top of page

Doc. dr. Andžej Pukšto

prieš 5 dienas
6 min. skaitymo

Bronislovo Pilsudskio sąsajos su Lietuva


Profesorius Egidijus Aleksandravičius kolegoms ir studentams dažnai primena savo mokytojo, žymaus Vilniaus istoriko ir architektūros žinovo Vlado Drėmos žodžius: „Tarpukario demarkacinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos ne tik atskyrė Vilnių nuo likusios Lietuvos, bet skausmingai ėjo per daugelį šeimų, suskirstė kiekvieno mūsų vidų.“ Šis garsaus tarpukario vilniečio teiginys bene tiksliausiai apibrėžia Lietuvos gyventojų jausmus, vyravusius pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kai nepavyko taikiai išspręsti lietuvių ir lenkų konflikto dėl senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės teritorinės priklausomybės. 


Bronislovas Pilsudskis, Vladivostokas.
Bronislovas Pilsudskis, Vladivostokas.

Tarpukario Lietuvos Respublikos piliečiai ne tik nesusitaikė su sostinės praradimu, bet ir kilo į aršią kovą dėl didelės teritorijos netekties. Šios pastangos buvo matomos visur: Lietuvos vyriausybės veiksmuose ir diplomatijoje, visuomenėje – nuo lietuvių intelektualų iki paprastų piliečių. Apie tai 2025 m. mums priminė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos surengta paroda „Vilniaus vadavimo sąjungai – 100: „Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim!“. 


Vilniaus aneksijos iniciatoriumi bei vykdytoju pagrįstai laikomas Juzefas Pilsudskis, metais jaunesnis mūsų knygos herojaus brolis. Nors Vilniaus užėmimas, kurį 1920 m. spalį įvykdė Lenkijos kariuomenė, dažnai vadinamas generolo Liucjano Želigovskio maištu, o butaforinės Vidurio Lietuvos sukūrimas laikomas Želigovskio politiniu „produktu“, be abejo, pagrindinis Lietuvos puolimo iniciatorius ir koordinatorius, kaip ir 1919 m. balandį, buvo Juzefas Pilsudskis. 


Iš Švenčionių krašto kilęs lenkų politikas ilgainiui lietuviams tapo priešo ir Lietuvos pažeminimo simboliu. Jo šeimos lietuviškos šaknys ir gilūs saitai – tiek su Vilnija, tiek su Žemaitija, tarpukariu Lietuvos gyventojų neapykantą dar labiau sustiprino. Net po Antrojo pasaulinio karo tragedijos, Lietuvai ir Lenkijai netekus nepriklausomybės, atkreipkime dėmesį – tautų tarpusavio santykiai nepagerėjo. 


Lietuvių ir lenkų išeivija išlaikė iki 1940 m. brandintas nuoskaudas, o socialistinėse visuomenėse buvo palaikomas mitas apie amžiną lietuvių ir lenkų konfliktą, kurį tik Maskva gali padėti išspręsti. Sovietinėje istoriografijoje dominavo požiūris, kad Vilniaus grąžinimas Lietuvai būtų buvęs neįmanomas be Sovietų Sąjungos pagalbos. 


Neigiamas Pilsudskio įvaizdis tarp lietuvių išliko ir XX a. pabaigoje, jau atgavus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Jo pavardė vis dar buvo tarsi keiksmažodis, neapykantos ir antilietuviškumo simbolis. Retai, bet kai kuriuose tekstuose Pilsudskis buvo gretinamas su Hitleriu ir Stalinu. 


Požiūris į Pilsudskį pradėjo švelnėti, kai Lietuva pasuko euroatlantinės integracijos keliu, o visuomenės noras domėtis senosios Lietuvos, taip pat ir Abiejų Tautų Respublikos, praeitimi išaugo. Europinė dimensija leido suprasti, kad teritoriniai ginčai ir etniniai konfliktai XX a. pradžioje – ne vien lietuvių ir lenkų „nelaimė“, be to, tokie procesai būdingi visai Vidurio ir Rytų Europai. Verta pabrėžti, kad lietuvių ir lenkų susitaikymo procese yra nemažas istorijos mokslo atstovų indėlis. Tegul bus leista apsiriboti keliomis – Alfredo Bumblausko, Egidijaus Aleksandravičiaus, Antano Kulakausko, Rimanto Miknio – pavardėmis. Šie tyrėjai savo darbuose nuosekliai ir kantriai aiškino XIX ir XX a. sandūros asmenybių politinius ir kultūrinius pasirinkimus. 


Akmeninis paminklas priešais buvusį B. Pilsudskio palikimo tyrimų institutą Južno Sachalinske, Sachaline, rusijoje. Fotografas prof. Kazuhiko Sawada.
Akmeninis paminklas priešais buvusį B. Pilsudskio palikimo tyrimų institutą Južno Sachalinske, Sachaline, rusijoje. Fotografas prof. Kazuhiko Sawada.

Prisiminkime pokarį. Lenkijos Liaudies Respublikoje apie Juzefą Pilsudskį taip pat kalbėta ribotai. Jo vaidmuo kuriant nepriklausomą Lenkijos valstybę ir populiarumas tarpukario lenkų visuomenėje buvo pripažįstamas, bet apie Pilsudskių gimtinę ir šeimos šaknis, kokios tai turėjo įtakos jo politinėms pažiūroms bei Lenkijos raidos vizijoms, vengta diskutuoti. Pokario Lenkijos istorijos tyrinėtojams analizuojant Juzefo Pilsudskio šeimos praeitį, Bronislovas Pilsudskis buvo minimas išskirtinai kaip anticarinio judėjimo dalyvis, o jo visuomeniniai nuopelnai buvo siejami su pasikėsinimu į Aleksandro III gyvybę, būtinai pabrėžiant, kad jame dalyvavo Aleksandras Uljanovas. Lenkijos mokslo istorijoje Bronislovas Pilsudskis, kaip etnografas, Tolimųjų Rytų ir Japonijos tautų tyrinėtojas, beveik neegzistavo. 


Paradoksalu, bet sovietinė cenzūra, vertindama Pilsudskio mokslinį palikimą, kartais būdavo net švelnesnė: 1946 m. jo vardu Sachaline pavadintas kalnų masyvas, o 1991 m. Južno Sachalinsko mieste, Kraštotyros muziejaus kieme, atidengtas paminklas. 


Bronzinis B. Pilsudskio biustas Nacionaliniame ainų muziejuje ir parke Širaoi miestelyje, Japonijoje. Fotografė Małgorzata Basaj.
Bronzinis B. Pilsudskio biustas Nacionaliniame ainų muziejuje ir parke Širaoi miestelyje, Japonijoje. Fotografė Małgorzata Basaj.

Lenkijoje talentingas mokslininkas įamžintas vėliau: 2018 m. Žorų miesto muziejus (Silezijos vaivadija) eksponavo surinktą žymaus tyrinėtojo palikimą, pastatė paminklą. Užrašas ant jo primena, kad tai „kovotojas už nepriklausomybę, tremtinys, etnografas ainų tautos tyrinėtojas“. 


Be to, Pilsudskio moksliniai darbai reguliariai primenami Tatrų muziejuje Zakopanėje. Šiame populiariame lenkų kalnų kurorte etnografas apsigyveno sugrįžęs iš Tolimųjų Rytų, prisidėjo prie minėto muziejaus ekspozicijos kūrimo. Būtent Tatruose Adomas Varnas nutapė Bronislovo Pilsudskio portretą, saugomą Juzefo Pilsudskio muziejuje Varšuvoje (Sulejówek). 2013 m. Pilsudskis įamžintas Shiraoi miestelyje, o Hokkaido universitetas surengė jam skirtą tarptautinį mokslinį seminarą. Įvairių mokslinių iniciatyvų atgaivinti Pilsudskio palikimą Japonijoje būta ir daugiau. Jis tapo savotišku tiltu, jungiančiu Japoniją ir Lenkijos Respubliką. 


Taigi panagrinėkime, kokios yra Bronislovo Pilsudskio sąsajos su Lietuva. Ar jis turi galimybių grįžti į Lietuvos kultūrinį diskursą, o gal net tapti saviškiu? 


Verta dar kartą priminti, kad Pilsudskio gimtinėje, Zalave, išlikę dvaro, kur gimė ir augo mūsų aptariamas etnografas (šalia esančioje Pavoverės bažnyčioje buvo pakrikštyti visi Pilsudskių vaikai), likučiai. Jei kas domėtųsi Pilsudskių giminės istorija, vienas iš kelrodžių būtų senelės Teodoros Uršulės Pilsudskos (1811–1866) kapas Pajieslyje (netoli Krakių). Jos noras būti palaidotai šalia vyro Krakių kapinėse liko neišpildytas, nes kapines kaip tik tuo metu buvo ruošiamasi likviduoti. Pilsudskos kapas supiltas garbingoje vietoje priešais jos statytos Pajieslio bažnyčios centrines duris. Medinė liaudies architektūros Švč. Mergelės Marijos, Liūdinčiųjų Guodėjos, bažnyčia 1857 m. atkelta iš Pašušvio. Būtent Pašušvyje Pilsudskio seneliai valdė dvarą, tik jis neišliko...


Bronzinis B. Pilsudskio su pateikėja aine ir fonografu paminklas prie miesto muziejaus Žorose, Lenkijoje (Silezijos vaivadija). Fotografas prof. Kazuhiko Sawada
Bronzinis B. Pilsudskio su pateikėja aine ir fonografu paminklas prie miesto muziejaus Žorose, Lenkijoje (Silezijos vaivadija). Fotografas prof. Kazuhiko Sawada

Kalbant apie Zalavą, verta priminti, kad tai Juzefo ir Bronislovo Pilsudskių motinos Marijos Bilevičiūtės (Maria Bilewicz) šeimos palikimas. Motinai labai rūpėjo visų vaikų išsilavinimas, nors laikotarpis nuo 1863 m. buvo vienas tamsiausių Lietuvos istorijoje, paženklintas didelių caro ribojimų švietimo ir kultūros srityse. 1877–1885 m. Bronislovą Pilsudskį būtume sutikę 1-ojoje Vilniaus berniukų gimnazijoje rusų dėstomąja kalba, tuomet veikusioje uždaryto senojo universiteto rūmuose. Mokytis lenkų, lietuvių ar jidiš kalbomis, kaip žinoma, caro valdžia neleido. Moksleivių kontingentas tiek tautiniu, tiek socialiniu požiūriu buvo labai margas. Vėliau apie kai kuriuos bendramokslius Pilsudskis išgirs ne kartą: Leonas Jogiches, turtingo pirklio iš Paupio sūnus, tapo garsiu komunistiniu veikėju Vokietijoje ir Rozos Liuksemburg gyvenimo draugu (kaip ir Roza Liuksemburg, nužudytas Berlyne), o Ignacui Dzeržinskiui teko gyventi brolio – garsaus žudiko, sovietinio saugumo institucijų kūrėjo – Felikso šešėlyje. 


Lenkijos medalis su B, Pilsudskio atvaizdu ir įrašu „Bronislaw Ginet Pilsudski (1966-1918)“, 2008 m. Dailininkas Konstanty Żmig
Lenkijos medalis su B, Pilsudskio atvaizdu ir įrašu „Bronislaw Ginet Pilsudski (1966-1918)“, 2008 m. Dailininkas Konstanty Żmig

Ne paslaptis, kad socializmo idėjos buvo labai populiarios tarp Vilniaus jaunimo. Trauką prie socialistinių idealų Bronislovas išlaikė ir Sankt Peterburge, kur baigė gimnazijos paskutinę klasę. Įsitraukęs į socialistų veiklą, jis atsidūrė grupėje, rengiančioje pasikėsinimą į carą Aleksandrą III. Kaip žinoma, teroristinio akto iniciatoriai buvo suimti ir nuteisti ilgiems tremties metams. Apie Pilsudskio veiklą Sachaline ir Japonijoje skaitytojas perskaitys prof. Kazuhiko Sawados tekste. Verta priminti ir keletą ainų tyrinėtojo iniciatyvų, susietų su Lietuva ir įgyvendintų 1907 m. jam sugrįžus į Europą.


Praleidęs beveik aštuonerius metus Zakopanėje ir Krokuvoje, Pilsudskis persikėlė į Šveicariją. Remdamiesi Raimundo Lopatos monografija „Lietuvos valstybingumo raida 1914–1918 metais“, galime teigti, kad 1916 m. Rapersvilyje Pilsudskis pirmininkavo Generaliniam komitetui karo aukoms Lietuvoje šelpti, kuriam priklausė ir kunigas Antanas Viskantas, Vytautas Daumantas, Juozas Purickis ir Antanas Steponavičius. Kaip savo dienoraštyje pastebėjo kunigas Adomas Jakštas (Aleksandras Dambrauskas), „aukščiau minėtas komitetas sujungtas Lietuvos dvarininkų ir kunigų; šis tų dviejų konservatyvių elementų susiartinimas gali atnešti mums naudos ne tik materialiai, bet ir kultūros žvilgsniu (...)“. Pirmojo pasaulinio karo verpetuose lietuvių ir lenkų susitaikymas buvo beveik neįmanomas. Bandymai sujungti politines lenkakalbių bajorų ir lietuvių patriotų valstybines vizijas baigėsi nesėkme. 


Tais pačiais metais Pilsudskis išleido studiją „Lex croix lithuaniennes“ („Lietuviški kryžiai“), jau po jo mirties paskelbtą ir lenkų kalba pavadinimu „Krzyże litewskie. Kapliczki i krzyże przydrożne“. Ši publikacija liudija, kad Pilsudskiui buvo ne tik artima lietuvių liaudies kultūra, bet ir puikiai pažįstami lietuvių etnografų darbai. 


Belieka dar priminti, kad Bronislovas Pilsudskis jau niekada negrįžo į Lietuvą, nepasimatė su Vilniuje gyvenančiais šeimos nariais – seserimis ir broliais. Lietuvos mokslo akademijos Vrublevskių biblioteka per visus istorinius sukrėtimus išsaugojo jo dienoraštį, Bronislovo, dar moksleivio, rašytą 1882–1885 m.


Literatūros sąrašas 


Aleksandravičius, Egidijus, Kulakauskas, Antanas. Carų valdžioje. Lietuva XIX amžiuje. Vilnius: Baltos lankos, 1996.

Be emocijų. Lenkų ir lietuvių dialogas apie Józefą Piłsudskį. Sudarytojai Jastrzębska-Golonka, D., Nikžentaitis, A., Suleja, W., Wolsza, T. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2021.

Bumblauskas, Alfredas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir jos tradicija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010.

Butterwick, Richard. Lithuania. A History. London: Hurst and Company, 2025.

Lopata, Raimundas. Lietuvos valstybingumo raida 1914–1918 metais. Vilnius: Mintis, 1996. 

Piłsudski, Bronisław. Dziennik 1882–1885. Opracowanie Zyndul, J. Warszawa: Polonika, 2021. 

Praeities baruose. Skiriama akademikui Vytautui Merkiui 70-ies metų jubiliejaus proga. Sudarytojai Miknys R., Prašmantaitė A., Rudis G., Tyla A. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1999.

Pukšto, Andžej. Svajonės atkurti Abiejų Tautų Respubliką XX amžiaus pradžioje, arba Dar kartą apie dvilypę lenkų-lietuvių tautinę savimonę. „Acta Historica Universitatis Klaipedensi, 2008, vol. 16, p. 123–133. 

Komentarai


bottom of page