Dr. Giedrė Jankevičiūtė

LIETUVOS DAILININKŲ SĄJUNGOS SUKAKTI(Y)S: KURIĄ ŠVĘSTI?

Jubiliejai yra riboženkliai, skatinantys mus išnirti iš kasdienybės rutinos ir susimąstyti, ką kurioje atskiroje srityje darome gerai, o ką – gal ne visai, ką reikėtų ir galima patobulinti. Toks kritiškas žvilgsnis visada naudingas, nes padeda pakoreguoti ateities vizijas ir sukonkretinti veiklos planus. Kartu jubiliejai paskatina atsigręžti atgal ir pasvarstyti, kas nuveikta, kaip būta, dėl ko elgtasi vienaip ar kitaip. Tai proga iš naujo susitvarkyti atmintį, perkratyti, kas iš praeities aktualu dabarčiai, o ką galime pasidėti ant „viršutinės lentynos“, kurios kasdien nenaudojame, o gal perkelti į stalčių, kurį laikome uždarytą, nes ten sudėta tokia praeities dalis, kurią prisiminti nemalonu, nors kartais neišvengiama ir netgi būtina. 

Šis tekstas apie Lietuvos dailininkų sąjungos (toliau – LDS) sukaktį, tiksliau – sukaktis. Jame siūloma rimtai apsispręsti, kuri LDS sukaktis prasminga ir teisinga iš šiandienos perspektyvos. Apsispręsti padeda istoriniai faktai, kuriuos esame linkę pamiršti ar ignoruoti, nors jie skatintų atidžiai permąstyti minimas datas ir perskaičiuoti metus.

Apie istoriją ir atmintines datas

Gražu ir istoriška paminėti nepriklausomos Lietuvos Respublikos dailininkų sąjungos įkūrimą. 2025-aisiais nuo šio įsidėmėtino fakto, kaip visi žinome, sukanka 90 metų. Tačiau būtina kruopščiai atskirti LDS įkūrimo jubiliejų ir dabartinės LDS veiklos sukaktį. 

Nėra abejonių, kad dabartinei LDS tapatintis su ana, tarpukario Lietuvos, organizacija buvo prasminga 1989 m., atsiskyrus nuo SSRS dailininkų sąjungos, kai teko ieškoti naujos tapatybės. Tuomet praeities orientyrai ir istorinė atrama buvo išties gyvybiškai reikalinga. Tačiau kiek prasminga ir teisinga dabartinei sąjungai tapatintis su 1935 m. įkurta ir vos penkerius metus veikusia dailininkų organizacija? Kyla ir kitas, ko gero, svarbesnis klausimas: jei vis dėlto sutiksime, kad dabartinė LDS yra anos, tarpukario LDS įpėdinė ir tęsėja, kaip skaičiuosime dabartinės LDS amžių? Ar tai 90, ar 36, o gal 41 metai?

Lietuvos dailininkų sąjungos steigėjų autografai. 1935 m. rugpjūčio 15 d. LLMA, f. 221, ap. 1, 66, I. 1

Artėjančio LDS 90-mečio proga (jis sukaks spalio 6 d.), kurią numatyta paminėti, atsigręžkime į praeitį ir dar sykį susidėliokime organizacijos istorijos, išsamiai aprašytos ne vienoje knygoje ir straipsnyje, akcentus, kad būtų visiškai aišku, ką švenčiame ir kiek metų galėtų (turėtų) minėti LDS.

Pirmąją LDS įkūrė Pirmojo pasaulio lietuvių kongreso proga surengtos parodos rengėjų ir dalyvių branduolys. Susirinkę 1935 m. rugpjūčio 15 d. (Žolinė!), praėjus kelioms dienoms po parodos atidarymo, 29 iš 52 jos dalyvių įpareigojo Petrą Aleksandravičių, Paulių Augustinavičių, Bernardą Bučą, Antaną Gudaitį, Vytautą Kairiūkštį, Antaną Tamošaitį ir Viktorą Petravičių parengti būsimos Dailininkų sąjungos įstatus, atlikti kitus parengiamuosius darbus. Prezidentui ir ministrui pirmininkui buvo išsiųstas memorandumas, kurį dar pavasarį parašė visus šalies dailininkus vienijančios organizacijos steigimu itin aktyviai rūpinęsi tuomet jau iširusios modernistų grupuotės „Ars“ nariai. Memorandumo autoriai pasiūlė net 12 punktų veiklos planą – nuo vaikų ir paauglių dailės švietimo gerinimo iki dailės ir etnografijos muziejų steigimo šalies miestuose bei Kultūros fondo sukūrimo. Įgyvendinti planą turėjo atitinkamos valdžios institucijos, užtikrinančios Lietuvos dailės gyvenimo tolesnį augimą. 

Įstatai patvirtinti ir leidimas veikti duotas spalio 6-ąją. Naujosios organizacijos pirmininku išrinktas tapytojas Justinas Vienožinskis, pavaduotoju – Antanas Žmuidzinavičius. Kitais valdybos nariais tapo jaunosios kartos atstovai Petras Aleksandravičius, Rimtas Kalpokas, Juozas Mikėnas, Adomas Smetona ir Adolfas Valeška. LDS įkūrimas reiškė, jog šalies meninė kultūra išaugo ir subrandino pakankamą aktyvių dailės srities profesionalų, jaučiančių poreikį bendrai veikti visuomenėje. Sąjunga suvienijo visus bent kiek aktyviau profesinėje srityje besireiškiančius šalies dailininkus ir gana sėkmingai atstovavo jų interesams valdžios struktūrose. Kartu LDS padėjo valdžiai glaudžiau bendrauti su dailininkais, palengvino jos atstovų komunikaciją su šia neramia bendruomene.  

1935 m. LDS turėjo 44 narius, 1936 m. – jau 75, o 1939 m. – net 104. Sąjungos įstatuose buvo įtvirtintas rūpestis visais Lietuvoje gyvenančiais dailininkais, nepriklausomai nuo jų amžiaus, krypties ir tautybės. Be lietuvių, sąjungai priklausė žydai, vokiečiai, rusai, lenkai ir vienas totorius. 

Penkeri LDS veiklos metai iki sovietų okupacijos 1940-aisiais buvo kupini įvykių. Keitėsi organizacijos pirmininkas – vietoje Justino Vienožinskio 1936 m. į šį postą išrinktas Viktoras Vizgirda, 1938 m. pareigos patikėtos Adomui Smetonai, o 1940 m. – Antanui Žmuidzinavičiui. 1938 m. parengta sekcijų steigimo ir veiklos instrukcija, pagal kurią sąjungoje gali būti kuriamos sritinės sekcijos pagal dailės šakas (tapybą, skulptūrą, grafiką, taikomąją dailę) ir srovinės sekcijos pagal estetines pažiūras ir ideologiją. Instrukcija pravertė 1939-aisiais. Tų metų kovo 19 d. jaunosios kartos dailininkai įsteigė Individualistų sekciją, o kitą dieną reaguodami į šį faktą prie Individualistų nepritapę dailininkai įkūrė Realistų sekciją, kuri iš pradžių vadinosi itin skambiai – „Mūsų menas tautos garbei“. Vidinės įtampos prasiveržė lygiai po metų – 1940 m. kovą. Tuomet iš LDS, nusivylę jos veikla, išstojo apie 20 narių, dalis jų susibūrė į atskirą susivienijimą, pasivadinusį „Daira“ – Dailininkais realistais-aktyvistais. Realizmas šiuo atveju reiškė artimą santykį su socialine tikrove ir jos keliamomis problemomis. Diskusijas dėl dailės funkcijų ir raiškos formų nutraukė sovietų okupacija 1940 m. birželį, o jei jau laikomės istorinio tikslumo, liepą, panaikinus LDS ir vietoje jos įsteigus dailininkų profsąjungą. Dar iki Lietuvos oficialios inkorporacijos į SSRS sovietai išleido naują draugijų ir organizacijų įstatymą, ir 1940 m. liepos 10 d. vienas paskutinių buvusio oficiozo „Lietuvos aidas“ numerių paskelbė, kad dailininkai privalo registruotis į liepos 5 d. įkurtą Lietuvos dailininkų profesinę sąjungą (1). LDS galutinai likviduota rugpjūtį, paskelbus Lietuvą SSRS respublika: pirmininku vietoje Bulakos paskirtas senas komunistas Stepas Žukas, LDS turtas perduotas naujai įkurtai LSSR dailininkų sąjungai, kuri buvo suformuota kaip patronuojamoji SSRS dailininkų sąjungos organizacija, atsiskaitanti už savo veiklą Maskvai ir pirmiausia vykdanti iš ten gaunamus nurodymus. 1941 m. pavasarį nauja organizacija paskelbė ketinimą keisti įstatus ir vėl paragino iš naujo persiregistruoti narius ir kandidatus. Ruoštasi rimtam „vertųjų“ ir „nevertųjų“ sijojimui. 

Vincas Kisarauskas. XX amžius. 1987, drobė, aliejus / Dailininkų sąjungos fondas / TP1484

Ką spėjo nuveikti ši kelis kartus savo pavidalą pakeitusi, vis griežčiau okupantų kontroliuojama organizacija? Pirmiausia pasirūpino režimui lojaliausių narių materialine gerove, skirdama šiems dailininkams butus bei dirbtuves nacionalizuotose patalpose ir tokiu būdu užsitikrindama laimingųjų palankumą bei dar didesnį lojalumą. Dosniai finansavo naujų sovietų režimą legitimuojančių kūrinių sukūrimą, tarp kitų – skulptūras ir didelio formato tapybos kūrinius sovietų Lietuvos prisistatymui Maskvoje. Bendradarbiaudama su sovietų propagandos organizacijos „Agitprop“ vietiniu padaliniu, skirstė užsakymus okupantų švenčių lapkričio 7-ąją (bolševikų perversmo metinės) ir gegužės 1-ąją (Tarptautinė darbo diena) meniniam apipavidalinimui. Kitaip sakant, visomis jėgomis įsuko savo narius į sovietų propagandos mašinos darbą, užtikrindama kuo sklandesnį šitos mašinos veikimą Lietuvoje. 

1941 m. birželio 22 d. į Lietuvą įsiveržus Vermachto pajėgoms, Žukas, Jurkūnas ir dar keli aktyviausi kairiųjų pažiūrų dailės gyvenimo veikėjai pabėgo į SSRS gilumą. Kelis mėnesius be vadovybės likusią dailininkų bendruomenę globojo laikinoji valdyba – prie nacionalinės dailės „lopšio“ stovėję pirmųjų lietuvių dailės parodų rengėjai, taigi nekvestionuojami kultūros pasaulio autoritetai Petras Rimša, Antanas Žmuidzinavičius ir jiems padėti pasišovęs jaunosios kartos atstovas Liudas Truikys. Nacių civilinės valdžios veikėjus lietuvių kultūros reikalai domino labai menkai, bet, skirtingai nuo slaviškos kilmės kaimynų čekų, lenkų, lietuviams dailininkams visgi leista turėti savo organizaciją. Sutvarkius formalumus, suburta ir įteisinta nauja, vien lietuvius vienijanti dailininkų sąjunga. Atsižvelgiant į tuometinius judėjimo suvaržymus, centrinis organizacijos branduolys paliktas Kaune (jam vadovauti paskirtas Adalbertas Staneika), o Vilniuje suformuotas kitas, mažesnis (suburti vilniečius pavesta Telesforui Valiui). Dailininkų sąjungos nariai naudojosi kai kuriomis privilegijomis: dauguma buvo atleisti nuo fizinių darbų prievolės, turėjo teisę gauti maisto davinius, pirkti darbui reikalingas medžiagas. Sąjunga gaudavo kasmetines subsidijas parodoms ruošti. Pinigų pakako susimokėti už patalpų nuomą (parodos vyko Kauno ir Vilniaus dailės muziejų salėse), plakatų, katalogų leidybą. Atsirasdavo lėšų net papildyti nacionaliniam dailės rinkiniui, sutelktam Kauno ir Vilniaus dailės muziejuose. Tačiau dailininkų sąjungos vadovybė pirmiausia turėjo pasirūpinti, kad organizacijoje nebūtų žydų ir lenkų dailininkų, narių sąrašai nuo pat pradžių buvo stropiai peržiūrėti šiuo požiūriu. Sąjungos valdyba stengėsi įtikti okupantams, tikėdamasi pelnyti daugiau privilegijų organizacijos nariams. Šio oportunizmo kaina – kompromisai cenzūruojant parodas ir vis labiau artinant Lietuvos dailę prie Trečiojo reicho oficialaus meno kanono. 1944 m. vasarą šis LDS veiklos etapas (?) ar visgi, kas būtų istoriškai teisingiau, – atskiros, nacių okupuotoje Lietuvoje įsteigtos dailininkų organizacijos gyvavimas baigėsi. Didelė grupė aktyviausių Lietuvos dailininkų, tarp jų beveik visa LDS vadovybė, artėjant frontui pasitraukė į Vakarus. 

Naciams pasitraukus, į Lietuvą įkandin sovietų kariuomenės sugrįžo komunistų dailininkų desantas – nedidelė grupelė pabėgėlių, dar 1943 m. pamaskvyje susibūrusių į lietuviškąjį sovietinės dailininkų sąjungos padalinį. Vadovauti šiam padaliniui buvo paskirta „Kominterno“ mokyklą išėjusi Liuda Vaineikytė. Pamaskvyje įsisavinę atitinkamus darbo principus ir metodus Vaineikytės bendražygiai veiklą Lietuvoje pradėjo 1945 m. pradžioje – po to, kai LSSR liaudies komisarų taryba patvirtino „Lietuvos TSR tarybinių dailininkų sąjungos statutą“. Lietuvos dailininkai, kaip ir per pirmąją sovietų okupaciją, buvo „skėtinės“ organizacijos – iš Maskvos valdomos kūrybinės ir profesinės sąjungos – nariais, vieni daugiau, kiti mažiau sekė socialistinio realizmo doktrinos reikalavimais, o idėjines kovas, viešus ginčus dėl meninių pažiūrų, grupuočių kūrimą pamiršo keliems dešimtmečiams.

Tiesa, 1935 m. LDS pagimdžiusios ir jos veikimą kreipusios svajonės, viltys ir idėjos visiškai nedingo, jos plazdėjo ir pamažu augo šios organizacijos gelmėse, bet tai jokiu būdu nereiškė, kad LSSR dailininkų sąjunga buvo tarpukario LDS įpėdinė! 

Proveržis įvyko 1989 m., kai Broniaus Leonavičiaus vadovaujama LSSR dailininkų sąjunga neeiliniame XII suvažiavime paskelbė atsiribojanti nuo savo „skėčio“ Maskvoje. Simboliška, kad apie atsiskyrimą pranešta kovo 11 d. – šiuolaikinei Lietuvos istorijai lemtingą datą, kurią būtų verta labiau įprasminti ir LDS istorijoje, organizacijos sukaktis minint valstybės atkūrimo dieną. 

Eugenijus Antanas Cukermanas. XX. 2000, mišri technika. Lietuvos dailininkų sąjungos fondas / TP 1-03

Trumpai apie aritmetiką ir jubiliejus

Šiais metais tiktų paminėti LDS, kaip pirmos dailininkus suvienijusios Lietuvos organizacijos, įkūrimo 90-metį, o iškilmingai derėtų švęsti po ketverių metų, džiaugiantis tikru, neabejotinu šiuolaikinės LDS keturių dešimčių metų jubiliejumi. Kalbėdami apie LDS 90-metį, turėtume būti labai atsargūs, kaskart sau ir kitiems pakartoti, kad švenčiama LDS veiklos pradžia arba priešistorė, kuri tetruko penketą metų. Paskiau kelis dešimtmečius vyko bandymai pajungti Lietuvos dailininkus okupacinių režimų tikslams, kuriuos lydėjo represijos, persekiojimai, kolaboravimas, susitaikymas su okupantų reikalavimais, nacių kolonizacijos planais ir sovietų aktyviai vykdyta kolonizacija, daugelio organizacijos narių dalyvavimas įgyvendinant kolonizacijos tikslus ir siekius, kitaip sakant, veikimas prieš savo tautą, prieš Lietuvą. Nors okupacinių struktūrų suformuotoms kelioms dailininkų organizacijoms priklausė dalis buvusių tarpukario LDS narių ir dalis tų, kurie inicijavo 1989-ųjų atsiskyrimą nuo SSRS dailininkų sąjungos, apie jokį veiklos tęstinumą kalbėti neįmanoma, nesitapatinant su pasidavimu okupantams. Taip, išbraukti to laikotarpio iš Lietuvos dailės ir dailininkų organizacijų istorijos negalima, bet nėra jokio reikalo užsikrauti šios juodų darbų naštos, pripažįstant LDS veiklos tęstinumą, pateikiant jos istoriją kaip 90 metų be pertrūkių vykusį procesą. Turime puikią progą šventinio sustojimo proga pagalvoti, kiek norime tapatintis su LDS praeitimi, ką iš jos verta paversti savo dabarties dalimi. Deja, pasiimti sau tik tai, kas gera, nepavyks, tad gal verta aiškiau nusistatyti dabartinės LDS chronologiją? Juolab kad nespėsime apsidairyti ir sukaks tikras autentiškas 1989 m. įkurtos dabartinės LDS 50-metis, netruks ateiti ir 90-metis, ir 100-metis.

(1) Sąjungos pirmininku paskirtas Mečislovas Bulaka, vicepirmininku – Petras Kalpokas, sekretoriumi – Antanas Gudaitis, o eiliniu valdybos nariu – Juozas Mikėnas.