Sofija Krikščiūnaitė

SAYPE pėdsakas Vilnuje

SAYPE. Martyno Stankaičio. nuotr.

Prancūzų menininkas SAYPE (tikrasis vardas Guillaume’as Legros) pelnė tarptautinį pripažinimą už didelio masto biologiškai skaidų žemės meną. Neseniai vienas jo įspūdingų kūrinių atsirado ant Gedimino kalno ir sužavėjo vilniečius. Visiems minint Baltijos kelio 35-ąsias metines, aš, Sofija, Vilniaus tarptautinės prancūzų gimnazijos dvyliktokė, turėjau ypatingą galimybę pamatyti šį darbą ir pasikalbėti su SAYPE apie jo kūrybos procesą ir viziją.

Jūsų menas efemeriškas, su laiku išnykstantis. Ką jis sako žmonėms apie laikinumą?

Mano kūriniai iš tiesų efemeriški, ir man patinka mintis, kad paliksiu savo pėdsaką žmonių atmintyje, bet jokiu būdu ne gamtoje. Kadangi šioje planetoje esame laikini, turime užduoti sau klausimą: „Kokį pėdsaką paliksiu per savo gyvenimą?“

Jūsų projektas „Beyond Walls“ apima kelis žemynus ir skatina solidarumą. Kokios reakcijos į Jūsų kūrinius labiausiai nustebino?

Būta daugybė skirtingų reakcijų ir visos jos buvo kupinos optimizmo ir geranoriškumo. Smagu, kai mano kūrinys man nebepriklauso ir kai bendruomenės, su kuriomis susitinku, perima jį ir įtraukia į savo unikalų kontekstą. Pavyzdžiui, per šeštą projekto etapą kunigas ir jo bendruomenė pirmą kartą susitiko su kaimynystėje gyvenančiu imamu ir jo bendruomene, nors šis čia gyvena jau 20 metų. Per aštuntą etapą Stambule universiteto jaunimas panaudojo mano darbo simbolį protestuodamas prieš vyriausybės sprendimą. Per penktą etapą apie 200 jaunų žmonių Uagadugu nustebino apšviesdami darbą mopedų žibintais – tai buvo neįtikėtina dalijimosi ir mainų akimirka. 

SAYPE in Vilnius. Photos by Martynas Stankaitis.

Savo projektais siekiate sujungti žmones visame pasaulyje. Kaip renkatės miestus, kuriuose bus įrengtos „Beyond Walls“ instaliacijos? Kurie kriterijai svarbiausi? Kodėl būtent Vilnius? 

Vietas renkuosi pagal jų istorijas – tiek praeities, tiek aktualias dabar. Mane traukia visuomeninės problemos, ir skaldžiusios, suvienijusios žmones. Pavyzdžiui, Benine nagrinėjau vergovės panaikinimą, Stambule – miestą, jungiantį Rytus ir Europą, o Brazilijoje Brumadinjo miestelyje – bendruomenės tragediją po kasyklų užtvankos griūties, kai žuvo 272 žmonės. Vilnius man pasirodė ypatinga vieta dėl „Baltijos kelio“ – taikios žmonių grandinės, 1989-aisiais sujungusios 200 tūkst. žmonių. Tai istorija, kurią norėjau pagerbti. Taigi temos labai įvairios, bet norisi kalbėti apie savitarpio pagalbą, kai susivienijama bendram labui.

Minėjote, kad mama nepritarė Jūsų pomėgiui domėtis menu. Ką patartumėte jauniems menininkams, kurių tėvai nepritaria jų pasirinkimui ir kurie gyvena visuomenėje, kur menas dažnai laikomas nepatikimu karjeros keliu?

Mamos nepritarimas menininko karjerai man buvo labai naudingas. Turėjau stabilų darbą, teikiantį saugumą ir leidžiantį ramiai daryti meninę karjerą. Suprantu tėvų rūpestį dėl stabilumo ir saugumo – menininko kelias tikrai nelengvas. Vis dėlto, jei turi tikrą aistrą, net sunkiausi momentai tavęs nesustabdys. Tuomet darbas tampa nebe našta, o nuotykiu, į kurį įtrauki ir kitus. 

SAYPE in Vilnius. Photos by Martynas Stankaitis.

Naudodamas biologiškai skaidžias medžiagas, derinate meną ir aplinką. Kaip manote, kaip tvarumas keis meno pasaulį?

Manau, kad tvarumas neturėtų apsiriboti vien meno pasauliu – jis turi būti integruotas į viską, ką darome, nes nuo to priklauso mūsų civilizacijos ateitis. Esu iš tų, kurie tiki, kad netrukus tvarumas taps ne pasirinkimu, o visuomenės pareiga.