Danguolė Ruškienė

JUODOJO PAUKŠČIO AT(SI)VĖRIMAI

Refleksija apie 2024 m. rugsėjo 2– 28 d. VDA parodų salėse „Titanikas“ veikusią tapytojo Antano Gudaičio parodą

Vasaros pabaigoje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose vyko retrospektyvinė Anatolijaus Klemencovo paroda „Pradžia“, skirta dailininko 70-mečiui (kuratorė – Neringa Poškutė-Jukumienė). Klaipėdietis menininkas gerai žinomas visoje šalyje, dalyvavęs daugybėje parodų ir meno projektų, įvertintas reikšmingais apdovanojimais. Po dešimties metų pertraukos Klemencovas gimtajame mieste pristatė savo kūrybos branduolį – nuo ankstyvųjų (1984) iki pačių naujausių kūrinių (2024), užbaigtų prieš pat parodos atidarymą. Ekspozicinės erdvės šįkart buvo padalintos į tris laiko sluoksnius – praeitį, dabartį ir punktyrine linija nubrėžtą ateities kontūrą. Keliaujant per skirtingus laiko klodus, palengva atsivėrė įvairialypiai bei daugiaprasmiai Klemencovo kūrinių konstruktai, galiausiai išryškinę visą jo kūrybos esmę.

Anatolijus Klemencovas Edvinė instaliacija Amžinos tiesos Spauda ant metalo H = 200 cm, 48 vnt. Tarptautinis projektas „Klaipėda-Kaliningradas-Gdanskas. The City in Situ" Fridriksburgo vartai (Kaliningradas) 2013/2024 Gedimino Sass nuotr.

Nykus laukas, žymintis žemės darbų pabaigą, išduoda rudenį. Viskas jau nušienauta, likusi tuštuma. Tačiau toje tuštumoje aktyviai veikia skylėtu apsiaustu apsigaubęs personažas, grubiai ardantis nusistovėjusią tvarką (performanso dokumentacija „Landschaft-1“, 1992, Zelenogradskas). Jis tai priglunda, tai atsitraukia nuo horizonto. Išdygsta kalva, nusidriekia upe ar pakyla audringa banga palei vėją. Taip randasi dešimtys ir net šimtai naujų pažįstamo kraštovaizdžio versijų. Kiekviena jų – su sava siužetine linija ir savais veikėjais, atliekančiais vis kitus vaidmenis. Jie priartėja ir vėl nutolsta. Panašu, kad pastangos suvynioti nušienautą lauką šįkart liks tik pastangomis, taip ir nepasiekus rezultato. Kintanti erdvė praplečia laiką ir atidengia situacijos absurdiškumą. Tolumoje lakstančios figūros vis labiau primena pamišėlius. Iki tam tikros ribos. Staiga jos sustingsta ir pamatai, kad viena kelia sparnus. Pažįstamas veiksmas mintis nukreipia laimingos pabaigos link. Kai tik patiki skrydžiu, kadras sustoja ir paukštis lieka stovėti.

Šis epizodas iš ankstesnio Klemencovo kūrinio galėtų tapti visos jo kūrybos leitmotyvu, viena ar kita forma, panašia emocija keliaujančiu iš vieno kūrinio į kitą. Juodo paukščio idėja autoriaus kūriniuose įkūnija kontrastingus jausmus, nulemtus skirtingų situacijų. Jis tiek pat pajėgus pakilti, kiek ir pasiruošęs nukristi. Po daugiau nei 30 metų autorius sukuria instaliaciją iš begalės smulkučių sparnuočių („Įgijusiems sparnus“, 2024), ekspozicinėje erdvėje nusėjusių sienas, pakibusių ore ar be gyvybės ženklų gulinčių ant grindų. Kaip ir daugelis menininkų, Klemencovas gana dažnai naudoja pakartotinį motyvą, pačiais paprasčiausiais būdais gebantį sukurti neišmatuojamą poveikį. Šimtai ar net tūkstančiai paukščių grupuojasi į spiečius, atrodo, zujančius aplink galvas kaip įkyrios mintys. Jų ataka įsuka į apmąstymus apie mūsų polinkį telktis į kolektyvus, bendruomenes ir kitas socialines grupes, kuriose auginame savo sparnus su viltimi kada nors atsiplėšti nuo žemės. Žinojimas, kad tai gali neįvykti, kaip ir žinojimas, kad tai gali baigtis tragiškai, neatbaido. Ir toliau buriamės, kartu kylame, leidžiamės, tik krentame dažniausiai po vieną.  

Autoriaus kūriniuose apstu simbolių, metaforų, meno istorijos citatų ar perfrazavimų. Akivaizdu, kad Klemencovas yra puikiai įvaldęs daugybę raiškų ir jomis geba žongliruoti tarsi patyręs artistas. Kiekvienas jo darbas sulydytas iš kelių vizualinių ir prasminių sluoksnių ir kiekvienas jų turi rimtą argumentą rastis parodų erdvėje. Nieko čia nėra atsitiktinio, viskas iki smulkmenų apgalvota. Autorius pasakojimus konstruoja be didesnės įtampos, su subtilia ironijos doze, pirmiausia nusitaikančia į jį patį. Kita vertus, jis itin pasitiki savo žiūrovu. Atrodo, būtų per maža žiūrovui nusilenkti. Sučiupdamas vos tik įžengus pro parodų rūmų duris ir užguldamas visu asmenybės svoriu, jis čia pat žiūrovą nuginkluoja – nusiima galvą ir ši milžiniško skridulio pavidalu įstringa ankštoje nišoje („Salomėjos išdaigos“, 2014). Ji tampa savotišku parodos pradžios ir pabaigos tašku, nuo kurio prasideda ir kuriuo baigiasi juodojo paukščio istorija. Biblinė istorija apie šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimą veikia kaip nuoroda į dabartinę menininko situaciją. Po visų bufonadų, žėrinčių gatvės elementų, žaidybinių instaliacijų kūrimo Klaipėdos jūros šventei ir kitiems audringiems susibūrimams autorius pats save nukirsdina. Galvos nusiėmimas gana drastiškas ir gal net bjaurus veiksmas. Tarsi susigriebęs, jis paleidžia iš viršaus galingą krioklį (videoprojekcija „Krioklys“, 2024). Tikrai ne kaip atgailą ar nuodėmėms nuplauti. Vanduo čia – elementariai apsiprausti, svetimkūniams ir nereikalingoms prasmėms pašalinti. Nuo autoriaus, jo veiksmų ir minčių, neatsiejamų nuo gyvenimo konteksto – miesto. Kad išsiaiškintum pats, kas esi ir kur link judi, kad suvoktum, kaip aukštai gali nubrėžti savo skrydžio kreivę.

Anatolijus Klemencovas Erdvinė, kinetinė forma, videoprojekcija Salomėjos išdaigos (Evangelijos tema) Projektas „1KLEM VOL.2", 2014 Gedimino Sass nuotr.

Palaipsniui veriasi nauji epizodai ir su jais – naujas turinys ir prasmės. Kaskart pradėdamas iš naujo, Klemencovas nevengia užsiminti apie savęs suvokimo komplikuotumą. Jaunystėje turime daug mažiau klausimų ir daug daugiau atsakymų nei keliaudami gyvenimo keliu. Ir tada, kai kitiems atrodo, kad esi pakankamai išmokęs ir patyręs, suradęs ir praradęs, supranti, kad visa tai tėra naujo etapo pradžia. Kiekvieną rytą randi save pozicijoje, kurioje viską pradedi iš naujo: dieną, darbą, pokalbį ir pan. Ir taip bus visada, kol bus rytas ir vakaras, diena ir naktis, kol viskas suksis ratu.

Užsisklendžiantis, periodiškai pasikartojantis ciklas būdingas ir kai kuriems kūriniams. Oro-šviesos cirkuliavimą abiem kryptimis – įkvepiant ir iškvepiant – jis įkūnijo dar prieš daugybę metų, kai Kaliningrado srityje surengė performansą „Landschaft-1“. Panašios angos, tąkart žiojėjusios milžiniško personažo apsiauste, dabar atsivėrė naujausiuose kūriniuose („Atminties adymas“, 2022/2024), kurių pagrindas visais atžvilgiais yra tapyba. Tačiau ji čia – ne dvimatė užsisklendžianti, bet išsiveržianti į erdvę pro autoriaus iš skaidraus lukšto suformuotas angas. Įvesta kaligrafija, išpūsta organinio stiklo plokštė, uždėta ant tapybos darbų, suteikia paveikslams pusiau skulptūriškas, reljefines formas. Šiuose sprendimuose užčiuopiamas ir tam tikras menininko diktatas – tapybos kūrinys apsinuogina tik nurodytose vietose. Kai kurios ertmės užrišamos, tarsi supančiojamos, kontroliuojamos. Tokiais atvejais kūrinio prasmės šiek tiek koreguojamos, bet iš esmės lieka nepakitusios. Papildomo dramatinio krūvio kūriniams suteikia ir kruopščiai surežisuotas apšvietimas, kuriantis gilesnius šešėlius, apnuoginantis ir išryškinantis tam tikras jų vietas. Įdomu tai, kad cirkuliacija vyksta abipusiai ir pro angas tapyba su žiūrovu, išskyrus minėtą atvejį, sąveikauja be jokių papildomų trukdžių. Autorius tokiais būdais primena, kad mes visi turime įtrūkių, ertmių, per kurias apsinuoginame, kurių nedengia jokie lukštai ar skydai. Na, o likusi paveikslo dalis kruopščiai uždengiama plastikiniu aptaisu, iš karto mezgančiu aliuzijas į prabangius aptaisus, ir šiais laikais saugančius religinio turinio paveikslų šventumą. Nežinia, ar apie tai galvojo autorius, bet jo kūryboje atsitiktinumų nedaug. Visa Klemencovo kūryba – ištaigingos uždangos, kurias pakėlus atsiveria nauji ir ne visuomet raminantys prasminiai rezervuarai.

Grožį, kaip ir sielos pilnatvę, šis autorius suvokia labai savitai. Jo kūryba pulsuojanti, čia pat yranti vien tam, kad suformuotų naujus konstruktus ir dar labiau išryškintų artikuliuojamas prasmes. Klemencovas – itin turtingo leksikono vizualistas, visur, net ir destrukcijos apraiškose („Destrukcija“, 2023), atpažįstantis naujo virsmo galimybę. Nesvarbu, kas į tai įsivėlęs – gamta, stichijos, miestas, jo absurdeskos, autorius ar pats žiūrovas. Kažkada kaime aptikta vėjo sugriauta daržinė inspiravo naują darbų seriją iš medžio plokštės nuoplaišų. Ji dedikuojama amerikiečių tapytojui, abstrakčiojo ekspresionizmo atstovui Franzui Kline’ui, kurio kūryba daugeliu atvejų pačiam autoriui tapo įkvėpimo šaltiniu. Čia juntama ir Klemencovo dėstytojo Algio Kliševičiaus įtaka, atpažįstamas japoniškos kaligrafijos pėdsakas. Menininko nuomone, kuriant meną būtina eiti beprotybės keliu, kitaip neverta prasidėti. Taip ir destrukcija. Ji gali tapti varomąja jėga, ne tik impulsu, bet ir sprendimu ar esme, apie kurios ašį kūrėjas vyniotų savo idėjas.

Kartais kūriniai kalba gana tyliai, o kartais jiems įgarsinti pasitelkiami garsiakalbiai („Amžinos tiesos“, 2013/2024). Pastaroji instaliacija buvo rodyta Vilniuje, „Arkos“ galerijoje. Klaipėdoje ji papildyta tinkline tvora – raudų, norų, svajonių siena, dalijančia erdvę ir skirstančia garsiakalbius į dvi puses. Šios dvi objektų grupės priešpriešinamos prie tos pačios sienos, kiekviena su savo deklaruojama tiesa. Nė viena jų nėra bloga ar gera, ant visų garsiakalbių atspausti motyvai iš Šventojo Rašto, bet patys garsiakalbiai nukreipti vienas į kitą. Ar gali viena tiesa būti teisingesnė už kitą? Altajaus šamanų gerklinis dainavimas užslopina kylančias abejones. Jo fone beveik nepastebėtam ir be jokio triukšmo savo žinutes-tiesas galima palikti simbolinėje „raudų sienoje“. Nebūtina šūkauti, kad būtum išgirstas.

Anatolijus Klemencovas Maketas Autoportretas H = 45 cm, W = 10 cm 2014 Gedimino Sass nuotr.

Atrodo, net neįmanoma pastebėti, kada prasminiai pjūviai pereina į fizinius, skaldančius ir ardančius autoriaus kūrybą į atskirus pranešimus, kad čia pat galėtų suformuoti naujus. Panašu, kad klaidinama norint pasakyti tiesą. Kita vertus, Klemencovas atvirauja, kad tiesa vis dar nepažinta, vis dar kažkur šalia. Ir tas „vis dar“, jo manymu, tęsis amžinai. Su tuo susitaikoma be pernelyg didelės dramos. Tiesiog priimant kaip neišvengiamybę ir faktą. Žiūrovo nuvedimas į aklavietę tiesiogine to žodžio prasme („Kelias“, 2023), įspraudžiant į kampą ir paliekant fiziškai neįprastai artimą santykį su kūriniu, tarsi lakmuso popierėlis matuoja suvokimo ribas. Kai atstumas toks, neįmanoma atsitraukti ir patogiai apžiūrėti kūrinio. Telieka pasitelkti kitas jusles ir surasti kitus, ne tokius įprastus parodos žiūrėjimo ir suvokimo kampus. Viskas ekspozicijų erdvėje siejasi, atsikartoja tai viena, tai kita forma, nusidriekia viena ar kita prasmine linija. Tačiau jungtys tarp kūrinių grupių gana skirtingos. Kai kur nurimstama, kitur kyla įtampa, užauginama iki konfrontacijos ar net sąmyšio. Anot autoriaus, būtent to ir buvo siekiama, kad paroda išlaikytų žiūrovo dėmesį nuo pradžios iki pabaigos, nuo atėjimo iki išėjimo. Pačiomis paprasčiausiomis priemonėmis, nenaudojant jokių įmantrių sprendimų. 

A. Klemencovas Instaliacija Reinkarnacija-1 Folijos reljefas 400 x 1000 cm, 2014 Gedimino Sass nuotr.

Viena stipriausiai smogiančių parodos vietų, kurioje autorius visiškai nesigaili žiūrovo, – jo tyliai rėksminga diskusija apie būtį ir nebūtį („Reinkarnacija“, 2014). Šioje instaliacijoje praeitis susipina su dabartimi, megzdamos prielaidas ateičiai. Nepažintą ir patirtimi nepagrįstą laiką autorius uždengia neperregima širma iš per tūkstančio gipsinių veidų. Tai – žvilgsnis į gyvenimo uždangą, nusileidžiančią gyvenimo spektakliui pasibaigus ir kitapus paliekančią tik neaiškų šnarėjimą, negelbstintį suvokimui, kas liko už jos. Autorius nespėlioja, jis pateikia nežinojimą kaip faktą. Ir tai ne tik apie jį. Iš karto pajunti, kad tai ir apie tave. Tai tavo skirties nuo būsimo laiko širma, kurią dengia begalė veidų – sutiktų, pažintų ir tų, pro kuriuos praėjai nepastebėdamas. Visi jie kartu tau pasakoja tai, ko dar nesupranti, bet žinai, kad netrukus patirsi. Svetimi, bet kažkuo panašūs, šie veidai nešioja tą patį metalizuotą apvalkalą, kuris jas įgarsina tuo pačiu šaižiu šiugždesiu. Daugybę skirtingų veidų niveliuojantis apvalkalas čia tampa ir savotiška šviesos atspindžių gaudykle, į vieną srautą susintetinančia skirtingus pranešimus, kiekvienam vis kitokius. Dirbtinio vėjo sukeltas veidų bangavimas, kaip ir bendras jų suokalbis – kartojamas šnabždesys, įtraukia į paslaptį, be didesnių pastangų sulaiko ir jau nebežinai, ar tu stebi tas keistas grimasas, ar jos stebi tave. Tai vienur, tai kitur intensyvėja lietų ir medžių ošimą primenantis garsas, kol galop susijungia į nepertraukiamą šnaresį, unisonu apdainuojantį tą patį ir tuos pačius – vietas, įvykius, žmones. Siūbuojanti širma ramina ir savotiškai svaigina. Visas penkias jusles įdarbinantis laukas su tavimi žaidžia gerokai ilgiau, nei jame esi. Tai – metas, kai prarandi laiko pojūtį, galimybė įkvėpus neiškvėpti ir pasilikti toje su kiekviena sekunde vis labiau svaiginančioje būsenoje.

Klemencovo kūriniai daugiasluoksniai ne tik prasminiu ar fiziniu požiūriu. Kelis suvokimo sluoksnius (variantus) jis siūlo ir savo parodos žiūrovams: skubantiems – dekoratyvų formų ir spalvų siautulį, kantresniems – šiek tiek gilesnes atodangas, pro kurias ryškėja autoriaus minčių ir sumanymų dėlionės. Na, o kantriausieji sulaukia itin didelio emocinio krūvio ir savanoriškai prisiima atsakomybę už autoriaus kūrybos suvokimą. Tokie santykiai su kūriniais įmanomi tik gerai parengtose ekspozicijose, formuojančiose išplėstinius kontekstus ir konstruojančiose nepertraukiamas jungtis nuo vienos erdvės prie kitos, nuo vieno kūrinio prie kito.

Anatolijus Klemencovas Erdvinis objektas Sluoksniai Platikas, medis 230 x 135 x 230 cm, 2024 Gedimino Sass nuotr.

Juodasis paukštis kaip niekad nuoseklus ir atviras. Nuoširdžiai abejojantis savo galimybėmis ir tiesomis. Tiek pat tvirtas, kiek ir pažeidžiamas. Puikiai žinantis, kad visą gyvenimą rūpestingai auginti sparnai dar negarantuoja sėkmingo skrydžio. Bet tai nėra svarbiausia. Sparnai duodami tam, kad norėtum, tikėtum ir siektum.