Dr. Danutė Zovienė
- prieš 6 dienas
- 8 min. skaitymo
VIENO PROJEKTO ISTORIJA
„Nežinoma XX a. paskutinio dešimtmečio
Lietuvos dailė"
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, paskutinį XX a. dešimtmetį paženklino ypač spartūs politinių, socialinių ir meninių procesų pokyčiai. Kas vyko meno lauke? Institucijų kaita: Vilniaus dailės institutui grąžintas Akademijos vardas, greta oficialių, valstybės išlaikomų parodų salių atsirado daug privačių galerijų. 1992 m. Parodų rūmai performuoti į Šiuolaikinio meno centrą, 1993 m. įkurtas Sorošo šiuolaikinio meno centras – vienas iš Sorošo šiuolaikinio meno centrų, veikiančių Vidurio ir Rytų Europoje. 1999 m. Lietuva pirmą kartą prisistatė Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje (1).
Į Lietuvos meno lauką veržliai atėjo nauja menininkų ir dailės kritikų (kuratorių) karta. Menas liovėsi būti suprantamas tradiciškai. Prasidėjo energingas eksperimentinis Lietuvos dailės raidos laikotarpis. Jaunieji menininkai siekė vaduotis iš meno tradicijų, permąstyti ir reformuoti (arba griauti) pagrindines klišes, estetikos kanonus, plastinės kalbos būdus, lietuviškumo mitą dailėje. Aktualūs tapo vaizduojamajame mene atgaivinti socialumo, visuomeniškumo segmentai. Dešimtojo dešimtmečio viduryje tradicinės išraiškos priemonės – tapyba, skulptūra, grafika – pamažu ėmė trauktis iš jaunųjų menininkų arsenalo, pradėjo dominuoti objektai, instaliacijos, videomenas.
Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS) šiuose kaitos procesuose taip pat dalyvavo, bet po 1991-ųjų organizacijos veikloje netrūko ir sumaišties bei vidinių konfliktų. Kaip opozicija šiai senas tradicija puoselėjančiai kūrybinei organizacijai ėmė kurtis naujos menininkų grupės („Žalias lapas“, „Akademinio pasiruošimo grupė“ „Post Ars“, „24“, , „Individualistai“, „Angis“). Viena pirmųjų menininkų grupių, paskelbusių savo manifestą, buvo „Post Ars“ (Aleksas Andriuškevičius, Robertas Antinis, Česlovas Lukenskas ir Gintaras Zinkevičius). Grupė dar 1990 m. vasario 17 d. Kaune surengė parodą „Kauno menininkų instaliacijos“, bet paroda sukėlė pasipiktinimą ir buvo uždaryta po trijų dienų.
Taigi, viena vertus, griuvus geležinei uždangai, skiriančiai Europos Rytus ir Vakarus, į Lietuvą buvo atvežama vis daugiau pasaulinio meno pavyzdžių, antra vertus, atsivėrė galimybės lietuvių menininkų kūrybai sklisti po pasaulį. Jų kūriniai tapo paklausia, bet neretai pigia preke. Daugelio menininkų darbai iškeliavo nežinomomis kryptimis. Buvo daug sumaišties, trūko nuoseklios dokumentacijos, kokie kūriniai ir kur iškeliavo. Dailė atsidūrė tarsi kryžkelėje – privačios dailės galerijos nekėlė tikslų nuosekliai fiksuoti meno reiškinių kaitos, muziejai labiau rūpinosi praėjusių amžių meno palikimu, ŠMC orientavosi į naujojo meno reiškinius. Nauji ieškojimai ženklino jaunųjų menininkų kūrybą, o vyresniosios ir vidurinės kartos dailininkai atsidūrė tarsi užribyje.
Susiklosčiusi situacija tapo vienu iš pretekstų rastis projektui „Nežinoma XX a. paskutinio dešimtmečio dailė“ (sumanytojos buvo tuometinės LDS galerijų vadovės: „Arkos“ Diana Stomienė, Taikomosios dailės galerijos (dabar Pamėnkalnio galerija) Marytė Dominaitė-Gurevičienė ir žurnalo „Dailė“ redaktorė Danutė Zovienė, koordinavusi šį projektą 1999–2003 m.). Projektu „Nežinoma XX a. paskutinio dešimtmečio dailė“ siekta atskleisti, kaip kito Lietuvos dailė atkūrus nepriklausomybę, dokumentuoti situaciją, ją faktiškai (parodose) parodyti ir teoriškai įvertinti diskusijoje-konferencijoje (1999). Dokumentuojant parodas norėta parodyti, kiek šiame dešimtmetyje kūrusių dailininkų darbų įsigijo valstybė, kiek išvežta į privačias užsienio kolekcijas, kokių vyresnės kartos dailininkų kūryba nutrūko nenatūraliai, veikiama pakitusios situacijos. LDS, turėdama dailės galerijų tinklą, buvo pajėgi profesionaliai įvertinti pakitusią situaciją ir užpildyti susidariusias dailės raidos spragas.
Ne mažiau svarbi paskata projektui atsirasti buvo tai, kad, žengdama į XXI a., Lietuva neturėjo Nacionalinės dailės galerijos, kas suponavo situaciją, jog augo karta, nepažįstanti XX a. pabaigos Lietuvos dailės, jos ištakų, plėtros ir palikimo. Nors Nacionalinės dailės galerijos idėja kultūros visuomenėje tvyrojo jau kelerius metus. Rengtos įvairios konferencijos ir diskusijos. Dar 1987 m. LDS suvažiavime apie Nacionalinę dailės galeriją kalbėta iš tribūnos, buvo net pradėtos rinkti aukos. 1998–1999 m. LRT radijo laidoje „Proskynos“ rengti pokalbiai apie Nacionalinę dailės galeriją su dailininkais, muziejininkais, architektais ir kultūros valdininkais (red. Jolanta Jurkūnienė, ved. menotyrininkė Danutė Zovienė). 1999-aisias konferenciją šiuo klausimu surengė Atviros Lietuvos fondas, Lietuvos dailės muziejus ir Sorošo šiuolaikinio meno centras. Problema ne kartą analizuota LDS rengtose diskusijose ir žurnale „Dailė“ (2). Akcentuota, kad Lietuva be nacionalinės XX a. dailės galerijos sunkiai įsivaizduojama kaip Europos Sąjungos narė, bet pasigesta aiškios valstybės kultūros politikos, pastebėta, jog ateityje formuojant galerijos rinkinius gali atverti skylė, nes daug kūrinių negrįžtamai parduota ir išvežta į užsienį.
Taigi tarp M. K. Čiurlionio kūrybos palikimo, eksponuojamo jo vardo galerijoje Kaune, bei naujo Šiuolaikinio meno centro, kuriame buvo rodoma naujoji dailė, vėrėsi tuščia erdvė, kurioje atsidūrė paskutiniame XX a. dešimtmetyje kūrusių dailininkų, ypač vyresniosios ir vidurinės kartos, kūryba. Nerimą kėlė klausimas, ar ateityje valstybė turės tiek lėšų, kad galėtų užpildyti XX a. paskutinio dešimtmečio Lietuvos dailės istorijos spragą?
Beje, projekto pavadinimas – „Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos dailė“ – profesiniame meno lauke sulaukė nemažai diskusijų ir net kritikos: kaip šiuolaikinė dailė ir jos kūrėjai gali būti „nežinomi“? Terminas sumanytas siekiant intriguoti žiūrovus ir atkreipti valstybės bei visuomenės dėmesį į to meto dailės situaciją, kai, yrant senoms dailės gyvenimą reguliuojančioms struktūroms (pvz., Kultūros ministerijos meno kūrinių pirkimo komisija, LDS Dailės fondas) ir randantis naujoms, valstybė neteikė deramo dėmesio šiuolaikinės dailės kaupimui (3). Taigi terminas „nežinoma dailė“ galėjo tapti nebe provokuojančiu, bet realiu – XX a. pabaigos dailininkas gali būti toks pat nežinomas, kaip šiandien nežinomas XV a. autorius.
Iškeltą „žinomos ir nežinomos“ šiuolaikinės lietuvių dailės problemą geriausiai atskleidė pirmoji 1999 m. galerijoje „Arka“ surengta paroda „Vyresniosios ir viduriniosios kartos tapyba / ’90–99“ (kuratorė dr. Nijolė Tumėnienė, archit. Gražina Pajarskaitė), į kurią buvo pakviesti vyresniosios ir vidurinės kartos dailininkai. Atskaitos tašku pasirinkti 40-mečiai tapytojai, paskutinį XX a. dešimtmetį aktyviai dalyvavę užsienio parodose, pleneruose, svetur pastebėti, įvertinti ar laimėję konkursus, bet Lietuvos muziejų kolekcijos jų kūriniais nepasipildė. (4)
Tokią išvadą suponavo atsakymai į parengtą klausimyną. Jis buvo išsiųstas visiems vyresniosios ir vidurinės kartos tapytojams ir paprašyta atsakyti į kelis klausimus: kiek Jūsų kūrinių įsigijo Lietuvos muziejai? Kiek Jūsų kūrinių pateko į visuomeninį interjerą? Ar šie kūriniai buvo įsigyti valstybės lėšomis? Kiek Jūsų kūrinių iškeliavo į užsienį? Ar surengėte pastarąjį dešimtmetį personalinių parodų valstybės išlaikomose institucijose? Į anketą atsakė 67 tapytojai. Jų atsakymai atskleidė, kad Lietuvos muziejai neįsigijo nė vieno kūrinio (43 tapytojai), įsigijo 1 kūrinį (8 tapytojai), įsigijo 2 ir daugiau kūrinių (16 tapytojų). 39 tapytojai atsakė, kad už valstybės lėšas Lietuvoje įsigytų jų kūrinių visuomeniniame interjere nėra. Vieną kitą įsigijo LR Seimas (1 autorius), LR Vyriausybė (1 autorius), miestų savivaldybės (3 autoriai), užsienio atstovybės (6 autoriai). Daugiausia visuomeniniam interjerui kūrinių įsigijo bankai (17 autorių), taip pat privačios firmos, poliklinikos, poilsio namai, kavinės, parduotuvės, vaistinės, advokatų kontoros ir pan. (ne visi atsakiusieji tiksliai žinojo už privačias lėšas įsigytų kūrinių dabartinius savininkus ir dabartinę kūrinių buvimo vietą). 62 autoriai nurodė, kad į užsienį iškeliavo nuo 1 iki 400 kūrinių. Daugiausia – į Vokietiją, JAV, Izraelį, Kanadą, Islandiją, Italiją, Suomiją, Ispaniją, Prancūziją, Olandiją, Daniją, Airiją, Švediją, Šveicariją, Angliją, Venesuelą, Taivaną, Graikiją, Jungtinius Arabų Emyratus, Lenkiją, Rusiją, Japoniją, Braziliją, Čekiją, Makedoniją, Australiją. Daugelis nurodė, kad į privačias užsienio kolekcijas iškeliavo, jų manymu, geriausi 1990–1999 m. sukurti darbai. Deja, ne visi apklaustieji galėjo tiksliai nurodyti kūrinių skaičių, o juo labiau kūrinių pavadinimus ir tikslią buvimo vietą. Tai patvirtino, kad projekto „Nežinoma XX a. paskutinio dešimtmečio dailė“ idėja yra aktuali. Beje, pirmus metus projekto pavadinimas sulaukė nevienareikšmio vertinimo, o per kitus ketverius metus nei į parodas kviečiamiems dailininkams, nei žiniasklaidai nekilo klausimų.
Projektas aprėpė įvairių sričių dailę (tapybą, grafiką, plakato ir knygos meną, skulptūrą, keramiką, tekstilę, juvelyriką), prisimintos kelios asmenybės. Kiekvieną parodą rengė kviestiniai kuratoriai. Pirmus dvejus metus parodos rengtos tik Vilniuje, o 2001-aisiais prisijungė Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje esančios LDS galerijos. Taigi jis įgavo platesnį kontekstą ir apėmė visą Lietuvą. Ketverius metus, kiekvieną pavasarį, tą pačią dieną, kas valandą, vėrėsi LDS galerijų durys, o lankytojai keliavo nuo vienos parodos prie kitos...
Įgyvendinant projektą „Nežinoma XX a. paskutinio dešimtmečio dailė“, 1999–2003 m. buvo surengta 30 parodų. Jos buvo nuosekliai dokumentuojamos: vaizdo filmą sukūrė Juozas Matonis ir Vytautas Damaševičius, parengtas projekto firminis stilius – plakatas, kvietimas, parodų lankstukai. Pirmais metais atlikta ir žiūrovų apklausa (talkino VDA studentai). Įvairių visuomenės grupių atstovams (studentams, inteligentams, mokytojams, policininkams) pateikti klausimai: ar dažnai nueinate į dailės parodas? Kokią parodą neseniai aplankėte? Kokias dailės galerijas galėtumėte paminėti? Ar yra Vilniuje Nacionalinė dailės galerija, kur eksponuojama XX a. Lietuvos dailė? Kokius šiuolaikinius dailininkus žinote? Sulaukta iš tiesų šokiruojančių ir simptomiškų atsakymų, patvirtinančių, kad XX a. paskutinio dešimtmečio Lietuvos dailė visuomenei nežinoma.
Kai LDS pradėjo vykdyti projektą, iki NDG atidarymo (2009) dar buvo likęs dar visas dešimtmetis... Jį buvo ketinama tęsti, kol bus įgyvendinta galerijos idėja, bet, nesulaukus valstybės paramos (teiktas LR kultūros ministerijai, Vilniaus savivaldybei, Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečio komisijai prie LR Prezidento kanceliarijos), 2003-iaisiais nutrūko.
Projekto „Nežinoma XX a. paskutinio dešimtmečio dailė“ parodos:
1999 m.
„Vyresniosios ir viduriniosios kartos tapyba ’90–99“ (kuratorė Nijolė Tumėnienė), galerija „Arka“, Vilnius
„Lietuvos medalių menas ’90–99“ (kuratorius Antanas Olbutas), Medalių galerija, Vilnius
„Knygų grafika / 1990–1999“ (kuratorė Saulė Mažeikaitė), Vilniaus grafikos meno centro (VGMC) galerija „Kairė–Dešinė“, Vilnius
„Lietuvos juvelyrika ’90–99“ (kuratorė Rūta Pileckaitė), Taikomosios dailės galerija, Vilnius
2000 m.
„Tarptautinių Vilniaus tapybos plenerų lietuviška kolekcija“ (kuratorius Svajūnas Armonas), galerija „Arka“, Vilnius
„Mažoji skulptūrinė plastika“ (kuratorius Antanas Olbutas), Medalių galerija, Vilnius
„Lietuvių grafikai – tarptautinių parodų laureatai“ (kuratorė Saulė Mažeikaitė), VGMC galerija „Kairė–Dešinė“, Vilnius
„Tarptautinių kaulinio porceliano simpoziumų „Idėja“ lietuviška kolekcija“ (kuratorė Margarita Jankauskaitė), Taikomosios dailės galerija, Vilnius; Klaipėdos dailės parodų rūmai, Klaipėda
„Algimanto Stoškaus vitražų projektai“ (kuratorė Konstancija Stoškienė), LDS parodų salė, Vilnius
2001 m.
„Tarptautinių Panevėžio keramikos simpoziumų lietuviška kolekcija“ (kuratorė Jolanta Lebednykienė), galerija „Arka“, Vilnius
„Nepastatyti paminklai“ (kuratorius Antanas Olbutas), Medalių galerija, Vilnius
„Estampo dešimtmetis“ (kuratorė Saulė Mažeikaitė), VGMC galerija „Kairė–Dešinė“, Vilnius
„Mažoji tekstilė“ (kuratorė Marytė Dominaitė-Gurevičienė), Taikomosios dailės galerija, Vilnius; Klaipėdos dailės parodų rūmai, Klaipėda
Vytauto Povilaičio (vyr.) tapybos paroda (kuratorius Arvydas Žalpys), LDS Kauno galerija, Kaunas
„Kazimieras Grinius tarp realizmo ir modernizmo“ (kuratorius Vytautas Žirgulis), galerija „XX“, Panevėžys
„Klaipėdos dailininkų darbai iš Edmundo Kolakausko kolekcijos“ (kuratorius Algimantas Jusionis), LDS Klaipėdos galerija, Klaipėda
2002 m.
„Natiurmorto retrospektyva“ (kuratoriai Algimantas Biguzas, Gintaras Palemonas Janonis), galerija „Arka“, Vilnius
„Lietuvos skulptoriai tarptautinių simpoziumų dalyviai“ (kuratoriai Arvydas Ališanka, Kęstutis Musteikis), Medalių galerija, Vilnius
„Plakato dešimtmetis: komercijos link“ (kuratorė Rima Povilionytė), VGMC galerija „Kairė–Dešinė“, Vilnius
„Gintaro sugrįžimas“ (kuratorė Jurgita Ludavičienė), Taikomosios dailės galerija, Vilnius
VDA Kauno dailės instituto stiklo studijos studentų ir dėstytojų darbų paroda (kuratorius Arvydas Žalpys), LDS Kauno galerija, Kaunas
Klausučio Henriko Beržansko (1943–2001) tapybos paroda (kuratorius Vytautas Žirgulis), galerija „XX“, Panevėžys
Klaipėdos dailininkų skulptūrų ir mažosios plastikos darbų paroda (kuratorius Algimantas Jusionis), LDS Klaipėdos galerija
„LDS parodinis fondas“ (kuratorė Danutė Zovienė), LDS parodų salė, Vilnius
2003 m.
„Peizažas lietuvių tapyboje“ (kuratorė Aušra Poškutė), galerija „Arka“, Vilnius
Rimanto Dauginčio skulptūrų paroda „Priešaušrio pilnatis“ (kuratorė Dalia Matulaitė), LDS Medalių galerija, Vilnius
„Vaikų knygų iliustracijos“ (kuratorė Saulė Mažeikaitė), VGMC galerija „Kairė–Dešinė“, Vilnius
„Kas kūrė modelius etalonus“ (kuratorė Roma Survilienė), Taikomosios dailės galerija, Vilnius
„Ekslibrisai iš dailininkės Stasės Medytės kolekcijos“ (kuratorius Vytautas Žirgulis), galerija „XX“, Panevėžys
Sergejaus Gračiovo tapybos paroda (kuratorė Olga Gračiova), LDS parodų salė, Vilnius
(1) Lietuvai atstovavo Mindaugas Navakas ir Eglė Rakauskaitė.
(2) 1998 m. „Dailėje“ apie tai rašė filosofas Leonidas Donskis, meno istorikė Laima Laučkaitė, kultūrologas Almantas Samalavičius, surengtas pokalbis „Į XX amžių be XX amžiaus dailės“ (dalyvavo tuometinis LDS pirmininkas Gvidas Raudonis, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romuladas Budrys, Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Aleksandras Lukštas, Vilniaus dailės akademijos rektorius Arvydas Šaltenis, dailininkai Bronius Leonavičius ir Artūras Vaškevičius, moderavo D. Zovienė). 2001 m. žurnalo „Dailė‘2001/2“ numeryje nacionalinės XX a. dailės galerijos peripetijas aptarė menotyrininkas Viktoras Liutkus („Kaip pastatyti moderniojo meno muziejų“). 2002 m. kovo 28 d. LDS diskusijų klube surengtas pokalbis „Nacionalinė XX a. dailės galerija: istorijos versija ir kolekcijos vizija“. Moderavo tuometinis LDS pirmininkas Vaclovas Krutinis, pranešėja menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė. Diskusijoje dalyvavo LR kultūros viceministrė Ina Marčiulionytė, LR Seimo narys Vytenis Andriukaitis, Vyriausybės kanceliarijos konsultantė kultūros klausimais Nijolė Tumėnienė, LR kultūros ministerijos Muziejų skyriaus vedėjas Romanas Senapėdis, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, Vilniaus dailės akademijos rektorius Arvydas Šaltenis, Lietuvos dailės muziejaus ir LDM Šiuolaikinės dailės informacijos centro darbuotojai, Vilniaus miesto savivaldybės atstovai, dailininkai, spaudos darbuotojai.
(3) 1991 m. Kultūros ministerija pakeitė dailės kūrinių įsigijimo tvarką. Iki tol dailės kūrinius įsigydavo prie Kultūros ministerijos sudarytos meno kūrinių įsigijimo komisijos, kuriose muziejų vadovų ir jų specialistų vaidmuo, priimant sprendimus dėl šiuolaikinių meno kūrinių įsigijimo, buvo gana nežymus. Pertvarkymų esmė buvo ta, jog siekta suteikti daugiau teisių ir galimybių patiems muziejams formuoti savo kūrinių rinkinius, nustatyti prioritetus bei kokio pobūdžio, laikotarpio (senąją ar šiuolaikinę) dailę įsigyti. Tik 1999 m. LR kultūros ministerija patvirtino „Šiuolaikinės dailės, fotomeno ir tautodailės kūrinių įsigijimo“ ekspertų komisiją ir jos veiklos nuostatus. Nacionaliniame pranešime „Lietuvos kultūros politika“ (1997) pateiktais duomenimis, 1992–1996 m. įsigyti 439 šiuolaikinės dailės kūriniai (kokių dailės sričių, nenurodoma).
(4) Parodoje dalyvavo Jūratė Bagdonavičiūtė, Rimas Zigmas Bičiūnas, Marija Cvirkienė, Jonas Čeponis, Romas Dalinkevičius, Jonas Daniliauskas, Kostas Dereškevičius, Silvestras Džiaukštas, Ričardas Filistovičius, Vincentas Gečas, Andrius Giedrimas, Osvaldas Jablonskis, Linas Julijonas Jankus, Gintaras Palemonas Janonis, Stasys Jusionis, Algimantas Jusionis, Vidmantas Jusionis, Vladimiras Karatajus, Algis Kariniauskas, Giedrius Kazimierėnas, Adolis Krištopaitis, Jonas Mackevičius (Mackonis), Raimondas Martinėnas, Jūratė Mykolaitytė, Arvydas Pakalka, Galina Petrova-Džiaukštienė, Romas Radzevičius, Giedrė Riškutė, Mindaugas Skudutis, Petras Stauskas, Arvydas Šaltenis, Leonardas Tuleikis, Gintarė Uogintaitė, Donatas Valatka, Vytautas Valius, Zenonas Varnauskas, Sofija Veiverytė, Gražina Vitartaitė, Aleksandras Vozbinas, Vaidotas Žukas.
Komentarai