top of page

Aistė Marija Grajauskaitė

Menotyrininkų vadybos agentūra, arba Kodėl Lietuvoje rašome už grašius


Cornelius von Maxas (1840-1915) „Beždžionės, kaip meno kritikės“, 1889 m. Viešojo naudojimo vaizdų bibliotekos „Wikimedia Commons“ nuotr.

Jei gyventume tobulame pasaulyje, kuriame vyrautų dermė ir balansas, tuomet, šventai tikiu, ten egzistuotų ir menotyrininkų vadybos agentūros. Jos turėtų kainoraščius, kuriuose būtų galima pasirinkti gal net ir kokius savęs reprezentavimo planus, pavyzdžiui, metų kickstarterį, į kurio paketą įeitų kelių paslaugos pirkėjo tekstų vertimas, CV sutvarkymas ir tokio portfolio išsiuntimas kelioms lokaliai geroms galerijoms. Brangesnis planas įtrauktų ne tik kelias galerijas, bet ir porą papildomų muziejų ir, ko gero, papildomų straipsnių vertimą ne tik į populiarią, bet ir į kokią egzotiškesnę kalbą (šioje realybėje tai būtų japonų, korėjiečių ar kokia švedų kalba). Tokia agentūra taip pat būtų atsakinga už viešųjų pasirodymų klausimą, tad supraskite, kad pagaliau nebereikėtų dalyvauti kiekvienos ne tokios reikšmingos parodos atidaryme! Kvietimus filtruotų minėtos agentūros administratorės ir paskirti vadybininkai, tad pakviesti žinotume, kurie vakarai iš tiesų svarbūs, o į kuriuos verta eiti tik dėl asmeninių simpatijų, niekuo nesusijusių su profesiniais klausimais. Tačiau, deja, bet tenka grįžti į pilkšvą šaltų cepelinų spalvos realybę, kurioje menotyriniai tekstai menkai užsakomi, apmokami taip pat menkai, o menotyrininkai (gal) net nebereikalingi. Tad kas nutiko ir kodėl Lietuvoje šiandien vieną geriausių, garbingiausių ir seniausių akademinių profesijų pasaulyje yra ištikusi krizė?..


„Nepamirškite itin atidžiai apsižvalgyti, kai vaikščiosime menininkų dirbtuvėse, nes ten pamatysite tai, ko muziejai ir galerijos bei privatūs asmenys nenori. Tai ir yra jų likutis, jų bendrosios meno visumos bendravardiklis. Ir prisiminkite, kad iš visų, su kuriais šiandien kalbu, tik nedidelė dalis ko nors pasieks šiame lauke. Menotyra – sunku. Geriausia tiesiog susirasti vyrą, toleruosiantį šią profesiją pasirinkusią moterį“, – šiuos ar labai panašius kone įvadinius rudens semestro žodžius pasakė viena iš mano pirmųjų metų dėstytojų. Apsižvalgiau, tarp mūsų – ne vien merginos, būta ir kelių vaikinų, bet visų veidai persimainė. Pamenu, nesupratau, ar tai nuosprendis, kad atėjome studijuoti tokios programos, ar labiau įžeidimas, numanant, kad nieko negalime pasiekti, kad esame tik statistinės eilutės. Na, šiandien mano bendrakursiai (tiksliau, net dviejų kursų kolegos) yra vieni aktyviausiai dirbančių asmenų Lietuvos kultūros lauke. Pataisykite, jei suklysiu, bet, rodos, nė viena laida dar negalėjo pasigirti taip gerai įsidarbinusi: nuo privačių galerijų vadybos ir kuratorystės nacionaliniuose muziejuose iki kultūros atašė, kultūrinės spaudos redakcijos ar darbo su Kultūros taryba ir jos projektais (net Venecijos bienalės projektų vertinimo). Ir ši realybė tikrai (bent norėčiau tikėti) pavėsuoja smirdančia nosinaite buvusiai dėstytojai palei veidą. Kita vertus, galbūt ir nenorėdama to sakyti, turiu pripažinti, kad, kalbėdama apie profesijos sudėtingumą, ji buvo teisi.


Štai finansinis menotyrininko profesijos našumas yra vienas be galo svarbių dėmenų. Galvodama apie meno kritikų, teoretikų bei istorikų atlygį ir mėnesinį uždarbį, pamaniau, kad būtų sveika apsižvalgyti aplink, tad pirmas žvilgsnis nukrypo į kapitalizmo motiną – Ameriką. Jungtinėse Amerikos Valstijose, paskutinių metų statistikos duomenimis, vidutinės meno kritiko metinės pajamos yra 45 376 dolerių (apie 43 082 eurų). Dar yra vidutinė 913 dolerių meno kritiko premija (sudaro 2 proc. atlyginimo) ir visi 100 proc. praneša, kad kiekvienais metais ją gauna. Beje, pajamų mokestis ten neviršija 10 proc. – kitaip tariant, ką gavo, beveik viską pasiliko. Pažvelkime arčiau – į modernizmo išmylėtą Vokietiją. Vidutinis menotyrininko atlyginimas ten 48 506 eurai – paprasčiau tariant, tai 23 eurų valandinis tarifas (beje, jų pajamų mokestis nuo tokios sumos yra beveik 15 proc., o socialinis draudimas apie 18 proc.). Be to, vokiečiai metų pabaigoje uždirba vidutinę 1028 eurų premiją. Dar radau įdomesnį faktą, kad pradinio lygio meno istorikas, turintis 1–3 metų patirtį, vidutiniškai uždirba 35 035 eurus, o aukštesnio lygio menotyrininkas, turintis 8 metų patirtį, – 59 659 eurus. Tik nepavyko rasti preliminarios Lietuvos statistikos, bet paskaičiuoti juk niekas neuždraus. Atsižvelgiant į 2022 m. vidutinio bazinio atlyginimo augimą ir kokiais skaičiais prasidėjo tie patys metai, vidurkis išeitų apie 1700 eurų. Šiuo metu kultūrinė spauda nėra pasiruošusi už straipsnį mokėti daugiau nei 150 eurų, ir apskritai amplitudė prasideda nuo 35 eurų, tad teisingiausia būtų bandyti rasti vidurkį, kuris, jūsų žiniai ir skaudžiai menotyrininkų nuostabai (neretai už suteikiamas paslaugas nesiūlomas net vidurkis), tėra 92,50 EUR. Tad, norint išgyventi vien iš menotyrinės kritikos, apžvalgų ar parodų anotacijų, per mėnesį reikėtų suprodiusuoti apie 22–23 medžiagas... Skaičiuoti, kiek jų per savaitę arba koks valandinis kritiko atlygis, būtų absurdiška, jau nekalbant apie tai, kad Lietuvoje nėra tiek žurnalų, kad tekstus būtų galima publikuoti 4–5 kartus per mėnesį.


O dabar kita monetos pusė – kokybė. Buvo laikai, ir ne tik F. Dostojevskio eroje, kai atlygis buvo tiesiogiai susijęs ir priklausomas nuo našumo. Kitaip tariant, daugiau parašyta – daugiau sumokėta, ir ta kokybė, jos patikra (jei tokia ir buvo) nežalojo kūrėjo baimėmis. Šiandien gyvename pagal kitą scenarijų. Vyresnioji, geroji karta rašyti anotacinių, apžvalginių tekstų nebenori (ir siūlyti būna gėda, kai toks atlygis), o jaunoji karta, deja, bet susiduria su kitomis bėdomis. Prieš kelerius metus publikuotas menotyrininko Kęstučio Šapokos tekstas „Dailės kritika kaip viena patologijos funkcijų“ (beje, buvo net trys dalys) labai smagiai apdėjo dailėtyrą visokiausiais grumstais, šakomis ir bambaliais, ir baisiausia, kad skaitant net pykti nesinori. Kone menininkas Šapoka kalbėdamas apie dailėtyros invalidumą, paliečia skaudžias, pūliuojančias, bet labai realias šiandieninės menotyros žaizdas. Ir nesutikti sunku, nes didžiąja dalimi nūdienos menotyriniuose tekstuose randame užstrigusią, riktuose pasiklydusią kalbą, vartojamą ne pagal paskirtį (kalba turėtų aiškinti, o ne klaidinti, tiesa?). Nuo pirmųjų ir seniausių nacionalinių kultūros žurnalų iki naujausių elektroninių svetainių viskas, ką pavyksta rasti, tėra vidutinio lygio į menotyrą besiorientuojantys, bet vargiai ir grožinei literatūrai atstovaujantys tekstai, kurių kalba pasiklydusi savo labirintuose, o temos, esą analizuojamos, dažniausiai vos priliečiamos ir, pateikiant skaitytojui reikšminį perviršį, demonstruoja tik prastą skonį. Jauni, perdėm ambicingi jaunieji kritikai niekaip nebeišbrenda iš (bio)(eko)meno, antropoceno ir apskritai šiuolaikinės antropologijos teorinių madų, kurios likusioje Europos dalyje suvokiamos, kaip pasenusios ir išsivadėjusios... Pykim nepykę, bet jau 2017 m. Šapoka buvo teisus, kad menotyros tekstai pasidarė kaip žodinės salotos – beskonės, bevertės, banalios.


Net pažvelgus į paprastą, bet fundamentalų ekonomikos konceptą aišku, kad, kai yra paklausa, atsiranda ir pasiūla. Kaip palyginti maža šalis, tikrai turime itin daug meno ir kultūros leidinių. Mano nuomone, jei nesupyksite, gal net per daug. Deja, bet mažas menotyrininkų atlygis už tekstus Lietuvoje tiesiogiai susijęs su pasiūlos ir paklausos kreivių išbalansavimu, iš dalies įvykusiu dėl kultūrinių injekcijų. Taip, be kultūros organų suteikiamų kvotų šiandieninė kultūros periodika (ir leidyba) atrodytų visiškai kitaip, bet klausimas, ar tikrai būtų blogiau? Deja, gerai rašo nedaug kas, tad jei vienas laikraštis imtų ir pasimirtų, įdomu, ar kultūros laukas tikrai kažką prarastų (nebent kelias darbo vietas). Realybė, badanti pirštais į skylėtas menotyrininko kojines, nurodo, kad, nors šiuo metu yra, kas rašo, visgi tam, kad būtų užpildyti leidiniai, atsiradusias skyles tenka kaišyti grafomanų skiedalais, bakalaurų poetikomis, antrarūše poezija arba amžinąja filosofų fenomenologija. Dievaži, nesakau, kad visi leidiniai yra prasti, bet kone visi iki vieno dar turi, kur pasitempti, nes žurnalai ir laikraščiai juk privalo turėti savo auditoriją, o leisti leidinius, kurių beveik niekas neskaito, – beprotiškai neatsakingas žingsnis atsižvelgiant į šiandienos problemas (klimato kaita, besaikis vartotojimas ir t. t.). Vienintelis būdas tapti skaitomam ir prenumeruojam – parduoti unikalų turinio balsą, kitaip tariant, pasiūlyti rinkai tai, ko joje dar nėra.


Apskritai įdomus dalykas yra šiuolaikinio lietuvių dailės kritiko mentalitetas. Nenorime būti lyginami su istorikais, nes mat žinome daugiau, negalime girdėti, kai esame priešpriešinami filosofams, nes, kaip ne kaip, dirbame su apčiuopiama materija ir teorijomis, o jei kas sako „o, tai tu rašytojas!“, įsižeidžiame, gi ne beletristika užsiimame, o mokslu. Deja, bet tokiai lietuviškajai meno kritikai, kokia egzistavo 1980–2010 m., ne tik aš, bet didelė dalis jūsų, skaitytojų, jaučia nostalgiją. Atsivertę bet kurį tų metų straipsnių rinkinį, rasime kūrybiškų, aštrių ir, svarbiausia, skaitomų tekstų. Nesunku pasakyti, kad tai nurodo į puikų stilių bei gerą savikritikos dozę, kai teksto redakcija užsiimdavo ne turinio ir kalbos redaktoriai, o patys autoriai. Pastarieji nebijojo rašyti, trinti, taisyti, pridėti ar net, jei reikia, išmesti lauk pradėtų tekstų. Dabar juos skaitant rodos, kad visi gebėjo lyg be pastangų kalbėti apie itin sudėtingus dailėje ir jos visuomenėje vykstančius reiškinius, fenomenus. Šiandien, pati dirbdama redaktore, turiu pripažinti, kad neretai tenka beveik perrašyti trečdalį tekstų (paatviraudama pasidžiaugsiu, kad naujoje darbovietėje ši situacija daug geresnė), nes jie per klampūs, persmelkti bereikšmių tarptautinių žodžių kalambūrų. Kaip pasakyti tam, kuris studijavo, krovė idilę ir svajas į menotyrininko profesiją, kad, deja, jam geriau nerašyti? Tokių tekstų, net ir sutvarkytų, veidas lyg po plastinės operacijos, tad visi lieka nepatenkinti: redaktorius – kokybe, vyr. redaktorius – beverčiu apmokėjimu, autorius – nepagarba jo unikaliam balsui ir galiausiai skaitytojas – tekstu, kurio taip ir neprisimins.


Menotyrininko dalia nelengva, ypač jei esi prastas. Palyginkime save su rašytojais. Parašei knygą, oplia, štai antras leidimas, štai papildomas mokestis. Štai knygynai rašo, va ir marketingo planas bėga iš paskos, tadam – papildomos pajamos. O mes esame vieno teksto kalviai. Užsakė tekstą galerija ar muziejus, o gal ir žurnalas – eitherway – atlygį už jį gauname tik vieną kartą. Tekstų apie parodas neperleidžia arba geriausiu atveju nebent į katalogą ar ziną įtraukia ir sumoka papildomą simbolinį publikacijos mokestį. Būti kultūros kritiku šiandien, recenzijas rašančiu menotyrininku liūdna ne tik todėl, kad teorijos yra išsivadėjusios, bet ir grynai dėl finansinio aspekto. Pagaunu save begalvojant, kad protingiausia buvo žavėtis ne kokiu M. Rothko ar D. Narkevičiumi, o Caravaggio arba P. Smuglevičiumi, nes senosios dailės tyrinėtojai patys yra kaip kokios renesansinės kėdės arba sostai! Reti, unikalūs ir tokie specializuoti, kad pakaitos jiems nelabai rasi.


Tapytojai, keramikai, apskritai dailininkai ir visi kiti tarpdisciplininio meno atstovai turi galimybę būti pastebėti galerijų, muziejų. Tolimesnė eiga – gana tradicinė. Pamatė, patiko, pasiūlė, pakvietė, pasirašė, pardavė, sukrovė, sumokėjo, paruošė, aprašė, atidarė, pardavė, paplojo, išvežė, pristatė, nusipirko, įrašė. Nieko blogo ar gėdingo nematau, kai gebama susirasti instituciją, gebančią tave reprezentuoti ir organizuoti veiklos bei sklaidos kalendorių. Net ir tas klasikinis 50 / 50 mokestis neatrodo toks baisus, nes o kokia alternatyva sėdėti dirbtuvėse, veizėti į savo paties darbus ir keikti... kolegas? Svarstau, o gal didžioji lietuviškos menotyros pragaištis – negebėjimas savęs vadybinti? Bet ir tai negali būti tiesa, nes niekas kitas, nei menotyrininkai (kurie dabar dar kas antras ir kuratorius), Lietuvos kultūros lauke nemoka geriau užsiimti laiko išteklių vadyba. Kartais, nugirdusi, su kiek projektų vienumet dirba kolegos, nuoširdžiai sutrinku. Taip, iš vienos pusės tai sugestijuoja jų populiarumą, bet tuomet klausimas kyla, o kokia yra jų darbų kokybė, jei tyrimui pasidaryti ar knygai suskaityti nėra laiko?..


Taigi Lietuvos menotyrininkas yra beveik žmogus-orkestras. Jei išmokote skambinti tik gitara, ko gero, teks tenkintis trubadūro gyvenimu. Ir, žinoma, galite tikėtis vynuogių, mandolinų ir paveikslų salėse, jei gebėjote įvaldyti smuiko, violončelės, fortepijono ir fleitos partitūras. Vis dėlto, jei reikėtų ką nors kaltinti (nes juk taip lengviausia), mesčiau akmenį į edukacijos ir švietimo prūdą. Menotyrinis išsilavinimas, tiksliau, jo orientacija, yra bėda. Mūsų alma mater moko datų, originalių paveikslų pavadinimų, dėsto, kaip ir koks plytų klojimas yra pavadintas ir liepia atmintinai išmokti graikų ir romėnų dievų vardus, bet pamiršta, kad gyvename Lietuvoje, o ne Paryžiuje ar Niujorke. Kažkur tose datose ir faktuose pasiklydo moralas apie būtinybę stažuotis užsienyje, komunikacijos ir įsitinklinimo svarbą, apie tai, kaip gyvybiškai svarbu atrasti savo balsą ir mokėti jį perduoti (bei parduoti). Mūsų tiesiog neparuošė pasauliui ir šiandien visus išnaudojančiai rinkos ir vartotojiškumo magijai. Tad menki atlygiai už nemenkas valandas prieš ekranus liejant širdis ir už suvirškintą akademinę medžiagą nestebina, nes ir mes jau menkai kuo galime nustebinti.



 


The Art Critics’ Management Agency, or Why We Write for Pennies in Lithuania


Thinking about the remuneration and monthly income of art critics, theorists, and historians, I decided to look around. The first place I looked was America, the mother of capitalism. According to the latest US statistics, the average annual income of an art critic is 45,376 dollars (about 43,082 euros). Then there is the average art critic’s bonus of 913 dollars (2% of salary), and all 100% report receiving it every year. The income tax there is less than 10%. Let’s take a look somewhere closer – Germany. The average salary of an art critic there is 48,506 euros, which is an hourly rate of 23 euros (income tax is almost 15% and social security is about 18%). Germans earn an average year-end bonus of 1,028 euros. An entry-level art historian with 1 to 3 years of experience earns an average of 35,035 euros, and an art historian with 8 years of experience – 59,659 euros. I could not find Lithuanian statistics but taking into account the increase in the average basic salary for 2022 and the figures with which the year started, the average would come out to around 1,700 euros. At the moment, the cultural press is not prepared to pay more than 150 euros for an article, and in general, the range starts at 35 euros, so the average (often not even the average is offered for the services provided) is just 92.50 euros.


And now the other side – quality. Unfortunately, not many people write well, so in order to fill the holes in the publications, they have to fill them with graphomaniacs’ dilutions, poetics of bachelors, second-rate poetry, or the eternal phenomenology of philosophers. Not only I but also a large part of the readership is nostalgic for the kind of Lithuanian art criticism that existed in 1980-2010. Reading them now, it seems that they were all able to talk, as if effortlessly, about the very complex phenomena that were taking place in art and its society. Today, as an editor myself, I must admit that I often have to rewrite almost a third of the texts, because they are too thick and full of meaningless international puns. I catch myself thinking that the smartest person to admire was not M. Rothko or D. Narkevičius, but Caravaggio or P. Smuglevičius, because scholars of old art are themselves like Renaissance chairs or thrones! Rare, unique, and so specialized that there is no substitute for them.

I wonder if the great bane of Lithuanian art criticism is the inability to manage oneself. But this can’t be true either, because no one else in the Lithuanian cultural field knows how to manage time resources better than art historians (half of whom are now also curators). Sometimes, when I hear how many projects my colleagues are working on at one time, I get genuinely confused. Thus, the Lithuanian art critic is almost a one-man orchestra. However, if I had to blame someone (because it’s the easiest thing to do), I would place the blame at the feet of the education system. They simply did not prepare us for the world and for the magic of the market and consumerism that exploits everyone today. So the meager rewards for the many hours in front of the screen pouring our hearts out and for the academic material we have digested are not surprising, because we have little to surprise anymore.





Naujausi įrašai

Rodyti viską

コメント


bottom of page