top of page

Ugnė Barbora Starkutė

prieš 4 dienas
14 min. skaitymo

Kur sugrįžta dvasios: ainų lokio dvasios išlydėjimo ceremonija iyomante


Įvairiose Arkties regiono kultūrose paplitusios lokio ceremonijos, ainų tradicijoje užima ypatingą vietą tiek šiais laikais, tiek praėjusiuose amžiuose. Istorinėje ainų kultūroje lokio ceremonijos ištakos siekia Ochotsko, Satsumono ir Džomono laikotarpius dabartinės Japonijos ir Rusijos Tolimųjų Rytų teritorijose. Ainų bendruomenės ypač žinomos dėl papročio auginti lokio jauniklį ir vėliau atlikti jo išlydėjimo apeigas, per kurias lokys nužudomas tam, kad jame gyvenanti dievybė kamuy būtų grąžinta į dvasių pasaulį – kamuy mosir. Kamuy nėra siejamos vien su lokiais: jos gyvena daugelyje būtybių ir daiktų – nuo gyvūnų iki kasdienių įrankių. Todėl lokio išlydėjimo ceremonija – platesnio pasaulėvaizdžio dalis, grindžiama žmonių, gyvūnų ir dvasių sambūviu bei abipusiškumo principu, reguliuojančiu jų tarpusavio santykius.


Lokio aukojimo ritualas (kuma-okuri), Lokio išvilkimas į atvirą erdvę, XIX a. II pusė. Dailininkas Hirasawa Byōzan. Pagal Hata Awagimaro originalą Neįprasti Edzo salos vaizdai. Britų muziejus.
Lokio aukojimo ritualas (kuma-okuri), Lokio išvilkimas į atvirą erdvę, XIX a. II pusė. Dailininkas Hirasawa Byōzan. Pagal Hata Awagimaro originalą Neįprasti Edzo salos vaizdai. Britų muziejus.

Norint geriau įsivaizduoti šio reiškinio mastą, galima pateikti archeologinį pavyzdį. XX a. 8-ajame dešimtmetyje netoli Šibečos (Shibecha) vykusių kasinėjimų metu prie medžio kamieno tyrėjai aptiko, kaip manoma, aukojimo vietą (nusa). Čia buvo rasti 200–300 lokių palaikai, tikėtina, padėti po ceremonijų 1870–1939 m.


Lokio aukojimo ritualas (kuma-okuri), Malda lokio dvasiai, XIX a. II pusė. Dailininkas Hirasawa Byōzan. Pagal Hata Awagimaro originalą Neįprasti Edzo salos vaizdai. Britų muziejus.
Lokio aukojimo ritualas (kuma-okuri), Malda lokio dvasiai, XIX a. II pusė. Dailininkas Hirasawa Byōzan. Pagal Hata Awagimaro originalą Neįprasti Edzo salos vaizdai. Britų muziejus.

Tradicinis ainų dvasių išlydėjimo ritualas vadinamas iyomante ir kilęs iš Hokaido ir Sachalino. Ainų kalboje „i-yomante“ reiškia „daiktą siųsti / paleisti“, o paprasčiau – „dvasią išlydėti“. Ši ceremonija dažniausiai siejama su žmonių užaugintų lokių jauniklių dvasios išlydėjimu, bet terminas apima ir kitų gyvūnų (pelėdų, lapių ar usūrinių šunų) ritualinius išlydėjimus. Ne tokios iškilmingos apeigos, skirtos sumedžiotiems laukiniams gyvūnams, vadinamos opunire arba hopunire.


Ainų kosmologijoje lokys nėra tik gyvūnas – tai dievybė, vilkinti žemišką apdarą (hopunire). Kai jo dvasia grįžta į dievų pasaulį, kūnas – mėsa ir kailis – suprantamas kaip dovana, padėka už laiką, praleistą tarp žmonių. Nors iyomante kartais klaidingai vadinama „aukojimo“ ritualu, iš tiesų jos esmė yra dėkingumu ir tarpusavio mainais, o ne garbinimu pagrįstas pagarbus atsisveikinimas su dievybe. Nors iyomante jau kelis dešimtmečius nebėra praktikuojama istorine forma, jos perteikiamos vertybės ir santykiai su aplinka tebėra gyvi šiuolaikiniame ainų kultūriniame diskurse, kolektyvinėje atmintyje ir kultūros atgaivinimo iniciatyvose ji atkuriama simboliniais, edukaciniais ar atminimo tikslais.

 

Ceremoninė karūna (sapnape), XIX-XX a. Nibutanio ainų kultūros muziejus. Per apeigas vyrai ant galvos būna užsidėję ritualinę karūną su priekyje išraižyta lokio galva. Ji gali būti pagaminta iš vynmedžio žievės arba nuskustų gluosnio šakelių.
Ceremoninė karūna (sapnape), XIX-XX a. Nibutanio ainų kultūros muziejus. Per apeigas vyrai ant galvos būna užsidėję ritualinę karūną su priekyje išraižyta lokio galva. Ji gali būti pagaminta iš vynmedžio žievės arba nuskustų gluosnio šakelių.

Ainų salų istorijos ir Japonija


Ainai – šiaurinės Japonijos ir aplinkinių regionų vietiniai gyventojai, tradiciškai gyvenę Hokaide, Sachaline ir Kurilų salose. Šiandien nemaža jų dalis gyvena ir didžiuosiuose Japonijos miestuose, tokiuose kaip Tokijas. Jie yra senosios Džomono kultūros palikuonys, kuri, manoma, ilgą laiką buvo atskirta nuo pietinės Japonijos, Korėjos ir Amūro regiono, o vėliau patyrė stiprią Ochotsko ir Satsumon kultūrų įtaką, kontaktus su japonais ir galiausiai – Japonijos kolonizaciją. Ainai niekada nebuvo vienalytė tauta. Jų gyvenimo būdas ir kultūra skyrėsi priklausomai nuo salų gamtinės aplinkos ir kontaktų su kaimyninėmis kultūromis.


Ainai gyveno pagal gamtos ritmus, jų gyvenimo būdas buvo glaudžiai susijęs su metų laikų kaita ir žemės bei jūros ištekliais. Jie buvo medžiotojai, žvejai ir rinkėjai, puikiai prisitaikantys prie skirtingų ekologinių terpių. Rudasis lokys užėmė itin svarbią simbolinę ir ritualinę vietą pasaulėvaizdyje, bet kasdienėje mityboje svarbiausias vaidmuo teko elnienai. Hokaido miškuose daugiausia medžioti dėmėtieji elniai, Sachaline – šiauriniai elniai ir kabargos. Upių slėniuose pagrindinį maisto šaltinį sudarė lašišos ir kitos migruojančios žuvys, o pakrančių ir salų bendruomenėms svarbūs buvo jūriniai ištekliai. Hokaido, Sachalino ir Kurilų pakrantėse žmonės medžiojo ruonius, jūrų liūtus ir ūdras, rinko jūrų paukščių kiaušinius. Be to, pietvakariniame Hokaide ainai, veikiami žemdirbystės iš Japonijos, vertėsi ir smulkia augalininkyste: augino ropes, soras, kviečius, miežius, pupeles, žirnius, bulves. Regioniniai skirtumai atliepė artimą ainų ryšį su gamtine aplinka, kraštovaizdžiu ir išteklių sezoniškumu; skirtumus jungė pagarba gamtai, jos ciklams ir ištekliams, leidžiantiems išgyventi atšiauriomis sąlygomis.


Per šimtmečius ainų kultūrinį kraštovaizdį formavo ir performavo sienų kaita bei kolonijinė valdžia. Japonų naujakuriai (vadžinai) visus Hokaito, Sachalino ir Kurilų salų vietinius gyventojus, nepaisydami jų kultūrinių ir socialinių skirtumų, vadino edzo (Edo). Kai šios bendruomenės buvo oficialiai įtrauktos į Japonijos sudėtį, edzo buvo pakeistas į ainus, bet tai neatnešė tikro pripažinimo. Nuo XIII a. vis dažnėjantys kontaktai su japonų vadžinais ėmė keisti vietines tradicijas – į kasdienį ainų gyvenimą pamažu buvo įtraukti svetimi įrankiai, pastatų formos ir buities daiktai. 1899 m. priimtame įstatyme ainai įvardyti tik kaip „buvusieji aborigenai“ – taip buvo panaikintas jų, kaip vietinių autochtoninių (indigeninių) tautų, teisinis ir oficialus statusas. Po to, kai 1869 m. Edzo regionas buvo aneksuotas ir pervadintas Hokaidu, Meidži restauracijos laikų Japonijos valdžia įvedė griežtą asimiliacijos politiką: uždraudė tradicinę medžioklę, apribojo dvasines praktikas, tokias kaip lokio ceremonija iyomante, ir privalomai įvedė japonų kalbą bei švietimo sistemą. Po Antrojo pasaulinio karo, kai 1945 m. Sovietų Sąjunga užėmė Sachaliną ir Kurilus, ainai buvo perkelti į Hokaidą. Tai susilpnino vietines tapatybes ir nulėmė daugelio dialektų nykimą, kartu paskatino formuotis bendresnei Hokaide susitelkusių ainų tapatybei. Šiandien Hokaidas yra pagrindiniais ainų namais vadinamas kraštas, kuriame dauguma gyvena mažose, dažnai kaimiškose bendruomenėse.


Ainų kalboje žodis aynu reiškia „žmogus“. Kalbininkus ilgą laiką domino ainų kalba, turinti kelis dialektus, susiformavusius skirtingose salose veikiant vietos kraštovaizdžiui ir pragyvenimo būdui. Dialektai atspindėjo artimą ryšį su gamta; lašišos (chep), elnių, augalų pavadinimai, medžiojimo ir rinkimo žodžiai liudijo svarbiausius išteklius. Kalboje egzistavo daug tabu ir pagarbumo formų pagal sezoną, vietovę ar situaciją. Pirmųjų ainų kalbos pėdsakų aptinkama vietovardžiuose visoje šiaurinėje Japonijoje ir Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje prasidėjo intensyvūs kalbos tyrimai – sudaryti žodynai, gramatika, atliktos dialektų studijos. Jie nutiesė kelius vėlesniems tyrimams.


XX a. pradžioje pirmuosius garso įrašus padaręs Bronislavas Pilsudskis vaškinėse plokštelėse užfiksavo ainų kalbą ir išsaugojo balsus. Johno Batcheloro gramatika, žodynas, kruopštūs Kyosuke Kindaichi ir Mashiho Chiri tyrimai sudarė pagrindą vėlesniems kalbos tyrimams. Šiandien yra likę tik keli gimtakalbiai, bet atgaivinimo pastangos tęsiasi per švietimą, archyvus ir bendruomeninius projektus. Ainų kalba, nors ir trapi, tebėra galingas kultūrinės atminties siūlas. Iki XX a. vidurio politiniai sukrėtimai ir priverstiniai perkėlimai sutelkė ainų bendruomenes Hokaide, o kalba pradėjo nykti iš kasdienio vartojimo.


Pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau stiprėja pastangos išsaugoti kultūrą ir siekti teisinio pripažinimo. 1997 m. Japonija žengė pirmuosius žingsnius, pripažindama ainus ir priimdama Ainų kultūros skatinimo įstatymą, žinomą kaip Ainu Shinpo (Naujasis ainų įstatymas). Jis pakeitė pasenusį 1899 m. apsaugos aktą – politiką, skatinančią asimiliaciją ir silpninančią ainų tapatybę. Naujasis įstatymas numatė ribotą finansavimą kultūros ir kalbos atgaivinimui ir pirmą kartą pripažino ainus turint vietines šaknis, nors jiems ir nesuteikė viso vietinių autochtoninių tautų statuso. 2008 m. ainai buvo oficialiai pripažinti Japonijos vyriausybės kaip vietinė autochtoninė tauta, o šis pripažinimas buvo sustiprintas 2019 m., kai vyriausybė įteisino pareigą remti ir puoselėti ainų kultūrą bei kalbą. Ainų bendruomenėse pradėta atviriau diskutuoti apie tapatybę, paveldą ir tautos ateitį. Taip pat atgijo diskusijos apie šimtmečius gyvuojančią lokio apeigą.

 

Žmogaus ir lokio santykiai Šiaurės tradicijose


Dubuo ir lazdelė (tukipasuy), XIX-XX a. Nibutanio ainų kultūros muziejus. Šie daiktai yra svarbios žmonių ir kamių bendravimo priemonės per aukojimo ceremoniją. Aukos kamiams skiriamos atliekant maldos apeigas (kamuy-nomi) ir lazdelės (pasuy) galiuką įmerkiant į dubenį (tuki), kuriame yra kamiams skirta sakė. Tokie indai paprastai būna nulakuoti lakmedžio derva (urushi).
Dubuo ir lazdelė (tukipasuy), XIX-XX a. Nibutanio ainų kultūros muziejus. Šie daiktai yra svarbios žmonių ir kamių bendravimo priemonės per aukojimo ceremoniją. Aukos kamiams skiriamos atliekant maldos apeigas (kamuy-nomi) ir lazdelės (pasuy) galiuką įmerkiant į dubenį (tuki), kuriame yra kamiams skirta sakė. Tokie indai paprastai būna nulakuoti lakmedžio derva (urushi).

Šiauriniame pasaulyje – nuo Šiaurės Europos, pavyzdžiui, Suomijos, iki Sibiro ir Japonijos – lokys nuo seno buvo daugiau nei gyvūnas: tai šventa esybė, dvasia, netgi protėvis. Kai kurie mokslininkai teigia, kad su lokiu susiję ritualai paplitę visame Arkties regione: vyksta įvairios lokio pagerbimo apeigos, jam rengiamos šventės, jo palaikais rūpestingai pasirūpinama, kaulai išsaugomi, o dvasia su dainomis, šokiais ir aukomis palydima atgal į anapusinio pasaulį. Kai kuriose Sibiro, Mandžiūrijos, Korėjos ir Japonijos vietose šamanės dažnai tapdavo tarpininkėmis tarp lokio ir žmonių. Tai rodo, kad šis galingas simbolis buvo susijęs ne tik su mitologija ar gamta, bet ir su bendruomene bei tapatybe. Šios tradicijos laikui bėgant keitėsi, bet idėja apie lokį kaip šventą būtybę, kaip tiltą tarp žmonių ir dvasių pasaulio niekada visiškai neišnyko.


Lokio dvasios išlydėjimo šventė (iyomante). Ai kaimas, Sachalinas, 1902-1905 m. Fotografas Bronislovas Pilsudskis. Druskininkų miesto muziejus. Už namo sustatyti inau ir pakabinta dėžė, kurioje yra laikomi peiliai lokio mėsai doroti ir strėlinės, kuriose buvo laikomos strėlės lokiui nudobti.
Lokio dvasios išlydėjimo šventė (iyomante). Ai kaimas, Sachalinas, 1902-1905 m. Fotografas Bronislovas Pilsudskis. Druskininkų miesto muziejus. Už namo sustatyti inau ir pakabinta dėžė, kurioje yra laikomi peiliai lokio mėsai doroti ir strėlinės, kuriose buvo laikomos strėlės lokiui nudobti.

Rudasis lokys (Ursus arctos) yra didžiausias plėšrūnas, gyvenantis Sibiro ir Tolimųjų Rytų taigos regionuose. Jis užima ypatingą vietą visų regiono vietinių tautų pasaulėvaizdyje ir laikomas itin galingu bei protingu, tam tikru atžvilgiu žmogui artimu gyvūnu, jungiančiu žmones su dvasiomis. Sibiro taigoje lokys dažnai vadinamas taigos valdovu. Lietuvos antropologas Donatas Brandišauskas, tyrinėjantis žmogaus ir gyvūnų santykius Sibire, pažymi, kad, pavyzdžiui, evenkai laiko lokį tarpininku, veikiančiu valdovių dvasių vardu. Šios dvasios teisia žmones ir jų moralę, todėl anksčiau evenkai turėjo paprotį keiktis prie lokio kailio, kai tarp skirtingų grupių kildavo ginčai ar kažkas kažkuo būdavo apkaltinamas. Lokys veikė kaip taigos įstatymų ir moralinės pusiausvyros tarpininkas.


Sibire lokys yra centrinė medžioklės gyvenimo ašis, o pačioje medžioklėje gausu ritualų. Daugeliui tautų lokys – dvasinis senolis, globėjas, kartais net laikomas protėviu, kadaise vaikščiojusiu tarp žmonių. Brandišauskas pastebi, kad klajokliai medžiotojai praleidžia daug laiko stebėdami laukinius gyvūnus, dažnai parsineša žvėrių ir paukščių jauniklių, kad, juos augindami, geriau suprastų. Lokių, vilkų ir lapių jauniklių auginimas Šiaurės Rusijoje plačiai aprašytas antropologiniuose šaltiniuose. Taip pat yra etnografiškai dokumentuota, kad ketai, selkupai ir nivchai augino lokių jauniklius kaip savo vaikus. O kai kuriose evenkų istorijose pasakojama, kad lokiai vedė evenkų moteris. Tai buvo savotiškas pagalbos mainų aktas, padedantis žmonėms išgyventi ir suteikiantis įrankių bei žinių gyventi žemėje. Žmonių, gyvūnų ir dvasių pasaulis čia labai artimas ir paremtas bendru sugyvenimu.


Vokiečių antropologas Stephanas Dudeckas atliko išsamius tyrimus tarp Vakarų Sibiro obugrų tautų – chantų ir mansių. Sibiro chantams Lokio šventė yra svarbus įvykis, suburiantis visą bendruomenę. Per kelias dienas trunkančią šventę inscenizuojamas ir nuolat perpasakojamas kilmės mitas, atskleidžiantis chantų giminystę su lokiu. Lokys laikomas neatsiejama chantų tapatybės dalimi: mitologiniu protėviu, toteminiu gyvūnu ir dievybės personifikacija, o kai kuriose interpretacijose – net dvasiniu vedliu ir bendruomenės globėju. Lokys suvokiamas ir kaip moralinis autoritetas, palaikantis paprotinę teisę ir baudžiantis jos pažeidėjus. Po lokio sumedžiojimo žmogaus atsakomybė už jo mirtį rituališkai paneigiama. Į lokį kreipiamasi iškilmingais atsiprašymais ir kvietimu apsilankyti chantų bendruomenėje. Lokio oda nudiriama paliekant nepažeistą galvą ir letenas. Tuomet lokys rituališkai aprengiamas ir įnešamas į namus, kur jo garbei rengiama šventė. Mėsa valgoma laikantis griežtų taisyklių. Šventės metu atliekami įvairūs pasirodymai, dainos, šokiai ir teatralizuotos scenos. Lokio palaikai dedami į specialias laidojimo vietas virš žemės arba vandenyje, o galva atskiriama kaip šventas apsauginis objektas. Su tuo susiję ritualai ir atminimo ženklai, paliekami ant medžių miške bei prie medžiotojo gyvenamosios ar laidojimo vietos, padeda nukreipti meškos sielą atgal į dieviškąjį pasaulį ir išsaugoti medžioklės atmintį. Šventės pabaigoje lokio siela pagarbiai išlydima atgal į dangų, taip užbaigiant ritualinį ciklą. Dabar minėti papročiai atgaivinami ir pasitelkiami kaip kultūrinis aktyvizmas. Jie parodo kitokius santykio su aplinka būdus ir priešinasi gamtos išteklių eksploatavimui, darančiam žalą chantų teritorijoms.


Lietuvos antropologas Aivaras Jefanovas, rašydamas apie plėšrūnų ir medžiotojų santykius bei keršto sampratą Jakutijoje, apibūdina su lokiu susijusius medžiotojų tikėjimus tarp evenų-tungusų kilmės Jakutijos šiaurėje gyvenančių autochtonų tautos. Medžiotojai pasakoja, kad lokiai supranta žmogaus kalbą ir kad nepagarbus elgesys su lokiais gali išprovokuoti jų kerštą. Tokios praktikos, kaip lokio kaukolės pritvirtinimas taip, kad ji žiūrėtų į medžiotojo pėdsakus, arba švilpimas prieš šūvį, atliekamos siekiant parodyti pagarbą ir sąžiningumą medžioklėje – taip išlaikomas simetriškas santykis, tikintis, kad lokys atsilieps į medžiotojo elgesį tuo pačiu būdu. Be to, egzistuoja draudimai valgyti lokieną – jie atspindi ypatingą lokio statusą ir baimę pačiam tapti plėšrūnu kaip lokys. Medžioklė čia suvokiama ne tik kaip fizinis veiksmas, bet ir kaip pavojingas abipusis santykis tarp žmogaus ir dvasios.


Viena įspūdinga istorija pasakoja apie lokį, naktį kaime užpuolusį moterį – tyliai įlipusį per stogą ir ją nužudžiusį. Paskui lokys ne pabėgo, o ramiai laukė, kol jį nušaus medžiotojai – tarsi vykdydamas užduotį. Kaimo gyventojai tai suprato kaip kerštą už praeities veiksmus: moters tėvas, sovietmečio medžiotojas, skraidydamas sraigtasparniu nušovė daugiau nei šimtą lokių, lokieną perdirbo į dešras ir neparodė deramos ritualinės pagarbos. Užpuolimas po daugelio metų buvo suvoktas ne kaip atsitiktinumas, o kaip dvasinė atpildo apeiga, rodanti, kaip giliai taigoje įsišaknijęs moralinis atminimas ir keršto samprata.


Suomių lingvistas Juha Janhunenas lygina lokio reikšmę Šiaurės Rytų Azijos tautose. Pasak jo, Korėjoje ir Mandžiūrijoje lokys įgyja mitinį ir protėvišką vaidmenį. Pasak Danguno legendos, lokys virsta moterimi ir tampa korėjiečių tautos motina. Ši istorija rodo, kad lokys gali simbolizuoti ne tik medžioklę, bet ir tautos kilmę. Laikui bėgant, šie tikėjimai susipynė su žemdirbiška sėslaus gyvenimo kultūra ir įgijo dvasinių bei religinių tradicijų, kurios skyrėsi nuo šiaurės regionuose paplitusių medžiokle grįstų papročių, pavidalą.


Lokio dvasios išlydėjimo šventė (iyomante). Sachalinas, 1902-1905 m. Fotografas Bronislovas Pilsudskis. Druskininkų miesto muziejus. Lokys yra varomas pro šilkinėmis mantijomis apsirengusių ir įvairiais kaklo papuošalais pasipuošusių vaikų eilę.
Lokio dvasios išlydėjimo šventė (iyomante). Sachalinas, 1902-1905 m. Fotografas Bronislovas Pilsudskis. Druskininkų miesto muziejus. Lokys yra varomas pro šilkinėmis mantijomis apsirengusių ir įvairiais kaklo papuošalais pasipuošusių vaikų eilę.

Ainų iyomante ceremonija – viena labiausiai išvystytų lokio ceremonijų šiame kultūriniame kontekste. Užauginto lokio jauniklio išlydėjimas į dvasių pasaulį yra pagarbus gestas ir būdas išlaikyti pusiausvyrą su gamta – priminimas, kad tai, kas paimama, turi būti ir grąžinta. Taip užtikrinamas stabilus maisto ir kitų gyvybei reikalingų išteklių tiekimas. Ainų lokio kultas būdingas dalyje kultūrinio regiono nuo Amūro upės iki Sachalino ir Hokaido, glaudžiai susijusio su kaimyninių tautų tradicijomis. Iyomante ritualo tęstinumas iki šiuolaikinių laikų leidžia jį laikyti vienu iš tiesioginių būdų suprasti, kaip senosios šiaurinės kultūros suvokė savo vietą pasaulyje.

 

Kamuy lokyje ir sugyvenimas su dievybėmis ainų kosmologijoje


Ainų kosmologijoje kiekvienas gyvas padaras ir net negyvas daiktas turi dvasią – dievišką svečią, laikinai apsistojusį žmonių pasaulyje. Tikima, kad medžioklė yra pasyvus veiksmas, nes taip dievai, apsimetę gyvūnais, atneša žmonėms maisto. Išlydėdami šias dvasias, ainai užtikrina, kad dievai atsilygins – grąžins malonę ir vėl papildys žmonių pasaulį gyvūnais. Kai žmonės naudojasi šiomis būtybėmis maistui, įrankiams ar kitoms reikmėms, jų dvasios turi būti pagarbiai grąžinamos į dievų pasaulį per specialias išlydėjimo ceremonijas. Šie ritualai gali būti labai įvairūs: nuo paprastų maldų ir aukų iki detalizuotų ir sudėtingų bendruomeninių švenčių. Šie ritualai išreiškia dėkingumą, palaiko harmoniją tarp žmonių ir dvasių pasaulių ir užtikrina gyvybės ciklo atsinaujinimą. Pagal šį pasaulėvaizdį medžioklė, rinkimas ir kasdienis pragyvenimas nebuvo vien praktiniai veiksmai – tai šventi mainai tarp žmonių ir dievų.


Lokio dvasios išlydėjimo šventė (iyomante). Otosano kaimas, Sachalinas, 1905 m. Fotografas Bronislovas Pilsudskis. Druskininkų miesto muziejus. Iškilminga atsisveikinimo kalba, skirta lokiui.
Lokio dvasios išlydėjimo šventė (iyomante). Otosano kaimas, Sachalinas, 1905 m. Fotografas Bronislovas Pilsudskis. Druskininkų miesto muziejus. Iškilminga atsisveikinimo kalba, skirta lokiui.

Ainai turėjo daugybę dvasios išlydėjimo ritualų, skirtų įvairioms gyvūnijos rūšims. Mažesnės ceremonijos, vadinamos opunire, buvo rengiamos lapėms, usūriniams šunims, vilkams, elniams, banginiams ar žuvų pelėdoms – pastarosios buvo laikomos kaimo globėjomis. Būdavo pagerbiami ir augalai bei įrankiai: ryžių sėlenos, soros, žolės ar kasdieniai rakandai galėjo sulaukti „palaiminto išlydėjimo“ ceremonijos (iwakt). Gyvūnams, kurių buvo gausu ir kurie buvo reguliariai gaudomi, pavyzdžiui, lašišoms ar kitoms žuvims, tokie ritualai nebuvo taikomi, nes jų gausa buvo laikoma dievo, valdančio šiuos gyvūnus ar žuvis, dovana, o ne pačių jų auka. Vis dėlto lašiša turėjo ypatingą ritualinę reikšmę. Kiekvieną rudenį į aukštupius grįžusios pirmosios žuvys buvo pagerbiamos „pirmosios lašišos ceremonijoje“ – dėkingumo rituale gausos atsinaujinimui užtikrinti. Šio ritualo panašumai į kitų Šiaurės Ramiojo vandenyno tautų (pavyzdžiui, Šiaurės Vakarų pakrantės genčių) apeigas rodo bendras senovės laikų pažiūras, kuriose lašiša laikyta dievišku pasiuntiniu. Nors tikslių archeologinių įrodymų nedaug, šios ceremonijos atskleidžia dvasinę ekologiją, kurioje žmones, gyvūnus ir dievus siejo nepertraukiamas pagarbos ir abipusiškumo ratas.


Lokio dvasios išlydėjimo šventė (iyomante). Sachalinas, 1902-1905 m. Fotografas Bronislovas Pilsudskis. Druskininkų miesto muziejus.
Lokio dvasios išlydėjimo šventė (iyomante). Sachalinas, 1902-1905 m. Fotografas Bronislovas Pilsudskis. Druskininkų miesto muziejus.

Iš visų šių praktikų svarbiausia ir iškilmingiausia buvo iyomante. Ainai rengdavo dvi pagrindines jos formas: vieną – miškuose sumedžiotiems lokiams, kitą – kaime išaugintiems lokiukams, kurie vėliau būdavo rituališkai nužudomi ir išlydimi į dievų pasaulį. Ceremonija apimdavo maldas, lazdelių (inaw) ir sakės aukas, giesmes ir bendras vaišes. Lokio apeigos sieja ainus su platesne Šiaurės Ramiojo vandenyno tikėjimų tradicija, bendra poliarinių tautų – nuo Sibiro iki Šiaurės Amerikos pakrančių – kultūrine erdve. Nors ainai, kaip medžiotojai ir rinkėjai, medžiojo elnius ir gaudė lašišas, lokys turėjo aukščiausią dvasinį statusą. Jo medžioklė ir išlydėjimas nebuvo vien išgyvenimo veiksmas – tai gilios kosmologinės reikšmės akimirkos, jungiančios žmonių, gyvūnų ir dievų pasaulius.


Ceremonija


Iyomante – tai kruopščiai sustyguotas pagerbimo ritualas. Jis prasideda gerokai anksčiau nei pati ceremonija – tada, kai laukinėje gamtoje sugautas lokiukas (dažniausiai sumedžiojus jo motiną) atnešamas į kaimą. Čia jis auginamas kaip garbingas svečias: gausiai maitinamas, su juo elgiamasi švelniai, jis prižiūrimas beveik kaip žmogaus vaikas. Šis globos laikotarpis gali trukti nuo metų iki trejų. Per tą laiką lokys tampa gerbiamu bendruomenės nariu, jo buvimas įsilieja į kasdienį kaimo gyvenimą ir bendruomenės lūkesčius. Lokys laikomas dieviška gyvūno pavidalu keliaujančia būtybe, o jo auginimas suprantamas kaip pasirengimas grąžinti jį į dievų pasaulį.


Drožinėtas medinis lokys. Japonijos namai Londone. Iš Hokaido kilęs Edzo rudasis lokys yra didžiausias Japonijos sausumos gyvūnas. Ainai jį garbina kaip kalnų dvasinės esybės (kim-un-kamuy) įsikūnijimą. Iš medžio išdrožtas lokys, dažnai su lašiša dantyse, tapo Hokaido pokario laikotarpio  turizmo bumo simboliu. Nibutanio gyventojai iki tol įprastai pragyveno iš žemės. Tačiau pajamos, kurias buvo galima gauti turizmo sektoriuje, tai pakeitė. Jie ėmė gaminti suvenyrus su lokiais, lašišomis, stilizuotomis ainų statulėlėmis ir lelijų žiedus laikančių jaunų moterų profiliais. Tokie Nibutanio medžių drožėjų sukurti reljefiniai suvenyrai vaizduoja dažnai nuo tikrovės atitrūkusį ainų fantazijų pasaulį turistams.
Drožinėtas medinis lokys. Japonijos namai Londone. Iš Hokaido kilęs Edzo rudasis lokys yra didžiausias Japonijos sausumos gyvūnas. Ainai jį garbina kaip kalnų dvasinės esybės (kim-un-kamuy) įsikūnijimą. Iš medžio išdrožtas lokys, dažnai su lašiša dantyse, tapo Hokaido pokario laikotarpio turizmo bumo simboliu. Nibutanio gyventojai iki tol įprastai pragyveno iš žemės. Tačiau pajamos, kurias buvo galima gauti turizmo sektoriuje, tai pakeitė. Jie ėmė gaminti suvenyrus su lokiais, lašišomis, stilizuotomis ainų statulėlėmis ir lelijų žiedus laikančių jaunų moterų profiliais. Tokie Nibutanio medžių drožėjų sukurti reljefiniai suvenyrai vaizduoja dažnai nuo tikrovės atitrūkusį ainų fantazijų pasaulį turistams.

Kai lokiukas sulaukia tinkamo amžiaus, bendruomenė ima ruoštis ceremonijai. Gamina reikmenis: medines maldos lazdeles, specialias strėles, puošmenas. Lokys papuošiamas iškilmingais ornamentais, pabrėžiančiais jo dievišką statusą. Įrengiama šventa altoriaus vieta (nusasan), kur vėliau bus padėta paaukoto lokio kaukolė. Paruošiamas maistas ir sakė, dalyviai apsirengia apeiginiais drabužiais. Po daugelio mėnesių ar metų priežiūros lokys, papuoštas iškilmingais atributais, vedamas į šventės vietą.


Ceremonijos dieną atvedamas lokys ir susirinkusi bendruomenė pagerbia jo dvasią dainomis, šokiais, maldomis. Kaip pagarbos ženklas iššaunamos simbolinės strėlės, o tada gyvūnas rituališkai nužudomas – tradiciškai prispaudžiamas rąstais arba (vėlesniais laikais) nušaunamas vienu šūviu iš lanko. Šią akimirką lydi maldos ir giesmės, o bendruomenė simboliškai išleidžia lokio dvasią atgal į dievų pasaulį. Tikima, kad lokys grįžta pas dievus dėkingas už žmonių svetingumą.


Drožinėtas medinis lokys. Japonijos namai Londone.
Drožinėtas medinis lokys. Japonijos namai Londone.

Paskui lokio mėsa padalijama kaimo gyventojams, o kaukolė išvaloma, papuošiama ir pastatoma šventoje vietoje ant altoriaus. Šalia padedamos kitos aukos: maistas, sakė, lazdelės. Net maži ritualiniai objektai – medžio drožlės, virtinukai, ceremoninės strėlės – turi dvasinę reikšmę, laikomi dovanomis išlydimai dievybei. Lokio kailis ir mėsa suvokiami kaip dieviškos dovanos, kaip abipusiškumo ženklas tarp žmonių ir dvasinio pasaulio. Pabaigoje vyksta vaišės, pasakojimai ir šokiai. Šiais bendruomeniniais veiksmais ainai dar kartą patvirtina savo ryšį su dvasiniu pasauliu ir priklausomybę nuo gamtinės aplinkos.


Lietuvių ir lenkų kilmės etnografas Bronislavas Pilsudskis, gyvenęs ir Vilniuje, XIX a. pabaigoje buvo ištremtas į Sachaliną. Ten jis atliko tyrimus, padėjusius pamatą tolesnėms ainų studijoms, ir surinko duomenis apie iyomante. Gyvendamas su ainais, Pilsudskis įrašė jų kalbą, užfiksavo papročius, mitus ir kitas praktikas, taip pat lokio išlydėjimo ceremoniją. Vėliau surinkta medžiaga padėjo mokslininkams suprasti šio ritualo reikšmę ainų pasaulėvaizdyje.


Paveldo svarstymai: iyomante ceremonija filme „Ainu Mosir“


Tyrėjai, tarp jų garsus japonų antropologas ir etnologas Hitoshi Watanabe bei japonų tyrinėtojas Utagawa Takeharu, laiko iyomante vienu iš ainų tapatybės ir kultūros kertinių aspektų. XX a. slopinant ainų kalbą ir religines praktikas, iyomante imta laikyti žiauria ir primityvia tradicija. 1995 m. ji buvo uždrausta. Panašiai buvo ribojamos ir kitos vietinių autochtoninių tautų ceremonijos, pavyzdžiui, potlačas (ceremoninis dovanojimas Šiaurės Amerikos Šiaurės Vakarų pakrantės pirmųjų tautų bendruomenėse) ar tradicinė banginių medžioklė (ritualizuota bendruomeninė pragyvenimo praktika Arkties ir pakrančių vietinių tautų). Nors iyomante oficialiai nebuvo praktikuojama kelis dešimtmečius, ritualo žinias išsaugojo ainų senoliai, todėl tradicija neišnyko. Pastaraisiais dešimtmečiais ji vėl iškilo kaip stiprus kultūrinio atgimimo ir kolonijinės praeities įveikos ir dekolonizacijos simbolis. Iyomante nėra izoliuota ceremonija – ji priklauso platesnei filosofijai ir kosmologijai, grindžiamai abipusiškumu su aplinka, ir primena, kad viskas, kas paimama iš žemės, turi būti grąžinta su pagarba ir dėkingumu.


2020 m. sukurtas Takeshi Fukunagos režisuotas filmas „Ainu Mosir“ nagrinėja kultūros išsaugojimo, tapatybės, tradicijų ir šiuolaikinio gyvenimo temas per keturiolikamečio Kanto istoriją. Kanto ir jo motina Emi (vaidina tikra motina ir sūnus) gyvena bendruomenėje, kur ainų kultūra kartu ir puoselėjama, ir komercializuojama.


„Ainu Mosir“ („Ainų žemė“), 2020. Rež. Takeshi Fukunaga. Filmo stop kadras.
„Ainu Mosir“ („Ainų žemė“), 2020. Rež. Takeshi Fukunaga. Filmo stop kadras.

Emi turi amatų ir suvenyrų parduotuvę, kur japonų ir užsienio turistai susižavėję perka tradicinius dirbinius, stebisi ainų kalba ir papročiais. Filmas subtiliai ir taikliai parodo japonų visuomenės neišmanymą apie ainus: Emi, vieno turisto pagirta už „puikią japonų kalbą“, šypsodamasi atsako, kad daug mokėsi. Žiūrovas žino, kad japonų kalba yra jos gimtoji, o ainų ji tik pradėjo mokytis – dėl istorinės asimiliacijos ir japonizacijos politikos daugelis ainų prarado savo kalbą. Emi humoras ir filmo detalės rodo, kad ji priima savo ainų tapatybę, susitaiko su ja ir su įtampa, kylančia gyvenant kaip autochtoninei mažumai. Tačiau jos sūnus Kanto dar ieško savęs – blaškosi tarp noro eiti savu keliu ir pareigos laikytis tradicijų.


Kanto mano, kad Akanas, miestelis, kuriame vyksta filmo veiksmas, nėra „normalus miestas“, nes „reikia daryti ainų dalykus“: net grupė, kurioje jis groja, nori įtraukti daugiau ainų garsų ir instrumentų. Berniukas svajoja išvykti iš miesto. Komplikuoti santykiai su tradicija, paveldu ir bendruomene dar labiau išryškėja, kai bendruomenė ruošiasi rengti iyomante. Artimas Kanto velionio tėvo draugas Debo yra uolus tradicijų puoselėtojas ir stengiasi padėti berniukui priimti savo šaknis. Jis patiki Kanto slapta miške rūpintis lokiuku, bet neatskleidžia, kas gyvūno laukia. Rūpindamasis gyvūnu, Kanto randa ramybę, bet sužinojęs tiesą skausmingai susiduria su klausimais apie tradiciją, jos prasmę ir ribas – ką verta išsaugoti, o ko ne. Iš pradžių Kanto pyksta, bando išgelbėti lokiuką ir atsisako dalyvauti ceremonijoje. Tačiau vėliau, po gyvūno žūties, kai visi švenčia su dainomis ir šokiais, berniukas ateina į bendruomenės pastatą. Ten pajunta ramybę ir užmiega tarp švenčiančių žmonių.


Filmas nepateikia aiškaus atsakymo, kokias išvadas Kanto galiausiai padaro. Priešingai – jis subtiliai ir realistiškai atskleidžia berniuko iš vietinės autochtoninės mažumos prieštaras, susijusias su jo tapatybe, bendruomene ir paveldu. Per Kanto dviprasmišką, konfliktinį žvilgsnį filmas reflektuoja tapatybės, priklausymo ir įtampos tarp kultūrinio tęstinumo bei individualaus pasirinkimo temas. Kanto nepriima tradicijos aklai, bet ir neatsiriboja nuo bendruomenės, ceremonijai baigiantis grįžta. Tai atskleidžia ne tik prieštaringus berniuko jausmus, bet ir kultūros dinamiškumą – gebėjimą matyti tradiciją kaip nuolat besikeičiančią, suteikiančią teisę pačiam spręsti, ką išlaikyti, o ką keisti. Filmas iškelia įvairių balsų ir požiūrių ainų bendruomenėje įvairovę bei iyomante reikšmę – vienu metu ir svarbią, ir prieštaringą. Taip filmas parodo, kad tradicijos, kultūrinio atgaivinimo ir dekolonizacijos procesai, žinojimo būdai bei autochtoninių bendruomenių santykis su pasauliu nėra paveldimi kaip nekintami – jie nuolat formuojami per dialogą, bendruomenės vidines įtampas ir aktyvius pasirinkimus. Ši kaita, kylanti iš vidinių diskusijų ir nesutarimų, liudija ne praradimą ar kultūrinį hibridiškumą, o gyvybingumą, tautos apsisprendimą ir bendruomeninę stiprybę.


Padėka


Ačiū prof. dr. Donatui Brandišauskui, dr. Aivarui Jefanovui ir Sami Laiti už pastabas, komentarus ir pokalbius, prisidėjusius prie šio straipsnio rengimo.


Literatūra


Brandišauskas, Donatas. 2025. Unpublished manuscript.

Dudeck, Stephan. 2022. “Hybridity in a Western Siberian Bear Ceremony.” Journal of Ethnology and Folkloristics 16 (2): 43–85.

Fitzhugh, William W., and Chisato O. Dubreuil, eds. 1999. Ainu: Spirit of a Northern People. Washington, DC: Arctic Studies Center, National Museum of Natural History, Smithsonian Institution.

Howell, David L. 1994. “Ainu Ethnicity and the Boundaries of the Early Modern Japanese State.” Past & Present 142: 69–93.

Janhunen, Juha. 2003. “Tracing the Bear Myth in Northeast Asia.” Acta Slavica Laponica 20: 1–24.

Jefanovas, Aivaras. 2024. “Revenge, the Core Notion Underlying Relations between Indigenous Hunters-Herders and Predators on the Yakutia Taiga.” Deeds and Days 81: 91–114.

Japan Society. n.d. “Ainu Mosir.” Review by Susan Meehan. Žiūrėta [2026 01 11]. https://www.japansociety.org.uk/review?review=757

Sjöberg, Katarina V. 2004. “Rethinking Indigenous Religious Traditions: The Case of the Ainu.” In Beyond Primitivism: Indigenous Religious Traditions and Modernity, edited by Jacob K. Olupona, 224–244. London: Taylor & Francis e-Library.

Komentarai


bottom of page