Dr. Pillė Veljataga

SOCREALIZMO INDOKTRINUOTOJŲ VEIKLA IR DAILININKŲ LAIKYSENA

Archyve (1) saugomos parodų aptarimų ir konferencijų stenogramos, Lietuvos TSR tarybinių dailininkų sąjungos statutas (patvirtintas 1945 m.) (2), valdybos susirinkimų protokolai, veiklos planai ir ataskaitos, kūrinių parodoms atrankos ir pirkimo duomenys, lietuvių dailės pristatymas visasąjunginėse parodose Maskvoje, Dailės fondo ir jam pavaldžių „Dailės“ kombinatų veiklos svarstymas – tai šaltiniai, kurių tyrimas atskleidžia valstybės kultūros politiką vykdžiusių socrealizmo indoktrinuotojų veiklą ir laikyseną daugumos dailininkų, kurie stengėsi, kiek leido „socialistinio realizmo metodas“, išsaugoti lietuvių dailės nacionalinės mokyklos bruožus ir nepersiimti Rusijoje vyraujančia akademistine socrealizmo stilistika. 

Kauno dailininkų kūrinių rudens paroda. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus / ČDM ŽF 3. 1955. Fragmentas

„Komunistams politiškai artimų dailininkų grupė, kuria būtų galima remtis sovietizuojant Lietuvos dailę, nebuvo gausi. 1946 m. mirus Stepui Žukui, praktiškai liko tik keturi vietos partinio elito favoritai: iš Maskvos grįžę buvę pogrindininkai Liuda Vaineikytė, Irena Trečiokaitė-Žebenkienė bei Vytautas Jurkūnas ir nacių okupaciją išgyvenęs Vytautas Mackevičius. Visi jie, su valdžios pagalba, žinoma, buvo pastatyti į strategiškai svarbiausias pozicijas dailės lauke. Vaineikytė visą dešimtmetį vadovavo LSSR dailininkų sąjungai, Jurkūnas iki 1952 m. dirigavo Valstybiniam dailės institutui. O Mackevičius iki 1951 m. užėmė MRV Dailės skyriaus vedėjo pareigas.“ (3) Nors formaliai kūrybinės sąjungos nebuvo pavaldžios valstybei, kultūros valdymo sistema kontroliavo menininkus per Meno reikalų valdybą (MRV). (4)

Meno ideologinis reglamentavimas ėmė stiprėti 5-ojo dešimtmečio pabaigoje. 1949 m. buvo surengtas Lietuvos TSR dailininkų sąjungos veiklos aptarimas, jame dalyvavo aukštas pareigas užimantys partinės valdžios atstovai. (5) Sąjungos pirmininkės Liudos Vaineikytės pranešime nurodoma: „1946 m. duomenimis, narių ir kandidatų sąraše buvo 72, o nuo 1948 m. yra 103 asmenys“ (6). Atsakydama į partinės vadovybės klausimus apie „ideologinį darbą su dailininkais“ bei aktyvumą dalyvaujant parodose, Vaineikytė nurodė, kad parodose „iš 80 dailininkų paprastai dalyvauja 50“, bet „jei nedalyvauja, nereiškia, kad nedirba“, nes, pavyzdžiui, grafikai daugiausia užsiima knygų iliustravimu. Prie Dailininkų sąjungos įsteigus marksizmo-leninizmo universiteto padalinį (buvo privaloma visoms kūrybinėms sąjungoms), pradžioje mažai kas jį lankė „nes jame buvo beveik visos disciplinos rusų kalba, o mūsų daugelis dailininkų menkai ją moka. Ir tik tada, kada marksizmo-leninizmo universiteto filiale imta dėstyti lietuvių kalba, visi labai aktyviai jį lanko“ (7), – taip pasiaiškino sąjungos pirmininkė kontroliuojančių institucijų atstovams dėl lėtoko indoktrinacijos tempo (esą jį lėmė vien ši nenumatyta aplinkybė, o ne dailininkų nenoras įsisavinti marksistinę pasaulėžiūrą ar nepakankamos Dailininkų sąjungos vadovybės pastangos). Svarbi gynybinė strategija buvo paaiškinimas, kad įsisavinti socrealizmą trukdo ideologiškai ambivalentiškos aplinkybės, t. y. akademinio piešinio ir kitų realistinės meninės raiškos priemonių profesinių įgūdžių stoka. Pavyzdžiui, MRV viršininko pavaduotojas V. Pečiūra apie 1949 m. respublikinės parodos žiuri kritikos sulaukusius Antano Gudaičio „Žvejus“ samprotavo: nors dailininkas kūrinį patobulino, ir šiame, ir kitų dailininkų figūriniuose paveiksluose „šlubuoja žmogaus atvaizdavimas, bendrai, figūrų atvaizdavimas, o priežastis ta, kad dauguma dailininkų studijavo buržuaziniais laikais, kai Meno mokykloje nebuvo kreipiamas dėmesys į tematinius paveikslus“ (8). Vladas Drėma spaudoje jau buvo rašęs, kad dailininkų profesiniai pagrindai susiformavo Kauno meno mokykloje, veikiami modernizmo paradigmai būdingos ikonografijos ir stilistikos, todėl realistinio figūrinio paveikslo kūrimas jiems tapo sudėtinga užduotimi (9). Šiuo argumentu dailininkų bendruomenė pasiteisindavo ideologijos sargams dėl problemų, kildavusių imantis sovietiniame repertuare svarbiausio figūrinio paveikslo. O tuos, kurie ėmėsi, bet rezultatas būdavo prastas, kritikuodavo rūpindamiesi profesine savigarba. Pavyzdžiui, Vytautas Jurkūnas, kaip reikalauja doktrina, akcentavo temos aktualumą, bet ragino paveikslą „Kolūkio steigiamasis susirinkimas“ (1950) baigiantį Vincą Dilką ištaisyti linijinės ir atmosferos perspektyvos klaidas. Mackevičius Petrui Sergijevičiui dėl paveikslo „Kostas Kalinauskas tarp sukilėlių“ (1955) išsakė pastabą, kad veikėjų psichologinės charakteristikos neįtikinamos. O per aptarimą Dailininkų sąjungoje Vaineikytė rėžė tiesmukai: figūra pavaizduota taip, jog „atrodo, kad Kalinauskui tie sukilėliai nusibodo ir jis juos šalin veja“. Dailėtyrininkas Vytautas Kairiūkštis išsamiai kalbėjo apie figūrinio paveikslo komponavimo trūkumus (10). Taigi, pastangos pateikti indoktrinacijos nesklandumus kaip iš prieškario laikų atėjusias profesines problemas, kurias pajėgia spręsti pati Dailininkų sąjunga (pavyzdžiui, buvo surengti akademinio piešimo užsiėmimai), tikėtina, padėjo už „persiorientavimą į realizmą“ ir „tarybinės lietuvių dailės“ kūrimą atsakingai organizacijai apsaugoti dailininkus nuo kaltinimų ideologiniu nelojalumu.

Romanas Vilkauskas 1949 m. Interjeras. 1987 Drobė, aliejus Dailininkų sąjungos fondas / TP 1781

„Net ir Justinas Vienožinskis iš besiformuojančio sovietų Lietuvos dailės lauko ir iš VDI jau 1946 m. buvo išmestas ne už aktualių politinių siužetų ignoravimą, o už nesugebėjimą juos tinkamai įgyvendinti ir per didelio kultūrinio kapitalo, tapusio kliūtimi pertvarkant jaunosios dailininkų kartos ugdymą“, (11) – sako ideologinę kontrolę tyręs A. Streikus apie iš Dailininkų sąjungos 1949 m. pašalintą dailininką. Už „formalistinių nuotaikų“ skleidimą Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute buvo kritikuojami dėstytojai Stasys Ušinskis (12), Liudas Truikys (13). Visgi individualų braižą realizmo linkme modifikavusių prieškario „formalistų“ Gudaičio, Vienožinskio kūriniai būdavo priimami į parodas. „Savikritiškai apžvelgti savo praeities kūrybinį kelią“ ir pasižadėti „pilnai įvaldyti socialistinio realizmo metodą“ Dailininkų sąjungos I suvažiavime teko ne tik Ušinskiui bei Tapybos sekcijos vadovui, buvusiam arsininkui Gudaičiui, bet ir Skulptūros sekcijos vadovui Jonui Mikėnui, apdovanotam aukščiausia Sovietų Sąjungoje Stalinine premija. (14)

Iš LKP (b) VI suvažiavimo (1949) tribūnos nuskambėjus buržuazinės ideologijos apraiškų išnaikinimo šūkiui, Dailininkų sąjunga bei Valstybinis dailės institutas surengė, kaip rašoma tituliniame programos puslapyje, „kovai su formalizmu“ skirtą mokslinę konferenciją, Pranešimą „Marksistinės meno pasaulėžiūros įsisavinimo reikšmė kovai su formalizmo liekanomis ir kosmopolitizmo pasireiškimais mūsų dailėje bei dailės mokomajame darbe“ skaitė Mackevičius, realistinio piešinio mokymo stiprinimui buvo skirtas Trečiokaitės-Žebenkienės pranešimas. (15) 1950 m. Dailininkų sąjungos valdyba suorganizavo dailininkų, žurnalistų, meno valdymo institucijų atstovų susirinkimą „Dėl M. K. Čiurlionio kūrybinio palikimo įvertinimo“, kuriame oficialią kultūros ideologų poziciją išsakantį, Čiurlionio kūrybą kaip reakcingą buržuazinės Lietuvos kultūros paveldą traktuojantį pagrindinį pranešimą skaitė Mackevičius. (16) Čiurlionį ginantys dailininkų bendruomenės nariai rado doktrinai neprieštaraujančių argumentų, pagrindžiančių jo pozityvų vaidmenį lietuvių dailės istorijoje ir kūrybos išliekamąją vertę. Tai padėjo apsaugoti Čiurlionio kūrybą nuo eliminavimo iš lietuvių dailės. 1951 m. įvyko tarpukario laikotarpio dailės istorijos perrašymui pagal doktrininius reikalavimus skirtas Dailės instituto Mokslo tarybos renginys, kuriame pranešimą „Formalistinė Ars grupė“ skaitė dailininkas Pranas Gudynas. Anot istorijos perrašymo direktyvos vykdytojų, buvę arsininkai ir kiti prieškario dailininkai „turėjo ir galėjo pasakyti savo dabartinę pažiūrą į Ars grupę, padėti demaskuoti jos dekadentiškumą ir reakcingumą“, bet į renginį jie neatėjo ir tai reiškė drąsų nusistatymą ignoruoti privalomą „reakcingos dailės“ pasmerkimą. (17) 1953 m. Dailės institutas ir Dailininkų sąjunga surengė konferenciją lietuvių dailės palikimo klausimais, čia XIX a. Lietuvos dailei skirtus pranešimus perskaitę Drėma ir Adomonis praplėtė pažangia daile laikytino dailės paveldo ribas. (18) 1953 m. Tarprespublikinėje Pabaltijo dailininkų konferencijoje Rygoje mūsų dailę pristatė Vaineikytė ir dailėtyrininkas Jonas Umbrasas. (19)

1952 m. pabaigoje įvyko LTSR tarybinių dailininkų sąjungos I suvažiavimas. Sąjungos valdybos pirmininkės ataskaitiniame pranešime brėžiama riba tarp pirmųjų pokario metų laikotarpio ir socialistinio realizmo įsisavinimo, atsiskleidusio 1950 m. parodoje. Svariausi yra lietuvių dailės pasiekimai skulptūroje – taip padėtį vertino ir profesinės kompetencijos nestokojantys Dailininkų sąjungos atstovai iš Maskvos. Su didesniais iššūkiais susidūrė tapyba, kurioje „kova už idėjiškumą ir aukštą meniškumą [...] reiškėsi, pirmoje eilėje, kaip kova prieš nevaisingą peizažą, natiurmortą, kūrinių eskiziškumą – už siužetiškumą, tematinį paveikslą“. Grafikos sekcija kritikuota už knygų iliustracijos vyravimą, dėmesio lakštinei grafikai stoką. (20) Stalininio viešojo diskurso ideologinė klišė – kritika ir savikritika. Spaudoje jau buvo kritikuotas Dailininkų sąjungos valdybos veiklos „organizacinis sustingimas“: nesirūpinama jaunųjų dailininkų kūrybos sąlygomis, daugybė dailininkų „nedalyvauja visuomeniniame gyvenime, nesilavina politiškai, nedaro pažangos kūryboje“, ir, svarbiausia, valdybos nariai, sekcijų vadovai vengia dalykiškai kritikuoti vieni kitų kūrybą. (21)

Kalbėdama suvažiavime, Vaineikytė pripažino trūkumus ir pasiaiškino, kad jie atsirado „bijant sugadinti nusistovėjusius draugiškus santykius“. (22) Dailininkų sąjungos valdybos atsakingasis sekretorius Mackevičiaus (nuo 1951 m. nebedirbo MRV Dailės skyriaus viršininku), adresuodamas priekaištus Vaineikytei, pasitelkė stalininiams laikams būdingą manipuliacinę retoriką: esą ne vien tų dailininkų, kurie sunkiai įveikė „formalizmo liekanas“, bet ir neabejotinai indoktrinuotų (pamini ir save) kūrybos rezultatai būtų geresni, jei ne „principinės kritikos“ vengimas valdybos darbe. Tarp Mackevičiaus ir Vaineikytės, kaip nurodo tyrinėtojai, nuolatos būta įtampų. (23) Dailininkų sąjungos suvažiavimas išrinko naują valdybą (J. Mikėnas ir T. Miknevičienė, atsakingasis sekretorius – B. Vyšniauskas), pirmininke liko Vaineikytė. Beje, ją su LSSR aukščiausiu partiniu vadovu Antanu Sniečkumi siejo asmeniniai ryšiai. (24)

Lietuvos literatūros ir meno dekados Maskvoje, kurią ketinta surengti 1952 m. pabaigoje, organizavimas buvo griežtai kontroliuojamas: sudaryta kūrinių parinkimo ir pirkimo komisija. 1952 m. atvykusi SSRS DS komisija peržiūrėjo ruošiamus kūrinius. (25) Išsakyta priekaištų figūriniam paveikslui ir, siekiant ištaisyti padėtį, į netoli Maskvos esančius kūrybos namus pabaigti darbų buvo komandiruota keliolika tapytojų, kuriems teko kęsti kišimąsi į kūrybos procesą, pamokymus. 1954 m. pavasarį, po Stalino mirties, įvykusi dekada ypatingo dėmesio Sovietų Sąjungoje nesulaukė. (26)

Įvykus minėtam reprezentaciniam Lietuvos dailės pristatymui Maskvoje, valdžios dėmesys dailei atslūgo. 1956 m. prasidėjo socrealizmo kanono irimą atnešęs atlydžio laikotarpis, brendo dailės gyvenimo paradigminis lūžis, atsispindėjęs LTSR tarybinių dailininkų sąjungos II suvažiavime.

(1) Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

(2) Lietuvos TSR tarybinių dailininkų sąjungos statutas ir TSRS Dailės fondo Lietuvos skyriaus nuostatai. LLMA, F 146, ap. 1, b.18 .

(3) Streikus, A. Minties kolektyvizacija. Cenzūra sovietų Lietuvoje. Vilnius: Naujasis Židinys - Aidai, 2018, p. 331.

(4) „[D]ailės parodų priežiūra buvo patikėta MRV Dailės skyriaus kompetencijai. Ji tvirtindavo muziejų ir kitų parodų rengėjų teikiamus metinius planus, aprobuodavo parodose numatytų eksponuoti kūrinių sąrašus. Kūrinius svarbesnėms teminėms ir respublikinėms parodoms parinkdavo komisijos....“. Streikus, A., p. 335.

(5) Lietuvos TSR tarybinių dailininkų sąjunga. LKP (b) CK Propagandos ir agitacijos skyriaus organizuoto sąjungos veiklos aptarimo stenograma. LLMA, F 146, ap. 1, b. 56, 1949 01 20. (62 lapai). 

(6) Ten pat, l.1.

(7) Ten pat, l.2.

(8) Ten pat, l. 28–29.

(9) Drėma, V. Už aktualią mūsų tarybinės dailės tematiką, Literatūra ir menas, 1948 06 02.

(10) LTSR dailininkų sąjunga. Tarybų Lietuvos dešimtmečiui pažymėti jubiliejinių parodų aptarimų protokolai ir stenograma. 1950 liepos 24 ir 1950 lapkričio 2. LLMA, F 146, ap. 1, b. 73, l. 141.

(11) Streikus, A. p. 331.

(12) Ušinskas Stasys (Ušinskis).

(13) 1951 m. pradėtos operatyvinio sekimo bylos dailininkams Ušinskiui ir Vienožinskiui ir „jei ne Stalino mirtis, greičiausiai nebūtų pavykę išvengti sovietinių lagerių“. Žr. Streikus, A. p. 86.

(14) LTSR tarybinių dailininkų sąjungos visuotinis susirinkimas. Tiesa, 1952 12 13.

(15) Lietuvos TSR tarybinių dailininkų sąjungos ir Vilniaus valstybinio dailės instituto mokslinės konferencijos 1949 m. balandžio mėn. 9–10 d. protokolas. LLMA, F 146, ap.1, b. 57, l.75.

(16) Dėl M. K. Čiurlionio kūrybinio palikimo įvertinimo. 1950 metų lapkričio 29–30 d. LLMA , F 146, ap. 1, b 75 l. 1-80.   

(17) Mackevičius, V., Kuzminskas, J. Stiprinti ir vystyti dailės palikimo įvertinimą. Literatūra ir menas, 1952 02 17.

(18) Lietuvos TSR dailės instituto ir Dailininkų sąjungos mokslinės konferencijos lietuvių dailės palikimo klausimu (1953 gruodžio 21–23 d.) protokolas, LLMA, f. 146. ap. 1. b. 128, l. 114.

(19) L. Vaineikytės ir J. Umbraso pranešimai Tarprespublikinėje Pabaltijo dailininkų konferencijoje Rygoje. (1953 spalio 15), LLMA, F 146, ap. 1, b. 127 , l. 85.

(20) Ataskaitinis pranešimas LTSR tarybinių dailininkų sąjungos I suvažiavime. 1952 m. gruodžio 4 d. LLMA, F 146, ap. 1, b. 107 1 , l. 22-30.

(21) Gudynas, P. Nugalėti sustingimą dailininkų sąjungoje. Literatūra ir menas, 1952 01 27.

(22) LTSR tarybinių dailininkų sąjungos visuotinis susirinkimas. Tiesa, 1952 12 13.

(23) Blažytė, D. Juodasis Ždanovo šešėlis virš Lietuvos menininkų. Metai, 1998, Nr. 8–9, p. 12.

(24) Streikus, A. P. 331.

(25) Baužytė-Blažienė, D. 1954 m. Lietuvos literatūros ir meno dekada Maskvoje; sumanytojai ir rengėjai, Lietuvos istorijos metraštis, 1995, p. 122–134.

(26) Ten pat, 126.