Dr. Evelina Januškaitė
- 02-06
- 6 min. skaitymo
NEBE(Į)SKAITOMA PRAEITIS
Arūnės Tornau Babelio biblioteka
Menininkė Arūnė Tornau Vilniaus grafikos meno centre vykusioje parodoje pristato instaliaciją ir pavadina mirusiomis knygomis. Senas ir nebereikalingas knygas autorė kruopščiai apsiuva baltu audiniu, tarsi į drobulę įvynioja jų kūną. Paradoksalu, tačiau šia menine intervencija ji veikiau prikelia jas iš pasmerktųjų, nebe(į)skaitomiems leidiniams suteikdama naują egzistencinį pavidalą.
Rašau šį tekstą prieš pat prasidedant Vilniaus knygų mugei. Masinis renginys, kasmet pristatantis daugybę produktyvių leidyklų, dešimtis literatūrai ir pokalbiams apie ją skirtų renginių, sutraukiantis minias žmonių, nors per pastaruosius porą metų bilieto į mugę kainos kone padvigubėjo. Ką tai sufleruoja apie nūdienos visuomenę ir jos poreikį skaityti?
Tikrovei patirti šiuolaikybėje išoriniais vaizdais esame įpratę kliautis pirmiau nei tekstais. Žvilgsnį užvaldo medijuoti tikrovės prisistatymo būdai, o ekranai mums pasiūlo akivaizdesnę ir spartesnę regimybę, negu skaitydami pasakojimą susikurtume vaizduotėje. Vaizduote grįstas tikrovės suvokimas kiek nublanksta prieš universalizuotą ekraninę realybę, dėl ko reikalinga mažesnė pastanga informacijai priimti. Knygų leidybos tempai ir galimybės maloniai stebina, vis dėlto Arūnė Tornau subtiliai svarsto apie pakitusią skaitymo reikšmę nekantriai šiandienei kartai.
Arūnė su tam tikra nostalgija ir apgailestavimu prisimena, kad prieš kelis dešimtmečius knyga atrodė neįkainojama vertybė, buvo branginama tai, kokių žinių ji tau gali suteikti. Ypač tai buvo aktualu jauniems menininkams, nes knyga formavo pasaulėžiūrą - tik iš stebuklingais būdais gautų užsienietiškų leidinių įgaudavai privilegiją pažinti meno istoriją, per reprodukcijas nagrinėti žymius dailininkus ir jų kūrinius. Šiuo atveju knygoje publikuotas vaizdas ištroškusiam žvilgsniui galbūt irgi buvo svaresnis už parašytą tekstą, nes dominavo nenumaldomas noras žiūrėti ir regėti, tačiau bet kuriuo atveju žiūrą vaizdas pasiekdavo iš knygos puslapių. Ilgainiui spausdintus atvaizdus ėmė keisti greičiau pasiekiami ekraniniai atvaizdai, leidžiantys be didesnio vargo rasti ir suvartoti bet kokią įvaizdintą istoriją.
Parodoje „Mirusios knygos“ pirmą kartą didesne apimtimi pristatoma instaliacija, referuojanti jau daug metų Arūnės tęsiamą procesą – išmestų knygų rinkimą. Knygas autorė renka prie konteinerių, dalijimosi stotelėse ar kur pakliūva. Šis intuityviai ir be tikslo pradėtas rinkimas tapo savotiška „gelbėjimo operacija“, viliantis, jog „išgelbėtos“ knygos dar įgaus šansą, jog joms dar ne laikas būti sunaikintoms. Toks nepretenzingas pasipriešinimas atsikratymui konotuoja ir su ekologinio sąmoningumo skatinimu ar perdirbimo ir antrinio panaudojimo aspektais, kas šiandien tapę opiu klausimu įvairiose sferose. Mažinant vartojimą ir dauginimo taršą, knygos irgi yra vienas tų per rankas keliaujančių objektų, galiausiai vis tiek atsiduriančiu šiukšliadėžėse.
Vis dėlto, Arūnė šiuo projektu netaiko į ekologinių judėjimų madas, o į rastą objektą veikiau žvelgia kaip į praeities laikmeną, neišsenkantį patirčių liudytoją. Tokių „rastinių“ laikmenų biblioteka vis gausėjo, kol pamažu menininkė pradėjo jas pasitelkti kūrybiniam aktui – sena paklode apsiuvo vieną, kitą, ėmė jungti į kompozicijas. Tokia apsiuvų biblioteka ėmė reikalauti lentynų, tad Arūnė surentė ir jas – vėl gi iš visokiausių rastų, palūžusių ir nebereikalingų baldų. Netrukus tokie apsiūti objektai ėmė formuoti meninę instaliaciją.
Parodoje pristatomas kūrinys įkurdinamas en face įžengusiam žiūrovui, tradiciškai paliekant erdvę tarp kūrinio ir suvokėjo. Tačiau šios instaliacijos pavidalas ganėtinai lankstus, jis galėtų būti įvietinamas pagal įvairius patalpos ypatumus - įsivaizduoju save vaikštant gausios ir didelės Arūnės bibliotekos lentynų properšomis, skolinantis dulkėmis nusėdusią užrašytą praeitį. Ne veltui čia pasitelkiame bibliotekos, o ne knygyno metaforą – istorijų čia negalima įsigyti, tik pasiskolinti. Žiūrovai parodoje intuityviai atpažįsta situaciją, siūlo autorei atnešti perteklinių knygų iš savų aruodų, tačiau Arūnė atvira - jų nekolekcionuoja, nenusavina, o tik suteikia tranzitinį būvį, tarpinę stotelę link nebūties: tokioje stadijoje knygos irgi ilgai neužsibus, tai tik laikinas etapas prieš išnykstant jų fiziniam kūnui.
Rinkdama išmestas knygas, autorė jų specialiai nerūšiuoja, todėl į kolekciją patenka ir baudžiamojo kodekso redakcijos, ir tarybinių laikų enciklopedijų tomai, ir klasikinės literatūros egzemplioriai. Kasdienybės kaita daugelį šių leidinių paverčia nebeaktualaus turinio, todėl žmonės jų atsikrato, kadangi knyga kaip objektas turi ne tik simbolinį, bet ir fizinį svorį. Pati esu išgyvenusi dilemą, kai „paveldėjau“ didelį leidinių rinkinį, kuriame buvo ir pasenusios mokslinės literatūros, ir trisdešimties metų senumo kelionių brošiūrų su lankytinų vietų, viešbučių ir restoranų rekomendacijomis, kas šiandien jau yra atgyvenusi ir itin retai taikoma praktika keliaujant. Tokia, regis, paprasta, bet opi tema rezonuoja su žiūrovo patirtimi – ko gero, visi esame vienaip ar kitaip susidūrę su nebeaktualiomis knygomis. Kai kurie apskritai tekstų rinkinius perkelia į ekranus ir nebekaupia knygų fiziniu pavidalu, o puslapių vertimą seilėmis sudrėkintu smiliumi, keičia trumpu slystelėjimu elektroninės skaityklės paviršiumi. Šiandienis pasaulis vis daugiau kliaujasi ženklų kalba, o laikas knygos skaitymui tampa didele prabanga nuolat skubančiai ir vaizdų gausoje skendinčiai visuomenei.
Tačiau sena literatūra vis dar turi žavesio: populiarios įvairios krautuvėlės, parduodančios pageltusias, nutrintas, dulkėtu popieriumi ir senais spaustuviniais dažais kvepiančias istorijas. Neretai su įvairiais įrašais, dedikacijomis ar pastabomis teksto paraštėse. Šie aspektai knygą suponuoja kaip atminties memorabiliją, saugančią nežinomo skaitytojo paslaptis, turinčią galią sužadinti smalsumą, atsigręžiant į laiką, kuriame tavęs nebuvo, įsivaizduojant vietas, kuriose niekada nesilankei. Rinkdama išmestas knygas Arūnė kaupia laiką, knygose kaip atminties atplaišose archyvuodama praeitį, dabartyje šiems archyvams suteikdama naujų kontekstų.
Šiuo meniniu procesu autorė kalba ir apie nūdienai aktualią kultūros ir istorijos vertybių sunaikinimo riziką. Knyga čia tampa dabarties metafora, išryškinančia žinių išsaugojimo svarbą ir jų archyvavimo trapumą. Prisimindama Aleksandrijos biblioteką, menininkė nebyliai referuoja karo suniokotus ir išgriautus Ukrainos muziejų, bibliotekų ir meno įstaigų pastatus bei pranykusius juose saugotus ir šimtmečiais kauptus kolektyvinės atminties artefaktus. „Mirusios knygos“ primena borchesišką Babelio biblioteką, iš kurios negali pasiskolinti laiko - tik jo išdavas, išrašytų žodžių pavidalu. Neapibrėžta visata, talpinanti visas įmanomas istorijas.
Parodoje pristatoma ne tik „Mirusių knygų“ instaliacija, tačiau ir keli paveikslai, radiniai. Mirties ir nuolatinės kaitos, nyksmo ir dūlėjimo naratyvai itin ryškūs Arūnės kūryboje – ji renka ir į meninius procesus įtraukia miške rastus surūdijusius piltuvėlius, senus, funkciją praradusius rakandus, irstančius ir trupančius mirties padarinius. Arūnei skaudi masiškai naikinamų miškų problema, dažnai autorė pabrėžia netekties gėlą, stebėdama kirsti pažymėtus ar jau nukirstus ir sumestus medžių kamienus. Rąstai, lyg gyvybės netekę kūnai, išvietinti, sukrauti į kapinyną, greta iškastos, išraustos žemės: išniekinta gamta čia tampa išvirkščia savo pačios kartote, atsispindinčia tapybos darbuose. Rūdys, nuodėguliai, tamsūs paveikslų koloritai kuria gaisravietės nuojautą ir kontrastuoja su baltai apsiūtomis knygos, simbolizuojančiomis apsivalymą ir iššvarinimą.
Parodoje eksponuojamas ir kapuose smeigiamas puošybos elementas, ir odinis šv. Jokūbo vienuolyne rastos sąskaitų knygos viršelis. Senas daiktas Arūnei – lyg apnuogintas savo ar kitų išgyvento laiko nervas. Net gi tapybai autorė dažnai renkasi senus ir daugybę kartų naudotus audinius, kuriuos ji paruošia kaip drobę paveikslui, sutveria jiems paviršių, kuriame pasklinda autorės tapomi vaizdai. Visa tai liudija praeinančio laiko tėkmę, nykstančios būties tapimą dabartimi - lyg tamsi, bet nepaliaujamai srūvanti atminties upė. Tokia kraštutinumų dialektika Arūnės kūryboje tampa tam tikra žmogiškosios atminties išsaugojimo pastanga, bet tik laikinai ir tik kitais pavidalais.
Panašiu apsiuvinėjimo metodu Arūnė surinko ir instaliacijoje „Skausmo gėlės“ panaudojo vaikų ligoninės, kurioje visą gyvenimą dirbo menininkės mama, patalynę. Dabarties trukmė priklauso nuo praeities tęstinumo. Arūnė tai svarsto apsiūdama knygas senais audiniais, gelstančiomis močiučių patalynėmis, yrančiomis mamos staltiesėmis – materijomis, jau turinčiomis patirto laiko įkrovą, taip gludindama autentišką savęs patyrimo ir įprasminimo formą, savotišką būdą (ne)pamiršti.
Renkantis knygą apsiuvimui, menininkę domina didesnis formatas, kietesnis viršelis, storesnė nugarėlė, o audinį renkasi atsitiktinai: pagal skiautės dydį, formą, ornamentiką. Ji neregistruoja užsiuvamų knygų, tačiau kai kurias įsidėmi dėl jų išorinių ypatumų, ir atpažįsta, net kai knyga nebeatverčiama. Tokia knyga tampa nebepatogi naudoti, tačiau jos metaforinė įkrova niekur nedingsta. Perkeldama svorį į simbolinę jos prasmę, menininkė panaikina knygos funkciją, paslepia viršelio vaizdą: nežinai turinio, nebegali vartyti, pažvelgti vidun, bet gali užčiuopti medžiagos dūlėjimą, dėlioti į lentynas, justi jos fizinį svorį rankoje. Arūnė lanksto, matuoja ir jungia audinių atplaišas, stengdamasi kone sakraliai dygsniuoti knygos nugarėlėje – taip siūlė, tarsi koks randas odoje, tekstūriškai kuria naują vizualumo raišką, tampa iškoduotu šriftu užrašytu anoniminiu pavadinimu.
Knygą gaubiančio audinio paviršius tampa skirtingų laikų susidūrimo vieta, kurioje būdrauja išblukę ir jau nieko nenurodantys tikrovės atvaizdai. Tai vėl sufleruoja menininkės siekį užčiuopti per dabartį srūvantį, bet tarsi smėlis pro pirštus mums išbyrantį praėjusį laiką. Užsiimdama tokiu kūrybiniu „mumifikavimu“ autorė knygą apmąsto kaip pakitusios tikrovės išdavą, slinktį, dedikaciją, tarsi atsisveikinant su nebe(į)skaitoma praeitimi.
Arūnės Tornau „Mirusių knygų“ projektas procesualus – tik menant, kada prasidėjo, ir numanant, kada (gal) pasibaigs, bet kaip ir ta borchesiška Babelio biblioteka, nėra begalinis, tik atsispindintis žiūros veidrodyje ir apgaulingai dauginantis tikrovę. Pratęstas būties pažadas, lūkestis ir iliuzija, atsiveriantys kaip vis praeinančios dabarties išsipildymas.
Komentarai