top of page

Doc. dr. Linas Didvalis

prieš 4 dienas
7 min. skaitymo

Bronislavas Pilsudskis Lietuvos ryšių su Japonija kontekste


Itin rẽta, kad viena asmenybė įveiktų tūkstančius kilometrų ir sujungtų Lietuvą, Lenkiją bei Japoniją. Dar rečiau, kad tas žmogus atidengtų ne akivaizdžiausius šių šalių ypatumus, bet gilesnius, mažai kitų dėmesio patraukusius sluoksnius, galiausiai, kad tai būtų asmenybė, palikusi gausų savo veiklos paveldą, plečiantį kitų kartų akiratį ir gilinantį žinias. Būtent su tokiu unikaliu žmogumi galime susipažinti profesoriaus Kazuhiko Savados knygoje apie Bronislovą Pilsudskį. Jo gyvenimo vingiai lėmė, kad, patyręs nelengvą tremtinio ir politinio kalinio likimą, tapo etnografu, kalbų ir tradicijų tyrinėtoju, tolimas kultūras jungiančiu tiltu, fiksuojančiu tai, kas keičiasi ir nyksta.


Benedikto Henriko Tiškevičiaus nuotrauka iš Japonijos Dominyko Šaudžio ir Reginos Šemiotaitės nuosavybė.
Benedikto Henriko Tiškevičiaus nuotrauka iš Japonijos Dominyko Šaudžio ir Reginos Šemiotaitės nuosavybė.

Lietuviškas knygos vertimas skatina pažvelgti į platesnį Lietuvos ryšių su Japonija kontekstą, rasti jame vietą Pilsudskio palikimui ir pasiekimams. Tiesą sakant, šias dvi šalis jungiančių XIX ar XX a. pradžios asmenybių nėra daug, nes aplinkybės nebuvo palankios: tolimas atstumas, Lietuvos priespauda Rusijos imperijos okupaciniu laikotarpiu, ilga Japonijos saviizoliacija. Vis dėlto buvo ir įveikusių šias kliūtis. Apžvalgą galima pradėti nuo XIX a. vidurio, kai japonų kalbą pradėjo studijuoti Josifas Goškevičius (1814–1875). Iki tol 10 metų (1839–1848) praleidęs Kinijoje, jis jau buvo išmokęs vietinę kalbą, domėjosi ir korėjiečių, mongolų bei kitoms kalboms. Vėliau dalyvavo pirmojoje rusų misijoje į Japoniją, o 1857–1864 m. jis pirmasis šioje šalyje ėjo Rusijos imperijos konsulo pareigas. Nors etniškai Goškevičius nebuvo lietuvis, giminystės ryšiai jį glaudžiai siejo su Lietuva, pats ilgą laiką gyveno tuometinėje Vilniaus gubernijoje, o vienas pagrindinių parašytų veikalų „Apie japonų kalbos šaknis“ (1899) išleistas jau po mirties Vilniuje, Zavadskio spaustuvėje.


Goškevičiui dar būnant Japonijoje, 1862 m. ankstyvą rudenį Lietuvoje lankėsi pirmieji japonai, tarp kurių ir gerai iki šiol Japonijoje žinoma asmenybė – švietėjas, vertėjas, filosofas Jukičis Fukudzava (1835–1901). Jis buvo vienas iš apžvalginės ekspedicijos po Europą, žinomos kaip „Bunkiū misija“, dalyvių, rašė kelionės dienoraštį ir užfiksavo įspūdžius iš įvairių šalių, paliko ir įrašą apie Kauną, Lietuvos kraštovaizdį. Ši ekspedicija buvo vienas ženklų, pranešančių apie Japonijos atsivėrimą pasauliui po ilgos izoliacijos ir susidomėjimą kitų šalių, ypač didžiausių ir galingiausių to meto Vakarų valstybių, pasiekimais.


Netrukus Japonija pasirodė ankstyvojoje lietuviškoje fotografijoje, nes XIX a. pabaigoje ten lankėsi Raudondvario ir kitų dvarų savininkas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935) – aistringas naujų išradimų, tarp jų ir fotografijos, entuziastas, be to – keliautojas. Tarp jo darytų nuotraukų išlikę vaizdų iš Indijos, Kinijos, Japonijos ir kitų tolimų kraštų. Manoma, kad Japonijoje jis lankėsi XIX a. 8-ajame dešimtmetyje. Sporadiškų Japonijos paminėjimų ir nedidelių aprašymų taip pat galima rasti išeivijos leidiniuose, tokiuose kaip Petro Vileišio (1851–1926) „Trumpa geografija arba žemės apraszymas“ (1898, Čikaga) arba Juozo Adomaičio (1859–1922) „Geografija, arba Žemės apraszymas“ (1899, Čikaga).


Žvelgiant į tą patį laikotarpį iš Japonijos perspektyvos, atrodo, kad Lietuva buvo nedidelė ir mažai ką dominanti teritorija, paminima tik giliau Europos istorija besidominčių tyrėjų. Pavyzdžiui, Tamocu Šibue (1857–1930), parašęs įspūdingo dydžio veikalą „Pasaulio karinė istorija“, 1895 m. pasirodžiusiame 10-ajame šios knygos tome mini Abiejų Tautų Respublikos istorijos vingius ir skiria dėmesio Lietuvai. Kitas istorikas Saburo Kavasakis (1864–1943) ne mažiau grandioziniame veikale „Pasaulio istorija“ tik prabėgomis pamini Lietuvą 10-ajame tome, išleistame 1890 m. Atskirų knygų apie Lietuvą japonų kalba (kaip, beje, ir apie Japoniją lietuvių kalba) XIX a. taip ir nepasirodė.


Kazuhiko Sawada „Bronislovas Pilsudskis. Žmogus vadintas ainų karaliumi“ knygos viršelis, 2026 m. Knygą iš japonų kalbos vertė Aiden Wojciechowicz, viršelio dailininkė Gailė Pranckūnaitė, knygos dizainerė Edita Gužaitė. Knygą išleido Lietuvos nacionalinis muziejus.
Kazuhiko Sawada „Bronislovas Pilsudskis. Žmogus vadintas ainų karaliumi“ knygos viršelis, 2026 m. Knygą iš japonų kalbos vertė Aiden Wojciechowicz, viršelio dailininkė Gailė Pranckūnaitė, knygos dizainerė Edita Gužaitė. Knygą išleido Lietuvos nacionalinis muziejus.

Kalbant apie Lietuvą, XX a. pradžia žymi augantį ir gilėjantį Japonijos pažinimą. Čia ryškiausias – Steponas Kairys (1879–1964). Jo susidomėjimas Rusijos ir Japonijos karu lėmė trijų nedidelių, bet išsamių knygelių „Japonija seniau ir dabar“, „Japonų konstitucija“ ir „Kaip japonai gyvena dabar“ išleidimą. Visos jos pasirodė 1906 m., siekiant supažindinti lietuvius su šia tolima šalimi ir įkvėpti ambicingai mąstyti, kad, net palyginti nedidelės šalys, gali būti stiprios ir pasipriešinti didžiųjų priespaudai. Panašus patriotiškas mąstymas būdingas ir kitai Japonija besižavėjusiai asmenybei – žurnalistui, keliautojui ir visuomenės veikėjui Matui Šalčiui (1890–1940), apsilankiusiam šioje šalyje tris kartus (1915, 1918 ir 1933; bendrai vizitai truko apie metus) ir savo įspūdžius bei įžvalgas publikavusiam spaudoje bei knygose, tarp kurių žinomiausias keliatomis leidinys „Svečiuose pas 40 tautų“. Tarpukariu Japonijos vardas ne kartą minėtas ir laikraščiuose bei žurnaluose, išsamių pasakojimų yra pateikę to meto lietuviai misionieriai – jėzuitai ir saleziečiai, tarp jų galima išskirti Albiną Margevičių (1913–1988), pragyvenusį Japonijoje nuo 1933 m. iki pat mirties. Margevičiaus dėka informacija apie tolimąją Japoniją pasiekė lietuvišką spaudą Lietuvoje ir išeivijoje. Tuo pat metu žinias apie Lietuvą jis skleidė savo aplinkoje, dirbdamas su Japonijos jaunimu, o gyvenimo pabaigoje išleido autobiografiją japonų kalba.


Stepono Kairio knygelių apie Japoniją viršeliai, 1906 m. Lietuvos nacionalinė Martyno biblioteka.
Stepono Kairio knygelių apie Japoniją viršeliai, 1906 m. Lietuvos nacionalinė Martyno biblioteka.

Japonijos leidiniuose tarpukariu Lietuva trumpai paminėta daugelyje geografijos knygų – pateikiama pamatinė informacija. Taip pat daugėjo praktinio pobūdžio žinių: Lietuvos vardas pasirodė kataloguose, skirtuose įvairių pasaulio šalių pramonės sritims pažinti, prekybos ryšiams skatinti, teisinei ir politinei sistemai suprasti. Tiesa, tokiuose leidiniuose skyreliai apie Lietuvą labai lakoniški, techninio pobūdžio, enciklopediniai. Kiek daugiau japonų tyrėjus Lietuva domino dėl Japonijos įsitraukimo į Klaipėdos krašto klausimo sprendimą, nes vyriausybei buvo svarbu suprasti Lietuvos geopolitinę situaciją, santykius su kaimyninėmis valstybėmis. Ne viename Japonijos užsienio reikalų ministerijos leidinyje išsamiausiai aprašomi būtent Klaipėdos ir Vilniaus krašto klausimai, Lietuvos santykiai su Vokietija, Lenkija ir Rusija, domimasi šalies vidaus politikos situacija. Pavyzdžiui, politinį interesą iliustruoja mokslininko Cugimaro Imanakos (1893–1980) knyga „Apie diktatūras“ (1932), kurioje aprašomos antidemokratinės tendencijos įvairiose pasaulio šalyse ir 8 puslapiai skiriami Lietuvos atvejui.


Stepono Kairio knygelių apie Japoniją viršeliai, 1906 m. Lietuvos nacionalinė Martyno biblioteka.
Stepono Kairio knygelių apie Japoniją viršeliai, 1906 m. Lietuvos nacionalinė Martyno biblioteka.

Deja, tarpukariu Japonijoje nebuvo išleista nė viena būtent Lietuvai skirta knyga, supažindinanti su kultūra, istorija, tuometine padėtimi. Tai skirtumas nuo, tarkim, Latvijos, apie kurią latvis Janis Ozolinis (1894–1959), eidamas mokytojo ir garbės konsulo pareigas Japonijoje, 1921 m. publikavo nedidelę knygelę „Gintaro šalis: Latvijos praeitis ir dabartis“. O štai Lietuvos vardas pabiręs po įvairius leidinius. Jis minimas ir knygoje, aiškinančioje Lietuvos, kaip „lietaus šalies“, pavadinimo kilmę, ir Osakos prekybos rūmų žurnalų, skelbiančių, kad į juos kreipėsi kompanijos iš Kauno dėl perlinių sagų, skėčių, tekstilės gaminių ir kitų prekių importo. Lietuva pateko ir į iliustruotą enciklopediją – ją čia pristato tradiciniais drabužiais vilkinčių moterų ir kaimo vaizdų fotografijos. 1923 m. žemės drebėjimo dešimtmečiui skirtame leidinyje Lietuvos prezidentas paminėtas tarp valstybių vadovų, atsiuntusių Japonijai palaikymo telegramas.


Ankstyvuoju sovietinės okupacijos laikotarpiu japonistika Lietuvoje stagnavo. Nuo 1960 m. palengva įsibėgėjo lengvo pobūdžio kelionių prisiminimų žanras, persmelktas komunistinių įžvalgų ir vertinimų. Iš lietuvių autorių išskirtini Mykolas Liubeckis ir Justas Paleckis (1899–1980). Tik per du paskutinius sovietinius dešimtmečius ėmė formuotis nauja tyrėjų karta: iš japonų kalbos vertė ir įžvalgomis apie Japoniją dalijosi Arvydas Ališauskas, dėmesio literatūrinėms sąsajoms su Japonija skyrė Vytautas Kubilius (1926–2004), į Japonijos kultūrą gilinosi Romualdas Neimantas (1938–2009). Pastarojo knyga „Gyvenimas ant ugnikalnio“ (1984) tapo bene išsamiausiu Japonijos pristatymu to meto skaitytojams.


Sovietinės okupacijos metais kilusi didesnė susidomėjimo Lietuva banga Japonijoje tęsiasi iki šių dienų. Ji paremta daugiausia lingvistikos tyrinėjimais, atliekamais Nagojos universiteto dėstytojų Mičio Jano ir jo pėdomis sekančio Tamijo Janagisavos, Tokijo ekonomikos universiteto dėstytojo Ikuo Muratos (1938–2025), Tokijo užsienio studijų universiteto dėstytojos Eiko Sakurai ir kitų. Tyrėjus domina ir Lietuvos istorijos vingiai (galima išskirti Sačiko Hatanakos ir Sonoko Šimos indėlį), ir su Japonija ryšių turėję lietuviai (pavyzdžiui, Kumiko Hirano parengta knyga apie Steponą Kairį), o pastaraisiais metais džiugina leidiniai, Lietuvą pristatantys itin įvairiapusiškai, pavyzdžiui, Sakurai parengtas išsamus „60 straipsnių rinkinys Lietuvai pažinti“ arba Lietuvos ambasadoriaus Japonijoje Aurelijaus Zyko knyga „Lietuvą pristato ambasadorius“. Taigi, pastaruosius du dešimtmečius Lietuvos tematikai skirtų publikacijų leidyba išlaiko stabilų tempą: kasmet pasirodo 3–4 knygos ir apie 10 akademinių straipsnių.


Matas Šalčius (pirmasis iš dešinės) su japonų tradiciniais drabužiais, Japonija, apie 1918 m. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.
Matas Šalčius (pirmasis iš dešinės) su japonų tradiciniais drabužiais, Japonija, apie 1918 m. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Nepriklausomybės atgavimas, be abejonės, Lietuvoje suteikė naujos energijos ir įkvėpimo domėtis Japonija. Akademine laisve netruko pasinaudoti šios šalies entuziastai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, jų pastangomis atsirado japonistikai skirtos institucijos: 1993 m. įkurtas Vilniaus universiteto Orientalistikos centras (nuo 2018 m. – Azijos ir transkultūrinių studijų institutas), 1996 m. – Klaipėdos universiteto Orientalistikos centras, 2001 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Japonistikos centras (nuo 2009 m. – Azijos studijų centras). Tai suteikė impulsą giluminiams tyrimams, o suformavus studijų programas – naujos kartos japonistų ugdymui, įskaitant ir šiuos žodžius rašantį autorių.


Tokia labai apibendrinta ir neišvengiamai daug kitų asmenybių bei įvykių neaprėpianti daugiau kaip 150 metų istorijos apžvalga leidžia į Pilsudskį pažvelgti įvertinant platesnį kontekstą, pamatyti jo asmenybės unikalumą. Čia išskirtinis Pilsudskio glaudus ryšys su Japonijos tautine ainų mažuma, antropologinis žvilgsnis, etnografinė prieiga, kruopštus savamoksliškumas ir turtingas palikimas – visa tai Lietuvos ir Japonijos ryšių ir studijų srityje išlieka nepakartota. Taip pat džiugu, kad pastarieji pora dešimtmečių rodo, jog Pilsudskis tikrai nėra užmirštas: jo darbų įtaka pastebima skaitant etnomuzikologės Daivos Račiūnaitės-Vyčinienės 2010 ir 2012 m. pasirodžiusius straipsnius, kuriuose lyginamos lietuvių sutartinės ir ainų polifoninės dainos, 2017–2018 m. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Radvilų rūmų muziejuje vyko jam skirta paroda, Druskininkų miesto muziejuje saugomas unikalus nuotraukų rinkinys ir jo pagrindu rengiamos parodos, 2023 m. Valdovų rūmuose paskaitą apie Pilsudskio gyvenimo vingius skaitė profesoriaus Kazuhikas Savada. Akivaizdu, kad pastaraisiais metais Pilsudskio atminimas pelnytai išlieka gyvas ir galime tikėtis toliau gilėjančio Lietuvos, Lenkijos ir Japonijos – taip pat šių šalių tautinių mažumų – tarpusavio pažinimo ir supratimo.


 

Literatūros sąrašas:


Goškevičius, J. [Иосиф Гошкевич]. 1899. Apie japonų kalbos šaknis (О корнях японского языка). Vilnius: Zavadskio spaustuvė.

Vileišis, P. [Neris]. 1898. Trumpa geografija arba žemės apraszymas. Čikaga.

Adomaitis, J. [Šernas]. 1899. Geografija, arba Žemės apraszymas. Čikaga.

Šibue, T. [渋江保]. 1895. Pasaulio karinė istorija (万国戦史). Tokijas: Hakubunkan.

Kavasakis, S. [川崎三郎]. 1890. Pasaulio istorija (万国歴史全書). Tokijas: Hakubunkan.

Kairys, S. [Dėdė]. 1906. Japonija seniau ir dabar. Vilnius: Bliumovičiaus spaustuvė.

Kairys, S. [Dėdė]. 1906. Japonų konstitucija. Vilnius: Bliumovičiaus spaustuvė.

Kairys, S. [Dėdė]. 1906. Kaip japonai gyvena dabar. Vilnius: Bliumovičiaus spaustuvė.

Šalčius, M. 1935–1936. Svečiuose pas 40 tautų. Kaunas: Spaudos fondas.

Margevičius, A. [有美野仁]. 1987. Aš esu japonas (ワタシは日本人). Tokijas: Aurora.

Imanaka, C. [今中次麿]. 1932. Apie diktatūras (独裁政治論叢書). Tokijas: Ohatashoten.

Ozolinis, J. 1921. Gintaro šalis: Latvijos praeitis ir dabartis (琥珀の国 : ラトヴィヤ国の過去と現在). Kobė: Kawasenishindo.

Liubeckis, M. 1960. Anapus Geltonosios jūros. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

Paleckis, J. 1979. Po pasaulį pasidairius. Vilnius: Vaga.

Kubilius, V. 1983. Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas. Vilnius: Vaga.

Neimantas, R. 1984. Gyvenimas ant ugnikalnio. Vilnius: Vaga.

Hatanaka, S. 1999. Lietuva: kaip išliko maža šalis. Vilnius: Tvermė.

Hirano, K. 2010. Japonija ant kalvos (坂の上のヤポーニア). Tokijas: Sankeishinbunshuppan.

Sakurai, E. 2020. 60 straipsnių rinkinys Lietuvai pažinti (リトアニアを知るための60章). Tokijas: Akashishoten.

Zykas, A. 2024. Lietuvą pristato ambasadorius (大使が語るリトアニア). Tokijas: Kodansha.

Račiūnaitė-Vyčinienė, D. 2012. Lietuvių sutartinių ir ainų polifoninių dainų lygiagretės. Lietuvos muzikologija, 13, 175–196.

Račiūnaitė-Vyčinienė, D. 2010. Lietuvių ir ainų polifoninių dainų paralelės (Lithuanian and Ainu Vocal Polyphony: Certain Parallels). The Fifth International Symposium on Traditional Polyphony, Tbilisis.

Komentarai


bottom of page