Dr. Danutė Zovienė

KELI LEIDYKLOS ARTSERIA MOMENTAI

Žurnalo Dailė / Art viršelis. 2020, ruduo-žiema. S. Mažeikaitės nuotr.

Dailininkų sąjungos leidykla artseria oficialiai įteisinta 2003 m., bet iš tiesų ji tęsė 1997-aisiais įkurto LDS PĮ Leidybos ir informacijos centro veiklą. Tiesiog, keičiantis Lietuvos dailininkų sąjungos padalinių statusui, visi jie tapo viešosiomis įstaigomis (1). Tuomet imta galvoti apie leidyklos ženklą ir po įvairių apmąstymų bei svarstymų kartu su leidyklos dailininku Eugenijumis Karpavičiumi (1953–2010) bei dizainere Ramune Januševičiūte atradome, mūsų manymu, geriausiai leidyklos veiklos pobūdį atliepiantį pavadinimą – artseria (meno serija). Mat per kelerius metus (1997–2003) jau buvo susiformavusi leidybos strategija, išryškėjo jos specifika, kurią apibrėžė keli faktoriai: apsisprendimas leisti išskirtinai meno leidinius (meno albumai ir dailininkų monografijos), jų serijas (nuo 2001 m. „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“, nuo 2002 m. „XX–XXI amžiaus sandūros dailė“) ir periodinis žurnalas „Dailė“ – vienintelis Lietuvoje specializuotas leidinys, skirtas fiksuoti, analizuoti ir vertinti profesionaliosios dailės procesus šalyje ir pasaulyje. Leidyklai reikėjo ne tik įsimintino vardo, bet ir atpažįstamo logotipo – jį suprojektavo Eugenijus Karpavičius. Aštuonių raidžių šriftinis ženklas artseria 2003 m. buvo oficialiai užregistruotas Valstybiniame patentų biure. 

Dailininkės Saulės Kisarauskienės knygos pristatymas Lietuvos dailės muziejuje. Iš kairės: dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė, literatūrologė Eugenija Ulčinaitė, Saulė Kisarauskienė, prof. Vytautas Landsbergis, muziejaus direktorius Romualdas Budrys. 2008 m. D. Zovienės nuotr.

Nuo pat įsikūrimo LDS leidykla artseria pagal veiklą (meno leidiniai buvo nišinė leidybos sritis) ir apimtis atitiko mažųjų leidyklų grupės pobūdį, t. y. leidyklų, kurios per metus išleidžia dešimt ar mažiau pavadinimų knygų ir turi nedaug darbuotojų. Mes dirbome keturiese – dailininkas Karpavičius, dizainerė Januševičiūtė, finansininkė Brigita Misiuvienė ir aš, vadovavusi leidyklai iki 2016-ųjų rudens. Kartu beveik dvidešimt metų! 

Savo veiklą leidykla artseria pradėjo atkurdama žurnalą „Dailė“ (1997). To paties pavadinimo, tik kitokio turinio ir išvaizdos žurnalas periodiškai ėjo 1960–1990 m. (leido leidykla „Vaga“, išleista 30 numerių). Sumanymas atkurti žurnalą priklauso tuometiniam LDS pirmininko pavaduotojui Algimantui Stanislovui Kliaugai. 

1997-ųjų pavasarį sutikęs mane Totorių gatvėje, pasiūlė imtis šio darbo. Sutikau, bet po kiek laiko... supanikavau. O Dailininkų sąjungoje jau buvo paruoštas kabinetas ir net lentelė su pavarde ant durų... Tad pirmojo atkurto „Dailės“ žurnalo sudarytoja buvo Skaidra Trilupaitytė. Po metų ji išėjo rašyti disertacijos, o aš, įveikusi savo baimes, darbo ėmiausi 1998-aisiais... 

Dvejus metus (1997–1998) žurnalas, kaip almanachas, buvo leidžiamas kartą per metus, o nuo 1999-ųjų tapo periodiniu pusmetiniu leidiniu. To pareikalavo labai veržlus, plačiašakis ir įvykių turtingas dailės gyvenimas – metiniame „Dailės“ žurnale neįmanoma įvairiapusiškai analizuoti naujų reiškinių ir fiksuoti labai intensyvios jų sklaidos. Periodiškumą (kas 6 mėn.) lėmė ir savos „nišos“ paieška: kultūrinėje erdvėje egzistavo mėnesiniai žurnalai „Kultūros barai“, anuomet ir „Nemunas“, ketvirtinis leidinys „Krantai“, keli kultūriniai savaitraščiai – „Literatūra ir menas“, „7 meno dienos“, „Šiaurės Atėnai“. Antra vertus, siekiant aprėpti kasdienius meno įvykius, nuo 2008 m. kaip mėnesinis žurnalo priedas buvo leidžiamas dviejų spaudos lankų „DAILĖraštis“. Jis buvo platinamas ir LDS bei jos padaliniuose, o vienus metus ėjo kaip savaitraščio „Literatūra ir menas“ priedas (dabar LDS narius informuoja internetinis puslapis „LDS naujienlaiškis“). 

Dailininkas Valentinas Antanavičius ir jo dukra Ieva Antanavičiūtė-Pleikienė albumo „Valentinas Antanavičius“ pristatyme Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. 2002 m. D. Zovienės nuotr.

Nors ir labai maža leidykla, artseria per metus išleisdavo iki 10 pavadinimų leidinių: du žurnalo „Dailė“ numerius (nuo 1999 m.), tris keturias knygeles iš serijos „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“, vieną arba dvi iš serijos „XX–XXI amžiaus sandūros dailė“, taip pat – didesnės apimties meno albumų-monografijų (2). Beveik kasmet savo leidinius artseria teikdavo Kultūros ministerijos rengiamiems Gražiausių metų knygų konkursams ir ne kartą pelnė premijų bei diplomų (3). O Vilniaus knygų mugėje leidykla dalyvavo nuo pat pradžios, t. y. nuo 2000-ųjų. Tiesa, pirmojoje išdidžiai pristatėme tik tris žurnalo „Dailė“ numerius (1998–1999), bet vėliau išsiplėtėme, turėjome ir savo stendą.

Taigi, idėjų ir entuziazmo nestokojome, sunkiau buvo su lėšomis. Pirmajame atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetyje Dailininkų sąjungos leidykla, kaip ir dauguma tuomet susikūrusių leidyklų patyrė visas permainas, vykusias šalies politiniame, ekonominiame bei visuomeniniame gyvenime. Nors ir būdama institucine Lietuvos dailininkų sąjungos leidykla, iš savo steigėjo lėšų darbuotojų atlyginimams ji negaudavo – buvo suteiktos patalpos ir apmokami komunaliniai mokesčiai. Kitaip tariant, duota meškerė, o susižvejoti žuvų teko patiems. Tiesa, ta „meškerė“ turėjo du galus, mat leidyklos planus tvirtindavo LDS taryba ir slaptu balsavimu išrinkdavo kandidatus serijinėms knygoms, o jau finansavimą, būkit malonūs, raskite patys.... Lėšos leidiniams buvo „žvejojamos“ įvairiuose fonduose ir pritraukiant privačius rėmėjus. 

Pagrindinis „Dailės“ finansavimo šaltinis buvo 1996 m. įkurtas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (nuo 2023 m. Medijų rėmimo fondas). Kitas reikšmingas tuometinės Lietuvos leidybos rėmėjas buvo Atviros Lietuvos fondas (ALF, įkurtas 1990 m.). Ir nors leidykla iš šio fondo nė vienam teiktam knygų projektui finansavimo nėra gavusi, 1999–2001 m. ALF iš dalies rėmė „Dailės“ leidybą. Buvo bandoma į žurnalą pritraukti ir reklamos, bet ji buvo neefektyvi. Kaip ir sklaida. Sklaidos galimybės padidėjo 2010 m. leidyklai artseria su žurnalu „Dailė“ prisijungus prie projekto „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms (AKIM)“, kurį rengė Lietuvos meno kūrėjų asociacija, o finansavo Švietimo ir mokslo ministerija bei Europos socialinio fondo agentūra (projekto vadovė Aušrinė Žilinskienė). Projektas buvo finansuojamas iš Europos socialinio fondo biudžeto ir jame dalyvavo kūrybinės sąjungos bei 11 kultūros leidinių (4). Projektas leido padidinti kultūros žurnalų skaidos galimybes – kiekvieno projekte dalyvavusio kultūros leidinio tiražas padidintas 600 egz., kurie, kaip dalomoji medžiaga, patekdavo į Lietuvos mokyklas. Ruošiantis projektui teko daug išmokti – kaip rengti paraiškas ir dokumentus viešiesiems pirkimams, kaip teikti europines ataskaitas...

Kad leidyklos veikla būtų stabili, be žurnalo „Dailė“, strategiškai pasirinkta kelias leisti knygų serijas: „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“ (nuo 2001 m.) ir „XX–XXI a. sandūros Lietuvos dailė“ (nuo 2002 m.). Kasmet šiose serijose buvo išleidžiama po 2–3 knygutes. Vienas pagrindinių šių serijų finansavimo šaltinių ilgą laiką buvo Kultūros rėmimo fondas, nuo 2013 m. – Lietuvos kultūros taryba. 

Serijos „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“ knygose didžiausias dėmesys buvo telkiamas į autoriaus kūrybos aktualumą, meninės raiškos ypatybes, vertę vietinio ir pasaulinio meno diskurse. Šie leidiniai neprilygo monografijoms ar meno albumams, nes buvo nedidelio formato ir apimties, bet kiekvieno struktūra ir apipavidalinimas kito priklausomai nuo pristatomo autoriaus kūrybos pobūdžio (2001–2013 m. išleista 34 šios serijos knygos). 

Leidybinio projekto „XX–XXI a. sandūros Lietuvos dailė“ tikslas buvo pristatyti amžių sandūroje aktyviai ir kūrybingai dirbusių dailininkų kūrybą, ją vertinti ir dokumentuoti (serijos knygos buvo didesnės apimties ir artimesnės monografijos žanrui). Šio istorinio laiko ir politinio virsmo nulemtoje situacijoje daugelio įdomių, kūrybingų Lietuvos menininkų kūryba atsidūrė tarsi kryžkelėje. Ji liko nepelnytai pamiršta ir nefiksuota, ypač leidybinėje erdvėje. Projektu buvo siekiama ir savotiškai užpildyti susidariusią kultūrinio vyksmo spragą, nes ilgai godota Nacionalinė dailės galerija duris atvėrė tik 2009 metais.

Skulptorius Leonas Strioga pasirašo pirmuosius albumo „Leonas Strioga“ egzempliorius. 2004 m. D. Zovienės nuotr.

Savotiška atsvara Nacionalinei dailės galerijai buvo ir iškilių lietuvių menininkų kūrybos albumai, kuriuos iš dalies finansavo anuomet Kultūros ministerijoje buvusi Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatų kūrybos sklaidos programa. Leidykla artseria sėkmingai pasinaudojo šia programa ir išleido albumus „Valentinas Antanavičius“, „Ričardas Povilas Vaitiekūnas“, „Leonas Strioga“, „Feliksas Jakubauskas“, „Stasys Eidrigevičius“. Pasinaudota ir kitomis Kultūros ministerijos programos: 2012 m., minint Maironio 150-ąsias gimimo metines, per Lietuvos kultūrai ir istorijai nusipelniusių asmenybių jubiliejų minėjimo programas buvo išleistas naujas poemos „Jūratė ir Kastytis“ leidimas su originaliomis dailininko Šarūno Leonavičiaus iliustracijomis, o 2013 m. gautas dalinis finansavimas Kristijono Donelaičio „Metų“ leidybai su originaliomis to paties dailininko iliustracijomis bei parengtos iliustracijos ispaniškam leidimui (leidykla Editorial Renacimiento). Apskritai valstybės parama leidyklos artseria knygų leidybai buvo ženkli, bet niekada nebuvo nuolatinė ir stabili. Rėmimas iš biudžeto lėšų visada dalinis, tad leidyklai nuolat reikėjo ieškoti kitų finansavimo šaltinių.

Tokia buvo kasdienybė. Darbo valandų neskaičiavome, kiekvieną leidinį ne tik kūrėme glaudžiai bendradarbiaudami su savo herojais-dailininkais, fotografais (Kęstučiu Stoškumi, Vidmantu Ilčiuku, Antanu Lukšėnu ir kt.), spaustuvininkais. Kiekvieną knygą lydėdavome į spaustuvę ir prižiūrėdavome spaudos procesą. Teko regėti, kaip sparčiai kito spaudos technologijos – nuo fotografijų ir skaidrių skenavimo į CD diskus, vadinamųjų plėvių, kurias reikėdavo vežti į spaustuvę iki nūdienos kompiuterizuoto proceso. Pamenu, kaip leidžiant 1998-ųjų žurnalą „Dailė“, naktį man paskambino iš „Vilspos“ spaustuvės, tuomet buvusios Viršuliškėse prie Spaudos rūmų. Mat spaudėjas (!) pamatė, kad reprodukuojamas Šarūno Saukos paveikslas „Pragaras“ nuskenuotas netinkamai... Lėkiau per pusnis, skambinau Šarūnui į Dusetas, tada – į reprostudiją Užupyje, kad atspaustų naują „plėvę“. Ir atgal į spaustuvę, nes spaudos mašinų stabdyti negalima – džiūsta dažai...

Pirmoji spaustuvė, su kuria leidykla stabiliai bendradarbiavo kelerius metus, buvo „Sapnų sala“ (dabar veiklos nevykdo), vėliau – „BALTOprint“, „Petro ofsetas“. Neretai kartu su knygos dailininku Eugenijumi Karpavičiumi prie spaudos mašinų kviesdavome ir pačius herojus. Pamenu, kaip tapytojas Henrikas Natalevičius atsivežė vieną savo paveikslą, kad jį reprodukuojant galima būtų pasiekti optimalų spalvinį rezultatą. O su skulptore Dalia Matulaite (1942–2025) „BALTOprint“ praleidome kone visą parą... 

Tačiau ne vien darbas buvo leidyklos kasdienybė. Ilgainiui radosi tradicijos: du kartus per metus rengiamos žurnalo „Dailė“, o metų gale knygų sutiktuvės – su vaišėmis, pasisėdėjimais iki išnaktų... Arba naujametiniai spaustuvių lankymai persirengus Kalėdų Seneliu... Taigi dalinomės džiaugsmais ir vargais, neskaičiavome darbo valandų, nes kūrybinis darbas ir bendravimas teikė didžiulį pasitenkinimą.

Summary in English

SEVERAL MOMENTS IN THE HISTORY OF THE ARTSERIA PUBLISHING HOUSE

In her article, Several Moments in the History of the Artseria Publishing House, Dr. Danutė Zovienė discusses the activities of the Artists’ Association (AA) publishing house, artseria. Although the Artseria publishing house was officially established in 2003, it actually continued the activities of the LAA Personal Company Publishing and Information Center, founded in 1997. At that time, consideration was given to a name for the publishing house that would best reflect its activities. The name “Artseria” was chosen, and the logo was created by the publishing house’s artist, Eugenijus Karpavičius (1953–2010). Over several years, a publishing strategy emerged, defined by the decision to publish exclusively art publications (art albums and artist monographs) and their series, such as Contemporary Lithuanian Artists (since 2001) and Art at the Turn of the 20th and 21st Centuries (since 2002), with two to three books published in these series each year, as well as the periodical magazine Dailė (Art), the only specialized publication in Lithuania dedicated to documenting, analyzing, and evaluating professional art processes in the country and around the world. 

In terms of its activities, the publishing house corresponded to the characteristics of a small publishing group: it employed four people full-time and published up to ten titles per year. Its main sources of funding were the Press, Radio and Television Support Fund (now the Media Support Fund), which supported the publication of the Dailė magazine; the Lithuanian Council for Culture (until 2014 the Culture Support Fund); and the Ministry of Culture, which supported the publication of prominent art albums under the program for disseminating the works of National Culture and Arts Award winners.

(1) 2003 m. spalio 14 d. leidyklai buvo išduotas Lietuvos Respublikos juridinio asmens registravimo pažymėjimas.

(2) Pvz., „Valentinas Antanavičius“ (2002), „Lietuvos dailininkų sąjunga“ I–III knygos (2002–2007); „Antanas Mončys“ (2003), „Povilas Ričardas Vaitiekūnas“ (2003), „Tapytojas Jonas Vaitys“ (2003), „Leonas Strioga“ (2004), „Antanas Samuolis“ (2006), „Feliksas Jakubauskas“ (2007), „Stasys Eidrigevičius“ (2011), „Audrius Puipa. Gyvenimo ir meno virtuozas“ (2012), „Jonas Vaitys“ (2013); „Žibuntas Mikšys“ (2013), „Dalia Matulaitė“ (2014).

(3) Įvertintos knygos „Valentinas Antanavičius“ (2002), „Antanas Mončys“ (2003), „Leonas Strioga“ (2004), „Rimantas Daugintis“ (2007), „Feliksas Jakubauskas“ (2007), „Stasys Eidrigevičius“ (2011), „Audrius Puipa. Gyvenimo ir meno virtuozas“ (2012), „Žibuntas Mikšys“ (2013). 

(4) „Dailė“, „Fotografija“, „Kelionė su Bernardinai.lt“, „Knygų aidai“, „Krantai“, „Kultūros barai“, „Literatūra ir menas“, „Metai“, „Muzikos barai“, „Naujasis židinys-aidai“, „Tautodailės metraštis“.