietuvoje vykstančiomis parodomis), tarsi atgyvenusių formatų (jubiliejinės ar respublikinės parodos ir pan.), bet vis dėlto tik toks spektras ir sisteminga rotacija geba bent kažkiek patenkinti daugiau kaip 1500 narių, sudarančių bendruomene grįstą asociaciją, lūkesčius.

Pagal tęstinių projektų svarbą reikėtų išskirti kasmetinius LDS narių apdovanojimus – „Auksinį ženklelį“ ir „Aukso mūzą“. Tai reikšmingas apdovanojimas LDS nariams už pastarojo laikotarpio pasiekimus, o patiems dailininkams svarbus tuo, kad jį skiria LDS bendruomenė – kandidatūras teikia sekcijų nariai, balsuoja ir tvirtina taryba. Tai tarsi kolegų ir bendraminčių įvertinimas, sugestijuojantis „cecho“ palaikymą nuožmiai konkurencingame meno lauke. Viena vertus, tokie apdovanojimai (5) suteikia motyvacijos, kita vertus, rizikuoja tapti sandariu renginiu, kai siūloma, vertinama, balsuojama ir tvirtinama uždarame organizacijos rate. Nuo pat šio apdovanojimo įsteigimo 2000 m. jau išdalyta beveik 80 ženklelių. Su apdovanojimais tradiciškai surengiama tų metų laureatų (įprastai jų būna 3) paroda. Ji nepasižymi stipriu kuratoriniu pavidalu, bet veikiau yra apdovanojimu įvertintų menininkų kūrybos mini apžvalga, ryškiausi to meto kūriniai, siekiant glaustai apibendrinti dailininko meistrystę, kūrybos braižą, unikalumą ir meninę kokybę.

Aktualus pastarųjų metų projektas „Common Ground“ (2020–2024) – vienas pirmųjų tokio masto ir trukmės tarptautinių LDS bendradarbiavimo projektų. Jis gavo „Kūrybiškos Europos“ programos finansavimą ir buvo skirtas namų sampratos tyrinėjimui migracijos kontekste. Prisijungti prie partnerystės projekto LDS pakvietė tuometis Torunės šiuolaikinio meno centro (6) vadovas Waclawas Kuczma, ir pirmieji bandymai teikti paraišką buvo dar 2017 m., bet tąsyk kolegoms iš Lenkijos pritrūko laiko parengti reikiamus dokumentus, ir paraiškos teikimas buvo atidėtas. Pastangos atnaujintos po kelerių metų, jau pasikeitus Torunės ŠMC vadovui, ir sėkmingai pateikus paraišką projektas finansavimą gavo. Tuo metu keitėsi ir LDS pirmininkė – paraišką ir finansavimo sutartį pasirašė Edita Utarienė, bet veiklos įgyvendinimas pradėtas vykdyti jau atėjus Eglei Gandai Bogdanienei. Tačiau 2019 m. smogus Covid-19, vienas po kito ėjo karantinai, apribojimai, projektas privalėjo būti suspenduotas, nes startinę veiklą galėta vykdyti tik nuotoliu, o projekto tema „Bendra žemė“ suponavo, kad trišalis projektas turi vykti kiekvienoje iš valstybių organizuojant jungtinę veiklą. Galiausiai pirmoji rezidencija surengta Reikjavike: vos atvykus, vienas iš koordinatorių pranešė susirgęs kovidu, ir daugiau kaip dvidešimt asmenų teko izoliuotis rezidencijos patalpose. Projekto partneriai islandai nebuvo pasirengę tokioms aplinkybėms, apniko nerimas, kiekvieną dieną eidavome testuotis, buvome prižiūrimi, susodinami į autobusiuką ir vežami į apžvalgines ekskursijas, laisvai judėti nebuvo leista, bet tokia savotiška patirtis sustiprino paties projekto temą ir dalyviams leido sukurti naują ir glaudžiai komunikuojančią bendruomenę. 

Į socialinį diskursą nukreiptos projekto temos – migracijos iššūkiai, sąveikos tarp skirtingų kultūrų, tautinių mažumų, vietos bendruomenių integracija – išryškino savitarpio darnos poreikį kuriant visiems palankų mikroklimatą. Ekologinių, ekonominių, aplinkos ir priverstinio persikėlimo krizių akivaizdoje „bendra žemė“ nekantravo būti persvarstoma, siekiant atspindėti neramią padėtį nuolat kintančiame, vis greitėjančiame bei nestabilias tikrovės būsenas postuluojančiame pasaulyje. Projekto dalis Lietuvoje vyko rezidencijoje Palangoje (2023 m. rugsėjį), o baigiamoji projekto paroda ir ją lydinti programa Vilniuje (2023 m. gruodis– 2024 m. sausis). Toks formatas skyrėsi nuo kitose partnerių šalyse vykusios projekto struktūros, ten parodos buvo rengiamos iškart po rezidencijos ir tose pačiose vietose, tuo tarpu Lietuvoje tyrimo dalį ir vizualų jo pristatymą skyrė nemažai laiko, kas leido subrandinti meninių paieškų idėjas ir paversti jas išgryninta ekspozicija (architektas – Darius Baliukevičius). Dėl tokios savaiminės laiko distancijos projekto kontūrai įgavo ryškesnį pavidalą – kartu tai buvo proga projekto dalyviams dar kartą susibėgti iš įvairiausių Europos kampelių. Šis projektas leido LDS ne tik įgauti patirties europinių struktūrinių fondų paraiškų kultūrai rengimui, administravimui ir vykdymui, finansų kontrolei ir kofinansavimo paieškai, bet suteikė galimybę užmegzti ilgalaikius ryšius su šio projekto partneriais ir dalyviais, kas netrukus atsispindėjo juos kviečiant dalyvauti kituose projektuose. „Common Ground“ turėjo savo pradžią ir pabaigą, tačiau jo baigtis padėjo pagrindą tolesnei tarptautinės tinklaveikos eigai ir plėtotei, o savo idėja, formomis ir tarpdiscipliniškumu neatsiliko nuo pasaulinių meno institucijų partnerysčių konteksto.

Pasiruošimas 1-osios tarptautinės meno ir mokslo trienalės ekspozicijos darbams. Lietuvos etnokosmologijos muziejus. 2021. Saulės Mažeikaitės nuotr.

UFNA – „Unpredictable Futures / Nenuspėjamos Ateitys“ – Eglės Gandos Bogdanienės iniciatyva 2021 m. pradėtas ambicingas tarptautinis projektas, įtraukiantis šiuolaikinio meno prieigas ir į mokslą orientuoto dizaino tyrimus. Pirmoji trienalė surengta Molėtų etnokosmologijos muziejuje (2021, kurat. Eglė Ganda Bogdanienė, Saulė Mažeikaitė-Teiberė, Solveiga Gutautė), tad kontekstualiai projektą pasirinkta kuruoti kosmoso tematika. Antroji trienalė įvyko 2024 m., bendradarbiaujant su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru, todėl projekto ašis – meno ir mokslo tyrimai, nukreipti į vandens problematiką (pagrindinė paroda vyko KKKC, lydinti surengta „Arkoje“). 2026 m. planuojama surengti 3-iąją trienalę Panevėžio miesto dailės galerijoje. Šis projektas LDS projektų kontekste išsiskiria tuo, jog kviečia Lietuvos ir užsienio tyrėjus, mokslininkus, žinomus menininkus, trienalės temos referuoja šiuolaikybės tendencijas, meninėmis priemonėmis svarstant globalias problemas. Pasirinktos projektų erdvės ir veiklos vietos taikliai rezonuoja su teminėmis kryptimis, stiprina šiuolaikinio meno sklaidą už Vilniaus ribų, parodos pritraukia įvairias auditorijas ir plėtoja hibridinę aplinką, kurioje įtaigiai sąveikauja tiek LDS nariai, tiek nepriklausomi Lietuvos ir užsienio menininkai ir kuratoriai, tiek (ne)meninės veiklos bei institucijos. Šiuolaikybei aktualių temų apstu, tad tikėtina, kad jų užteks dar bent kelioms UFNA trienalėms.

Turbūt viena žinomiausių ir ambicingiausių ilgamečių LDS parodų – Tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė (7). Seniausias tęstinis LDS projektas, rengiamas nuo 1969 m. Kartu tai ir vienas labiausiai kritikuojamų LDS renginių, nuo kritikos erdvėms (daugelis su nostalgija mena, kad anksčiau šios trienalės būdavo rengiamos kokybės šiuolaikinio meno kontekste garantu laikomame Šiuolaikinio meno centre), kuratoriams (nors kaskart susiduriama su sunkumu kviečiant menotyrininkus ar pačius tapytojus jais tapti), jų atrinktiems menininkams („kodėl atrenka vis tuos pačius, dažnai matomus autorius“) iki kritikos ekspozicijai ir patalpoms („siaubingai negražios sienos Kauno paveikslų galerijoje“). Bėda, kad Lietuvoje trūksta erdvių tokio masto parodoms, pagrindinės institucijos turi kelerių metų programas ir nelabai noriai įsileidžia kitų organizacijų projektus, alternatyvių vietų paieška dažniausiai neduoda geidžiamo rezultato arba tiesiog yra atmetama dėl techninių iššūkių: nesant ekspozicijai reikalingos infrastruktūros, negali rizikuoti eksponuojamais kūriniais. Nereikėtų užmiršti instaliavimo apribojimų ir žmogiškųjų resursų trūkumo, dėl ko ne parodų erdvės dažnai yra atsisakoma. 

Nuo 1992 m., jau įsteigus ŠMC, jame organizuotos kelios tapybos trienalės buvo tarsi savaiminė nuo sovietmečio likusios tradicijos trienales rengti Dailės parodų rūmuose tąsa, tačiau ilgainiui biudžetinės įstaigos programos ir jų vadovų vizijos kito, LDS nebūtinai turėjo užtektinai „šiuolaikiškumo“ jų akyse, vėliau įvairūs disputai tarp „dailės“ ir „meno“, tarpinstituciniai teisminiai nesutarimai bei finansavimo modelių skirtumai lėmė kone viename architektūriniame ansamblyje esančių organizacijų partnerystės „atsiskyrimą“. 

Tomas Daukša. Nesubalansuotas grįžtamasis ryšys sistemoje. 2021, Interaktyvių objektų instaliacija, įvairios medžiagos. 1-oji tarptautinė meno ir mokslo trienalė Nenuspėjamos ateitys, Molėtų krašto muziejus. 2021. Vidminos Stasiulytės nuotr.

Finansavimo trūkumas tokiems dideliems projektams yra nuolatinis iššūkis, vertas atskiros analizės, tačiau sąjunga užsispyrusiai nepraleidžia progos kas trejus metus rengti tapybos trienalę bet kokia kaina ir (n)esamais resursais, kad tik nebūtų nutraukta tradicija, tarsi įteisinanti LDS, kaip tvarios ir galingos organizacijos, statusą. Turint omenyje, kad nemažai tarptautinių atskirų dailės rūšių renginių išsiplėtė į bendro pobūdžio meno bienales ar trienales (8) ir į tarpdisciplinių praktikų lauką (pvz., Baltijos trienalė, 9-ajame dešimtmetyje prasidėjusi kaip Sąjungos Jaunųjų sekcijos paroda), tai organizacija ryžtingai laikosi trienalės tęstinumo. Ir nors konkrečioms dailės šakoms skirti renginiai dažnai kritikuojami kaip nebeaktualūs, LDS čia principingai deklaruoja savo, kaip dailininkų (pavadinimo nekeičiant į „menininkų“) sąjungos, narius vienijančios būtent dailės šakų aspektu, unikalumą (9).

Skirtingas dailės sritis jungiantis ir platų LDS narių kūrybos spektrą pristatantis tęstinis projektas LTQ – šiuolaikinės dailės kvadrienalė – sąjungos organizuotas jau 5 kartus (10). Jis išsiskiria tuo, kad yra orientuotas į bendruomenės įtrauktį, todėl dalyviai ir kuratoriai dažniausiai yra patys LDS nariai, parodos rengiamos skirtingose vietose, įtraukiant, bet neapsiribojant LDS galerijomis. Toks savirefleksinis renginys rizikuoja tapti perdėm autonomiškas, nepralaidus, susitelkęs į savo kontekstą ir hermetiškas. Kvadrienalės siekis yra bendruomenės angažavimas, pristatant LDS kaip daugiabriaunę ir itin kontrastingą meno organizaciją, kas konstruojant parodas a priori suponuoja pertekliaus įspūdį. Tokio formato renginys kritikuojamas dėl objektyvesnio žvilgsnio ir savikritikos stokos, nes, siekiant pristatyti šakų ir žanrų įvairovę, neišvengiama gausos, nebūtinai susijungiančios į vienalytį vizualinį ir koncepcinį audinį. Buvo kritikuojama ir kai kurių kvadrienalių kuratorių komandos sudėtis (nes kuratorinėje atrankoje visuomet dalyvaudavo LDS komitetų atstovai) ar jos narių kompetencijų lygmuo, kaip svarbi problema įvardijama parodų strategijos ir koncepcijos, ekspozicijų grynumo ir architektūrinės estetikos stygius. Tačiau būtent tuo renginys ir išsiskiria kitų bienalių, trienalių kontekste – jis kuriamas pačios bendruomenės ir tampa prieinamesnis bei suvokiamesnis platesnei auditorijai, kuriai pasiūlomas įvairialypis ir itin vizualus dailės kaleidoskopas (kaleidoskope stikliukai, nors ir tie patys, kiekvieną kartą sukrinta vis kitaip, priklausomai nuo to, kaip pasukamas vamzdelis!).

Nemažai LDS narių neturi galimybės dažnai rengti personalines parodas, tad tokie projektai skatina jaustis bendruomenės dalimi ir aktyvuoja kūrybiškumą ir įsitraukimą. Gal netiesiogiai, bet iš dalies kvadrienalė išsivystė iš anksčiau sąjungos organizuotų metinių sekcijų parodų, sutraukiančių kelias dešimtis dalyvių. Metinės parodos taip pat buvo kritikuojamos kaip nebeaktualios, suneštinės, neturinčios bendro koncepto, netolygios kūrinių vizualine estetika, tad ilgainiui jos nunyko. Nors vis pasigirsta diskusijų dėl panašaus pobūdžio parodų atgaivinimo, menotyrininkai ir kuratoriai noriai nesiima šio iššūkio, nes toks darbas reikalauja labai daug pastangų ir resursų, kai tenka komunikuoti ir koordinuoti dešimtis projekto dalyvių, erdvių ir kūrinių. Tad kol kas šios diskusijos girdimos tarp pačių LDS narių, bet bendrai sutinkama, kad saviorganizacinis aparatas būtų pernelyg miglotas be skvarbaus patyrusio kuratoriaus žvilgsnio, tad kol kas sekcijoms skirtų parodų žemėlapis dėliojasi iš kitokių sklaidos pavidalų (pvz., 2024 m. menininko Andriaus Makarevičiaus kuruota grupinė Vilniaus skyriaus tapytojų sekcijos paroda „FIND in G“, arba Slaptosios piešiančiųjų draugijos (ir kitų piešiančiųjų draugijų) periodiškai rengiamos piešimo iš natūros grupinės parodos ir pan.).

Vis dėlto, diegiant tam tikras inovatyvias ir šiuolaikiškas parodų rengimo formas, kvadrienalė suteikia galimybių neatsisakant bendruomeniškumo organizuoti įdomias ir dėmesio sulaukiančias parodas. 2023 m. vykusios 5-osios Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalės viena kuratorių Aistė Kisarauskaitė atrinko kūrinius menininkų studijose, bendrose laboratorijose ir dirbtuvėse, skatindama į parodą pažvelgti kaip į bendradarbystės platformą, kurioje svarbus kiekvienas įsitraukiantis. Tai leido sužadinti bendrystės pajautą, o kvadrienalės atidarymo renginys (beje, trukęs visą dieną, nuo vidurdienio paeiliui lankant visas ekspozicijas) nuaidėjo tarsi šventė tiek dalyviams, tiek žiūrovams. Dabartinės priemonės leidžia kviesti progresyvius kuratorius, įgudusius ir kūrybiškus architektus, kitus parodų rengimo profesionalus, kuriems pavyksta net ir tą LDS narių kūrybos įvairovę pristatyti kaip šiandien kuriamą ir savo vietą kontekste atrandančią dailę. Pasauliui vis labiau einant neoliberalistiniu keliu, įvairios profesinės sąjungos ir grupės nyksta, menininkai gali laisvai rinktis savo veiklos trajektorijas, nepriklausydami jokioms organizacijoms ar bendruomenėms, todėl vienas pagrindinių LDS kvadrienalės tikslų galėtų būti gilesnis šio fenomeno tyrimas.

Julija Počiūtė. Terpė. 2021, Mišri technika, 300 x 300 x 300 cm. 2-oji tarptautinė mokslo ir meno trienalė Nenuspėjamos ateitys, Klaipėdos kultūros komunikacijų centras. 2024. Domo Rimeikos nuotr.

Populiarūs į atskiras šakas orientuoti renginiai, aprėpiantys didesnę LDS konkrečių sekcijų bendruomenę, buvo ir Tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė bei Lietuvos tekstilės bienalė (organizacinė komanda ilgainiui keitėsi, bet turbūt ilgiausiai pagrindine projekto vadove buvo Žydrė Ridulytė) – tęstiniai galerijoje „Arka“ rengti projektai, susiformavę iš dar XX a. 10-ojo deš. pradžioje organizuotų pirmųjų tarptautinių lino simpoziumų (iniciatorės – Liucija Kryževičienė ir Jūratė Urbienė). 

Sunku suskaičiuoti visas bienales ir jų atmainas, bet nuo 2004 m. organizuojamų Lietuvos „didžiųjų“ tekstilės bienalių buvo dešimt (10-oji įvyko 2022 m.), o nuo 1994 m. rengiamų tarptautinių miniatiūrų bienalių organizuota 12 (paskutinė – 2021 m.). Kelerius metus tekstilės bienalės buvo nutrūkusios dėl vis negaunamo projektinio finansavimo, tačiau 2025 m. mėginama šiek tiek reabilituoti šią epopėją, organizuojant prof. J. Balčikonio 100-mečio aktualizavimui skirtą tekstilės tyrimą ir parodą „Arkoje“. Vilniaus keramikos meno bienalės (2010 m. inicijuota ilgamečio LDS Vilniaus Keramikos sekcijos vadovo Gvido Raudoniaus, vėliau meno vadovės vairą perėmus Agnei Šemberaitei) taip pat jau kurį laiką susiduria su finansavimo problema, bet dar kruta, palaikomos bent jau Vilniaus miesto savivaldybės. Vis dėlto, jau 9-ąją keramikų parodą (2026) nuspręsta atidėti, nes pastarieji keleri metai keramikams tiek Lietuvoje, tiek užsienyje buvo kupini įvykių ir veiklos, tad panašu, kad bienalių organizacinis aktyvas semiasi įkvėpimo lankydami, dalyvaudami ir laurus skindami žymiausiuose šios rūšies pasaulio konkursuose ir parodose.

Ieva Navikaitė, Loreta Šveikauskienė. 20-150 Hz. Interaktyvi instaliacija. Tekstilinis šalmas, garsas. 2021. 1-oji tarptautinė meno ir mokslo trienalė Nenuspėjamos ateitys. Lietuvos etnokosmologijos muziejus. 2021. Iš kairės į dešinę: LDS finansininkė Roma Jarutytė, Skaidra Trilupaitytė, Jolita Liškevičienė, Marius Iršėnas. Saulės Mažeikaitės nuotr.

Tokie į LDS narių reprezentaciją orientuoti tęstiniai, vis dar vykdomi arba jau nutrūkę projektai, organizuojami ir LDS galerijose ir skyriuose – ir kasmetinė Šiaulių skyriaus menininkų paroda Šiaulių dailės galerijoje (šiemet rengiama jau 64-ą kartą), ir tarptautinis tapytojų pleneras, skirtas Kazimierui Naruševičiui atminti, Panevėžyje (2024 m. įvykęs jau 22-ą kartą), ir kasmetinis Renatės Lūšis vardo akvarelės pleneras Klaipėdoje (skirtingomis formomis vyksta jau beveik 50 metų), ir ilgametė įvairių šakų Klaipėdos skyriaus narių kūrybą pristatanti paroda „Vakarų vėjai“ (vyksta KKKC), ir Kauno skyriaus keramikų sekcijos organizuojama šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris“ (2024 m. įvykusi 17-ą kartą),  nuo 1984 m. rengiamos Medalių trienalės (anksčiau – respublikinės, dabar vadinamos Lietuvos medalių trienalėmis, nuo 1985 m. – Baltijos medalių trienalės) „Šv. Jono gatvės galerijoje“, kasmetinės tarptautinės medalio meno stovyklos Telšiuose. Atskiro straipsnio verta LDS galerijos „Meno parkas“ projektinė veikla, įtraukianti ne tik organizacijos narių, bet ir užsienio menininkų kūrybines praktikas – Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“ (2008–2018), nuo 1999 m. kasmet vykdomas ir Lietuvos šiuolaikinio meno sklaidai užsienyje ir užsienio menininkų pristatymui Lietuvoje skirtas projektas „Meno linija“, Tarptautinis performanso meno festivalis Kaune „CREATurE Live Art“ (2011–2018). Svarbi kryptis – Vilniaus grafikos meno centro nuo 2008 m. nuosekliai plėtojama vaikų ir jaunimo edukacija bei sistemingai į istorinę menotyrinę veiklą orientuoti grafikos meno ir leidybiniai projektai (pvz., „Grafikos istorijos“), pristatantys lig šiol netyrinėtus Lietuvos dailės istorijos epizodus, nuo 2006 m. vykdomas piešinio parodų ciklas, Tarptautinė mažosios grafikos trienalė ir kas trejus metus organizuojama Knygos meno paroda. Tuo tarpu Pamėnkalnio galerija pasižymi tęstinėmis jaunųjų menininkų programomis (pvz. „Rytojaus horizontai“) bei ilgamečiais socialiniais projektais, skirtais jautrioms visuomenės grupėms (pvz., „Lipdau pasaulį ir save“). Taip pat ir perspektyvios naujos iniciatyvos, tęsiančios anksčiau pradėtas tradicijas ar pretenduojančios tapti procesualiais įvykiais – respublikines mažosios plastikos parodas Klaipėdoje (rengtos nuo 2005 m.) konceptualiai transformavęs tarptautinis formos meno festivalis „Faktas–Forma“ (kurat. Neringa Poškutė-Jukumienė), Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ rengiamos visų skyriaus narių kūrybą pristatančios (kurat. Rebeka Bruder), Skulptūros ir vitražo centro festivalis Vilniuje, parodos, ar scenografijos ir teatro dailę aktualizuojanti ir bent kas porą metų tokias parodas rengianti galerija „Arka“ (2018 m. įgyvendinusi Vilniaus „Lėlės“ teatro jubiliejui skirtą parodą, 2021–2023 m. vykdžiusi projektą „Navigacija“ (kurat. Raimonda Bitinaitė–Širvinskienė), kurį vainikavo Nacionalinis Lietuvos paviljonas didžiausioje teatro architektūrai ir dizainui skirtoje Prahos kvadrienalėje (2023)). 

Kaip vienas naujų renginių, konceptualumu ir įdomiais sprendimais pasižymėjo Užutrakio meno festivalis (Užutrakio dvaro sodyba, 2021–2022, kurat. Linas Liandzbergis ir Evelina Januškaitė). Pradėtas kaip partnerystė su istorinę atmintį reprezentuojančia institucija (beje, grupines parodas kurį laiką šiame dvare dar anksčiau organizuodavo rengti Liandzbergis), joje pristatant lyg pleištais į pretenziją atkurti buvusią tikrovę šioje aplinkoje tampančius šiuolaikinio meno kūrinius. Popandeminiu laikotarpiu inicijuotas projektas sujungė per skirtingus komplekso pastatus ir įvairias parko lauko erdves išsidėsčiusias Lietuvos ir užsienio autorių kūrinių ekspozicijas. Po dvejų metų bendradarbiavimas nebebuvo tęsiamas, nes, pasikeitus institucijos vadovui, Užutrakis prarado interesą. Rūpesčių kėlė skirtingi erdvės šeimininkų ir festivalio organizatorių požiūriai – muziejinė erdvė, orientuota į turistų srautus ir dvare vykstančius renginius, kai atvykę parodos žiūrovai negali patekti į ekspoziciją dėl tuo metu vykstančio furšeto su raudonais kilimais ar vestuvių šventės. Projekto partneriams nebuvo itin aktualus šiuolaikinio meno įsiterpimas į kruopščiai puoselėjamą istorinės atminties imitavimą. Partnerystę trikdė ir keliskart nutikę incidentai, kai dvaro sodybos (muziejaus) darbuotojai pamiršdavo įjungti reikiamą techninę ekspozicijų įrangą ar net apšvietimą parodinėmis virtusiose muziejaus pagalbinėse patalpose ar lauke (vienoje iš parodų menininko Geraširdys Linkėtojas instaliacija buvo eksponuojama kiek nuo pagrindinio tako nutolusioje teritorijoje, kurioje, kaip paaiškėjo, kelias dienas buvo dingusi elektra). Prasidėjęs kaip tarpinstitucinis bendradarbiavimas su tęstinumo ambicija, projektas po gan gerų atsiliepimų sulaukusių dviejų parodų nutrūko. Tokių tęstinumo potencialą dėl vienų ar kitų priežasčių sustabdžiusių kultūrinių veiklų būta ir daugiau, bet garuojančioje ir blunkančioje atmintyje jos tampa pernelyg lakios.

Julijonas Urbonas. Tikra mėnulio šviesa. 2023, metalas, optika, optinis pluoštas, kintantis dydis. Optinio pluošto pynė: Morta Jonynaitė (fotografijoje). 2-oji tarptautinė mokslo ir meno trienalė Nenuspėjamos ateitys, Klaipėdos kultūros komunikacijų centras. 2024. Domo Rimeikos nuotr.

Kas kartą baigiantis bienalei, trienalei ar kvadrienalei, garsiai svarstoma, kad būsimo renginio organizavimo reikėtų imtis nedelsiant, kad procesualūs ir laikui imlūs darbai būtų savalaikiai, o trukmė tarp renginių kuo mažiau „skylėta“, užtikrinant veiksmų ir rezultatų kokybę, bet dėl perdėm didelio krūvio kasdienėje rutinoje ir prioritetizuojamų einamaisiais metais vykstančių kitų svarbiausių renginių šis noras nėra efektyviai įgyvendinamas ir tęstinių projektų etapai galiausiai susilieja į neišvengiamą nebegalimybę daugiau atidėlioti ir stipriai suintensyvėja paskutiniais metais iki naujos X-nalės pradžios.

Visgi, nepaisant trūkinėjančio ir vis nepakankamo finansavimo, LDS narių skirtingumo, kartais net per didelio susireikšminimo arba atvirkščiai – kuklaus apgailestavimo dėl per menko dėmesio, itin gausios ir neretai reiklios bendruomenės, kūrybinės veiklos intensyvumų kaitos, vis ištinkančios žmogiškųjų resursų stokos, Sąjungos vadovybės ir narių poreikių ir vizijų įvairovės, nuolatinių pastangų atliepti šiuolaikybės dinamiką ir išlaikyti sveiką balansą tarp ilgametės (ne veltui šiame tekste dažnai vartoju žodį „ilgametis“, įvardijantį nemažą dalį LDS aspektų) organizacijos tradicijų ir principų bei šiandienės kultūros spaudimo atsinaujinti, nestagnuoti ir trinti ribas tarp disciplinų, LDS tvirtai stovi ant per 90 metų susisluoksniavusios Lietuvos dailės istorijos pamatų, bet kartu nenuilstamai siekia būti atvira ir lanksčia organizacija, kasdiene rutina sprendžiančia ne tik socialines ir profesines savo narių problemas, bet ir projektine veikla mėginančia reprezentuoti Lietuvos dailininkų kūrybos paveikslą bei atliepti šiuolaikinio meno ir pasaulio lūkesčius.

Svarstant pakankamą ambicingumą ir veiklos aktyvumą kiekvienais metais pasiūlant plačios apimties ir krypčių projektų ir renginių, šmėžuoja mintis, kodėl 90 metų funkcionuojanti ir kūrybinėje veikloje ir kultūros politikos formavime aktyviai dalyvaujanti, profesionalius menininkus vienijanti organizacija dar neišbandė savo jėgų Venecijos bienalėje. Tiesa, poros bandymų aplikuoti būta (vienas jų – partnerės galerijos „Meno parkas“ vardu), tąkart nesėkmingai (jei sėkmę matuojame tik patvirtinimo matu). Tad norėtųsi palinkėti, kad užmojai nesumažtų ir, rašant straipsnį Lietuvos dailininkų sąjungos 100-mečio proga, jau galima būtų įvardyti ir aptarti ir šį pasiekimą.

Summary in English

ONGOING LAA PROJECTS IN THE PERSPECTIVE OF TODAY

In presenting the traditions and changes of the Lithuanian Artists’ Association (LAA) in the 21st century, Dr. Evelina Januškaitė does not seek to present a chronicle of the LAA’s activities; the linearity of history remains fragmentary. The text briefly reflects on events organized by the LAA itself and its major achievements over the past 20 years, considering internationality, continuity, and the involvement of LAA members.

Eglės Pilkauskaitės objektas 5-ojoje Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalėje LTQ'23 „Titaniko" parodų salė, 2023. Luko Mykolaičio nuotr.

The article goes on to discuss the Strategic Funding for Art Creators’ Organizations (ACO) project in more detail. This project is arguably the most important in the context of the LAA, covering the entire year and presenting several dozen solo and group exhibitions, as well as local and international projects and regional events. 

The article also discusses Common Ground (2020–2024), one of the LAA’s first international cooperation projects of this scale and duration. Funded by the Creative Europe program, it explored the concept of home in the context of migration. UFNA (Unpredictable Futures) is an ambitious international project launched in 2021, incorporating contemporary art approaches and science-oriented design research. 

One of the LAA’s most famous and ambitious long-term exhibitions is the Vilnius International Painting Triennial, which the LAA has organized since 1969. The lack of funding and space for such large-scale projects is a constant challenge that deserves separate analysis. However, the union is determined not to miss the opportunity to organize the painting triennial every three years, regardless of the resources (un)available, to maintain the tradition that establishes the LAA as a sustainable and powerful organization.

The LTQ is a continuing project that brings together different art forms and presents a wide range of works by LAA members. This contemporary art quadrennial has been organized by the Association five times. What makes it stand out is that it is community-oriented: the participants and curators are mostly LAA members themselves, and the exhibitions are held in various venues, including LAA galleries. 

The text also discusses other events organized by the LAA or its branches and sections that focus on specific art forms.

(1) Tarptautinė konferencija „Institucijų vaidmuo kultūros procesuose", skirta LDS 80-mečiui, 2015-11-06, Lietuvos mokslų akademija.

(2) Edita Utarienė – Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė 2012–2020 m. 

(3) Šiuo klausimu didžiausią darbą nuveikė LDS leidyklos „Artseria“ leidžiamas periodinis žurnalas „Dailė“ ir ilgametė jo redaktorė bei leidyklos vadovė dr. Danutė Zovienė, pasižymėjusi detektyviniu kruopštumu, sisteminusi, kaupusi ir katalogizavusi ne tik LDS, bet ir atskirų jos narių veiklos archyvą – žurnalas neabejotinai būtų išsamiausia LDS kūrybinės veiklos apžvalga.

(4) Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymas 

1996 m. rugpjūčio 15 d. Nr. I–1494 Vilnius.

(5) Beje, kelerius pastaruosius metus „Aukso mūza“ rengiama LMKA apdovanojimų kontekste. Kartu su kolegomis architektais, muzikais, rašytojais, kompozitoriais ir kt. organizuojamas įvykis sutaurinamas, tampa iškilmingesnis, vykdoma platesnė jo komunikacija ir sklaida.

(6) Centre of Contemporary Art in Torun.

(7) Per pastarąjį dvidešimtmetį vyko 6 kartus – 18-oji 2024 m. (VDA „Titanikas“, Kauno paveikslų galerija, galerijos „Meno parkas“ ir „Arka“, kurat. Meda Norbutaitė ir kuratorių kolektyvas), 17-oji 2020–2021 m. (Taikomosios dailės ir dizaino muziejus (Arsenalas), Dūmų fabrikas, kurat. Linas Liandzbergis ir Evelina Januškaitė kartu su kolekcijos atrankos komisija. Dėl galiojusio karantino taip ir neatsivėrė lankytojams), 16-oji 2016 m. (Arsenalas, Kauno paveikslų galerija, kurat. Linas Liandzbergis), ankstesnės – 2013 m. (kurat. Nijolė Nevčesauskienė), 2010 m. (kurat. Evaldas Stankevičius ir kt.) ir 2007 m. (kurat. Rita Mikučionytė ir Gintaras Palemonas Janonis) vyko Šiuolaikinio meno centre.

(8) Bendruomenės žmonės pasakoja, jog iš dalies Kauno bienalės išsirutuliojo iš su LDS siejamų tekstilės tęstinių parodų (bienalių). Tai nestebina, nes bet kurie projektai organizuojami konkrečių žmonių, aktyvių tos srities profesionalų, tad organizacinis laukas yra palyginti siauras ir koncentruotas.

(9) Iš tokių konkrečios dailės šakos, bet labai šiuolaikiškai ir konceptualiai konstruojamų ir kuruojamų projektų paminėtina Taikomojo meno ir dizaino muziejuje rengiama tarptautinė metalo meno ir juvelyrikos bienalė „MetaloFONAS“ (kurat. dr. Jurgita Ludavičienė), tačiau pati LDS ar LDS Metalo meno sekcija tiesiogiai šio renginio neorganizuoja.

(10) 2023 m. „LTQ23: Bendruomenės“: Vilniaus skyriaus sekcijų paroda („VDA Titanike“ (kurat. Aistė Kisarauskaitė); LDS galerijose pristatytos skyrių autorių ekspozicijos – Kauno skyrius ir „Meno parkas“ „Arkoje“ (kurat. Arvydas Žalpys, Rebeka Bruder), Klaipėdos skyrius „Medūzoje“ (kurat. Neringa Poškutė-Jukumienė), Šiaulių skyrius DSG (kurat. Bronius Rudys), Panevėžio skyrius „Pamėnkalnio“ galerijoje (kurat. Tomas Rudokas), VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ prisistatė itin vieninga Vilniaus grafikų sekcija (kurat. Jurga Minčinauskienė), skulptoriai – Skulptūros ir vitražo centre (kurat. Aušra Jasiukevičiūtė), „Stadium Gallery“ buvo eksponuota „Individualistų“ sekcijos paroda (kurat. Violeta Gaidamavičiūtė-Kisielienė); 2019 m. (LDS galerijos, KKKC, kurat. Nijolė Nevčesauskienė, Rita Mikučionytė, Evelina Januškaitė), 2014 m. (Vilniaus gynybinės sienos bastėja, DSG, „Arka“, kurat. Vaidotas Žukas ir Ieva Ščervianinaitė), 2009 m. („Litexpo“, kurat. Ramutė Rachlevičiūtė, Danutė Zovienė, Rita Mikučionytė), 2005 m. (ŠMC, LDS galerijos, kurat. Aušra Petroškienė, Rita Mikučionytė ir Krysztofas Stanisławskis).