Nijolė Nevčesauskienė

Vilniaus tapybos trienalės:

raida ir viltingi keliai

Aštuoniolika Vilniaus tapybos trienalių Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos dailės istorijoje – ypatingas reiškinys, atspindintis ne tik kintančią tapybos raidos situaciją ir prioritetus, bet ir visuomenės kultūrinio suvokimo transformacijas nuo sovietmečio iki nepriklausomybės laikotarpio. O 2020 m. COVID-19 pandemijos periodas, net fiziškai ribojęs viešus renginius, persikėlė į virtualią erdvę. Didžiausias ir traumuojantis kūrybinis patyrimas visgi buvo sovietmečio istorija – menotyrininkės Laimos Laučkaitės žodžiais tariant, „Vilniaus tapybos trienalių istorija – tai socrealizmo apynasrio, ideologinio melo ir visos tarybinės mitologijos palaipsnio nusikratymo istorija“ (1). Trienalių raidos pradžioje matyti kolektyvinio ideologizuoto meninio valdymo procesai, skirtingų Baltijos šalių proveržis modernizmo link ir išryškėję pajėgiausių jaunesnės kartos menininkų siekiai. Kartu su tapybos trienalėmis buvo rengiamos Lietuvos ir Baltijos jūros regiono šalių tapytojų ekspozicijos, bet tik Vilniaus tapybos trienalės išsiskyrė nuosekliausiai pristatomais naujausiais atradimais, galimybėmis palyginti kūrybos kelius, plėtoti lietuviškosios tapybos mokyklos kryptis. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, sukėlęs proveržį įvairiose meno srityse, atvėrė galimybes ir dailininkams rengti parodas užsienio meno galerijose bei muziejuose, eksploatuoti naujas modernizmo ir postmodernizmo formas. Parodose gausiai rodomi performansai, hepeningai, akcijos, žemės meno, videomeno, fotografijų, fluxus meno parodos ir projektai retai atsispindėjo trienalėse, bet skleidė naujas lyčių, tautiškumo, nacionalinio savitumo mintis, sustiprino ir nacionalinės tapybos mokyklos ištakų ir išlikimo idėjas, ryšius su globalaus pasaulio meno procesais. Ši fragmentiška trienalių raidos apžvalga – tik mažas žingsnis siekiant ištirti ir apibendrinti unikalaus meninio reiškinio išskirtinius bruožus, galimybė naujai žvilgtelėti į tai, kas užfiksuota ne visų trienalių išleistuose kataloguose, ne visas parodas lydėjusiuose dailėtyrininkų apžvalginiuose tekstuose ar interviu.

XVIII Tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė VDA parodų salės „Titanikas" NOBA nominantų ekspozicijos fragmentas

Pradėtos rengti 1969 m. trienalės, tebevykstančios kas trejus metus, iš pradžių buvo vadinamos Vilniaus tapybos bienalėmis (2). Tuometinėje uždaroje, izoliuotoje sovietinėje kultūros erdvėje tokios parodos virto tikra atgaiva visai dailininkų bendruomenei. Pirmosios trienalės ilgai išliko kaip kolektyvinės kuratorystės produktai. Už jas atsakingi Dailininkų sąjungos pirmininkai rašė įžangas, o darbus atrinkdavo organizaciniai komitetai, žiuri nariai, tarp kurių buvo menotyrininkų, dailininkų ir, be abejo, partinių funkcionierių. Trienalės sukūrė nors ir nedidelę, bet užtikrintą galimybę užmegzti meninius ryšius ne tik su Baltijos, bet ir kitų sovietinių respublikų dailininkais. Dailės kritikas Alfonsas Andriuškevičius apie trienales rašė: „Pati svarbiausia, pati prestižiškiausia, pati laukiamiausia, pati geidžiamiausia to meto paroda buvo Vilniaus tapybos trienalė.“ (2) Toks įvykis buvo itin svarbus visai meninei bendruomenei ir nemažai visuomenės daliai. „Juk vien pasižiūrėti trienalės atvykdavo daug meno „fanų“ iš toliau (o be latvių ir estų, nuo penktosios parodos svečių teisėmis joje yra dalyvavę taip pat rusai, armėnai ir moldavai), apie ją rašė ne tik lietuvių, latvių, estų, bet ir kitų respublikų bei pačios Maskvos spauda. Štai iš kur tas virpėjimas!“ (3) Trienalių iniciatorius buvo jaunųjų tapytojų globėjas, naujų idėjų tapyboje entuziastas, Vilniaus dailės instituto (dab. VDA) Tapybos katedros dėstytojas doc. Jonas Švažas (1925–1976). Būti atrinktam į tarptautinės parodos dalyvių tarpą – nepaprasta atsakomybė ir garbė. Būtent tokiomis savybėmis pasižymėjo Švažas. Reiklus ir atsakingas. Remiantis talentus ir jaunimą. Šių trienalių reikšmė ir ta, kad jų kūriniai svariai papildė ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ir LDS dailės fondo rinkinius. Prie to prisidėjo ir dažnai trienalių organizaciniame komitete ir parodos žiuri dalyvavę Nacionalinio dailės muziejaus direktoriai Pranas Gudynas (1978), Romualdas Budrys (1984, 1987), Kazimieras Gylys (1987, 1990). Trienalėms buvo renkamas organizacinis komitetas, dažniausiai sudaromas iš tuometinio LDS tapybos sekcijos biuro atstovų, Lietuvos dailės muziejaus vadovų bei autoritetingų tradicinės moderniosios tapybos kūrėjų: Jono Švažo, Leonardo Tuleikio, Silvestro Džiaukšto, Jono Čeponio, Antano Gudaičio, Vinco Kisarausko, Alfonso Stasiulevičiaus, Leopoldo Surgailio, Broniaus Uoginto ir kitų. Organizacinio komiteto veiklą Tuleikis apibūdino kaip neutralią ideologijai: „J. Švažo rengiamuose posėdžiuose buvo analizuojama kūryba, meno problemos, o ne politikuojama ar ideologizuojama.“ (5) Vis dėlto akivaizdu, kad trienalės neapsieidavo be cenzūruojančių organizacijų ar veikėjų dėmesio: žiuri ir premijų skyrimo komisijose, be garsių dailininkų, LDS vadovų, dailėtyrininkų, dalyvaudavo ir politiniai veikėjai, Vilniaus miesto vykdomojo komiteto nariai, Vilniaus gamyklų darbininkų atstovai, kultūrinės spaudos – žurnalo „Kultūros barai“, „Literatūros ir meno“ ir kitų savaitraščių nariai. Net patekti į tokias parodas galėjo ne visi, o tik pripažinti ar oficialius postus ir svarias menines pozicijas užsitarnavę dailininkai. Tačiau buvo priimami ir jaunesni, daug žadantys, perspektyvūs autoriai, matyt, dėl pusiausvyros regimybės. Deja, avangardistai, abstrakčiosios dailės kūrėjai net iki1990 m. trienalėse buvo nepageidaujami: pavyzdžiui, Eugenijus Antanas Cukermanas ir Kazė Zimblytė trienalėse niekuomet neeksponavo savo kūrinių. Visgi skirtingų trienalių kūriniuose buvo juntamas nuolatinis siekis tobulėti ir judėjimas modernumo link. Štai 1978 m. trienalėje jau matome ne tik klasikus Antaną Gudaitį, Joną Švažą, Sofiją Veiverytę, Vytautą Mackevičių, Vladą Karatajų. Sutinkame ir Valentiną Antanavičių su deformuotais groteskiškais menininkų portretais, Kostą Dereškevičių su ironiškais kasdienybės vaizdais, yra ir Dalios Kasčiūnaitės ir Lino Katino abstrakcijų. Tikru meniniu iššūkiu tampa fotorealistiniai Algimanto Švėgždos ir Marijos Teresės Rožanskaitės kūriniai, Arvydo Šaltenio, Igorio Piekuro, Algimanto Kuro ir kitų darbai, iškart po trienalės įsigyti LNDM. Ketvirtojoje Vilniaus tapybos trienalėje sužibo ir estų Jurio Arako (1936), Peterio Mudisto (1942), Tomo Vinto (1944), Jurio Palmo (1937), Male Leis (1940), Runge Sirje (1950), Toltso Andreso (1949) kompozicijos. Įkvepiančiu išskirtinumu žavėjo ir latviai Ojaras Abuolas (1922), Džema Skulme (1925), Maija Tabaka (1939) ir kt. Visi jie, atsiskleidę naujais aspektais, atstūmę sovietinės dailės ideologinius štampus, akcentuodami menines raiškos priemones ir naujus būdus prabilti apie žmogišką egzistenciją, aktualizavo ir pasaulinės tapybos idėjas. Pokyčiai brendo nuolatos ir 1984-aisiais VI trienalėje šie pokyčiai pabrėžiami ir Andriuškevičiaus katalogo įžangoje: „Šiandieninei visuomenei, kurios dvasinis gyvenimas yra toks įvairus, reikalingas visokeriopo pobūdžio menas: linksmas ir liūdnas, švelnus ir kandus, stačiokiškas ir rafinuotas, tikroviškas ir fantastiškas, racionalus ir emocionalus. Ir jokia meno apraiška, jeigu kūrinys iš tikro yra gilus, jei jo kryptis progresyvi, negali padaryti suvokėjui bloga.“ (6) Jau pradėti drąsiai eksponuoti maištininkai, modernia, drastiška kalba pasižymintys autoriai, tokie kaip Kostas Dereškevičius, Linas Katinas, Algimantas Kuras, Antanas Martinaitis, Adomas Jacovskis ir kiti, neišvengiamai paskatinę ir vyresnės kartos dailininkus siekti dinamizmo, spalvingumo, drąsesnių kompozicinių sprendimų. 1987 m. trienalėje, apibūdinant ją kaip plačią ir įvairią dailės panoramą, atspindinčią „šiuolaikinės tapybos raidos dėsningumus bei jos pokyčius, leidžiančią palyginti ryškesnes atskirų respublikų tapytojų tendencijas, kartų pasaulėjautos bei stiliaus ypatumus“ (7), buvo akcentuojamos kūrybinės paralelės su grafikos trienale Taline ir skulptūros trienale Rygoje. Čia aptinkame ne tik platesnį menininkų kūrybos spektrą, bet ir daugiau moterų dalyvių – be Sofijos Veiverytės ir Marijos Teresės Rožanskaitės, dalyvavo abstrakcijų kūrėjos Jūratė Bagdonavičiūtė, Dalia Kasčiūnaitė ir Rūta Katiliūtė. Buvo pakviestas net jauniausios kartos atstovas tapytojas Vygantas Paukštė. Trienalėje išsiskyrė Raimundo Sližio groteskiškos figūros, Ričardo Povilo Vaitiekūno pastozinė tapyba, pirmą kartą pamatėme optinio meno kūrėjo Kazimiero Žoromskio kūrinių. Nors ir šią trienalę neabejotinai reglamentavo ideologai, buvo kuriama iliuzija, kad cenzūros nėra. Tuleikis trienalių parodas apibūdino kaip „nebylaus protesto išraišką prieš valdininkišką, ideologizuotą spaudimą, tramdymą, mokymą kaip kurti“ . Deja, tokio mokymo kurti nereikėjo, nes per daugelį metų senosios kartos atstovai jau buvo puikiai išsiugdę vidinius cenzorius ir žinojo, kaip kurti, kad neužkliūtų cenzūrai. Ir tik jaunesnės kartos galėjo pasiūlyti naują nepriklausomą žvilgsnį į realybę ir ateiti su nauja menine programa. 

XVIII Tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė VDA parodų salės „Titanikas" Baltijos šalių ekspozicija Giedriaus Akelio nuotr.

Nepriklausomybės atgavimas, LDS atkūrimas – meninės raidos požiūriu unikalus Lietuvos meninio gyvenimo siekis modernėti, grįžti į Šiaurės šalių ir Vakarų Europos meno erdvę, iš kurios buvome išplėšti 1940-aisiais, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą. 1990 m. trienalių veikla prasiplėtė prie bendros ekspozicijos prijungus personalines temines retrospektyvas, atskleidžiančias net ir aktualią meninę ir konceptualiąją tapybos evoliuciją. Lemiamas lūžis įvyko 1990 m., kai Lietuva atsiskyrė nuo SSRS, ir šie pokyčiai atsispindi VIII Vilniaus tapybos trienalėje. Parodą organizavo Lietuvos dailininkų sąjunga ir Lietuvos dailės parodų direkcija kaip vis dar kolektyvinį darinį, kuriame nėra kuratoriaus, bet renginys buvo pabrėžiamas kaip laisvos ir nepriklausomos šalies išraiška (kartu išleistas katalogas). Buvo iškeltos meno savivokos, tautos mentaliteto savitumo, nulemto religinių šaknų idėjos (8) menotyrininkės Laimos Laučkaitės įžangos tekste. Atsinaujinimo ir perspektyvos aspekto buvo tikimasi apribojant ir dalyvavimo sąlygas: trienalėje galėjo dalyvauti tie, kurie nedalyvavo paskutinėse dviejose trienalėse paeiliui. Lietuvių autorių salėse matėme aštrius tautos naikinimo – gulago temas (Valentinas Antanavičius) naujai priimti atstumtieji – Eugenijus Antanas Cukermanas, jaunieji maištininkai Jonas Gasiūnas, Šarūnas Sauka, Audronė Petrašiūnaitė, Algis Skačkauskas, Mikalojus Šalkauskas, Arūnas Vaitkūnas ir kiti, savitai išvartę kompromųs užtvarus mene. 

1993 m. IX Vilniaus tapybos trienalė išsiskyrė tuo, kad pagaliau tapo kuratoriniu (kuratoriai Herkus Kunčius ir Anu Livak) renginiu. Ir nesvarbu, kad katalogas buvo kuklus, svarbu, kad siekis stabtelėti ir susivokti nepriklausomybės ir laisvės akivaizdoje – ryžtingas. Kunčius įžangoje akcentavo tapybos išskirtinumo ir menininkų individualumo prioritetus Henriko Čerapo, Jono Gasiūno, Gintaro Palemono Janonio, Ričardo Nemeikšio ir kitų menininkų kūriniuose, atsivėrusiuose ir tarptautinei erdvei.

Jau visai solidžiu katalogu ir firminiu stiliumi pasipuošė X Vilniaus tapybos trienalė 1996 metais. Trienalės logotipą ir stilių sukūrė Mikalojus Vilutis, trienalę organizavo LDS ir kuratoriai Anu Livak (Estija) bei Sandra Eglite (Latvija), o su Baltijos šalimis dalyvavo ir Švedija. Katalogo įžangoje Tuleikis, apžvelgdamas trienalių istoriją, pripažino, kad „nueitas Vilniaus trienalių kelias įspaudė daug žymių. Gilių ir skausmingų. Tačiau daug kuo prasmingų ir mielų.“(9) Tada per kiekvieną trienalę Lietuvos skyriuje ėmė vertis nauji vardai, jauni tapybos talentai: Vilmantas Marcinkevičius, Vidmantas Jusionis (1961), Aušra Barzdukaitė (1962), Linas Cicėnas (1967), Audrius Gražys (1963) ir kiti. 

Aštri ir prieštaringų vertinimų sulaukusi buvo 2000-ųjų XI Vilniaus tapybos trienalė, surengta Šiuolaikinio meno centro (kuratorius Evaldas Stankevičius, architektas Valdas Ozarinskas) bendradarbiaujant su LDS. Trienalė sulaužė įprastas tradicijas – atsisakė įprastos formulės „Baltijos šalių tapytojai ir jų svečiai“ ir pasiūlė formuluotę „Tapyba Baltijos šalyse ir kitur“. Nors kuratorius teigė, kad „svarbiausia jėga, paskatinusi imtis šio darbo, – tai meilė tapybai“ ir visiškai nesvarbu, ką „meilė“ arba „tapyba“ gali reikšti šiandien (10), o katalogo įžangos tekstuose tapybos idėjas išsamiai analizavo menotyrininkai Erika Grigoravičienė ir Andersas Kreugersas, lietuvių menininkų ir LDS požiūriu liko neišsipildžiusių lūkesčių nuotaikos pirmiausia dėl mažo lietuvių autorių skaičiaus. Buvo atrinkti tik šeši autoriai, todėl  atrodė, kad talentingųjų tapytojų Aušros Andziulytės, Jono Gasiūno, Vytenio Jankūno, Eglės Ridikaitės, Mykolo Šalkausko kūriniai nepakankamai atspindi Lietuvos išskirtinumą kitų šalių tapybos fone. Todėl vėlesnių trienalių organizavimo darbų jau ėmėsi pati LDS. 2007 m. XIII trienalė „Dialogai“ (kuratoriai Gintaras Palemonas Janonis ir Rita Mikučionytė) suorganizavo kompromisinį tapytojų ir teoretikų renginį, galintį nugludinti priešpriešas ir pakvietusį net 32 lietuvių tapytojus. Dėsninga šios trienalės ambicija buvo noras tapti tarptautiniu renginiu Šiaurės šalyse, todėl buvo surengti skirtingi pokalbiai ir dialogai su buvusių trienalių kuratoriais ir menininkais. Tarp mūsiškių išsiskyrė Žygimantas Augustinas, Ričardas Bartkevičius, Robertas Bliujus, Aistė Kirvelytė, Gintautas Vaičys, Linas Liandzbergis, Vytautas Dubauskas, Solomonas Teitelbaumas ir kiti. 

Sigita Daugule (LV), Marko Mäetamm (EE), Kaido Ole (EE) Giedriaus Akelio nuotr.

2013 m. LDS organizuotos XV tapybos trienalės „Tapybos kontekstai“ išskirtinumas tas, kad ji buvo orientuota ne tik į dabartį buvo ir praeities kontekstų. Joje dalyvavo net 42 lietuvių autoriai, tarp jų daug naujų, jaunų veidų. Neapsiribota vien Vilniaus šiuolaikinio meno centro erdvėmis – LDS galerijoje „ Arka“ buvo surengta Antano Martinaičio paroda „Tapybos paviršiai“, o Algio Skačkausko tapybos paroda „Kasdienybės mitai“ – LDS Pamėnkalnio galerijoje. Kuratorės Nijolės Nevčesauskienės pasitelktos skirtingų tradicijų inspiracijos sugretina Kauno meno mokyklos, arsininkų Antano Samuolio, Viktoro Vizgirdos, Antano Gudaičio, Adomo Galdiko, Vlado Eidukevičiaus kūrinių ir buvusių tapybos trienalių, muziejų kolekcijų aukso fondo „mažųjų olandų“ (A. Andriuškevičiaus apibūdinimas), Kosto Dereškevičiaus, Algimanto Kuro, Arvydo Šaltenio, Algimanto Švėgždos, Lino Katino, Ričardo Povilo Vaitiekūno kūrinius, atspindinčius „trienalių fragmentus, išskirtinių tapybos figūrų darbus – meną, ryškiausiai transformavusį lietuviškosios tapybos tradicijų sampratą“ (11). Būtent šis retrospektyvinis fonas leido labai aiškiai ir nuosekliai pristatyti Šiaurės šalių kūrėjų darbus, papildytus menotyrinėmis įžvalgomis. Meninio proceso tęstinumas buvo tarsi atspirties taškas ir kitoms trienalėms. Pasiteisino ir parodos rengimo būdas, kai menininkai siūlė darbus, o kiti dalyviai buvo pakviesti kryptingai vykdant atranką ir kituose Lietuvos miestuose, LDS teritoriniuose skyriuose.

XVI tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės „Nomadiški vaizdai“ (2016) kuratoriaus Lino Liandzbergio idėja rėmėsi „klajonių po skirtingas teritorijas strategija, kai, nekuriant hierarchijos ar vieningo plano, jos stebimos, lyginamos, vertinamos, bet neužvaldomos ir glaudžiai siejasi su šiuolaikinių mąstytojų Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari artikuliuota klajokline pasaulio vizija“. Pasirinktas „konceptualus požiūris į trienalės turinį leidžia išvengti horizontalaus, apžvalginio žvilgsnio į tapybą, suteikia trienalei intelektinės dinamikos“ (Linas Liandzbergis). Tad buvo akcentuojamas tapybos inovatyvumas, pokyčiai jos naudojamuose reprezentavimo būduose, formatuose, medžiagose, jungtys su kitomis medijomis bei meno sritimis. 

2020 m. XVII tarptautinę Vilniaus tapybos trienalę „[Ne]determinuota“ (kuratoriai Evelina Januškaitė-Krupavičė, Linas Liandzbergis), atidarytą Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) ir „Dūmų fabrike“ (Dūmų g. 5, Vilnius), dramatiškai paženklino prasidėjusios pandemijos ribojimai. Įžangoje buvo teigiama, kad trienalė aktualizuoja laisvės sąlygas visuotinio nestabilumo kontekste, apmąsto jas kaip kasdienybėje tarpstantį lūkestį, tarsi būsimos tikrovės pažadą. Nusprendus trienalės parodą formuoti ne kaip kuratorinę, bet atviro kvietimo būdu, atsiliepė apie 60 autorių, eksponuojamų Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje ir „Dūmų fabrike“. Dailininkų sąjungos projektų vadovės Evelinos Januškaitės-Krupavičės teigimu, ištikus pandemijai, šios dvi vietos atvėrė duris netiesiogiai, tik virtualiu pagrindu – 3D turo būdu. Praleidus ilgą žiemą karantine, pavyko sulaukti švelninimo ir parodos dalis buvo pratęsta.

Nepakartojamo 55 metus vykusio projekto – Vilniaus tapybos trienalių – patirtis džiugina, įkvepia ir kaskart verčia jas tyrinėti. Rezultatas – galimybė save pamatyti kitų šalių kontekste, atrasti naujų talentingų kūrėjų, papildyti muziejų rinkinius ir kolekcijas svariais meno objektais – yra viltingas kelias į neišsemiamą tapybos gelmę. 

Dailėtyrininkė Nijolė Nevčesauskienė

Vilnius, 2024 m. rugpjūčio 9 d.

(1)  Laima Laučkaitė. Įžanga. Aštuntoji Vilniaus tapybos trienalė. 1990. Katalogas, Vilnius,1992., p. 7.

(2) Vilniaus tapybos bienalė. Katalogas. Vilnius, 1969.

(3) Pro A. A. prizmę. Su Alfonsu Andriuškevičiumi kalbasi Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. Modernaus meno centras. Vilnius, 2013, p. 106.

(4) Ten pat, p. 108. (5) X Vilniaus tapybos trienalė. 1996. Katalogas. ŠMC, LDS. Vilnius, 1996, p. 6.

(6) Šeštoji Vilniaus tapybos trienalė. Katalogas. Įžanga Alfonso Andriuškevičiaus. Lietuvos TSR dailės muziejus. Vilnius, 1984, p. 6.

(7)  Septintoji Vilniau tapybos trienalė. Katalogas.1987. Lietuvos TSR dailės muziejus, Vilnius, 1987, p. 7.

(8) Laima Laučkaitė. Įžanga. Aštuntoji Vilniaus tapybos trienalė. 1990. Katalogas. Vilnius, 1992, p. 7.

(9) Leonardas Tuleikis. Įžanga. X Vilniaus tapybos trienalė. Katalogas. ŠMC. Vilnius, 1996.

(10) Evaldas Stankevičius. In-Katalogas. Tapybiška. 11-oji Vilniaus tapybos trienalė. Šiuolaikinio meno centras. Vilnius, 2000, p. 9. (11) Nijolė Nevčesauskienė. XV Vilniaus tapybos trienalė. Tapybos kontekstai. Katalogas, LDS. Vilnius, 2013, p. 19–20.