Algė Gudaitytė

Antano Gudaičio parodai „Kompozicijos“ pasibaigus

Refleksija apie 2024 m. rugsėjo 2– 28 d. VDA parodų salėse „Titanikas“ veikusią tapytojo Antano Gudaičio parodą.

Algė Gudaitytė. R. Šimulynaitės nuotr.

Rašyti apie bočiaus (taip mes, Antano Gudaičio anūkai, vadinome senelį) parodą man nėra paprasta. Manau, kad tai turėčiau daryti ne aš, o meno lauko profesionalai, turintys tam tikrą distanciją su šia asmenybe ir galintys objektyviai ir profesionaliai vertinti jo kūrybą įvairiuose menotyriniuose, istoriniuose ir kituose kontekstuose. O aš visą laiką gyvenau ir tebegyvenu apsupta Gudaičio darbų, daiktų, knygų, muzikos, kitų šeimos narių, mūsų bendrų prisiminimų, pokalbių, vis dar gyvų jo mokinių, šeimos bičiulių. Iki pat paauglystės su Gudaičiu bendravau ir gyvenau jo kuriamoje aplinkoje. Atstumo beveik nėra – visa jo kūryba yra įprasta mano gyvenimo ir aplinkos dalis, todėl, norėdama į ją pažvelgti šiek tiek objektyviau, sąmoningai turiu kurti tam tikrus būdus ir metodus jai analizuoti, suprasti kitaip, nei man įprasta. 

Iš kitos pusės, atstumo nebuvimas neleidžia likti abejingai nei jo kūrybai, nei asmenybei, nei kūrybiniam palikimui. Iš čia kyla noras pratęsti ir jau šiandienos kontekste įgyvendinti paties Gudaičio seniai išreikštą norą – dirbtuvę, kurioje saugomas didelis ir platus jo kūrybinis palikimas, atverti tai kultūros lauko bendruomenei, plačiajai visuomenei, Vilniaus miestui ir miesto svečiams. Bet apie viską nuo pradžių. 

Antano Gudaičio paroda „Kompozicijos“ buvo svarbi dėl keleto priežasčių. Ji – ne tik 120-osioms menininko gimimo metinėms skirta nemaža ekspozicija, bet ir šeimos narių įsteigto Antano Gudaičio kūrybos fondo, besirūpinančio menininko kūrybiniu palikimu ir sklaida, jo dirbtuvės renovacija bei atvėrimu visuomenei, pirmasis viešas prisistatymas ir kvietimas kultūros lauko bei verslo atstovams bendradarbiauti. Bendradarbiavimo ir mecenavimo aspektas šiuo atveju ypač svarbus, nes fondas neturi jokių pradinių finansinių investicijų ar rėmėjų ir yra ne pelno įstaiga. Šiuo metu fondas nuosekliai kuria mecenatystės programas, bendradarbiavimo pasiūlymus, telkia tiesioginę finansinę paramą teikti galinčius patronus ir paslaugomis bei darbais prisidedančius rėmėjus, partnerius. 

Pagrindinis fondo tikslas – dirbtuvės, kurią Gudaitis savo paties lėšomis pasistatė pagal architekto E. Budreikos projektą 1954 m. greta Žemaitės skvero, atvėrimas, ją pritaikant intensyviai visuomeninei ir kūrybinei veiklai. Siekis priminti, atskleisti ir aktualizuoti Gudaičio kūrybą šiandienos kontekste toks pat svarbus, kaip ir kurti kūrybinius dialogus tarp Gudaičio ir jo mokinių bei jaunosios kartos kūrėjų, atverti unikalius Gudaičio kūrybos bruožus, rodyti anksčiau nematytus darbus ir gilintis į autoriaus asmenybės bei jo kultūrinės aplinkos esmę. Fondo veikla orientuota į kultūrines ir visuomenines aktyvacijas, edukaciją, naują dailės pažinimą, menotyrinį ir istorinį tyrimą, skaitmeninimą ir leidybą.

Gudaičio kūrybinį palikimą sudaro didelis rinkinys: tapybos darbai, piešiniai ir grafikos darbai, interjero dizaino, baldų projektai, scenografijos ir kostiumų eskizai. Laiškai ir tarptautinė XIX a. siekianti biblioteka, autentiški istoriniai baldai. Fondas saugo ir fotomenininko Algimanto Kunčiaus kino ir fotoarchyvą, susijusį su Antanu Gudaičiu ir jo gyvenamojo laiko kultūrine aplinka ir asmenybėmis.

Antanas Gudaitis. A. Kunčiaus nuotr.

Tad fondo tikslas, bendradarbiaujant su architektais, Vilniaus miesto savivaldybe, – renovuoti Gudaičio dirbtuves ir sukurti šiuolaikišką, bet turintį stiprią vertybinę praeitį, gyvą, pulsuojantį, aktyvų kultūros tašką, kuriame vyktų keičiamos ekspozicijos, parodos, paskaitos, edukaciniai renginiai, rezidencijos, susitikimai, leidinių ir knygų pristatymai, kino peržiūros. Sovietų okupacijos metais Gudaičio dirbtuvė buvo svarbi vieta reikštis laisvai minčiai. Tai buvo viena neoficialių kultūros erdvių, kur rinkdavosi įvairių sričių menininkai, filosofai, politikai; jose atvirai rodyti darbai, nepriimami į oficialias parodas. Gudaitis su svečiais dalindavosi prisiminimais iš tarpukaryje besimokant Paryžiuje praleistų metų – jo pasakojimai daugeliui tapo langu į Vakarų meno pažinimą. Norime sukurti erdvę, kurioje šie esminiai principai išliktų, o vieta taptų aktuali ne tik tiems, kurie dar prisimena Gudaitį, bet ir tiems, kuriems jis bei jo kūryba galėtų tapti nauju atradimu ir inspiracija. Užmojai platūs, reikalaujantys nemažų finansinių investicijų, bet situaciją vertiname realistiškai ir tikime, kad šis projektas taps reikšmingu kultūros tašku Vilniaus mieste.

Paroda „Kompozicijos“ ypatinga ir dėl to, kad didesnių menininko parodų nebuvo jau keletą dešimtmečių (paskutinė retrospektyvinė Gudaičio paroda „Išsilaisvinimas“ Lietuvos dailės muziejuje vyko lygiai prieš 20 metų menininko gimimo 100-mečio proga, kuratorės – J. Mulevičiūtė ir L. Jablonskienė). Buvo svarbu surengti parodą būtent VDA galerijoje. Gudaitis, vos atvykęs iš Kauno į Vilnių, jau 1940–1941 m. dėstė Vilniaus dailės mokykloje, nuo 1941 m. – Vilniaus dailės akademijoje (sovietmečiu – Vilniaus dailės institutas ir LTSR dailės institutas). 1947 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. Visą gyvenimą Gudaitis palaikė jaunuosius menininkus, skatino juos mąstyti savarankiškai, kritiškai, kurti drąsiai ir laikytis principų, nemėgo aklai juo sekančių. Yra didelis noras ir siekis priminti apie Gudaičio asmenybę ir kūrybą jaunajai kūrėjų kartai, aktualizuoti ją šiandienos kontekste. 

Jau kurį laiką mąsčiau, kad reikia daugiau, garsiau, plačiau kalbėti apie Gudaitį. Kalbėdama su jaunais menininkas, kartais ir su menotyrininkais, pastebėjau, kad Gudaitis primirštas, neatpažįstamas. Kad yra daug klaidingų įsitikinimų, interpretacijų arba, vertinant jo kūrybą ir gyvenimą, remiamasi nepatikrintais ir dažnai neteisingais faktais. Šiuo atveju labai džiaugiuosi, kad Gudaičio dukra menotyrininkė ir muzikologė Eglė Kunčiuvienė sudarė ir kartu su Nacionaliniu dailės muziejumi išleido knygą „Antanas Gudaitis. Tekstai ir vaizdai“ (2020), kurioje daug faktų galima ne tik sužinoti, bet ir pasitikrinti. 

Paroda nebuvo retrospektyvinė, nors dėl darbų skaičiaus galbūt daugeliui taip pasirodė. Buvo siekis susikoncentruoti į gyvybingiausią ir paties Gudaičio vertintą kūrybinį laikotarpį, prasidėjusį maždaug 1959 m. ir trukusį iki jo mirties 1989-aisiais. Taip pat norėta parodyti menininko kūrybinio mąstymo ir ieškojimų kelią. Nuo pradinių piešinių, eskizų, tapybinių etiudų iki jį tenkinančių vieno ar kelių kūrinio variantų, atskleidžiant kiekvieno etapo, ypač piešinio, svarbą. 

Turiu kelias mėgstamas Gudaičio citatas. Viena – ką jis mano apie kitų nuomonę, o kita ši: „Aš manau, kad didžiausia vertybė, kurią gali pasiekti žmogus – ir gyvendamas, ir darydamas meną, – yra moralinis tyrumas. Tiesumas – ir sau, ir kitiems. Man tai pagrindinis dalykas. Ir mene, ir gyvenime. Šitaip. Neatskiriama. Žinoma, menas ir gyvenimas – ne tas pats. Bet yra bendras principas, kaip prieini prie meno ir kaip pereini per gyvenimą. Tai moralinis tiesumas.“ Ji pasako esmę. 

Gudaitis – sudėtingo likimo XX a. lietuvių dailininkas, patyręs visą lietuvių tautai tekusią istorinių kataklizmų ir išbandymų naštą. Gimė 1904 m., kai Lietuva dar buvo carinės Rusijos imperijos dalis, pergyveno du pasaulinius karus, trumpą nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpį, vokiečių ir sovietų okupacijas, priespaudą. Mirė 1989 m., taip ir nesulaukęs valstybės atkūrimo, dar būdamas Tarybų Sąjungos piliečiu.

1929–1935 m. Gudaitis mokėsi Paryžiuje, ten susiformavo jo modernizmo principais grįsta meninė pasaulėžiūra. Pagrindinių kūrybos impulsų sėmėsi savo išgyvenimuose, buvo atviras įvairiems kultūriniams, politiniams ir gyvenimo įvykiams, visą laiką ėjo keisdamasis. Aktyviai reaguodavo į tai, kas vyksta pasaulyje, ir dėjo pastangas išsiveržti iš dvasiškai ir kūrybiškai varžančios aplinkos. Nieko nepaisydamas reiškė savo nūdienos, žmogaus pasaulyje supratimą.

Antanas Gudaitis. "Akrobatas" 1904 - 1989. Nacionalinio dailės muziejaus kolekcijos nuotr.

Grįžęs iš Paryžiaus ​​į Kauną 1932 m. su bičiuliais ėmėsi įgyvendinti dar Paryžiuje gimusią lietuvių modernaus meno parodos idėją. Parodą lydėjo leidinys „Ars“ (pavadinimą pasiūlė Galaunė), kuriame išspausdinta įžanga, vėliau pavadinta pirmuoju lietuvių dailės manifestu. Manifestą pradėjo rašyti Gudaitis, bet jam teko vykti tęsti mokslų į Paryžių, tad darbą tęsė Vizgirda ir galutinai suredagavo Tarulis. Arsininkų kūryba tapo XX a. lietuvių dailės atsinaujinimo pradžia ir tolesnės raidos pagrindu. Aktyvus „Ars“ laikotarpis ir parodos tęsėsi iki 1935 m., kai visi arsininkai įstojo į jų pačių inicijuotą ir įkurtą Lietuvos dailininkų sąjungą. Gudaitis visą kūrybinį gyvenimą išlaikė pagrindinius kūrybinius principus ir vertybes, kuriomis vadovaudamasis XX a. 4-ajame deš. ėmėsi Lietuvos meno gaivinimo veiklos. 

ARS

1932 m., Kaunas

Nuogoj ir skaudžiai apleistoj dirvoje atsirandame mes. Pro amžių akinius matom tolumoj didžią meno kultūrą. Smūtkeliai, pasakos, dainos. Aukšti, savo glūdumoj didžius mums pavyzdžius sukaupę, muziejų sienose jau paslėpti ar paprasto mūsų sutemų vėjo baigiami graužti, meno palaikai.

Nenutildomas troškimas darbą pradėti iš naujo. Neslepiam nuo savęs, kaip tai sunkus darbas ir kaip jaunos, dar nesukauptos mūsų jėgos.

Pasaulis, ypač mūsų tauta, pradėjo naują epochą. Po ištisų penkių šimtmečių mes vėl patenkam į Europos tautų didžiąsias kultūros lenktynes. Apsidairę aplinkui, įsitikinam, kad nebuvimas gilesnių meno ieškojimų arba seniai nudėvėtų meno formų pamėgdžiojimas mūsų meną žudo.

Mes pasiryžę šiai atgimstančios tėvynės epochai tarnauti ir kurti šios epochos stilių. Meno kūrinys – nauja gyvenimo realybė. Mes trokštam praturtinti mūsų gyvenimą naujom vertybėm.

Mes siekiam bendradarbiauti su kitom tautom, įnešdami į bendrą meno lobyną mūsų tautos dvasią atitinkančius darbus.

Pripažįstam šių dienų formalinius meno užkariavimus, nes jie teikia mums daugiau kūrybinės laisvės. Bet neuždedam savo dalyviam iš anksto nustatytų meno dogmų. Trokštame, kad kiekvienas mūsų pagal savo individualybę, pagal savo nusistatymus tarnautų mūsų krašto meno kultūrai.

Užuojauta tiems, kurie nemurmėdami net prisitaiko nusistovėjusiam skoniui.

Nemaloniai esam nustebę, matydami, kaip pataikaujama įvairiom, su menu nieko bendro neturinčiom idėjom.

Gerai numanom, kokiais keistais žvilgsniais mus sutiks. Bet vis dėlto pradedam.

Pasirašo:

Galdikas / Gudaitis / Jonynas / Kulakauskas / Mikėnas / Samulevičius / Steponavičius / Vizgirda.

Kūrybiniame procese Gudaičiui ypač svarbus buvo piešinys, jo vaidmuo gimstant tapybos paveikslams. Jau linijiniuose eskizuose Gudaitis galvojo apie būsimo paveikslo spalvas ir šviesotamsą. Tonacijos ieškojimai sudarė svarbų kūrybinio proceso etapą, įveikiant pradinės minties neapibrėžtumą. Pirmuosius kompozicinius eskizus menininkas dažnai piešė spalvotu rašalu, tušu, flomasteriu, pieštuku, paplaudamas linijas teptuku ir nužymėdamas švelnius pustonius. Vėlesni eskizai įgaudavo vis daugiau spalvų, augo jų emocinė įtampa. Gudaičio įsitikinimu – piešiniu galima pasakyti ir išreikšti viską. Piešinys jam buvo atspirties taškas kūryboje ir atskleidė realistinį jos pagrindą. Kurdamas paveikslą, Gudaitis praleisdavo prie jo daug laiko. Tapydamas vieną pirmųjų savo figūrinių kompozicijų „Siautėjimas“, dešimt metų vis grįždavo prie jo ir vis iš naujo permąstydavo plastinius bei kompozicinius, koloristinius sprendimus. Tapybiniai etiudai, vis to paties motyvo kartojimas per kelis paveikslus, analizavimas ir kintantis, ekspresyvus tapybinės plastikos konstravimas išreiškia perfekcionistinį, energingą, neramų menininko charakterį. 

Antanas Gudaitis „Dailininkas“, 1964. MO muziejaus kolekcija

Aš piešiniu pradedu mąstyti apie paveikslą, piešiniu pradedu kompoziciją, formos suvokimą, o paskui tapant įsijungia kiti elementai – spalva, šviesotamsa, dėmių santykiai, jų struktūros, ir tas daugiau ar mažiau užgožia piešinį, arba jis pasidaro sunkiau suvokiamas. Šviesa, šešėliu gali vaidinti, apgaudinėti, bet niekada neapgausi piešiniu. A. Gudaitis

Paroda „Kompozicijos“ prasidėjo nuo 1959 m. nutapyto darbo „Vidudienį“, paskutinio pokarinio peizažinio laikotarpio kūrinio. Pokaris Gudaičiui buvo labiausiai slegiantis tiek kūrybiškai, tiek psichologiškai. Tai sudėtingiausias, žemiausiais moraliniais ir etiniais principais paremtas menininkų perauklėjimo ir daugiausia varžantis metas. Todėl, vengdamas valdžios reikalaujamų socrealizmo temų, menininkas sąmoningai apsiribojo peizažo žanru kaip pagrindine kūrybos sritimi. 1960 m. Gudaitis pirmą kartą sovietmečiu savo paties valia ėmėsi tapyti figūrines kompozicijas, vadinamuosius teminius paveikslus. Pavyzdžiui, parodoje rodytas paveikslas „Vanagupės žvejų artelėje“ (pagrindiniam personažui pozavo sūnaus Andriaus draugas – būsimas architektas A. Katilius), kurio tema atitinka socrealizmo reikalavimus, bet tik ne plastinės kalbos forma. Ir jau visai kitoks eksponuotas „Siautėjimas“, kurio plastinė raiška, spalviniai ieškojimai, ekspresyvūs spalvinių masių judėjimai rodo visiškai naują kūrybinį charakterį, menininko grynintą ir plėtotą iki pat mirties. 

Gudaičio kūryba pasižymi nuolatine kaita ir ieškojimais, joje ryškėja net keletas skirtingų laikotarpių. Kurdamas daug improvizuodavo ieškodamas geriausio sprendimo, tinkamiausios idėjos išraiškos. „Man svarbu formos tapsmas, gimimas“, – sakė jis. Kiekvieną svarbesnę kompoziciją lydėjo piešiniai, eskizai, etiudai, o ir keli galutinio sprendimo vienetai. Kūrybinio proceso metu laisvą, asociatyvų minties polėkį, spontaniškumą, vitališkumą derino su kruopščiu paruošiamuoju darbu, apgalvota kompozicija. 

Paveiksle „Siautėjimas“ jau galėjome matyti užuomazgas to, kas vėliau tapo Gudaičio pagrindine minties, idėjos reiškimo priemone. Nuo kūrinių „Triptikas M. K. Čiurlioniui“, „Mūza“, „Idilija“ ir kitų 7-ojo deš. pradžios darbų prasideda savotiškas dekoratyvus laikotarpis – spalvingas, gaivus. Šiuo laikotarpiu jis trumpam buvo nuklydęs į gryną abstrakcionizmą ir sukūrė keletą abstrakčių paveikslų. Gudaitis šioje kūrybinio kelio dalyje, kaip menininkas, užima pasaulio stebėtojo poziciją, grožisi supančiu gyvenimu, pasauliu, sugeria visus jo impulsus ir spalvas. 8-ojo deš. pradžioje jis tapo pasaulio įvykių, savo paties paveikslų įvykių dalyviu, išryškėjo aš pasaulyje, aš ir pasaulis principas. To meto religiniais bibliniais siužetais, turintiems visiems žinomą ir suprantamą interpretaciją, Gudaitis perduoda tuometinę savo būseną, jauseną ir pasaulio matymą, išryškėja darbų autoportretiškumas (ciklas „Prie stalo“, „Sūnus palaidūnas“, „Du proseneliai ir dvi šokančios merginos“ ir kt.). Daugelyje paveikslų veikėjai tarsi sėdi, būna, veikia kartu, bet nebendrauja. Kiekvienas pasinėręs į save, jaučiamas savotiškas atsargumas, nepatiklumas, atsitraukimas. Nusakomos, atpažįstamos erdvės ir veiksmo nebuvimas kuria tam tikrą paslaptį, keistumo, neįprastumo įspūdį. Paveikslų figūrų deformacija dažnai susijusi ir su paties menininko išgyvenimais, ir su senstančio, įtampų nualinto fizinio kūno pajautimu. Paveiksluose atsiranda prasmių daugiasluoksniškumas, pagrindinės minties maskavimas, kalbėjimas metaforomis, paslėpta kritika ar ironija. Tai ypač išryškėjo vėlyvuoju kūrybiniu laikotarpiu 9-ajame dešimtmetyje. Tuometinė kūryba pasižymi sunkiai atsekama minties tėkme, daugiasluoksniškumu. Į viena sugula daug patirčių, įvykių ir išgyvenimų. Gyvenimo pabaigoje menininkas sukūrė daug spalvotų piešinių ir nedidelio formato paveikslų, atsirado atskirų piešinių ir atskiri tapybos darbų ciklai. Kūriniai pasižymi improvizaciniu pobūdžiu. Gudaičio kūryboje svarbiausia tapo žmogaus ir gyvūno, žmogaus ir gamtos, žmogaus ir paukščio sugretinimo linija. Per žmogaus ir gyvūno bendrabūvį skleidžiasi senatvinė išmintis, nerimas dėl pasaulio ateities, tirštėja tragiški motyvai. Vyksta atsigręžimas į save ir savo šaknis, šeimą („Paukščių poilsis“, „Autoportretas su paukščiu“, „Du paukščiai ir senio galva“, „Moters ir žvėries galvos“ ir kt.).

Antanas Gudaitis. „Kaimo orkestras“. 1974-1976. Nacionalinio dailės muziejaus kolekcijos nuotr.

Figūratyvinė Gudaičio kūryba visą laiką buvo laisvos plastikos pobūdžio, tokia, kokią kiekvienas gali interpretuoti pagal asmenines patirtis ir išsilavinimą. Darbų pavadinimai neretai slėpė tikrą intenciją. Menininko kūriniai dažnai buvo peikiami kaip „formalistiniai“ ne tik dėl to, kad juose sunku perskaityti žmones, jų santykius, būsenas, bet ir dėl skubaus, eskiziško tapymo, kur pro akytą dažų sluoksnį matyti drobės gruntas. Parodoje išryškėja, kad kuo toliau, tuo labiau kūryba tapo spontaniškesnė, artėjo prie abstrakcijos. Dar vienas principas – Gudaičiui ypatingą reikšmę turėjo būtent plastinė tapybos pusė, o turinys, sumanymas išryškėja ir sustiprėja, įgauna reikšmę kultūriniame, politiniame, istoriniame kontekste per menininko pasirinktą plastiką. Gudaičio kūrybai būdinga tai, kad nėra atviro siužeto pasakojimo.

Parodoje pristatyta Algimanto Kunčiaus fotografija ir archyvinė 16 mm juostų medžiaga, kurioje įamžintas ne tik pats Gudaitis, bet ir jo aplinka – namai, dirbtuvė, Vilniaus dailės akademija, Vilniaus menininkų dirbtuvės ir artimi žmonės, draugai. Kaip žentas, fotografas Kunčius buvo ištikimas ir Gudaičio gyvenimo bei kūrybos metraštininkas – jo sukaupta medžiaga dabar padeda atskleisti ir pažinti ne tik Gudaičio asmenybę, aplinką, bet ir to meto kultūrinę terpę. Architektė Ieva Cicėnaitė puikiai įgyvendino architektūrinę parodos koncepciją. Fotografijai ir kinui buvo skirta atskira patalpa, taip pat ji išgirdo ir mano norą, kad, keliaudami po ekspoziciją, tarsi jaustume menininką šalia, tarsi gyvą, lyg dalyvautume pokalbiuose jo dirbtuvėje, Dailės akademijoje, svečiuotumės jo sodyboje ar namuose. „Artist is present“ – manau, kad tai pavyko. Šviesdėžėse esančios Algimanto Kunčiaus fotografijos, įvairiai pakabintos parodos erdvėse, kūrė dar vieną prasminį ir emocinį ekspozicijos sluoksnį. 

Man, kaip parodos kuratorei, džiugu, kad paroda buvo gausiai lankoma, joje vyko ne tik ekskursijos, bet ir jaunimo edukacijos, paskaitos. Buvo svarbu stebėti, kaip lankytojai reaguoja ir reflektuoja Gudaičio darbus. Visgi Gudaitis – sovietinio laikotarpio menininkas, drąsiai reiškęs savo tvirtą laikyseną, poziciją ir gyvenimo bei kūrybos principus, todėl patyręs nemažai nemalonumų iš tuometinės sovietinės valdžios ir jos atstovų meno klausimais pusės. Nepatogus, ryškus, kovojantis už jam svarbius principus, atviras sau ir kitiems, net jei tai nebuvo malonu. Buvo įdomu, kuo Gudaitis aktualus šiandien, kai jau esame nepriklausomi, kaip „skaitoma“ jo kūryba ir temos, kai į nugaras vėl alsuoja karo nuojautos. Kai trūksta charizmatiškų, tvirtų ir drąsių lyderių beveik visose srityse. Buvo įdomu, kaip žiūrovai interpretuoja kūrinius, kaip analizuoja Gudaičio darbuose atsispindinčias universalias, bendražmogškas temas. Galbūt pritrūko diskusijų arba jos nebuvo viešos ir atviros. Vis dėlto esu optimistė. Tikiu, kad Gudaitis pamažu grįš į parodų sales, kad bus atverta dirbtuvė ir galėsime turėti nuolatinę veikiančią ir visiems prieinamą jo darbų ekspoziciją. 

Ir pabaigoje – dar viena citata, galinti tapti ir Antano Gudaičio kūrybos fondo kredo. 

Kai dirbu, siekiu tobulumo; jokių nuolaidų – nei sau, nei kitiems. Todėl manau esąs laimingas – vis dėlto man sekėsi… A. Gudaitis

Antano Gudaičio kūrybos fondo direktorė, kuratorė Algė Gudaitytė