top of page

Kasparas Svitojus

prieš 4 dienas
10 min. skaitymo

Ainai japonų kinematografijoje


Kinas – viena įtakingiausių šiuolaikinės kultūros priemonių. Filmai, serialai ir kiti ekrane užfiksuoti vaizdai veikia greitai ir plačiai: jie ne tik laisvalaikio forma, bet ir priemonė kolektyvinėms nuostatoms apie istoriją ir tautiškumą formuoti. Ilgais okupacijos ir asimiliacijos dešimtmečiais ainai dažnai buvo matomi kaip „kiti“ arba kaip „egzotiška relikvija“. Tačiau kinematografijoje galima įžvelgti pokytį, rodantį didelę ainų reprezentacijos transformaciją, kurią lėmė kintantys socialiniai, kultūriniai ir politiniai kontekstai. Nuo ankstyvųjų filmų, kuriuose koncentruotasi į etnografiją ignoruojant asimiliacijos bei diskriminacijos temas, pereita prie kūrinių, kuriuose ainai vaizduojami kompleksiškai, giliau atskleidžiant jų pasaulėžiūrą ir gyvenimą.


Pagrindiniai išskirtiniai ainų elementai: drabužiai, barzdos, tradiciniai namai. „The Dagger of Kamui“ (26:13)
Pagrindiniai išskirtiniai ainų elementai: drabužiai, barzdos, tradiciniai namai. „The Dagger of Kamui“ (26:13)

Pirmieji ainai kine


Ainai pirmą kartą ekrane užfiksuoti dar XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Daugiausia tai buvo vakariečių keliautojų ir etnografų dokumentiniai filmai. Šį periodą galima apibūdinti mokslininkės Gayatri Spivak sąvoka „kitoniškumas“, kai mažuma paverčiama „kitu“, padedančiu daugumai apibrėžti savo tapatybę (Spivak, 1985). Vienas ankstyviausių tokių filmų buvo François Constant Girelio „Les Aïnous à Yéso“ („Ainai Ezo saloje“, 1897), priklausantis brolių Lumière’ų septyniolikos filmų rinkiniui. Nors jame fiksuojami ritualai ir kultūrinės praktikos, ryški disfunkcija tarp to, kas rodoma (ainų egzotiškumas ir kitoniškumas), ir to, kas nutylima (tikroji ainų socialinė padėtis). Vėlesni filmai – Pathé rinkinio „Un peuple qui disparaît, les Aïnos“ („Nykstanti ainų tauta“, Pathé Catalogue, 1912) ir Brodskio „Beautiful Japan“ („Gražioji Japonija“, 1918) – vis labiau įtvirtino „nykstančios tautos“, „prarastosios praeities“ įvaizdį. Pats pirmojo filmo pavadinimas sufleruoja, kad ainus jie pristatė kaip laukinę ir primityvią tautą, pasmerktą išnykti modernios Japonijos akivaizdoje (Centeno Martín, 2017a). Šiuose filmuose dominavo ritualų, drabužių ir kasdienio gyvenimo demonstravimas, o ne ainų patirtys ar problemos. Tokia dokumentika įtvirtino kolonijinį diskursą: Hokaidas vaizduotas kaip laukinis kraštas, o ainai – kaip primityvi bendruomenė.


XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje–5-ojo pradžioje ir japonų filmuose pradėjo rastis epizodų su ainais, pereita prie bendresnės japonų ir ainų tapatybės vaizdavimo derinant su karo propaganda, bet tai truko neilgai. Po Antrojo pasaulinio karo grįžo etnografinė ainų reprezentacija, vėl sutelkianti dėmesį į jų kitoniškumą ir išryškinanti egzotiškus kultūros elementus. Pažymėtina, kad 8-ajame dešimtmetyje kai kurie ainų etnografinių filmų kūrėjai, pavyzdžiui, Tadayoshi Himeda, metė iššūkį šiems pasakojimams ir pristatė ainų dabartį – pastangas atkurti savo tapatybę. Apie ainus jis sukūrė septynis filmus, kuriuose bendruomenė vaizduojama ne kaip egzotiškas „kitas“, o kaip žmonės, siekiantys atkurti savo tradicijas ir tapatybę (Centeno Martín, 2017b). Kita vertus, pramoginiame kine ainų beveik nebeliko. Pokario Japonija daugiausia dėmesio skyrė modernizacijai, o ainai liko socialinėse paraštėse. 1950–1970 m. jų pasirodymas apsiribojo epizodinėmis scenomis, o tuo metu plintanti Laukinių Vakarų tema lėmė, kad ainai buvo vaizduojami panašiai kaip Holivudo vesternuose rodomi vietiniai amerikiečiai. Toks vaizdavimas dažnai neatspindėjo ainų išgyventos patirties ir prisidėjo prie Hokaido, kaip „Japonijos laukinių vakarų“, sampratos.


„The Dagger of Kamui“ (1985): pirmasis posūkis


Džiro akys mėlynos, kai jis gina ainų senolį. „The Dagger of Kamui“ (21:12)
Džiro akys mėlynos, kai jis gina ainų senolį. „The Dagger of Kamui“ (21:12)

Vienas pirmųjų kūrinių, atgaivinusių ainų temą populiariojoje kultūroje, buvo animacinis filmas „The Dagger of Kamui“ („Kamui durklas“, 1985). Žiūrovams jis pasiūlė XIX a. pabaigos Japonijoje ir Amerikoje besirutuliojančią nuotykių istoriją, kurioje ainų kilmė tampa svarbia herojaus tapatybės dalimi. Pagrindinis veikėjas Džiro yra hibridinis personažas – pusiau japonas, pusiau ainas, nuolat blaškomas tarp dviejų pasaulių. Jo kelionė puikiai iliustruoja Homi K. Bhabhos sąvoką hibridiškumas: individas, gyvenantis tarp kultūrų, kuria naują, bet nestabilią tapatybę (Bhabha, 1994). Filme pateikiama ainų simbolikos: drabužių, papročių, apeigų, tačiau jie dažniausiai naudojami kaip dekoracijos (1 pav.). Socialinių problemų, tokių kaip diskriminacija, filme pasitaiko, bet jos nesureikšmintos. Pavyzdžiui, ainų senolio nužudymo scena pateikiama tarsi savaime suprantama, nesukelianti stipresnės kitų veikėjų reakcijos. Tai atskleidžia istorinę ir pačiame filme atkartojamą ainų marginalizaciją be gilesnės refleksijos.


Džiro vaizduojamas su „kilnaus laukinio“ bruožais: jis prisijaukina baltą vilką (nuoroda į išnykusį Ezo vilką), vilki kailius, demonstruoja išskirtinę jėgą. Tokį įvaizdį sustiprina amerikiečio žodžiai, kad Džiro išlaikė tai, ką žmonija prarado su industrijos revoliucija, ginklais ir naujais laikais, – dvasingumą, įkvėpimą, jėgą (Rintaro, 1985, 1:33:33). Ši retorika kuria tiesiogines paraleles su vietiniais amerikiečiais, o siužetas galiausiai net nuveda Džiro į Ameriką ir parodo jo bendrystę su apačių bendruomene. Vizualinė tapatybės tema filme ypač ryški. Džiro akių spalva, rodos, kinta pagal jo savivoką: mėlynos akys reiškia ryšį su ainiškomis šaknimis, o rudos – priartėjimą prie japoniškosios pusės, ypač kai kaudamasis jis pasitelkia nindžiucu (2 ir 3 pav.). Tokia estetika išryškina vidinį konfliktą ir nuolatinį tapatybės balansavimą. Panašus motyvas susijęs ir su personaže Čiko (Džuli): jos įtampa tarp apačių ir prancūziškos kilmės irgi perteikiama per išvaizdos detales (O’Reilly, 2023, 91). Siužeto lygmeniu tai literatūriška atradimo istorija. Džiro kelionė per išdavystes ir praeities paieškas apima japonų ir ainų paveldų derinimą. Tačiau ši hibridiška tapatybė filme neišsivysto į tikrą dviejų kultūrų dermę, dualizmas išlieka. Filmui einant į pabaigą, tapatybės tema tarsi išblėsta, o Džiro galiausiai tampa Japonijos nacionaliniu herojumi ir tarsi parodo vienos tapatybės iškilimą.


Filmui einant į pabaigą ir Džiro tampant herojumi, jo akys yra rudos. „The Dagger of Kamui“ (2:03:31)
Filmui einant į pabaigą ir Džiro tampant herojumi, jo akys yra rudos. „The Dagger of Kamui“ (2:03:31)

Vertinant iš šiandienos perspektyvos, „The Dagger of Kamui“ svarbus tuo, kad populiariojoje kultūroje atgaivino ainų motyvus ir atvėrė kelią vėlesnėms reprezentacijoms. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir vėliau ainų kultūros elementų populiariosios kultūros kūriniuose pradėjo rastis vis daugiau. Pavyzdžiui, Hayao Miyazaki filme „Princess Mononoke“ („Princesė Mononokė“, 1997) apie ainų kultūrą užsimenama per emišių gentį – jų drabužių motyvais ir dvasiniu santykiu su gamta. „Anime Shaman King“ („Šamanų valdovas“, 1998–2004) veikėjai Horohoro ir Pirika Usui tiesiogiai remiasi ainų simbolika. Net vaizdo žaidimuose „Samurai Shodown“ pasirodančios supaprastintos ainų personažės Nakoruru ir Rimururu plačiajai auditorijai tampa prieinama įžanga į ainų kultūrą. Vis dėlto „The Dagger of Kamui“ parodo, kad tokia reprezentacija tebėra pagrįsta stereotipais: ainų kultūra paverčiama egzotika, o naratyvas išlaiko dualistinį požiūrį, akcentuojantį japoniškos tapatybės viršenybę ir homogeniškos visuomenės įtvirtinimą.


„Unforgiven“ (2013): diskriminacija ir hibridiškos tapatybės sugyvenimas


2013 m. japonų režisieriaus Lee Sang-il filmas „Unforgiven“ („Menantis pikta“) yra Clinto Eastwoodo 1992 m. vesterno perdirbinys. Šioje versijoje klasikinė Laukinių Vakarų istorija perkeliama į XIX a. Japonijos kontekstą. Hokaidas vaizduojamas kaip nutolęs nuo centro laukinis kraštas, kuriame įvyksta japonų ekspansija ir kultūrinė konfrontacija su vietiniais gyventojais. Šį susidūrimą įkūnija vienas pagrindinių veikėjų ainas Goro. Jo figūra tampa moraline ašimi, per kurią atskleidžiama ne tik diskriminacija, bet ir hibridiškos tapatybės galimybė. Goro jau ne vien simbolinis „kitas“, o žmogus, gyvenantis tarp dviejų kultūrų. Jis kalba japoniškai, bet išlaiko ainų elgesio bruožus, tam tikrus kultūrinius elementus, santykį su gamta. Skirtingai nei „The Dagger of Kamui“, kur hibridiškumas reiškė vidinį konfliktą, čia jis tampa išlikimo forma – Goro egzistuoja tarp dviejų pasaulių, sujungdamas juos savyje. Tokiu būdu filmas parodo, kad mišri, hibridiška tapatybė gali būti ne destruktyvi, o gyvybinga. Per Goro patirtį atsiskleidžia ir ainų atskirtis bei rasinė nelygybė. Jo išvaizda išskiria jį iš kitų veikėjų, o santykių dinamika rodo, kad net artimiausi sąjungininkai ne visuomet geba jį priimti kaip lygų. Japonų personažų elgesys – smurtas, panieka, atstūmimas – atskleidžia, kad ainai vis dar laikomi „antrarūšiais“ žmonėmis. Ši diskriminacija rezonuoja su platesne kolonijine patirtimi: Hokaido prijungimu, tradicinių gyvenviečių naikinimu, žemių nusavinimu. Šiame kontekste Goro tampa ne tik individualaus išgyvenimo, bet ir kultūrinio atsparumo ir išlikimo simboliu.


Nors filme ainų statusas perteikiamas subtiliai, jis yra reikšmingas. Ainai vaizduojami kaip neatsiejama Hokaido kraštovaizdžio dalis – taip pabrėžiamas jų istorinis buvimo čia tęstinumas, ankstesnis nei Japonijos kolonizacija. Į pasakojimą įtraukiami ne tik vizualiniai elementai, bet ir diskriminacijos, tapatybės paieškų bei marginalizacijos klausimai, todėl siekiama perteikti ainų istorinę perspektyvą. Vis dėlto ši reprezentacija turi ribų: ir įtraukti į Hokaido kolonizacijos kontekstą ainai neužima centrinio naratyvo, paralelė su amerikietiškaisiais vesternais kuriama toliau, ainų personažus vaidina japonai, ainai neįtraukti į filmo kūrybos procesą.


Nepaisant šių trūkumų, „Unforgiven“ žymi svarbų poslinkį. Palyginti su ankstesnėmis reprezentacijomis, filmas pateikia naują tapatybės viziją: hibridiškumas ne sunaikina tapatybę, o leidžia jai išgyventi. Goro personažas įkūnija abiejų kultūrų sugyvenimą: jis nėra nei visiškai ainas, nei visiškai japonas, bet iš abiejų pasaulių pasiima tai, kas padeda išlikti. Toks požiūris, nors ir neatsiejamas nuo egzotizavimo, atveria naują kelią vėlesniems kūriniams, kuriuose ainų tapatybė taps nebe marginaline, o savarankiška ir visaverte.


„Golden Kamuy“: nuo egzotizacijos prie kultūrinio bendrabūvio


Vienas didžiausių postūmių ainų reprezentacijoje buvo „Golden Kamuy“, 2014 m. pasirodęs kaip manga, 2018 m. adaptuotas į animę, o 2024 m. – į vaidybinį filmą. Šis kūrinys tapo lūžio tašku Japonijos populiariojoje kultūroje. Čia ainai jau ne foninis egzotinis elementas, o visavertė gyva bendruomenė su savo tradicijomis, kalba ir istorine atmintimi. Daugeliui žiūrovų ši animė tapo pirma ir gilesne pažintimi su ainų kultūra.


Asirpa sako netikinti ateities spėjimais ir esanti naujoviška ainė. „Golden Kamuy“ (1 sez. 12 ser., 08:44)
Asirpa sako netikinti ateities spėjimais ir esanti naujoviška ainė. „Golden Kamuy“ (1 sez. 12 ser., 08:44)

„Golden Kamuy“ iš esmės keičia ainų vaizdavimo ankstesniuose kūriniuose modelį. Nors pasakojimas vyksta istorinėje plotmėje – XX a. pradžioje po Rusijos ir Japonijos karo, kai Hokaidas jau kolonizuotas, o ainai susidūrė su modernizacijos spaudimu, – čia jie nebe „nykstanti tauta“ ar istorijos fonas, o aktyvūs pasakojimo veikėjai. Pagrindinė veikėja medžioklės, maisto ruošimo ir dvasinių praktikų žinovė Asirpa tampa visos istorijos ašimi. Per jos santykį su japonu Sugimoto atsiskleidžia nebe konfliktas, o lėtas tarpkultūrinis sugyvenimas: pripažįstama, kad ainai ir japonai yra skirtingi, bet lygiaverčiai Japonijos kontekste. Taip konstruojamas naujas ainų unikalumo vaizdinys, nebegrindžiamas priešprieša.


Animė itin daug dėmesio skiria kasdienybės detalėms. Maistas, kalba, žaidimai ir apeigos tampa kultūrinės atminties nešėjais. Kulinarinės scenos, kuriose Asirpa moko Sugimoto gaminti tradicinius ainų patiekalus, įkūnija kultūrų dialogą. Kalbos fragmentai – ainų žodžiai ir jų paaiškinimai – įveda auditoriją į autentišką lingvistinį pasaulį ir paverčia animę edukacine erdve. Šmaikštūs palyginimai, kad „maistas, kuriame dera abiejų kultūrų įtakos, yra skanesnis“, simboliškai išreiškia idėją, jog kultūrinė įvairovė praturtina visumą. Tokiu būdu siekiama įveikti ankstesnį ainų „kitoniškumo“ diskursą ir parodyti juos kaip Japonijos gyventojus, išsaugančius savo savitumą platesniame nacionaliniame naratyve.


Tačiau „Golden Kamuy“ žengia dar toliau ir kalba apie identiteto pergalvojimą bei kultūrinį pasipriešinimą. Animė pristato ne tik hibridizaciją kaip natūralų būvį tarp kultūrų, bet ir savęs peržvalgą, stengiantis išlaikyti ainų tapatybę modernėjančiame pasaulyje. Nors kūrinyje išlieka tradiciniai gamtos ir civilizacijos priešpriešos vaizdiniai, ainai vaizduojami gyvenantys labai įvairialypėse terpėse ir labai įvairiai savo tapatybes pritaikę prie aplinkos. Ainų galima rasti tiek kariuomenėje, tiek miestuose ar tradiciniuose kaimuose (kotan). Tokia įvairovė parodo, kad ainų tapatybė nėra statiška, o geba prisitaikyti ir keistis, neprarasdama esmės.


Reikšmingas pokytis matomas ir lyčių reprezentacijoje. Skirtingai nei ankstesniuose filmuose, kur pagrindiniai ainų veikėjai buvo vyrai, čia istorijos centre atsiduria Asirpa – jauna, protinga, išradinga mergina, kuri didžiuojasi savo paveldu. Ji meta iššūkį stereotipams ir atstovauja ainų atsparumui ne per fizinę jėgą, o per intelektualumą (Rahmah, 2023, 317–318). Per Asirpą ir kitus veikėjus animė pabrėžia ainų tapatybės įvairovę, parodo juos kaip savarankiškus individus su savo tikslais, vertybėmis ir vidiniais konfliktais. Ganėtinai dažnai skamba frazė, kad Asirpa yra naujoviška moderni ainė ir simbolizuoja kartą, gebančią sujungti tradiciją ir modernybę (4 pav.). Šis vidinis konfliktas – ainų tapatybės išsaugojimas prisitaikant prie modernaus pasaulio – atspindi šiandienos realybę: dešimtmečius pripažinimo stokoję ainai siekia rasti savo vietą Japonijos visuomenėje.


Nors „Golden Kamuy“ kūrėjai nėra ainai, daugelis detalių buvo kruopščiai derinamos su ainų tyrinėtojais ir bendruomenės nariais, taigi pasakojimas pagrįstas autentiškumu. Šis bendradarbiavimo principas žymi naują Japonijos kinematografijos etapą – perėjimą nuo kalbėjimo apie ainus prie kalbėjimo su jais. „Golden Kamuy“ šį dialogą išplečia: čia hibridiškos tapatybės nebe tragiškos ar konfliktinės, o tampančios kasdienės egzistencijos pagrindu. Populiarioji kultūra pagaliau suteikia erdvę ne marginalizuojančiam, o praturtinančiam kitoniškumui. Šiuo požiūriu „Golden Kamuy“ – ne tik nuotykių istorija, bet ir simbolinis tiltas tarp praeities traumų ir atviresnės šiuolaikinės Japonijos vizijos.


Ainų kultūros balsas šiuolaikiniame kine


Slapta atliekama iyomante ceremonija. „Ainu Mosir“  (1:06:12)
Slapta atliekama iyomante ceremonija. „Ainu Mosir“ (1:06:12)

2020 m. Takeshi Fukunagos režisuotas „Ainu Mosir“ („Ainų žemė“), priešingai nei visi ankstesni filmai ir animė, išsiskiria tuo, kad veiksmas vyksta ne praeityje, o dabartyje ir kad ainai čia ne tik vaizduojami, bet ir patys dalyvauja pasakojimo kūrime – jie yra aktoriai, konsultantai ir kūrybos partneriai. Tokia savęs reprezentacija leidžia istorijai kilti iš bendruomenės vidaus, išvengiant egzotizuojančio ar etnografinio žvilgsnio, ilgą laiką formavusio jų įvaizdį. Tai, ką galima pavadinti „nutildyto subjekto balsu“, Fukunaga paverčia girdimu, tylėjimas pakeičiamas autentišku, refleksyviu pasakojimu.


Filmo centre – paauglys Kanto, augantis ainų bendruomenėje. Jis mokosi savo kultūros, bet jaučia atotrūkį tarp tradicijų ir šiuolaikinio pasaulio. Jo abejonės ir smalsumas išreiškia platesnį bendruomenės kultūrinį konfliktą tarp išsaugojimo ir adaptacijos. Simboline ašimi tampa diskusijos apie tradicinį lokio aukojimo ritualą iyomante: viena bendruomenės dalis siekia jį atgaivinti, kiti abejoja, ar toks veiksmas šiandien dar gali turėti prasmę (5 pav.). Šis konfliktas tampa metafora platesnėms pastangoms išlaikyti tradicijų dvasią, bet nebūtinai jų formas. Kartu atskleidžiama, kaip turizmas daro įtaką kultūros tęstinumui. Siekdami derinti kultūrą su turizmu ir matomumu visuomenėje, ainai neretai priversti reprezentuoti save pagal daugumos, paprastai japonų turistų, lūkesčius. Tokia situacija atspindi Anthony D. Smitho nacionalinės tapatybės teorijoje aptariamą įtampą tarp kultūros savitumo išsaugojimo ir prisitaikymo prie dominuojančio nacionalinio naratyvo (Smith, 1986). Fukunaga vengia moralinio vertinimo: šie kompromisai rodomi kaip neišvengiama išlikimo dalis. Ainai gyvena tarp būtinybės prisitaikyti ir troškimo išsaugoti prasmę – šis trapus balansas tampa filmo šerdimi.



Režisierius siekia parodyti ainų kasdienybę be stereotipų – kaip žmonių, kurie derasi tarp paveldėtų tradicijų ir šiuolaikinio gyvenimo realijų. Kanto patirtis atspindi šį dvilypumą: jis jaučiasi „per daug ainiškas“, nors niekas jo tiesiogiai neverčia laikytis papročių. Net tokiose paprastose situacijose, kaip muzikos grupės kūrimas, matomas kultūrinis konfliktas – vaikai ginčijasi, ar verta naudoti ne tik elektrines gitaras, bet ir tradicinius instrumentus. Šis nesutarimas simboliškai perteikia platesnes vidines identiteto derybas, tiek norint priklausyti šiuolaikinei Japonijai, tiek siekiant išsaugoti kultūrinį paveldą.


Slapta atliekama iyomante ceremonija. „Ainu Mosir“  (1:09:19)
Slapta atliekama iyomante ceremonija. „Ainu Mosir“ (1:09:19)
Kanto mama ir kiti ainai mokosi ainų kalbos. „Ainu Mosir“ (25:42)
Kanto mama ir kiti ainai mokosi ainų kalbos. „Ainu Mosir“ (25:42)

Filme subtiliai atskleidžiamas ir japonų požiūris į ainus. Scena, kurioje japonų turistė pagiria Kanto motiną už „gerą japonų kalbą“, išryškina giliai įsišaknijusius stereotipus – nors japonų kalba daugeliui ainų yra gimtoji, visuomenė vis dar mato juos kaip „kitus“. Šis epizodas kartu tampa ir kultūrinio pasipriešinimo ženklu: motina laisvalaikiu mokosi ainų kalbos, taip simboliškai susigrąžindama prarastą tapatybės dalį (6 pav.). Kalbos atgaivinimas filme tampa svarbiu savasties stiprinimo elementu ir tyliu protestu prieš istorinį kultūros nutildymą.


Filmo „Ainu Mosir“ (2020) plakatas. Rež. Takeshi Fukunaga.
Filmo „Ainu Mosir“ (2020) plakatas. Rež. Takeshi Fukunaga.

Režisierius pabrėžia ir gilų ainų ryšį su teritorija ir gamta. Kanto dėdės žodžiai apie kalnus ir upes, kadaise priklausiusias ainams, atskleidžia ne tik nostalgiją, bet ir tęstinę kovą dėl simbolinės bei praktinės erdvės Japonijoje (7 pav.). Ši kova šiandien įgauna naujas formas – nuo teisinės kovos dėl medžioklės ir žvejybos teisių iki siekio išlaikyti autentiškas kultūros praktikas turizmo kontekste. „Ainu Mosir“ perteikia ne tik istorinį skausmą, bet ir bendruomenės stiprybę – gebėjimą reflektuoti savo vietą moderniame pasaulyje. Ainai čia vaizduojami kaip įvairialypė, mąstanti ir save kurianti tauta, o pats filmas tampa vienu pirmųjų bandymų parodyti jų patirtis iš vidaus, suteikiant erdvę jų pačių balsui.


Tokiu būdu „Ainu Mosir“ tęsia tą pačią reprezentacijos kryptį, kaip ir „Golden Kamuy“: abu kūriniai pereina nuo egzotizuojančio „kitoniškumo“ prie iš vidaus kylančios autentiškos tapatybės reprezentacijos. Jie nagrinėja įtampą tarp tradicijos ir modernumo, kalbos atgaivinimo bei kultūrinio pasipriešinimo, atskleisdami, kad ainų tapatybė šiandien nebepriešinama japonų kultūrai ir tampa savarankišku, lygiaverčiu balsu nacionaliniame diskurse. 


Kinematografijos raida rodo, kad ainai pradedami suvokti kaip atskira autochtoniška tauta, kurios istorija ir kultūra įsitvirtina nebe kaip praeities reliktas, o kaip gyvas, besikeičiantis identitetas šiuolaikinėje Japonijoje. Ainų vaizdavimas Japonijos kine per šimtmetį nuėjo ilgą kelią nuo egzotizuotos etnografinės „nykstančios tautos“ vizijos iki autentiško, iš vidaus kuriančio balso. Ši raida atspindi platesnius Japonijos visuomenės pokyčius: pripažinimą, kad kultūrinė įvairovė yra ne grėsmė, o vertybė. Šiuolaikinis kinas ne tik pasakoja apie ainus, bet ir leidžia jiems patiems tapti pasakotojais – taip iš kolonijinio žvilgsnio pereinama prie dialogo ir bendros kūrybos. Tai ženklas, kad kinematografijoje atsiranda nauja erdvė tiems balsams, kurie ilgai buvo nutildyti.

 

Literatūros sąrašas


  1. Bhabha, H. K. 1994. The Location of Culture, London: Routledge.

  2. Centeno Martín, Marcos P. 2017a. “Gazes outside the Representation. Early Film Portrayals of the Ainu People (1897-1918)”, Orientalia, issue 17. 189–211. 

  3. Centeno Martín, Marcos P. 2017b. “The Fight for Self-Representation: Ainu Imaginary, Ethnicity and Assimilation”, Alphaville: Journal of Film and Screen Media Issue 13, Summer. 69–89.

  4. Fukunaga, Takeshi. 2020. Ainu Mosir, Cineric Creative.

  5. Hitoshi Nanba (S1–3); Shizutaka Sugahara (S4), Golden Kamuy, Geno Studio (S1–3); Brain's Base (S4), ; [serijos 49], April 9, 2018 – present.

  6. O’Reilly, Sean. 2023. „The Rediscovery of Ezo in 1980s Japanese Cinema“, in Annals Of “Dimitrie Cantemir” Christian University Linguistics, Literature And Methodology Of Teaching Volume XXII No. 1.

  7. Rahmah, Yuliani. 2023. „The Existence of Ainu Tribe’s Women in Japanese Patriarchal Society (Study of Feminism in Golden Kamuy Anime)“, Diponegoro University.

  8. Rintaro. 1985. The Dagger of Kamui, Madhouse.

  9. Sang-il, Lee. 2013. Unforgiven, Nikkatsu Corporation, Warner Bros.

  10. Smith, Anthony D., The Ethnic Origins of Nations, Oxford, Basil Blackwell, 1986.

  11. Spivak, G. 1985. “The Rani of Simur” in Francis Barker et al. (eds) Europe and Its Others Vol. 1 Proceedings of the Essex Conference on the Sociology of Literature, Colchester: University of Essex.

Komentarai


bottom of page