Dr. Ramutė Rachlevičiūtė
- 02-12
- 20 min. skaitymo
ZYZIANTI MUSĖ OKUPANTO
KUMŠTYJE (1): LIETUVOS
DAILININKŲ SĄJUNGOS
VEIKLA 1955-1987 M.
Nors po Stalino mirties 1953 m. sunkiasvoris totalitarinės valstybės agregatas ir buvo pristabdytas, bet dėl inercijos judėjimas į atšilimą, deja, trumpą, vyko vangiai. 1959–1960 m. daugelis mūsų žymių meistrų, ypač tapybos, dar nebuvo išsivadavę iš paralyžiuojančio socrealizmo, suprantamo stalinistiniu požiūriu.
Lietuvos dailė sovietų sąjungoje garsėjo kaip grafikos, vitražo ir skulptūros kraštas. Pirmi atšilimo ženklai pasirodė vitraže, grafikoje, skulptūroje, kur plastikos ieškojimai ėjo per „nepavojingą“ liaudies meno tradiciją. Skulptūroje pasirodė grubios tarsi kirviu tašytos figūros, grafikoje atsirado liaudiškų raštų, ornamentų, netrukus netgi suartėjusių su oparto apraiškomis. Sąlygiškumo ir dekoratyvumo paieškos, arsininkų tradicijos pasiekimų prisiminimai sunkiai skverbėsi į tapybą, kol po truputį atsirado impresionizmo atšvaitų ir tai kurį laiką buvo modernėjančios formos tapyboje viršūnė. Reikėjo laiko, kol Lietuvos tapybos pasiekimai pasidarė akivaizdūs ne tik pas mus ir Maskvoje. Tai atsitiko XX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje. Atšilimo pradžioje, kol visi po truputį „prisiminė“ ar mokėsi impresionizmo, postimpresionizmo principų, stipriai abstrahuodama formas į abstrakciją pradėjo žingsniuoti Juzefa Čeičytė. Į ją žiūrėjo atlaidžiai, nes ji ne „gryna“ tapytoja, o teatro ir kino dailininkė. Tapydamas urbanistinius ir pramoninius peizažus, vis labiau abstrahavo formas Jonas Švažas. Koliažo raišką įvaldė Juzefa Čeičytė, Aloyzas Stasiulevičius. Vincas Kisarauskas ir Valentinas Antanavičius XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje ima kurti asambliažus, tiesa, parodose neeksponavo. Kiek vėliau įsijungė Marija Teresė Rožanskaitė. Tai kūryba sau.
Gyvendami informacinio, meninio ir, žinoma, materialinio stygiaus visuomenėje, menininkai svajojo apie laisvą gyvenimą, o kūryba, kad ir pančiojama suvaržymų, visgi galėjo suteikti dalinį laisvės pojūtį. Pasinėręs į kūrybinį darbą, galėjai patirti užsimiršimą nuo gniuždančių sovietinės okupacijos jėgų viešajame gyvenime, nuo dusinančių ideologinių ir politinių imperatyvų, nepalankių kūrybai aplinkybių. Tuomet reikėjo rinktis, ar visiškai atsiduoti socrealizmo diktatui, ar atiduoti privalomą duoklę okupacinės valstybės reikalavimams, poreikiams, o kartu dirbtuvėje kurti per daug nesiafišuojant ir pasilikti kažką sau.
Žmogaus jausenos sovietmečiu skausmingi dvilypumai
Neišvengiamai turėtų būti pripažintas vienas nemalonus dalykas. Nors mūsų tūnota už ideologiškai pridvisusios nailono užuolaidos, bet, anot architektūrologės Marijos Drėmaitės, XX a. 6–7 dešimtmetyje žmonės šiapus ir anapus uždangos tikėjo progresu, pasitikėjo statybomis, industriniais gigantais ir gerėjančiu gyvenimu. (2)
Gniuždančiai dvilypę žmogaus jauseną sovietmečiu skaudžiai atvirai apibūdino vargano kaimo vaikas poetas Marcelijus Martinaitis: „Baisus represinis režimas mane išvedė į ten, kur pats nebūčiau galėjęs išeiti. [...] jisai ne vien žlugdė, bet ir sužadino labai stiprias gyvybines jėgas, kurių šiaip galėjai ir nejausti, jas užgniaužti. [...]. Nejučia aš pats stebiuosi, kaip atsidūriau štai čia, aplenkęs man vaikystėje paskirtą likimą. Kažką labai stipraus nugalėjau.“ (3) Poetas kalba apie studijas Vilniaus universitete, nemaža dalis galėtų taip pasakyti ir apie dailės studijas. Žinoma, buvo išimčių, klaidų, deformacijų baisiu okupaciniu metu, bet būta ir šviesių dalykų, apie kuriuos rašė Martinaitis ir Drėmaitė.
Buvo sudarytos sąlygos visoje Lietuvoje atrinkti gabius vaikus iš kaimų, mažų miestelių ir siųsti juos mokytis į vidurines meno mokyklas dailės, muzikos, šokio. Ypač reikėtų išskirti Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą. Gabūs vaikai buvo meniškai ugdomi ir palaipsniui sukurta tam tikra struktūra, buvo rengiami įvairių meno sričių atstovai. Čiurlioniukų indėlis į XX a. antrosios pusės Lietuvos kultūrą tikrai svarus: iš čia toks gausus itin talentingų meno žmonių ratas. Patekti į Dailės institutą buvo nelengva, kiek lengviau čiurlioniukams ir „naujalynės“ (Kauno J. Naujalio vidurinės meno mokyklos) absolventams, bet tik daliai ir ne į visas specialybes. Dailės skyriaus vadovas Antanas Garbauskas Vilniuje subūrė jaunų kūrybingų mokytojų kolektyvą: Vytautą Ciplijauską, Aloyzą Stasiulevičių, Valentiną Antanavičių, Rimtautą Vincentą Gibavičių, Birutę Janiną Žilytę, Egidijų Igną Talmantą ir kt. „Dailiokai“ ne tik kad jautėsi laisviau kūryboje, bet ir gyvenime.
Daugeliui stojančiųjų į Dailės institutą, ypač tiems, kurie nebuvo baigę meno mokyklų, teko pereiti parengiamąjį tiltą – pasimokyti Kauno Stepo Žuko technikume („techase“, dabar Justino Vienožinskio menų fakultetas yra Kauno kolegijos dalis) ir, ten įgijus akademinio piešimo, kompozicijos pagrindus, vėl mėginti stoti. Užtekdavo pasimokyti ir metus. Baigus technikumą ir įgijus diplomą, reikėjo atidirbti trejus metus paskyrimo vietoje, išskyrus „raudono diplomo su pagyrimu“ turėtojus, nes tik jie galėjo iškart stoti į aukštąją mokyklą. Dalis buvo baigę ar pasimokę Telšių dailės technikume (4), tai irgi lengviau pasiekdavo išsvajotą tikslą. Pavyzdžiui, Telšių taikomosios dailės technikume Keramikos katedroje vedėjavo talentingoji keramikė Marija Bankauskaitė (1933–1992).
Būsimus menininkus į didžiojo meno kelionę ruošė „konarskynė“ (dabar Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla), kur dėstė talentingi menininkai, netikę ir neįtikę Dailės institutui: Marija Teresė Rožanskaitė, Petras Repšys, Vytautas Šerys, Igoris Piekuras, Ričardas Povilas Vaitiekūnas, Arvydas Šaltenis ir kt.
Neretai menininkų kūryba buvo pripažįstama tik už meninius rezultatus, kokybę, o ne tik ideologinius rodiklius. Itin jaunas menininkas Gediminas Jokūbonis (1927–2006) išgarsėjo savo skulptūromis, vos peržengęs trisdešimtmetį pelnė LSSR respublikinę premiją, o 35-mečiam skulptoriui buvo paskirta Lenino premija už „Motiną“ Pirčiupių kaime (1963). Tai buvo pats aukščiausias apdovanojimas kultūros srityje sovietų sąjungoje. „Matematikos mokytojo portretas“ (1962) buvo papuolęs į svarbius sovietų sąjungos skulptūrą reprezentuojančius leidinius ir pasižymėjo egiptietiškai rūsčia plastika. Leniniana prasidės po to.
LSSR valstybinis dailės institutas – LDS dailininkų sąjunga – LSSR kultūros ministerija
Tapti SSSR dailininkų sąjungos (toliau – Lietuvos dailininkų sąjunga, LDS) nariu buvo galima tik įgijus aukštojo mokslo diplomą LSSR valstybiniame dailės institute (toliau – Dailės institute). Instituciniu požiūriu, Dailės institutas su LDS buvo du susisiekiantys indai. Neretai čia reiškėsi tie patys aktyvūs žmonės: užėmė aukštus postus, įėjo į respublikinių meno tarybų, kūrinių užsakymo ir pirkimo komisijų sudėtį ir t. t. Iš dalies gerai, nes visus „galinguosius“ meninio gyvenimo išmanytojus vienijo bendrų reikalų, situacijų žinojimas, menininkų kūrybos pažinimas nuo studijų Dailės institute laikų, juk jie dėstė, vadovavo katedroms ir t. t. Kita vertus, į išrinktųjų ratą patekti buvo nelengva: neužteko meninio autoriteto, reikėjo oficialios dailės atstovo autoriteto statuso, neretai partinio bilieto. Kai kam pavykdavo visa tai suderinti. Tose oficialiose tarybose buvo įtakingų ir valdžiai patikimų dailininkų, užimančių pareigas ir LSSR kultūros ministerijoje (toliau – Kultūros ministerijoje). Tokie buvo įtakingi keramikai Bronius Baliulevičius (ministerijoje dirbo 1960–1986) ir Algirdas Laucius (1928–1995) – ilgametis LDS dailės fondo direktorius (1964–1986), Taikomosios dailės sekcijos pirmininkas (1973–1982). Oficialios dailės patikimų atstovų autoriteto statusą turėjo tapytojai Leonardas Tuleikis (1939–2014), Stasys Jusionis (1927–2022).
Įtakingos LDS ir Dailės instituto figūros buvo Juozas Mikėnas (1901–1964), Skulptūros katedros vedėjas 1946–1961 m.; Vincentas Gečas (1931–2020), Dailės instituto rektorius 1974–1988 m. ir LDS dailės fondo pirmininkas; Gediminas Jokūbonis (1927–2006); Konstantinas Bogdanas (1926–2011), Skulptūros katedros vedėjas 1961–1988 m.; vitražistas Kazimieras Morkūnas, Piešimo katedrai vadovavęs 1977–1991 m. ir kt. Šios įtakingos meninės figūros veikė LDS, Dailės institute ir buvo Kultūros ministerijos garbingame sąraše. Visi jie dėstė, vadovavo institutui, dailės katedroms.
Žinoma, dar nepamirškime KP CK, partorgų ir komsorgų, kitaip ideologiškai pasižymėjusių veikėjų. Per atrankas į respublikines parodas buvo vadovaujamasi „meniško meno“ kriterijais, bet neretai suveikdavo ideologiniai saugikliai, simpatijos, antipatijos. Menkesnio kūrybingumo atstovai, norėdami pateikti į respublikines dailės parodas, rinkdavosi konjunktūrines temas, nepamesdavo ideologinių orientyrų: reikia ar nereikia pripaišydavo vėliavėlių, pionierių kaklaraiščių, raudonarmiečių kepurių, penkiakampių, ir tuomet meno tarybos nariai sutrikdavo. Tekdavo daryti reveransą ideologijai ir užsimerkti prieš nemeniškumą: „žmogus taip nuoširdžiai myli sovietų valstybę“, ja didžiuojasi, negi atmesi?
Žymūs menininkai, pelnę pagarbą tarp savųjų ir priklausantys nerašytai, bet visiems dailininkams gerai žinomai pirmaujančiųjų grupei, turėjo ne tik meninį, bet ir moralinį autoritetą, aukštą pasitikėjimo koeficientą. LDS sekcijų nariai grafikai kliovėsi Vytauto Valiaus, Rimtauto Vincento Gibavičiaus nuomone, patarimais, grafikai ir tapytojai vertino, gaudė Vinco Kisarausko ištartą žodį, pastebėjimą. Ypač Valius, Gibavičius buvo itin komunikabilūs, mėgstami įvairių kartų dailininkų, nes su jais būdavo galima pasikalbėti, išreikšti abejonę, gauti patarimą. Moderniau nusiteikę menininkai stebėjo Kisarausko meninius eksperimentus, kūrinius ir jis savo pavyzdžiu pastūmėjo daugelį į modernesnę raišką. Antanavičius vis prisimindavo, kad į mėgstamą koliažą, asambliažą jį pastūmėjo Kisarausko kūriniai, kad ir neeksponuojami parodose, bet esantys dirbtuvėje.
Išskirtinę pagarbą buvo pelnę Algirdas Steponavičius ir Birutė Janina Žilytė, bet jie patys laikėsi atokiau nuo šurmulio ir į juos buvo žvelgiama iš toliau.
Tapytojų gretose ypatingą autoritetą buvo pelnę Antanas Gudaitis (1904–1989) ir Jonas Švažas (1925–1976). Kai Vizgirda dėl okupacijos emigravo, tapo išeivijos dailininku, Gudaitis buvo gyvas ir vienintelis tarpukario arsininkų tradicijos tęsėjas, paryžietiško gyvenimo būdo ir bendravimo stiliaus atstovas. Švažas turėjo didžiulį autoritetą tarp oficialios dailės atstovų ir buvo pelnęs menininkų bendruomenės pripažinimą dėl išskirtinių organizacinių, komunikabilumo sugebėjimų, mokėjimo suburti eilinius sekcijos narius, vadovautis racionalumu, priimant sprendimus. „Daug takto ir užsispyrimo parodė Švažas. Arsininkų laikais toks buvo Vizgirda. Po to ilgai tokio nebuvo, pasirodė Švažas, dabar vėl tokio žmogaus nėra.“ (5)
Nemaža dalis XX a. antrosios pusės tapybos klasikų, kurių kūrybinės biografijos nuo sovietmečio tęsėsi mūsų nepriklausomybės laiku, realizavo savo kūrybinių portretų „adaptaciją“ nepriklausomos valstybės sąlygomis. Tokią progą prarado anksti sovietmečiu mirę menininkai, pavyzdžiui, Jonas Švažas.
„Šlovingos“ akademistinio meno tradicijos tęsėjai
Sovietų sąjunga dailės gyvenimo modelį ir veikimo principus perėmė iš Imperatoriškosios Peterburgo dailės akademijos, XIX a. akademizmo forposto. Tik tuomet apdovanotasis didžiuoju aukso medaliu susiruošdavo porai metų į Italiją grand tour, o sovietmečiu į Romą, į SSSR akademikų vilą vykdavo tik oficialaus dailės gyvenimo šulai, pavyzdžiui, Gediminas Jokūbonis. Ir dar su šeimos nariais.
Sovietmečiu dailininkų elito monolitas kontroliavo visą meninį gyvenimą – nuo studijų iki mirties. Be jo nebuvo premijų, medalių, vardų ir kitokio konjunktūrinio „gėrio“. Vadovavimas iš „centro“ – Maskvos – vyko per LDS ir Dailės institutą. Tiesa, SSSR Dailės akademija retsykiais pasiduodavo tik meniškumo kriterijams. Sofija Veiverytė, vadovavusi Monumentaliosios ir dekoratyvinės dailės katedrai nuo 1968 m., dėsčiusi nuo 1948 m., niekaip negalėjo pelnyti profesorės vardo. Jį gavo tik 1982 m., nes prieš metus buvo apdovanota SSSS Dailės akademijos sidabro medaliu už „Jaunąją šeimą“ (sūnaus Mariaus su žmona ir vaikais grupinį portretą) ir jai buvo paskirta SSSR valstybinė premija. Tai buvo išimtis: „centro“ apdovanojimai padėjo įsitvirtinti Dailės institute tapytojai, sovietmečiu priklausiusiai Lietuvos oficialios dailės elitui, nors ir su išlygomis.
Tapyba ilgus sovietmečio metus buvo menų karalienė. Būti dailininku dar ilgai reiškė būti tapytoju, paišyti plakatą, tautinio kostiumo eskizą, iliustruoti knygą. Atvažiavę iš kaimo jaunuoliai norėjo būti tik tapytojais. Į tapybą stojo Liucija Šulgaitė, Vincas Kisarauskas, Saulė Kisarauskienė, Kazė Zimblytė, Valentinas Antanavičius ir daugelis kitų, bet nebuvo priimti. Nukreipta į keramiką Šulgaitė tapo mūsų keramikos ir porceliano klasike ir į tapybą daugiau nesiveržė. Kisarauskas per dvejus metus studijuodamas tekstilę taip ir neišmoko austi, bet pagaliau ištrūko nuo audimo staklių. Antanavičius buvo priimtas į grafiką, bet jam pavyko išsivaduoti, o įgytos techninės žinios padėjo aktyviai dalyvauti ekslibrisų parodose. Pokariu ir 7-ajame dešimtmetyje į tapybą LSSR valstybiniame dailės institute stodavo po keliolika į vieną vietą.
Keista situacija buvo susiklosčiusi tekstilės srityje: vienais metais stojančiuosius priimdavo į tekstilės, kitais – rūbų modeliavimo specialybę Nors ir vadinosi anuomet dailiosios tekstilės specialybė, bet absolventai ilgai buvo rengiami tik darbui fabrike (kurti audinių raštus, marginti medžiagas ir pan.). Trejus studijų metus tekstilininkai nuolat kopijuodavo lovatiesių, kuparų ir kitus raštus ir į langelius komponuodavo naujas, t. y. liaudiško stiliaus, kompozicijas. Nors mūsų tekstilės dailininkai darbuodamiesi fabrikuose sukūrė puikių naktinių užuolaidų, staltiesių, interjero dekoro elementų, turėjo praeiti laiko, kad būtų suvokta, jog tekstilininkas – irgi menininkas.
Baigusius tekstilę paskui neretai skirdavo į Modelių namus. Juose mūsų žymioji tekstilininkė Danutė Kvietkevičiūtė (1939–2023) dirbo dešimt metų. Modelių namuose darbavosi Irena Vabalienė ir kiti. XX a. 7-ajame dešimtmetyje pradėjus plisti susidomėjimui gobelenais, išdrįso darbus fabrike mesti Mina Levitan-Babenskienė (1932–2025), Danutė Kvietkevičiūtė ir kt. Sieniniai rankiniu būdu austi gobelenai buvo priimami į dailės parodas, dailininkai gaudavo užsakymų ir atsirado tikroji meninė tekstilė. Lietuvos, Latvijos ir Estijos tekstilininkai pasiekė neregėtas menines aukštumas, nes kitose respublikose, Maskvoje, Leningrade tekstilės dailininkas piešdavo tik eskizą, o ausdavo kiti. Tokie tekstilės kūriniai meninės vertės – tai tebuvo išdidintų paveiksliukų perkėlimas į tekstilės mediją. O Baltijos šalių menininkės, ilgus mėnesius vykdydamos užsakymus, pakeliui prisigalvodavo įterpti naujų medžiagų (varinę vielą, kempines, sizalį, sintetikos pluoštus ir t. t.). Kūrybiniu išradingumu pasižymėjo Marijos Švažienės, Danutės Kvietkečiūtės, Juozo Balčikonio, Vlado Daujoto, Minos Levitan-Babenskienės ir kitų gobelenai. Atsirado ne tik reljefinės formos, tekstūriniai eksperimentai, bet kūriniai įgijo trimatiškumą.
XX a. 7–8 dešimtmetyje, kai dailėtyra „stojosi“ ant kojų, dailininkai daug rašė apie vienas kito kūrybą. Tekstus katalogams, albumams rašė tapytojai Augustinas Savickas, Vincas Kisarauskas, Leonardas Tuleikis, skulptorius Konstantinas Bogdanas (1953–1956 Leningrade baigė aspirantūros studijas, įgijo menų kandidato laipsnį) ir kt. „Neįvykę“, „neišsipildę“ menininkai – Vilius Uloza, Algirdas Dūda ir kt. perėjo į dailėtyrininkų gretas. 1969 m. į Dailės institutą buvo priimta pirmoji dailėtyrininkų laida, o iki tolei situaciją taisė neakivaizdines dailėtyros studijas baigę absolventai (Gražina Kliaugienė ir kt.), Maskvoje, Leningrade studijas baigę Stasys Budrys, Leonas Jasiulis, Genovaitė Kęstutytė, Jonas Umbrasas, Nijolė Tumėnienė.
Vilniaus centras ir regionai
Šalia seniausio 1944 m. įsteigto LDS Kauno skyriaus pradėta steigti skyrius regionuose. 1967 m. dailininko Kazio Naruševičiaus iniciatyva įkurta Panevėžio vaikų dailės mokykla, po metų – Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio sekcija, vėliau pervadinta LDS Panevėžio skyriumi, kuriam iki 1983 m. tapytojas ir vadovavo. 1969 m. įkurta Klaipėdos vaikų dailės mokykla (nuo 2006 m. Adomo Brako vardo), o 1973 m. – LDS Klaipėdos skyrius. 1975 m. įkurtas LDS Šiaulių skyrius, Šiaulių dailininkų organizacija.
Norėdamas įsitvirtinti ir išlikti oficialiame sovietmečio meniniame lauke, tapytojas Valentinas Antanavičius pasirinko išgyvenimo strategiją – tapė kultūrininkų portretus. Tai suteikdavo galimybę patekti į grupines parodas ir netgi sulaukti pirkėjų. Antanavičius pagarsėjo aliejumi nutapytais rašytojų portretais: Juozo Apučio (1977, LNDM), Jono Mikelinsko (1980, LNDM), Romualdo Lankausko (1977, LNDM, parodoje nebuvo eksponuotas), dramaturgo Juozo Grušo (1985, NČDM). Šie portretai gana dideli, netgi, sakyčiau, monumentalūs, ir tikrai vertingi žanro požiūriu. Ypač Apučio portretas, kuris, norisi sakyti, rupiai nudrėbtas.
Antanavičius, kaip ir architektas Linas Leonas Katinas, dalyvavo akvarelių parodose. Su akvarelės darbais sovietmečiu buvo lengviau patekti į respublikines vaizduojamosios dailės parodas, nes konkurencija Akvarelės skyriuje buvo menkesnė nei tapyboje (dažnai buvo skiriamos ne prestižinės patalpos, o holas, koridorius, koks nors praėjimas). Bet svarbiausia, kad čia buvo santykinai daugiau laisvės, nes ideologinė kontrolė buvo ne tokia griežta kaip tapyboje. Tuo pasinaudojo ne tik Antanavičius, bet Katinas. Nors reikia pripažinti, kad vadinamoji sausoji akvarelės technika: aiškus piešinys, lokalios, t. y. atpažįstamos, įvardijamos spalvos, darė rūpesčių tokią techniką pasirinkusiems menininkams. Sovietmečiu Lietuvos akvarelėje buvo įsitvirtinusios šlapios akvarelės: dažnokai tamsokų žemės kilmės dažų, ochrų deriniai, daugiau ar mažiau atkartojantys ekspresionistinę tapybos tradiciją aliejinėje tapyboje. Aptirpęs piešinys su minkštai išsiliejusiais kontūrais, sunkiai įvardijamų spalvų ir atspalvių peizažai, vadinamieji koloristiniai, taip pat – natiurmortai (neretai su liaudies skulptūromis) – toks buvo meniškos akvarelės kanonas. Todėl akvarelės kanone įsitvirtino Ignas Budrys, kurio akvarelės buvo panašaus kolorito kaip tapyba, o Algimanto Švėgždos akvarelės liko beveik nepastebėtos, nes atrodė tinkamos veikiau architektui ar pagalbiniams darbams.
Ekslibriso kūrėjai turėjo galimybę pateikti net į tarptautines ekslibrisų parodas, kai jų ekslibrisai laiškuose perskrisdavo geležinę užkardą. Kol ideologai susigaudė, Antano Kmieliausko, Valentino Antanavičiaus, Gražinos Didelytės ir kt. ekslibrisai ne tik pasiekdavo tarptautines ekslibriso parodas, bet pelnė svarbių apdovanojimų, jų kūriniais susidomėjo užsienio ekslibrisų kolekcininkai.
Grupinės parodos: svarbios ir nesvarbios
Meninių teritorijų ekspansyvaus plėtimosi ženklai
Respublikinėje jubiliejinėje dailės parodoje „Lenino keliu“, skirtoje Lenino gimimo 100-osioms metinėms (1970), Švėgžda dalyvavo rinkdamas reikiamus stojant į LDS taškus. Akvarelės skyriuje eksponavo kuklų, niekaip neatliepiantį parodos fanfarų skambesio darbelį „Moteris su skarele“. Šioje „raudonoje vėliavinėje“ parodoje jo mokytojas Gudaitis eksponavo keturis „neutralios“ tematikos darbus, vienas jų – „Studento Algimanto Švėgždos portretas“ (1964) (6).
Švėgžda buvo vienas aktyvių Jaunųjų dailininkų ir dailėtyrininkų susivienijimo įkūrėjų. Susivienijimas sumanytas tarsi tiltas, leidžiantis lengviau įsijungti į LDS veiklą. Patekti į ją buvo nelengva. Remiamas prof. Kazimiero Morkūno, globojančio šio junginio veiklą, Švėgžda tapo pirmininku ir 1969–1976 m. vadovavo. Autoritetingą ir charizmatišką dailininką palaikė jaunoji karta, o vėliau ir dailininkų bendruomenė. 1974 m. menininką priėmė į LDS: buvo jos valdybos, komisijos darbui su jaunaisiais dailininkais ir Tapybos sekcijos biuro narys. 1975 m. tapytojas buvo III Baltijos šalių (Vilniaus tapybos) trienalės organizacinio komiteto pirmininkas ir žiuri narys.
Norint tapti LDS nariu, dailininkams buvo privaloma dalyvauti svarbiose grupinėse ir respublikinėse parodose. Vėliau prie šių reikalavimų prisidėjo ir sąjunginės parodos, kur atranka į sovietų respublikų renginius, organizuojamus iš „centro“ (Maskvos), buvo dar griežtesnė.
Tris kartus sovietmečiu dailės kūrinių parodos iš „centro“ pasiekė Vilnių. Vilniaus Dailės parodų rūmuose buvo surengtos didžiulės vadinamųjų broliškų respublikų ekspozicijos (1972 – tematinio paveikslo, 1974 – portreto, 1976 – peizažo). 1974 m. sąjunginėje portreto parodoje „Draugystė“ Lietuvai atstovavo 16 tapytojų, iš kurių jauniausi buvo Stasys Eidrigevičius (1949), Rimas Bičiūnas (1945) ir Algimantas Švėgžda (1941). Šalia įtaigių Vytauto Ciplijausko, Antano Gudaičio ir Sofijos Veiverytės kūrinių jaunieji pasirodė solidžiai ir moderniai: Eidrigevičius eksponavo „Tetą Elžbietą ir motiną pavėsyje“ (1974), Švėgžda – du portretus: „Gabrielė“ (1972) ir „Jonas Kubilius“ (1973). Dalyvavo Algimantas Švėgžda ir sąjunginėje peizažo parodoje (7).
Grupinių parodų sovietmečiu buvo mažai, viena ar dvi apžvalginės per metus, o pirma personalinė įprastai buvo rengiama artėjant prie pirmojo jubiliejaus – penkiasdešimtmečio (8). Mintis surengti grupinę tapybos parodą kilo Švėgždai, jis ir sudarė katalogą. Buvo pakviestas tapytojas Algirdas Taurinskas, netrukus iš Vilniaus išsikėlęs gyventi į Elektrėnus, paskui į Klaipėdą (9). Vėlesnės grupinės tapytojų parodos įtvirtino keturių dailininkų grupės, Ketverto ar Ketveriukės, pavadinimą. Sovietmečiu buvo įmanoma jungtis tik po LDS vėliava, galima buvo priklausyti atskiriems tapybos, skulptūros, grafikos ir kt. „cechams“. Ši neoficiali, neformali grupė, kaip ir kitos, buvo traktuojamos ne kaip bendraminčių, o kaip bendramokslių.
Čiurlioniška trajektorija 1975-aisiais buvo ganėtinai patraukli. Parodoje Švėgžda eksponavo du kūrinius: „neutralų“, adaptuotą čiurlioniškai temai „Vakaras. Už lango“ (1975) (10), o „Pasveikinimas M. K. Čiurlioniui“, regis, gimė lyg privaloma, valdžios ir ideologijos nuleista iniciatyva pagerbti Čiurlionį. Kažin ar Švėgžda būtų būtent tada nutapęs šį paveikslą, skirtą kompozitoriaus ir dailės klasiko jubiliejui, jeigu nebūtų organizuojama kasmetinė respublikinė vaizduojamosios dailės paroda su patraukliu devizu. Menininkai stengėsi dalyvauti kiekvienoje parodoje, jei įveikdavo vaizduojamosios dailės meno tarybos atrankos sietą.
XX a. 8-ajame dešimtmetyje įvyko dvi didelės respublikinės parodos, ideologiškai nespaudžiančios menininkų. Pirmoji – Vilniuje, Dailės parodų rūmuose, jau minėta čiurlioniškoji (11) (1975), o antra – „Vilniaus universitetas Lietuvos dailėje, 1579–1979“ (1979), dedikuota mūsų Alma Mater įkūrimo 400-osioms metinėms. Būtent šiose parodose simbolių, metaforų, asociatyvaus mąstymo kūriniais asmeniškiau skleidėsi autorių meninė mąstysena. Tai buvo kūrėjams lyg laisva tema privalomų ir griežtai ideologiškai apribotų temų rate. Reikėtų prisiminti vieną kultūrininką, kuriam Vilniaus universitetas Sarbievijaus kieme šalia Česlovo Milošo, Justino Marcinkevičiaus ir Marcelijaus Martinaičio galėtų pritvirtinti memorialinę lentą. Jis įrengė audiolaboratoriją, bet svarbiausia – mokėjo patarti tuometiniam rektoriui Jonui Kubiliui, kaip papuošti Vilniaus universitetą. 1979 m. buvo rengiamasi švęsti 400 metų įkūrimo jubiliejų. Albinas Kentra sukvietė savo gerus pažįstamus menininkus, ir ačiūdie, kad jo draugai buvo patys geriausi Lietuvos menininkai: Rimtautas Vincentas Gibavičius, Petras Repšys, Antanas Kmieliauskas, Šarūnas Šimulynas, Vytautas Valius, Paulius Lantuchas, Stanislovas Kuzma ir kiti. Pagalvokime, o juk galėjo Kentra pažinti ne šiuos menininkus! Pats nešiojo Repšiui, Gibavičiui kalkių kibirus, sukiojosi aplinkui, gal reikėtų kokios pagalbos... Šiandien monumentalūs dekoratyvūs kūriniai, puošiantys universiteto ansamblį, yra itin vertingi XX a. antrosios pusės menininkų kūriniai viešose erdvėse.
Pirmąjį pokario dešimtmetį vyravusią brigadinę (t. y. kelių dailininkų) tapybą pakeitė atšilimo laikotarpio „komunalinės“ parodos. Kauno skyrius, norėdamas pagerbti jubiliatus, bet stokodamas parodų erdvių ir katalogų visiems, pradėjo rengti suneštines parodas, kurias galima pavadinti komunalinėmis. Perfrazuojant Alfonsą Lingį – tai „nieko bendro neturinčiųjų bendrijos“ parodos. 1969 m. buvo organizuota tapytojo A. Kukujevo 50-metį ir trijų 60-metį į švenčiančių jubiliatų – skulptoriaus Alfonso Janulio, Henriko Rudzinsko ir tekstilininkės Alydos Vilbrantaitės paroda. Išleistas vienas katalogas. Du skulptoriai, du tapytojai, vienas pramoninės grafikos atstovas, viena tekstilininkė. Gal geriau negu nieko, bet...
Baigusieji Kauno valstybinį taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą 1951 m., dar iki susijungimo su Vilniaus dailės institutu, 1971 m. surentė grupinę parodą. Toje laidoje buvo 28 menininkai, tarp kurių tapytojas Mečislovas Ostrauskas, skulptorius Konstantinas Bogdanas, grafikė ir tekstilininkė Bronė Valantinaitė-Jokūbonienė, tekstilininkė Marija Žuklienė. Tokios parodos buvo svarbios patiems absolventams, bet didesnio įdomumo pasiūlyti negalėjo.
Personalinę parodą galėdavai rengti pirmojo jubiliejaus 50-mečio proga, ir tai ne kiekvienam tekdavo prestižinės patalpos ir garbė. Kadangi sovietmečiu LDS buvo vienintelė dailininkus vienijanti profesinė institucija, kūrybinių grupių poreikį iš dalies kompensavo vadinamosios kurso draugų parodos.
Buvo galima daugiau ar mažiau atsiduoti svajonei, vizijai, tiesiog kamerinio ir poetiškesnio gyvenimo vaizdavimui, atseikėti ir realizuoti kūryboje modernėjančios kūrybos siekius.
XX a. antrosios pusės Lietuvos dailės istoriją sudaro lyg ir pavienės dailininkų kūrybinės istorijos, nes priklausomybės metais grupių, grupuočių, susivienijimų būti negalėjo. Tapyboje įsitvirtinusi ketveriukė (Algimantas Švėžgda, Algimantas Kuras, Kostas Dereškevičius ir Arvydas Šaltenis) ir penkiukė (Henrikas Natalevičius, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys, Romanas Vilkauskas ir Bronius Gražys) – tikrai neįprasti meninio gyvenimo reiškiniai. Vilniaus Pamėnkalnio galerijos iniciatyva 2009 m. pradžioje nuspręsta surengti penktąją penkiukės parodą, tai duoklė Lietuvos tapybos istorijai. O tos idėjos įkūnijimo sunkumai, bendri organizaciniai, leidybiniai rūpesčiai ir tada, ir dabar didžia dalimi gulė ant Mindaugo Skudučio pečių.
Formaliai žiūrint, tai buvo grupinė penkių tapytojų paroda. Kūrinius neretai eksponuodavo du, trys, keturi ar daugiau kūrėjų, bet jų ekspozicijos neįsiminė kaip nerašyti jaunos kartos menininkų manifestai. Pirmoje 1977 m. parodoje dar nedalyvavo Henrikas Natalevičius. O du „atsitiktiniai“ pakeleiviai, neišlaikę tempo, lygio, po šios parodos atkrito. Taip „kuklus“, toks įprastas tais metais mėginimas surengti ataskaitinę kurso parodą baigėsi penkiukės susibūrimu.
Priklausomybės laikų Dailės fondo salone, liaudyje anksčiau vadintame Petro Cvirkos galerija (juk galerijų tuomet irgi būt negalėjo), buvo rengiamos parodos, dar „nepriaugusios meninio lygio“, kad galėtų būti eksponuojamos Lietuvos dailės muziejuje ar Vilniaus Dailės parodų rūmuose. Penkiukės surengtos parodos Vilniuje, Dailės fondo parodų erdvėje (1977, 1980, 1986), ir Šiaulių dailės parodų rūmuose (1983) įtvirtino kitonišką lietuvių tapybos supratimą. Tai nebuvo vienmintiškas, stilistiškai vienmatis plastinis požiūris. Ir patys tapytojai suvokė: „kažkokia nematoma gija vienijo mus, ją visi bijojom nutraukti. Kažkaip suaugom, atsirado pagarba vienas kitam ir vienas tikslas.“ (12) Kaip dabar būtų galima apibūdinti šią nematomą, bet taip aiškiai juntamą ir visus penkis tapytojus vienijančią giją?
Prie tapybos žanrų negrynumo nemažai prisidėjo penkiukė, kur kiekvienas tapytojas pateikė netikėtas žanrų jungtis. Skudutis žavėjosi ir žavisi „sužmogėjusiais peizažais ir supeizažėjusiais žmonėmis“. (13) Vilkauskas sunatiurmortino ne tik interjero žanrą, bet apskritai paveikslą. Sližys savitai suportretino, o vėliau nuportretino figūrinį paveikslą. Natalevičius tapė žmogagyvius, kurie laukymėse ar paslaptingame interjere gyveno intensyvų ir mums sunkiai nuspėjamą gyvenimą. Gražys irgi dažnai suanimalistindavo figūrinę kompoziciją. Žinoma, šiais laikai grynumo ir negrynumo klausimai tikrai yra už kritikos susidomėjimo ribų. Tačiau kelionėje į šiuolaikinį tapybos stovį penkiukė irgi nemažai nusipelnė. Nors Skudučio ir Sližio kūriniai buvo kritikuojami, ankstyviausi muziejinėje kolekcijoje yra būtent du Mindaugo (1975) ir šeši Raimundo (1976–1978) darbai. Šių dviejų tapytojų kūriniai anksčiausiai buvo ekspertų pastebėti ir įsigyti.
Fotografinio realizmo kūrėjų – ketveriukės – atstovo Švėgždos, vėliau Vilkausko kūriniai sunkiai skynėsi kelią tapybos lauke, kaip neatitinkantys, labiausiai konfrontuojantys su Lietuvos tapybos supratimu (emocionalumas, koloristinė ir ekspresionistinė, apskritai, gudaitiška tapybos mokyklos tradicija). Romano paveiksluose būta ir iliuzinio „langelio“ atvėrimo dvimačiame drobės paviršiuje, tikrų akies apgavysčių, slėpiningos nuotaikos kūrimo ir kitokių gudrių dalykų.
Taip XX a. antrosios pusės dailės istorijoje, be grafikų trijulės ir skulptorių šešiukės, svarbiausios būtų dvi tapytojų grupės – ketveriukė ir penkiukė.
1964 m. Dailės instituto skulptorių laida Dmitrijus Jefremovas, Romas Kazlaukas, Vytautas Mačiuika ir Violeta Skirgailaitė surengė savo pirmojo kūrybinio dešimtmečio parodą ataskaitą 1974-aisiais. Kazlausko iš granito iškalta skulptūra buvo pastatyta viename iš Vilniaus centrinių skverų, o Mačiuikos diplominis darbas, taip pat iškaltas iš granito, memorialinis paminklas Dariui ir Girėnui po ketverių metų buvo pastatytas Kaune.
1979 m. įvyko pirmoji respublikinė medalių ir mažosios plastikos paroda. Aloyzas Smilingis, 1963 m. baigęs grafikos mokslus, buvo vienas tų, kurie pralaužė „cecho“ sienas. 1980 m. jis dalyvavo Rygos skulptūros kvadrienalėje, buvo apdovanotas diplomu.
1981 m. įvyko nemažos svarbos skulptorių trijulės paroda. Dekoratyvinės plastikos paroda buvo didelis iššūkis nusistovėjusioms parodų rengimo tradicijoms. 1965 m. grafiką baigė ir Šarūnas Šimulynas, bet jis kūrė vitražus, sieninę tapybą Vilniaus universitete. Lionginas Virbickas mokėsi „techase“ medžio apdirbimo specialybės, tęsė liaudies kalvystės liniją (juodojo metalo darbai interjere ir eksterjere). Tuomet visi skersakiavo į skulptoriaus, nebaigusio aukštojo meno mokslo, kūrybą.
1983 m. įvyko respublikinė skulptūros paroda, kur dalyvavo tapytojai Algimantas Švėgžda, Raimundas Sližys ir kiti. 1984 m. surengta pirmoji respublikinė medalių paroda (apdovanojimus pelnė dailėtyrininkas Antanas Olbutas, skulptoriai Dovydas Zundelovičius, Skaistė Žilienė). Meno žmonės drąsiau ieškojo savo vietos, kaip minėjome, iš dailininkų pereidavo į dailėtyrininkų sritį, o dailėtyrininkas Antanas Olbutas išmėgino jėgas skulptūroje, medalio mene. Menininkas Stasys Kuzma pridūrė: „Mažomis formomis galima kalbėti apie pačius subtiliausius dvasios niuansus, paliesti pačias intymiausias asmenybės gyvenimo puses [...]. Mažoji skulptūra gali padėti reabilituoti gyvenimui daugelį žmonių tarpusavio santykių, etikos ir moralės klausimų, atskleisti asmenybės paslaptingąją pusę, kuri seniai laukia vienintelio jai galimo atpirkimo – menu.“ (14) G. Karalius „Vaisių“, „Figūrą“ ir kt. svarbius skulptūros istorijai kūrinius. 1986 m. Petras Repšys rašė kataloge, kad ne tik Dailės institute, bet LDS galėtų būti medalininkų sekcija. (15)
XX a. 9-ajame dešimtmetyje į grupines parodas ėmė burtis skirtingų dailės sričių atstovai. Tai buvo naujiena. 1985 m. tokia neįprastos sudėties paroda įvyko LSSR meno darbuotojų rūmuose. Čia dailininkai poetai pristatė poeziją, tapybą, skulptūrą: Audrius Dzikaras, Leonardas Gutauskas, Rūta Katiliūtė, Vytautas Mačiuika, Antanas Martinaitis, Arvydas Pakalka, Algis Skačkauskas, Arvydas Šaltenis, Vytautas Šerys, Šarūnas Šimulynas.
Atšilimo pradžioje Lietuvos menininkai ėmė ieškoti įvairesnių meninės raiškos galimybių ir saviraiškos laisvės. Kaip ir Vakarų modernizmo epochos apyaušryje, kai dailininkai ėmė neišsitekti atskiros dailės rūšies, žanro apibrėžtyje, panašiai nutiko Lietuvoje. Atšilimo laikotarpiu dailininkai neįtilpo jiems atrėžtose teritorijose, pradėjo laužyti LDS sekcijų cechų užtvarus. Skulptoriai norėjo tapyti, raižyti, eiliuoti, o tapytojai – išmėginti jėgas grafikoje ir t. t. Dailės institute vyravo nuomonė, kad susipažinti su įvairių dailės rūšių galimybėmis gali tik pedagoginės dailės specialybę norintys įgyti būsimi mokytojai. Į kitus buvo žiūrima kreivai, net netoleruojami studentų mėginimai pereiti iš monumentaliosios tapybos į molbertinę tapybą. Rūšių ir žanrų purizmo laikotarpiu atrodė, kad tapytojams grafikos technikos turi visai nerūpėti ir atvirkščiai. „[...] buvo nelengva, nes labai bijojome prof. V. Jurkūno, kuris, pamatęs kitų fakultetų studentus dirbant grafiką, labai pykdavo; rėkdamas išvijo skulptorių Kazį Valaitį, spausdinusį savo graviūras.“(16)
Monotipiją kuriant galima naudoti įvairiausius dažus: akvarelę, guašą, temperą, akrilą, aliejinius dažus, ofortinius ir tipografinius. Beveik netiražuojama unikali monotipijos technika suteikė menininkams išsvajotą laisvę – tapybos ir grafikos raiškos priemonių jungtį. Retsykiais monotipija papildoma aliejine pastele, guašu, aliejiniais ar temperos dažais. Monotipija sudomina dailininką tuomet, kai jis ilgisi spalvų, faktūrų, neišsitenka senojoje kūrybos vagoje ir veržiasi pirmyn. Atspaudas nori nenori pateikia spontaniškos ir ne itin prognozuojamos technikos ne tik privalumų, itin svarbų XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigos ir 7-ojo dešimtmečio dailėje. Moliotipijos technika į vieną būrelį suvedė keletą menininkų – Alfonsą Ambraziūną ir Vytautą Šerį. Skulptorius Ambraziūnas, anot dailėtyrininko Stasio Budrio, „surado“ save būtent moliotipijose. Jo, kaip monotipijos technikos pirmeivio, poziciją įtvirtino ir Vinco Kisarausko rašinys apie Vytauto Šerio monotipijų (1962–1967) parodą Vilniuje, „Dailės“ salone. (17)
Septintojo dešimtmečio pradžioje pradėtos intensyviai rengti respublikinės ir teminės ekslibriso parodos („Muzika ekslibrise“, „Vilniaus universitetas ekslibrise“ ir kt.) suteikė galimybę grafikams, nenorintiems ir nesugebantiems kurti estampų, naudoti mažą formatą.
Pradėta galvoti, kad vien grafikų sekcija, tokia gausi, turėtų jungti skirtingų specializacijų grafikus. Grafikai turėjo ekslibriso sekciją, 1986 m. vienijusią apie 80 menininkų. Kasmet vykdavo respublikinės ekslibriso parodos, kas dvejus – Baltijos šalių ekslibriso bienalės. 1993 m. vyko minigrafikos trienalė.
1978 m. respublikinė knygos meno apžvalginė (1945–1978) paroda pasirinko tokį atskaitos tašką, nes Lietuvos istorija ideologams prasidėdavo nuo sovietų valdžios „atkūrimo“. Būtų buvusi didžiausia klaida įskaičiuoti tarpukarį, sovietų valdžios tikras ar tariamas „įkūrimas“ buvo 1919 m., o „atkūrimas“ – 1940-aisiais. Tai istorijos trumpinimas, falsifikavimas, slėpimas, kaip ir pavadinimai, pavyzdžiui, „Sovietinis Žemaitijos kaimas“.
XX a. 9-asis dešimtmetis žymi tam tikras smulkėjimo, skaldymosi į atskiras specializacijas laiką.
XX a. antrosios pusės Lietuvos dailėje turime keletą pavyzdžių, kai stiprūs fiziniai negalavimai, sunkūs ligų padariniai menininkams trukdė ne tik kurti, bet ir gyventi. Kurti (gal ir patetiškai skamba) buvo tolygu gyventi. Gyvenimas be kūrybos neturėjo prasmės: būtent kūrybos procesas, kasdienė meninė veikla leido pajusti, kad dailininkas, nors ir sunkiai, bet dar gyvena. Algimantas Švėgžda ir Stanislovas Kuzma – du didžiausios pagarbos už titaniškas valios pastangas kurti verti menininkai: nors ligos buvo fiziškai prilenkti, dvasiškai jie liko neįveikti ir kūrybingi iki paskutinio atodūsio.
Summary in English
A FLY BUZZING IN THE FIST OF THE OCCUPIER: THE ACTIVITIES OF THE LITHUANIAN ARTISTS' ASSOCIATION, 1955-1987
Using the words of the father of the well-known Lithuanian painter Romanas Vilkauskas about occupied Lithuania – “a fly buzzing in the fist of the occupier” – VAA professor Dr. Ramutė Rachlevičiūtė discusses the activities of the Lithuanian Artists’ Association from 1955 to 1987.
Following Stalin’s death in 1953, the heavyweight totalitarian state apparatus slowed down; however, due to inertia, the movement towards a short-lived thaw was sluggish. Between 1959 and 1960, many of our most prominent artists, particularly painters, had not yet freed themselves from the paralyzing influence of Stalinist-style socialist realism.
The article contains a wealth of information on what Lithuanian art was renowned for in the Soviet Union, the aspirations of artists in a society lacking information, art, and material goods, and how creativity provided a partial sense of freedom despite the restrictions.
The article provides valuable insights into the state of Lithuanian painting from the 1950s to the 1980s. R. Rachlevičiūtė argues that, by the mid-1960s, notable developments in painting could be seen not only in Lithuania and Moscow. At the beginning of the Thaw, as people gradually “remembered” or learnt the principles of Impressionism and Post-Impressionism, Juzefa Čeičytė was the first to take the step of strongly abstracting forms into abstraction. She was viewed with leniency because she was not a “pure” painter, but a theatre and cinema artist. She is not the only Lithuanian abstract artist.
In her article, the art historian discusses the work of the “glorious” continuators of the academic art tradition, the painful dualities of human feelings during the Soviet era, and the main training grounds for artists: the M. K. Čiurlionis School of Art and the Art Institute. She also considers the contribution of the Justinas Vienožinskis School of Art in Vilnius and the Stepas Žukas Technical School in Kaunas to nurturing new generations of artists.
(1) Tapytojo Romano Vilkausko tėvo žodžiai apie okupuotą Lietuvą. Iš pokalbio su Romanu Vilkausku 2016-5-23. Autorės archyvas.
(2) Marija Drėmaitė. Svajonių fabrikai? Industrializacijos palikimas Baltijos jūros regione (1945–1990), modernizacija ir industrializcija kultūros istorijos požiūriu. In Darbai ir dienos, Nr. 52, p. 141–157.
(3) Marcelijus Martinaitis. Mes gyvenome. Biografiniai užrašai. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, p. 30.
(4) 1948–1959 m. – Telšių taikomosios dailės vidurinė mokykla, 1959–1989 m. – Telšių taikomosios dailės technikumas, 1989–1998 m. – Telšių aukštesnioji taikomosios dailės mokykla, 1998–2003 m. – Vilniaus dailės akademijos Taikomosios dailės skyrius. Nuo 2003 m. – Vilniaus dailės akademijos padalinys.
(5) Antanas Gudaitis. In Vladas Žukas. Jonas Švažas prisiminimuose. Vilniaus universiteto leidykla, 2003, p. 40.
(6) Kiti trys paveikslai: „Iš darbo“, „Mergina su pakelta ranka“ ir „Seno vyro portretas“ (visi 1969).
(7) Vasara, 1973. Kartonas, aliejus, tempera, 100 × 160. Signuota AD: Švėgžda 73. LDM T-5653.
Eksponuota 1976 m. peizažo parodoje Vilniuje, Dailės parodų rūmuose, žr. Sąjunginė peizažo paroda „Draugystė“ = Всесоюзная выставка пейзажа „Дружба“, [įž. str. Prano Gudyno]: Vilnius: Lietuvos TSR dailės muziejus, 1976, p. 17.
(8) Pagal užsitarnavimo valdžiai laipsnį buvo skiriama ne tokia svarbi arba prestižinė erdvė Lietuvos (tuomet Vilniaus) dailės muziejuje ar jo filiale – Vilniaus dailės parodų rūmuose.
(9) Išskyrė ne tik ir ne tiek atstumas, bet Taurinsko tapybos samprata ėmė skirtis nuo ketverto narių. Buvo galvota į grupę pasikviesti tapytoją Liną Katiną. Svarstyta dar viena kita kandidatūra. Iš autorės pokalbio su Algimantu Kuru, 2016-10-18. Autorės archyvas.
Kritikai pradžioje pakrikštijo kvintetu, žr.: Uloza V., Tapytojų kvintetas, Literatūra ir menas, 1973-10-03, p. 11. Įdomu, kad buklete reprodukuotoje grupinėje tapytojų nuotraukoje tarsi simboliškai, lyg numatant neformalios grupės sudėtį ateityje, Algirdo Taurinsko nėra.
(10) Vakaras. Už lango. 1975. Kartonas, aliejus, 122 × 91,5. Signuota AK: Švėgžda 75. LDM T-6111. Eksponuota 1975 m. respublikinėje parodoje Vilniuje, žr. katalogą, in Respublikinė dailės paroda, skirta M. K. Čiurlionio gimimo 100-osioms metinėms, sud. G. Andriuškevičienė, Vilnius: Lietuvos TSR dailės muziejus, 1975, Dailės parodų rūmuose. Reprodukuota: Tapyba, kn. 5, sud. V. Ciplijauskas, įvad. N. Tumėnienės, Vilnius, 1981, reprod. 30; Литва: к 60-летию образования СССР, Москва, 1982, iliustr. 9; Пою мое Отечество, республику мою!: Литва, Москва, 1982, 1 reprod. lap.
(11) Respublikinė dailės paroda, skirta M. K. Čiurlionio gimimo 100-osioms metinėms [katalogas, sud. G. Andriuškevičienė]. Vilnius: Lietuvos TSR dailės muziejus, 1975, p. 22, il. 15.
(12) Romanas Vilkauskas. Dažais kvepiantis pasaulis // Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai. Romanas Vilkauskas. [Įž. str. Viktoro Liutkaus]. Vilnius, artseria, 2003, p. 49.
(13) Ten pat.
(14) S. Kuzma. p. 7.
(15) Pirmoji mažosios plastikos ir medalių paroda. 1986, p. 7.
(16) Autobiografija // Vincas Kisarauskas. Dienoraščiai, atsiminimai. [Sudarytoja Saulė Kisarauskienė]. Vilnius, Vaga, 1999, p. 8.
(17) V. Kisarauskas. Moliotipijose – pilkų dienų tyla // Pergalė, 1972, Nr. 6, p. 178.
Komentarai