Agnė Kučerenkaitė
- 02-05
- 14 min. skaitymo
NUO LIETUVOS IKI PASAULIO
DIZAINO PROGRESAS IR IŠŠŪKIAI
Aptariant rytojaus dizainą, vertėtų pradėti nuo šiandieninių pasaulinių dizaino tendencijų. Dizainas vis labiau tolsta nuo tradicinių „forma seka funkciją“ principų ir grynosios estetikos paieškų. Dizaino bendruomenėje, už Lietuvos ribų, posakis „pasauliui nereikia dar vieno stalo ar kėdės“ jau šiek tiek nuvalkiotas. Pastarasis atspindi šiuolaikinį požiūrį į dizaino funkcionalumą ir vertę – dizainas nebėra orientuotas vien į naujų daiktų kūrimą ar dekoratyvumą, nes dizaineriai vis dažniau siekia kurti tokius produktus, paslaugas ar sistemas, kurios išspręstų realias socialines, ekologines ar technologines problemas, prisidėtų prie tvarumo ir inovatyvaus ateities formavimo. Nūdienos dizaino metodai stipriai susiję su kontekstu, nes jų tikslas – reaguoti į aktualias visuomenės problemas, technologinius pasiekimus ir aplinkos iššūkius. Dar vartojamas ir terminas reaktyvusis dizainas, kai dizaineriai skatinami dirbti su „atsakingu“ dizainu ir sisteminiais iššūkiais. Pati asmeniškai savo projektuose nuolat naudoju atliekas ir antrines žaliavas, gilinuosi į medžiagų tyrimus, tad galutinis rezultatas tampa ne tik fiziniu objektu, bet ir nauja technologija, neretai ir unikalia pritaikymo forma – pavyzdžiui, tęstiniame projekte „Ignorance is Bliss“, kur gaminu keramines plyteles ir jų spalva išgaunama tik iš metalų atliekų pigmentų. Glazūrose pasitelkiu ne vien pigmentus, bet ir kai kurias kitas pramonines atliekas, pavyzdžiui, kalcio karbonatą. Tad net iki 55 proc. panaudojamos glazūros sudaro industrinės atliekos iš geriamojo vandens, dirvožemio valymo ir kitur.
Dizaino mąstysenos (design thinking) koncepcija plačiai žinoma ir taikoma, bet apie ją sužinojau tik studijuodama Eindhoveno dizaino akademijoje. Per pirmą paskaitą (įstojau 2012-aisiais) dėstytoja paaiškino, kad šio tipo mąstymo būdas padeda prisitaikyti prie greitai besikeičiančios aplinkos. Tai – problemų sprendimo metodai ir technikos, kurias galima taikyti ir už dizaino ribų. Dizaino mąstymo rezultatas dažniausiai nebūna fizinis produktas – greičiau strateginis planas. Kaip pavyzdį galima paminėti, kad ši metodika padėjo spręsti sudėtingas problemas, tokias kaip klimato kaita, socialinė nelygybė, sveikatos apsauga ir urbanizacija, o jai pritariantys dizaineriai, kurdami tvarius sprendimus, dirba kartu su mokslininkais, įstatymų leidėjais ir bendruomenėmis.
Nenuostabu, kad, didėjant aplinkosaugos iššūkiams, dizaineriai renkasi tvarias medžiagas, siekdami palengvinti gaminių perdirbimą ar atsakingą utilizavimą. Galbūt dar svarbu paminėti, kad yra toks dalykas, kaip etinis dizainas, kuris sutelkia dėmesį į žmogų ir moralumą, tampa kertiniu principu, tad viskas tolygiai susipina. Ir nors dizaino lauke profesionaliai dirbantys asmenys puikiai supranta „mažiau yra daugiau“ (angl. less is more), visgi šiandien dar aktualesnis tapo Dieterio Ramso principas „mažiau, bet geriau“ (angl. less but better). Maždaug 1995-aisiais šio garsaus vokiečių dizainerio idėjos buvo nukreiptos į industrinio dizaino kontekstą, bet šiandien jos dar aktualesnės nei bet kada, nes gyvename perteklinėje visuomenėje, kur daugelis gaminių yra pigūs, trumpalaikiai, dažnai gaminami išnaudojant žmogiškuosius resursus. Realybė tokia, kad po industrinės revoliucijos visuomenė šventė masinę gamybą, pagaliau leidžiančią visiems tarsi susivienodinti pagal savo galimybes. Tik, kaip kiekviena moneta, ir šioji turėjo antrą pusę, kurią mes šiandien poliruojame, t. y. vartotojiškumas tapo neatskiriama gyvenimo dalimi, kai viskas pasiduoda greitam vartojimui bei išmetimui.
Šis reiškinys nėra svetimas ir Lietuvai: atkūrus nepriklausomybę, daugelis žmonių ėmė statytis didžiulius namus, įsigijo po kelis automobilius, o daiktų kaupimas ėmė asocijuotis su laisve, nepriklausomybe ir savotišku finansiniu statusu. Šias tendencijas itin išryškino pokario karta (angl. baby boomers, 1946–1964). Gindamasi bakalauro darbą 2012 m. Vilniaus dailės akademijoje, buvau apibarta vienos komisijos narės, kad vietoj daugiafunkcės kultūrinės erdvės ir greitos nakvynės sprendimų Nidoje dažnai apsilankantiems turistams galėčiau kurti SPA centrą ponioms, leidžiančioms vyrų pinigus. Tuo metu hostelis rūsyje ar dviratis, kaip kasdienė transporto priemonė, daugeliui lietuvių atrodė visiškai neįsivaizduojami scenarijai. Šiandien tvarumas ne tik praplečia populiarią temą, kuria daug kas buvo lengvai susižavėjęs, bet pagaliau tampa gyvenimo filosofija, aprėpiančia tiek atsakingą daiktų ir rūbų vartojimą, tiek galbūt net sprendimus dėl šeimos kūrimo. Štai Lietuvoje neturėti vairuotojo pažymėjimo dažnai atrodo keista ir siejama su negebėjimu (ko – sunku pasakyti), bet Nyderlanduose ar, pavyzdžiui, Belgijoje, Japonijoje, tai tvarus pasirinkimas – viešojo transporto ir dviračių infrastruktūra čia puikiai išvystyta. Šiuolaikinis dizainas apima ne tik tvarumą, bet ir siekia socialinės įtraukties bei įvairovės – tai reiškia, kad jis skirtas visiems, įtraukiant pažeidžiamas bendruomenes, o ne tik privilegijuotoms grupėms. Šiuolaikinis dizainas vis dažniau sprendžia lyties nelygybės, kultūrinių iššūkių ir socioekonominių problemų klausimus, siekdamas atsiriboti nuo eurocentrinių modelių. Tai ypač ryšku socialinėje architektūroje, skirtoje mažas pajamas turintiems ir socialinę atskirtį patiriantiems rajonams, higienos sąlygų gerinimui, pagalbai klimato pokyčių paveiktoms teritorijoms bei edukacijos prieinamumui.
Regeneracinis dizainas ne tik siekia sumažinti aplinkai daromą žalą, bet ir kuria sistemas, teikiančias naudą aplinkai. Pavyzdžiui, tai gali būti regeneracinė žemdirbystė, biologiški produktai ar atliekų perdirbimas į išteklius. Itin įdomus ir spekuliatyvusis dizainas, kurio pionieriai – britų dizaino studija „Dunne & Raby“. Šią kryptį galima apibūdinti kaip „kas būtų, jei...“ scenarijų kūrimą, nagrinėjant galimas pagreitį įgaunančių technologijų ar klimato kaitos pasekmes. Įkvepiantis pavyzdys – režisierius ir architektas Liamas Youngas. Trumpametražiame jo filme „Consumed“ (2016) subtiliai atskleidžiami gamybos procesų iššūkiai Kinijoje. „Consumed“ pasakoja darbininko istoriją, per kurią matome fabrikus, išteklių kasyklas ir laivų statyklas, kartu atskleisdamas šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės poveikį. Kitas vertas dėmesio projektas – italų dizaino dueto „Formafantasma“ darbų serija „Ore Streams“ (2017–2019). Jie tiria pasaulinius elektronikos atliekų srautus ir nagrinėja perdirbimo ateitį pasitelkdami kritišką dizainą. Naudojant atliekas kaip medžiagą, buvo sukurti provokuojami baldai, skatinant permąstyti perdirbimo procesus ir atliekų vertę. Taip pat išsiskiria Amsterdame kurianti „Studio Drift“ su projektu „Materialism“ (2019). Šis darbas tyrinėja žmogaus santykį su natūraliais ištekliais – pristatomi eksponatai iš perdirbtų atliekų, surinktų iš įvairių kasdienių produktų, pavyzdžiui, telefonų, automobilių. „Materialism“ kelia svarbius klausimus apie šiuolaikinę vartojimo kultūrą ir išteklių išsaugojimą, skatindamas mąstyti apie tvarumą ne tik dizaino, bet ir kasdienės buities kontekste.
Apibendrinant šiuolaikinio dizaino tendencijas, svarbu paminėti ir kolekcinį (kitaip – galerijų) dizainą, ypač išpopuliarėjusį pastarąjį dešimtmetį. Tai limituoto tiražo arba vienetiniai, dažnai rankų darbo kūriniai. Nors daugiausia prieinami aukštesnes pajamas gaunantiems žmonėms, jie atsirado kaip atsakas masinei gamybai. Pastaraisiais metais akivaizdus iramatų atgimimas: kuriami produktai, kuriems reikia specifinių įgūdžių, ypatingo kruopštumo ir daug laiko. Žmonės ilgisi unikalių, vienetinių gaminių, rodančių savitumą, originalumą ir dėmesį. Šiuolaikiniame dizaine riba tarp meno ir dizaino beveik sunykusi – tokius kūrinius galima vadinti funkcionaliu menu. Ši tendencija susijusi ir su lėto gyvenimo filosofija (pvz., lėta mada, lėtas keliavimas), skatinančia sulėtinti gyvenimo tempą, vėl vertinti kokybę, sąmoningumą ir tvarumą – tai pokytis, vedantis prie asmeninės gerovės ir atsakingesnio požiūrio į gyvenimą.
Vis perskaitau, kad dizaino ateitį lems besivystančios technologijos, globalūs iššūkiai ir visuomeniniai pokyčiai. Nors, žinoma, atsiras naujų dizaino sričių, esamos toliau evoliucionuos. Tvarus dizainas, siekiant ne tik apsaugoti, bet ir atkurti aplinką, taps vis labiau holistinis ir regeneracinis. Nors šiuo metu daug kalbama apie žiedinę ekonomiką, praktikoje ją įgyvendinti vis dar sudėtinga – tam reikia ne tik tvarių produktų, bet ir efektyvių sisteminių sprendimų. Vis dėlto žiedinis dizainas turi potencialo tapti ateities realybe.
Socialinis dizainas taip pat įgauna vis didesnę reikšmę sprendžiant įvairias visuomenės problemas. Jis padeda įveikti sveikatos sektoriaus iššūkius, didina negalią turinčių ar vyresnio amžiaus žmonių įtrauktį, remia pažeidžiamas bendruomenes, inicijuoja edukacijos ir urbanizacijos projektus. 2021 m. Europos Komisijos iniciatyva pradėto projekto „Naujasis Europos Bauhauzas“ tikslas – sujungti meną, kultūrą, dizainą, socialinę įtrauktį, mokslą ir technologijas. Jis ir remiasi trimis pagrindiniais principais: tvarumu, estetika ir įtrauktimi. Be to, iniciatyva ne tik stiprina ryšį su Europos identitetu ir paveldu, bet ir teikia finansinę paramą, organizuoja renginius ir konkursus, skatinančius tvaraus dizaino sklaidą ir integraciją. Europos Sąjunga siekia iki 2050 m. tapti klimatui neutralia. Nors tai gali atrodyti kaip utopinė idėja, ji įgyvendinama per bendrus tarpvalstybinius ir tarpdisciplininius projektus, tarp kurių svarbų vaidmenį užima ir „Naujasis Europos Bauhauzas“. Mokslui ir technologijoms tobulėjant, plečiasi ir biodizaino sritis, apimanti darbą su biologiniais organizmais, pavyzdžiui, laboratorijoje auginant odą ar maistą. Kartu sparčiai vystosi nešiojamųjų technologijų dizainas. Atsižvelgiant į klimato kaitą, pandemijas, karus ir politinį nestabilumą, vis svarbesnis tampa atsparusis dizainas (resilient design), kurio tikslas – kurti sprendimus, padedančius atlaikyti šiuos globalius iššūkius.
Dirbtinio intelekto (DI) iškilimas jau pradeda formuoti naujas dizaino, architektūros ir mados kryptis. Dizainerio vaidmuo vis labiau panašėja į dirbtinio intelekto kuratoriaus – DI įrankiai atveria naujas galimybes ir keičia kūrybos procesus. Kadangi DI prieinamas kiekvienam, dizaino bendruomenėje kilo diskusijos, ar ši technologija nesumenkins žmogaus kūrybos reikšmės. Tačiau, mano manymu, žmonija visuomet judės į priekį: vieni ieškos kūrybinio originalumo, kiti rinksis paprastesnį – kopijavimo kelią.
Šiuo požiūriu DI nekeičia kūrybos esmės – tik tampa įrankiu, padedančiu atlikti pasikartojančias užduotis, spartina procesus ir leidžia pritaikyti sudėtingus algoritmus naujoms struktūroms kurti. Tai atveria dar nematytas galimybes ir gali prisidėti prie globalių iššūkių sprendimo.
Tokios temos, kaip dirbtinis intelektas ir aktualėjančios globalinės problemos, dar labiau išryškina kritinio ir spekuliatyvaus dizaino svarbą. Šis dizainas provokuoja diskusijas, skatina abejoti esamais produktais, technologijomis ir socialinėmis normomis, taip kviesdamas ieškoti naujų požiūrių ir kurti pokyčius.
Kalbant apie dabarties ir ateities dizainą, verta pažvelgti į Lietuvos vietą šiame kontekste. Lietuva aptartose dizaino srityse kol kas stipriai atsilieka, o priežastys yra kompleksiškos. Manau, kad būtų neteisinga kelti reikalavimus šaliai, kurioje dizaino raidai tiesiog nesusiklostė tinkamos istorinės sąlygos. Analizuojant Lietuvos dizaino istoriją, galima išskirti tarpukarį (XX a. pradžią), kai dominavo vietiniai amatai – tekstilė, keramika, šaltkalvystė, baldų gamyba. Tačiau tai nebuvo industrinis dizainas: kūriniai rėmėsi amatais ir folkloru, o ne industriniais principais. O Europoje pagrindiniai dizaino principai ėmė formuotis būtent XX a. pradžioje, ypač Vokietijoje su Bauhauzo mokykla, akcentuojančia funkcionalumą, estetiką ir industrinį dizainą. Bauhauzo idėjos tapo šiuolaikinio dizaino pagrindu. Lietuvoje dizaino raida sulėtėjo dėl politinių aplinkybių itin prieštaringu Sovietų Sąjungos laikotarpiu: dizainas buvo kontroliuojamas režimo, orientuotas į masinę gamybą ir funkcionalumą. Tuomet įsitvirtino ir grafinis dizainas, dažnai susijęs su propagandiniais plakatais bei knygų iliustracijomis. Nepaisant griežtos turinio kontrolės, dizaineriai, tokie kaip Stasys Eidrigevičius, sugebėjo išlaikyti individualią stilistiką ir vizualinę kalbą. Sovietmečio konfliktinis palikimas atskleidžia gilesnes visuomenės traumas ir skirtingus požiūrius į praeitį, todėl dizaino raida Lietuvoje iš esmės prasidėjo tik atkūrus nepriklausomybę – beveik 70 metų vėliau nei Vakaruose. Pirmieji žingsniai šiuolaikinio dizaino link buvo daromi atkuriant vietinius amatus ir integruojant šiuolaikinius dizaino principus, taip ne tik bandant pasivyti Vakarus, bet ir ieškant savo identiteto.
Peršokime į mano studijų laikus Vilniaus dailės akademijoje (2008–2012), kur kartu su kolegomis iš dizaino katedros – Tauru Stalnioniu, Marija Puipaite, Vytautu Geču, Egle Skuodaite, Juliumi Bučeliu ir Nerijumi Kebliu – subūrėme dizaino kolektyvą „Vienasdu“ ir aktyviai prisidėjome prie Vilniaus dizaino savaitės renginių, organizuodami kūrybines dirbtuves ir savo darbų parodas. Tuo laikotarpiu modernusis Lietuvos dizainas tik pradėjo formuotis ir mes tapome šio proceso dalimi. Įkvėpimo sėmėmės iš tokių šaltinių, kaip dizaineris Nauris Kalinauskas ar „Daiktų viešbutis“, kartu savaip ieškodami dizaino balsų ir sprendimų, atitinkančių mūsų laiką ir patirtis. Mums visiems tuo metu buvo svarbiausia įnešti pokyčių. „Vienasdu“ nariai iki šiol sėkmingai dirba dizaino srityje (kai kurie iš mūsų tęsė studijas Eindhoveno dizaino akademijoje). Dar studijuodama Vilniuje, dažnai sulaukdavau komentarų, kad mano darbo procesas primena olandišką dizaino braižą, nes nuolat keliu klausimus, išsiskiriu netradiciniu požiūriu ir out of the box mąstymu, tad išvažiavimas į Nyderlandus radikaliai praplėtė mano dizaino supratimą ir požiūrį, suteikė galimybę eksperimentuoti su įvairiomis medžiagomis ir lavinti konceptualinį mąstymą.
Nors nepriklausomybę atgavome jau prieš 34 metus, atrodo, kad šis laikotarpis dar per trumpas, kad galėtume sakyti, jog turime susiformavusią visavertę dizaino edukaciją, kritinį požiūrį ar stiprią dizaino bendruomenę. Šiandieninė situacija gana sudėtinga ir reikalauja daugiapakopio požiūrio – viskas prasideda nuo visuomenės švietimo ir infrastruktūros, kuriamos stiprių institucijų. Tokios institucijos galėtų edukuoti ir palaikyti dizaino kultūrą per muziejus, galerijas, kuratorius. Taip pat reikalingi žurnalistai, kritikai ir žiniasklaida, galinti viešinti dizaino idėjas ir skatinti diskusijas, o patys dizaineriai – turėtų plėtoti kūrybinius sprendimus, atverdami naujas perspektyvas.
Gyvenu užsienyje, bet, pasikalbėjusi su pažįstamais, imu suvokti, kad būtent nuotolis leidžia situaciją matyti objektyviau. Šiuolaikinės komunikacijos priemonės, socialiniai tinklai ir ryšiai su kolegomis Lietuvoje leidžia stebėti pagrindines iniciatyvas ir projektus. Gyvendama kitoje kultūrinėje aplinkoje ir stebėdama tendencijas, galiu įvertinti jų autentiškumą bei kokybę lygindama tarptautiniu mastu. Lietuvoje lengva sulaukti dėmesio vietos lygmeniu, bet dizaineriams svarbus pripažinimas ir tarptautinėje erdvėje. Nors matau, kad situacija pamažu gerėja, Lietuva kol kas neturi stiprios vietos globaliame dizaino pasaulyje. Natūralu, kad pokyčiai vyksta palaipsniui, bet verta paanalizuoti, kas tie žmonės ir organizacijos, kurie prisideda prie šio progreso.
Didžiausia srities plėtra didžia dalimi priklauso nuo vyriausybės iniciatyvų. Investicijos į strateginį šios srities vystymą galėtų gerokai pakeisti situaciją. Nyderlandų, Danijos ar Suomijos pavyzdžiai rodo, kad aktyvus vyriausybės dalyvavimas padeda plėtoti dizainą kaip reikšmingą ekonomikos ir kultūros šaką. Tereikia skatinti smulkųjį verslą, remti kultūros sektorių organizacijas, palaikyti tarpdisciplininį ir tarptautinį bendradarbiavimą. Deja, kažkodėl ši dalis mūsuose „buksuoja“.
Kone nepamainomą vaidmenį atlieka švietimo įstaigos, tokios kaip Vilniaus dailės akademija, galinčios taip reformuoti dizaino mokymo sistemą, kad ji atlieptų šiuolaikinius poreikius. Kai studijavau (nuo 2008 m.), kartais mokėmės pagal literatūrą, išleistą dar sovietų laikotarpiu, bet kai kurių dalykų turinys ir dabar vis dar per daug veikiamas slaviškos mokyklos įtakų. Švietimo turinys turėtų būti iš esmės atnaujintas akcentuojant kritinį mąstymą ir gebėjimą prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančių aplinkybių. Taip pat tiek studentams, tiek dėstytojams būtų labai naudinga aktyvinti mainų programas su pirmaujančiomis pasaulio mokyklomis. Žinau, kad kai kurios katedros turi tam skirtą biudžetą, bet jis ne visada panaudojamas vizitams, galintiems praturtintui dėstymo ir mokymosi procesą. Svarbu rengti ir simpoziumus, debatus apie dizaino aktualijas, kviesti srities profesionalus iš užsienio. Žinau, kad tai daroma, bet reikėtų aktyvesnio ir plačiau integruoto proceso. Mūsų šalyje veikia vienintelė dizaino organizacija – Lietuvos dizaino forumas. Nors ir privati, ji rūpinasi tokiais renginiais, kaip Dizaino savaitė ar „Geras dizainas“ (skamba negerai, ar ne?). Tačiau tiek žmogiškųjų resursų, tiek susidomėjimo, tiek išorinio finansavimo trūkumas bei finansinio pajėgumo nebuvimas riboja galimybes organizuoti kokybiškus renginius, o be kokybės trūksta ir motyvacijos dalyvauti dizaineriams bei verslui. Dėl riboto finansavimo organizacijai sunku pritraukti ne tik kompetentingų darbuotojų, bet ir dizainu giliai besidominčių žmonių, galinčių imtis naujų iniciatyvų. Todėl svarbu, kad vyriausybė prisidėtų prie tokios organizacijos gyvavimo ir palaikymo. Dizainas yra kultūrinis katalizatorius, prisidedantis ne tik prie estetinės aplinkos kūrimo, bet ir skatinantis socialinius, ekonominius bei technologinius pokyčius, formuojantis tautinį identitetą ir stiprinantis dialogą tarp skirtingų visuomenės grupių.
Bėgant metams pastebėjau, kad kai kurios panašios organizacijos startuoja su dideliu entuziazmu, bet, susidūrusios su biurokratija ar finansiniais iššūkiais, laikui bėgant išsikvepia. Kažkas yra pasakęs – pažiūrėsime, kiek ilgai jie išsilaikys. Ši mintis puikiai atspindi bendrą situaciją – noras veikti dažnai susiduria su kliūtimis ir žmonės pavargsta, nes aukoja savo laiką turėdami ir pagrindinę, išgyvenimo kokybę nulemiančią veikluą. Labai pozityviai vertinu Ruperto ir ypač Architektūros fondo veiklą. Architektūros fondas gali būti puikus pavyzdys: jis seka naujausias tendencijas, edukuoja visuomenę, dėmesį skiria socialinės architektūros sričiai, organizuoja kūrybines dirbtuves, diskusijas ir bendradarbiauja su užsienio kūrėjais.
Būti pripažintam dizaino srityje Lietuvoje nėra sudėtinga, bet kartais tai tampa ribojančiu veiksniu – kai kurie kolegos, turintys didelį potencialą, apsiriboja vietiniu pripažinimu ir nesiekia tarptautinės veiklos. Toks požiūris stabdo ne tik asmeninį augimą, bet ir Lietuvos dizaino matomumą pasaulyje.
Pastebiu, kad dažnai laukiama, kol kas nors pastebės ar pakvies, užuot aktyviai viešinus savo veiklą. Šiandienos informacijos pertekliaus eroje itin svarbu suprasti, kad komunikacija ir socialiniai tinklai būtini norint išsiskirti ir būti pastebėtiems.
Švietimo įstaigos galėtų reikšmingai prisidėti rengdamos paskaitas apie verslumą, komunikacijos strategijas, paraiškų rašymą ir skatindamos dalyvavimą tarptautiniuose projektuose bei konkursuose. Deja, tokia edukacija šiuo metu minimali ir dažnai nėra laikoma prioritetu.
Norėčiau grįžti prie dizaino kritikos ir kritiško dizaino, nes tai esminiai elementai, padedantys dizainui vystytis modernioje visuomenėje. Be stiprios dizaino kritikos ir analitinio požiūrio į dizaino procesus, dizainas tapti paviršutiniškas, orientuotas tik į funkcionalumą arba estetiką, o ne į platesnius socialinius, kultūrinius ir etinius klausimus. Taip yra Lietuvoje, kur didžioji visuomenės dalis supranta dizainą kaip estetiką, o kalėdiniai dizaino turgeliai – pagrindinė dizaino reklama. Dizaino kritika ir kritiškas dizainas – du skirtingi terminai, nors abu susiję su dizaino refleksija ir vertinimu. Dizaino kritika – tai analitinis ir interpretacinis požiūris į dizaino kūrinius ar sprendimus. Kritika gali būti įvairi: nuo akademinių straipsnių, recenzijų ir pan. O štai kritiškas dizainas yra dizaino metodas, kurio esmė ne tik funkcionalumas ir estetika, bet ir gilesnė visuomenės analizė. Toks dizainas provokuoja, kelia klausimus, skirtas versti žmones permąstyti esamas realijas.
Niekam ne paslaptis, kad dizaino kritika Lietuvoje nepakankamai išvystyta, nes nelabai yra ką kritikuoti, o kritiku tampama turint pakankamą profesinį bagažą. Kuratoriai dažnai yra dizaino kritikos priešakyje, nes jie formuoja, kaip dizainas pristatomas visuomenei per parodas. Jie priima sprendimus, kas bus rodoma, kaip tai bus kontekstualizuojama. Beje, neretai dizaino parodų kuratoriais tampa patys dizaineriai. Šį vaidmenį gali atlikti ir žurnalistai, pavyzdžiui, britė Alice Rawsthorn ar platformos „Dezeen“ įkūrėjas Marcus Fairsas. Jie analizuoja tendencijas, kvestionuoja pramonės normas, nagrinėja platesnį dizaino poveikį, publikuoja analizes ir apžvalgas, kuruoja diskusijas bei simpoziumus.
Meno ir dizaino istorikai suteikia kritinį kontekstą, padedantį suprasti, kaip dabartinės dizaino tendencijos dera platesniuose istorijos judėjimuose. Jų žinios apie praeitį leidžia subtiliau vertinti šiuolaikinį dizainą ir pateikia paraleles tarp skirtingų epochų ir stilių.
Dizaino kritikai dažnai yra daugiadalykiai specialistai, gebantys vertinti dizainą istorinėse ir dabartinėse socialinėse bei kultūrinėse aplinkose. Pavyzdžiui, amerikietis Glennas Adamsonas yra istorikas ir kuratorius, o Paola Antonelli – architektė, žinomų leidinių redaktorė, kuratorė ir dėstytoja.
Deja, Lietuvoje vis dar trūksta išplėtoto kritikų, akademikų ir viešų platformų tinklo, kuris susitelktų į dizaino kritiką. Dizainas žiniasklaidoje vis dar laikomas gana nišine tema – daugiau dėmesio sulaukia vizualusis menas, literatūra, teatras ar architektūra.
Taip, šiame tekste jau susiderėjome, kad Lietuvos dizaino scena dar jauna, todėl stiprios kritiško ar spekuliatyvaus dizaino tradicijos Lietuvoje nėra iki galo susiformavusios. Kuriant tokią terpę, būtina pradėti nuo diskusijų ir kritinio mąstymo lavinimo jau mokyklose, nes juk ten nusprendžiama, ką ir kur norime studijuoti. Dėl švietimo spragų diskusijų įgūdžiai nebuvo plačiai ugdomi net ir mano tūkstantmečio kartoje. Be stiprios akademinės bazės, kritinis rašymas ir diskusijos būtinos, kad tokio tipo dizainas galėtų vystytis. Vis dėlto šios temos pamažu atranda savo vietą edukacinėse institucijose. Jau turime iškilių dizainerių, kurių darbai išsiskiria gyliu ir atpažįstamumu.
Vienas ryškiausių šiuolaikinio Lietuvos dizaino kūrėjų yra doc. Mantas Lesauskas. Jo kūryba išsiskiria meistrišku materijos valdymu, amato ir skulptūros jungtimi, o nuodugnūs įvairių temų tyrimai darbams suteikia gilią estetinę ir socialinę vertę. Lesausko kūriniai ne tik perteikia išskirtinę estetiką, bet ir nagrinėja aktualius socialinius kontekstus, atveriančius naujas perspektyvas ateities dizaino iššūkiams. Be kūrybinės veiklos, jis aktyviai dalyvauja ugdant naująją dizainerių kartą: dėstė Vilniaus dizaino kolegijoje ir Mykolo Romerio universitete, dabar dirba Vilniaus dailės akademijoje, kur daugiausia dėmesio skiria dizaino antropologijai ir tyrimams (pagaliau kažkas tuo užsiima!). Dėl savo įtakos jis yra vienas pagrindinių kritinio mąstymo ir šiuolaikinių dizaino tendencijų skleidėjų Lietuvoje.
Kitas ypatingas Lietuvos dizaino kūrėjas, pelnęs tarptautinį pripažinimą, yra Julijonas Urbonas, garsėjantis novatorišku ir tarpdisciplininiu požiūriu. Urbonas jungia mokslą, meną ir spekuliatyvųjį dizainą, kurdamas unikalius, apmąstyti skatinančius projektus. Tokie jo darbai, kaip „Eutanazijos kalneliai“ ar „Planeta iš žmonių“, plečia dizaino ribas ir kelia klausimus apie dizaino įtaką ateities technologijoms ir žmogaus patirčiai. Šio kūrėjo darbai ne tik provokuoja diskusijas apie etinius ir filosofinius dizaino aspektus, bet ir skatina kritiškai mąstyti apie tai, kaip dizainas gali paveikti mūsų gyvenimą ir pasirinkimus. Jo darbai ne tik kuria naujas dizaino galimybes, bet ir praturtina dialogą apie dizaino ateitį.
Rezidencijoje Japonijoje sužinojau, kad šioje šalyje amžius dažnai laikomas svarbia sėkmės ir įvertinimo sąlyga. Japonų kultūroje ypač vertinama su amžiumi sukaupta patirtis ir žinios – jos siejamos su pagarba vyresniesiems ir jų indėliu į visuomenę. Jaunesni žmonės dažnai laikomi dar neturinčiais pakankamai patirties, kad galėtų užimti svarbią vietą visuomenėje ar profesinėje veikloje. Kritinis ir socialinis dizainas yra viena sričių, kur amžiaus ir patirties privalumai itin reikšmingi – norint suprasti visuomenės poreikius, reikia platesnės ir gilesnės perspektyvos, kurią suteikia laikas.
Mano minėtiems lietuvių dizaineriams daugiau nei 40 metų. Šiuo laikotarpiu daugelis jų sukaupė reikšmingą profesinę patirtį ir užmezgė ryšius su bendruomenėmis bei institucijomis ir gali kurti įtakingesnius, gilesnius projektus, dalyvauti edukacinėje veikloje. Vyresnio amžiaus dizaino profesionalų Lietuvoje beveik nėra, o tai rodo, kad kritiškas dizainas čia vis dar jaunas ir tik pradeda formuotis.
Mano dizainerių karta dar jauna, bet jau įžengusi į brandesnę kūrybinio kelio stadiją. Šios kartos atstovai, baigę magistrantūros ar doktorantūros studijas, jau turi tvirtą teorinį ir praktinį pagrindą, leidžiantį giliau suprasti tiek dizaino procesus, tiek jų socialinį poveikį. Šiuolaikinis dizaino pasaulis sparčiai kinta, tad ši karta bręsta kartu su naujomis tendencijomis, tokiomis kaip tvarus, kritinis ir socialiai orientuotas dizainas. Ši branda jiems suteikia platesnį požiūrį į tai, kaip dizainas gali keisti visuomenę ir kokią įtaką jis gali turėti ateityje. Taigi, nors ši karta jau turi svarų balsą Lietuvos ir tarptautiniame dizaino lauke, tikėtina, kad jų tikrosios galimybės ir įtaka išryškės per ateinančius metus, kai jie galės visiškai atskleisti savo unikalų požiūrį, idėjas ir subrandintą patirtį.
Džiugu matyti, kad mano kartos kolegos plėtoja tokias unikalios krypties dizaino praktikas. Neseniai meno daktaro laipsnį apsigynusi dizainerė dr. (!) Marija Puipaitė savo kūryboje tyrinėja žmogaus ir objekto santykį, kūniškumo temas, jutiminį suvokimą bei intymų ryšį su daiktais. Ji giliau analizuoja objekto struktūrą ir neišbaigtumo estetiką, kviesdama žiūrovą per patirtį iš naujo atrasti objekto paskirtį ir reikšmę. Architektūralistė ir skaitmeninio meno kūrėja Aistė Ambrazevičiūtė nagrinėja ryšius tarp natūralios ir dirbtinės aplinkos, kūryboje derindama tarpdisciplininius metodus, kas itin aktualu Europos šalyse, kuriose susiformavęs gilus dizaino diskursas. Šiandieninė dizaino praktika dažnai būna tokia daugialypė, kad ją apibrėžti vienu žodžiu ar kryptimi tampa sudėtinga. Štai dizaineris Vytautas Gečas su menininku Robertu Narkumi 2023 m. sukūrė baldų seriją iš senosios „Lelijos“ teritorijoje rastų medžiagų, fiksuodami gentrifikacijos ir rekonstrukcijos procesus. Šiuo eksperimentu jie tyrinėja, kaip industrinės erdvės virsmas skaitmeninių technologijų centru keičia socialinį miesto audinį ir prisideda prie kultūrinės atminties išsaugojimo.
Minimi dizaineriai, kurie dažnai gilinasi į doktorantūros studijas ir tęsė mokslus prestižinėse Europos dizaino ir meno mokyklose, dažnai išsiskiria gilesniu dizaino suvokimu ir platesniu požiūriu. Nieko nepadarysi, bet taip jau yra, kad studijos užsienyje suteikia galimybę pažinti naujausias dizaino tendencijas ir metodikas, bendrauti su įtakingais profesionalais ir įgyti globalesnį dizaino suvokimą. Grįžę į Lietuvą, jie gali šias žinias panaudoti prisidėdami prie vietinio dizaino augimo ir kūrybinės bendruomenės plėtros.
Lietuvos ekonomika auga ir natūralu, kad progresas aplenkia regresą, tad dizainas šiame kelyje tik stiprės. Tačiau greitis, kuriuo vystysis Lietuvos dizaino scena, priklausys nuo vyriausybės ir stiprių edukacinių institucijų paramos. Kartais susimąstau apie dizaino įtaką, ypač stebėdama globalius iššūkius: neseniai „The New York Times“ skaičiau, kad, Jungtinių Tautų vertinimu, klimato kaitos stabdymo progresas per pastaruosius metus buvo nulinis. Vis dėlto šiandien svarbu neprarasti tikėjimo ir atrasti prasmę net mažuose pasiekimuose – juk būtent iš jų ilgainiui formuojasi teigiami pokyčiai.
Komentarai