Jolita Mieželaitienė

Coca - Cola ar mineralinis?

Kai gavau pasiūlymą sudalyvauti projekte “Kūryba neišeina į pensiją”, kuris vyksta štai jau dveji metai, pasijutau stovinti paveikslų galerijoje ir spoksanti į Vincento Slendzinskio vieną  geriausių portretų “Senutė verianti adatą” (1855 ? - 1860). Kiekvieną kartą pažvelgus į šį senyvos moters atvaizdą, matau menininko norą pavaizduoti bejėgiškumą ir tuo pačiu užsispyrimą. Ir dar aplanko mintis, kokios čia gali kilti abejonės, kad menininkai sulaukę garbaus amžiaus nustoja kurti, kas kas, o kūryba tikrai neturi senaties ar galiojimo termino. Meno istorija net plyšta per siūles nuo pavyzdžių, kaip kūrėjai  kaustomi ligų neatsitraukdavo nuo molbertų, nesustodavo lipdę, piešę ar rašę.

Tuomet apie ką šis projektas, koks jo tikslas? Ogi apie tuos, kurie vieną dieną tiesiog atsidūrė socialiai aktyvaus gyvenimo kelkraštyje. Anokia čia paslaptis, kad Lietuvos dailininkų sąjungos gretas sudaro 45% pensinio amžiaus (679 iš 1519) nariai ir jų aktyvų veikimą kultūros lauke dažnai riboja menki informacinių technologijų įgūdžiai, judumo problemos. Sparčiai senstančioje Lietuvos visuomenėje psichologai įvardina vieną rimčiausių problemų - prastą emocinės sveikatos būseną. Menininkai kiek išgali dar kabinasi į kūrybos gelbėjimosi ratą, kuris padeda išplaukti iš vienatvės ir atskirties vandenų. O kaip jaučiasi kita visuomenės dalis, užvėrusi įstaigų, institucijų duris, sustabdžiusi koncertinę veiklą ar verslą?

Dailininkų sąjungos iniciatyva ir atsirado projektas meno ir kūrybos pagalba stiprinti senstančios visuomenės  socialinius ryšius. Dailininkų sąjungos pirmininkės Eglės Gandos Bogdanienės ir administratorės Rūtos Udraitės-Mikalauskienės pastangomis projektas “Kūryba neišeina į pensiją” sėkmingai buvo įgyvendintas (projektą 2025 m. finansavo Vilniaus m. savivaldybė ). Prisipažinsiu, kad dažnokai išgirstu klausimą, o ką gi toji Dailininkų sąjunga veikia, kam ji reikalinga, kokia jos nauda visuomenei? Kas įdomiausia, kad šis klausimas nuolat pakimba ore, kai keičiasi institucijų vadovybė, ima sklandyti seimo koridoriuose, ypač kai reikia svarstyti kultūros sektoriaus finansavimo klausimus.

Projekto vienas pagrindinių tikslų ir buvo dalintis vertingiausia dovana - sukaupta patirtimi ir žiniomis, o ne vienkartine sriubos lėkšte. Dailininkų sąjungos nariai, kūrėjai, menotyrininkai, edukatoriai net kelis mėnesius vilniečiams senjorams skaitė paskaitas, supažindino su galerijų veikla, pristatė veikiančias parodas, sudarė galimybes tobulinti kūrybines kompetencijas, piešti, susipažinti su juvelyrų, emalės menininkų kūryba. Tai buvo ne tik klausytojo ir pranešėjo santykiai, tai nuoširdi pagalba brandaus amžiaus žmonėms susiburti, iš naujo atrasti pomėgius, ateiti į užsiėmimus pasitempus ir pasipuošus, klausytis, klausinėti ir bendrauti.

Senstančios visuomenės dalis uoliai prisimenama per rinkimų kampanijas. Visai nesenai buvome liudininkais graudžios kultūros ministro pasakaitės apie vargšą kaimo senolį, į kurio trobelę neatkeliauja M.K.Čiurlionio menas, kad visas kaimas panardintas į kultūros tamsą. Bet rinkimai  ir mitų kūrėjų išmonė baigiasi ir visa senjorų armija nuginkluojama vienu mostu: dirbančiųjų šalyje per mažai, kad sukurtų jiems orią senatvę, pasiūlomos lengvatos kaip žvirbliams trupiniai, tai tiek tos laimės.

O medikai ir toliau kartos - visuomenė serga, jos emocinė būsena pavojinga ir apimta depresijos. Tik visai neseniai plačiai buvo svarstytas jaunystės kulto fenomenas, kad visuomenėje ėmė tvirtintis preferencijos skatinančios jauno žmogaus išaukštinimą.

Aging’o arba senėjimo problemą imta svarstyti susidūrus su demokrafinėmis problemomis darbo rinkoje. Prisiminiau aktyvią reklamos kampaniją “New generation chooses Pepsi”, kuri aktyviai kartu su Michael Jackson daina stūmė jaunos kartos vertybes, ignoruodama vyresnę auditoriją. Taip, tai tik reklama, jos tikslas pasiekti jaunimą, bet ji taip pat kultūros reiškinys veikiantis visuomeninę opiniją.

Senėjimas nėra dovana, kuri visus džiugintų, bet jis neišvengiamas. Su gilia meile žiūriu į Japonijos tradiciją puoselėti pagarbą senatvei. Dailininkų sąjungos projektas “Kūryba neišeina į pensiją” skirtas senjorams, man kažkuo priminė ir japonų kultūros gylį, ir Cicerono posakį: “Aš vertinu jaunuolį, turintį šiek tiek senatvės, ir senį, turintį šiek tiek jaunystės. Kas tuo vadovaujasi, galės būti senas, bet siela toks niekada nebus."