Dr. Rasa Dargužaitė

DAILĖS KOMBINATŲ ISTORIJOS PUNKTYRAI

Sovietiniu laikotarpiu klestėję „Dailės“ kombinatai ir jų veikla dabar jau istorija. Kokį vaidmenį jie atliko? Viena vertus, tai buvo tikslingai sukurtas įrankis diegti ir tvirtinti sovietinei ideologijai, kita vertus – kombinatuose vystytas masinės produkcijos, interjero, parodų ekspozicijų architektūros dizainas. „Dailės“ kombinatų produkcija prisimenama kuruojant dizaino parodas, jose ėmė ryškėti šių dirbinių reikšmė ir vieta Lietuvos dizaino istorijoje.

Vilniaus „Dailės" kombinato naujų gaminių reklama, 1968, Antano Dilio nuotrauka, LCVA, 1-14430

Sovietmečiu gyvavęs terminas kombinatas dabar retai vartojamas ir gana svetimas, jam būdinga to laikotarpio, politinės santvarkos ir vietos specifika. Kombinatas (lot. combinatus – suderintas, sujungtas) – tai gamybinis susivienijimas, kurio veikimas pagrįstas skirtingų, bet susijusių pramonės šakų gamybos procesų sujungimu į vieną įmonę (1). Toks gamybos organizavimo principas naudotas visoje SSRS. Sovietų okupuotose kraštuose, taikant centralizuotos planinės ekonomikos principus, nacionalizuotos stambiojo ir smulkiojo verslo įmonės jungtos į dideles valstybines bendroves. SSRS ir LSSR po Antrojo pasaulinio karo veikė įvairių valstybinių pramonės šakų (tekstilės, maisto, baldų ir pan.) ir paslaugų (pavyzdžiui, buitinio aptarnavimo) kombinatai, kartu buvo įkurti vadinamieji dailės kombinatai, kur įvairios dailės sritys buvo sujungtos į vieną daugiafunkcį konstruktą.

Pirmiausia, siekiant steigti „Dailės“ kombinatus, buvo įkurtas LSSR Dailės fondas (2) pagal tipinius SSRS dailės fondo nuostatus (3). Jis buvo pavaldus LSSR dailininkų sąjungai ir priklausė SSRS dailės fondui. Pastaroji įstaiga, įkurta 1940 m. vasario 4 d. Maskvoje ir vadinta ūkine (kursyvas – R. D.) dailininkų organizacija, apėmė visų respublikų dailės fondus, taip pat ir LSSR. Jam priklausė gamybinės įmonės (kombinatai, fabrikai, dirbtuvės), parodų salonai, kūrybos namai, jis teikė materialinę paramą, rengė parodas (4).

LSSR Dailės fondas veikė kaip vadovaujamasis administracinis centras. Jį sudarė trys „Dailės“ kombinatai: Kaune (nuo 1945), Vilniuje ir Klaipėdoje (kaip savarankiški abu nuo 1946), salonų ir parduotuvių tinklas bei parodų fondas. Tad LSSR „Dailės“ kombinatai buvo vyraujančios politinės sistemos sukurtas gamybinis susivienijimas, jungiantis įvairių sričių specialistus: administracijos, kadrų, inžinerijos, gamybos planavimo, taip pat dailininkus, architektus, meistrus, amatininkus, darbininkus ir panašiai. Tai buvo stambiausios dailės įmonės, apimančios beveik visas dailės sritis, kur darbavosi įvairių sričių menininkai. Pavyzdžiui, leidinyje „Kauno dailininkai. Pėdsakai laike“ (5) pateiktos dailininkų biografijos liudija, kad kone kas antras Kauno menininkas buvo susijęs su kombinato veikla. 

„Dailės“ kombinatuose projektuotas ir įgyvendintas miesto aplinkos (aikščių, gatvių) dekoravimas, šventiniai (propagandiniai, dainų, sporto) renginiai, parodos, muziejų ekspozicijos,  visuomeninių pastatų interjeras ir eksterjero dekoras, kurti modeliai etalonai, skirti produkuoti masinėje gamyboje. Dirbiniai – keramikos, metalo, odos, tekstilės, gintaro, juvelyrikos, medžio, liaudies meistrų – eksponuoti Lietuvos ir užsienio parodose bei mugėse; realizuoti Dailės fondui priklausančiose parduotuvėse.

Jau pirmos sovietų okupacijos laikotarpiu valdžia suskubo įkurti jai pavaldžią dailės produkavimo įstaigą – 1941 m. įsteigtas „Dailės“ kooperatyvas (6), po Antrojo pasaulinio karo tapęs „Dailės“ kombinatų pagrindu. „Dailės“ kooperatyvą sudarė nacionalizuotos dirbtuvės, perimtas tarpukariu veikusios „Marginių“ (veikė 1930–1940) bendrovės funkcionavimo principas, gamybinė bazė, infrastruktūra ir žmogiškieji ištekliai. Todėl, „Dailės“ kooperatyvui nuo 1945 m. tapus kombinatu, cechai ir administracija toliau veikė įvairiuose sovietų nacionalizuotuose pastatuose. Vilniuje administracija telkėsi M. Gorkio g. 34 (dab. Pilies g. 32), metalo, medžio, odos, dekoratyvinio apipavidalinimo, iškabų ir reklamų cechas – Užupio g. 2. Įdomu, kad pastarasis pastatas paveldėtas iš tarpukariu veikusios lenkiškos Liaudies pramonės mugės (Bazar Przemysłu Ludowego, 1925), kur veikė administracija, sandėliai, audinių dažykla. Šį pastatą 1939 m. kartu su krautuve Pilies g. 8 perėmė „Marginių“ bendrovė, o 1941 m. atiteko „Dailės“ kooperatyvui. 

Vilniaus (aut. Teresė Lekienė), Kauno ir Klaipėdos kombinatų „Dailė" logotipai, in LTSR dailininkų sąjunga. LTSR dailės fondas (Vilnius: VAGA, 1980), il. 96-98

Vilniaus „Dailės“ kombinato vitražo krosnys buvo Antakalnyje, vėliau dvi krosnys perkeltos į uždarytą Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios Suzinų koplyčią Trakų g. 9 (7). Dabartinio Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejaus patalpose buvo vienas apipavidalinimo padalinių. Dar viena bažnyčia paversta „Dailės“ kombinato cechu – tai 1948 m. uždaryta Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia Užupyje, joje įsteigtas skulptūros cechas. Iš abiejų bažnyčios šonų buvo pastatyti priestatai, kuriuose įrengtos skulptorių studijos; choras ir zakristija taip pat naudotos studijoms. Bažnyčios salėje buvo keliamasis kranas, rūsyje įrengta katilinė, kuro sandėlis, išvestas kaminas (8). 1959 m. Dailės fondas kombinatui skyrė naujai pastatytas patalpas V. Grybo g., kur buvo įsteigtas estampo (grafikos dirbtuvių) cechas, jame tiražuoti lietuvių grafikų darbai (9).

Kaune administracija dirbo S. Daukanto g. 7, tapybos ir skulptūros cechas veikė Maironio g. 24, dekoratyvinio apipavidalinimo – Maironio g. 21, iškabų ir reklamų – Stalino pr. 66 (dab. Laisvės al.), medžio – Jonavos g. 29, keramikos – A. Kriščiukaičio g. 12, metalo – Vilniaus g. 33/35, tekstilės ateljė – Liepos 21-osios g. 2 (dab. Vasario 16-osios g.) ir dar keli tekstilės cechai skirtingose patalpose (10). 1959 m., pasak Kauno „Dailės“ kombinato direktoriaus Jono Grinkevičiaus, dirbta net penkiolikoje skirtingų vietų (11). Klaipėdoje administracija, gintaro ir tekstilės cechai veikė P. Cvirkos g. 7 (dab. Turgaus g.), tapybos, dekoratyvinio apipavidalinimo, iškabų ir reklamos – Montės g. 46 (dab. H. Manto g.) (12). Skirtingose miesto vietose esančios „Dailės“ kombinatų patalpos komplikavo ir sunkino kombinatų darbą. Todėl XX a. 7-ajame deš. buvo nuspręsta statyti naujus, specialiai pritaikytus „Dailės“ kombinatų veiklai industrinius pastatus: Kaune – K. Markso g. 2 (dab. Jurbarko g.), Vilniuje – Kauno g. 36 ir Klaipėdoje – Paryžiaus Komunos g. 27. 1980 m. duomenimis, „Dailės“ kombinatuose veikė šie cechai: apipavidalinimo ir kūrybinių darbų (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje), stalių (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje), skulptūros (Vilniuje), estampo (Vilniuje), keramikos (Vilniuje, Kaune), odos (Vilniuje, Kaune), metalo (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje), liaudies meistrų (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje), gintaro, taros ir įpakavimo (čia projektuotos ir gamintos dėžutės įvairiems dailės dirbiniams: trikotažui, papuošalams, suvenyrams; abu minėti cechai veikė tik Klaipėdoje) (13). Plečiantis veiklai, atskiras didelių erdvių pastatas skulptūros ir vitražo cechams pastatytas 1984 m. Dariaus ir Girėno g. 25 (dabar Dailininkų sąjungos skulptūros ir vitražo centras) Vilniuje.

Pagal veiklos pobūdį ir specifiką cechuose išsiskyrė dvi kryptys: kūrybinė ir pramoninė. Kūrybinės krypties projektus įgyvendindavo apipavidalinimo ir kūrybinių darbų, skulptūros, medžio (stalių), estampo cechų dailininkai, architektai ir meistrai. Medžio ceche gaminti parodų, muziejų, visuomeninių pastatų įrenginiai, baldai, stendai, vitrinos. „Dailės“ kombinatuose gaminta visa reikiama įranga, įgyvendinti monumentalūs kūriniai viešosioms erdvėms, visuomeniniams pastatams, parodoms ir mugėms – nuo projekto sukūrimo, vertinimo, patvirtinimo iki išpildymo. Kurtos skulptūrinės kompozicijos ir monumentai, dekoratyviniai akcentai, biustai, gobelenai, vitražai, mozaikos, sgrafito, metalo plastikos, keramikos ir odos reljefiniai pano. Užduotis vykdė visi cechų darbuotojai. „Dailės“ kombinatai buvo pajėgūs įgyvendinti visą įstaigos ar renginio vizualą – nuo monumentalių kūrinių iki smulkių grafinių dirbinių. 

Estampo cechas veikė tik Vilniaus „Dailės“ kombinate. Pagal veiklos specifiką cecho darbas išsiskyrė į autorinę ir pramoninę grafiką. Pasak ilgamečio kombinato direktoriaus Vytauto Zarankos (14), autorinės „grafikos žmonės buvo laisvi“ (15), t. y. dailininkai nedirbo kombinate ir tik atspausdavo savo darbus. Tačiau ir šie kūriniai pirmiausia buvo vertinami Meno taryboje, nustatančioje tiražą (dažniausia ne daugiau kaip 100 vnt.). Dailininkai pasirašydavo visą kombinato darbuotojų atspaustų kūrinių tiražą. Medžio ceche pagamindavo rėmus ir darbus įrėmindavo. Galima sakyti, tokiu būdu dailininkai gaudavo visą „servisą“ – kūrinys, perėjęs kontrolės mechanizmą, buvo atspausdinamas kombinato darbuotojų, įrėminamas ir pateikiamas į „Dailės“ kombinatų parduotuves. Pramoninę grafiką sudarė, kitaip tariant, grafinio dizaino projektai – logotipų, plakatų, garbės, padėkos raštų, atvirukų, kalendorių, bukletų, etikečių, emblemų, dėžučių, schemų, diagramų ir kt. kūrimas.

Kitą vadinamąją pramoninę darbų grupę sudarė keramikos, odos, metalo, gintaro, medžio, tekstilės, liaudies meistrų dirbiniai. „Dailės“ kombinatų modelius etalonus masinei gamybai kūrė profesionalūs, žymiausi savo srities menininkai. Ši produkcija formavo žmonių estetinį skonį, jų gyvenamąją aplinką. Augantis gražių daiktų poreikis skatino taikomosios dailės raidą, dailininkai diegė stilistines ir technologines naujoves. Masinės produkcijos asortimentą sudarė ir praktiški, funkcionalūs daiktai, ir dekoratyvūs, skirti buičiai puošti. „Dailės“ kombinatų gaminiai reprezentavo lietuviškąjį dizainą tiek Lietuvos, tiek užsienio parodose bei mugėse.

Pirkėjai Vilniaus dailės salone, 1961, A. Konkovo nuotrauka, LCVA, 1-07367

Šia produkcija prekiauta „Dailės“ kombinatų parduotuvėse. Jose buvo galima įsigyti profesionalių dailininkų vienetinių meno kūrinių ir vadinamųjų liaudies meistrų, namudininkų dirbinių. „Dailės“ kombinatų parduotuvių tinklas suformuotas perėmus ir praplėtus tarpukariu veikusios bendrovės „Marginiai“ krautuves, kurios Antrojo pasaulinio karo metu priklausė „Dailės“ kooperatyvui. Per pirmą sovietų okupacijos laikotarpį, 1940 m. įsteigus „Dailės“ kooperatyvą, buvo perimtos „Marginių“ bendrovės krautuvės: Kaune – Laisvės al. 15 (įkurta 1931), alėją pervadinus Stalino prospektu, Vilniuje – Pilies g. 8 (įkurta 1939). Taip pat perimti „Marginių“ skyriai, veikę nuo 1938 m. Šiauliuose (Vilniaus g. 215) ir nuo 1939 m. Panevėžyje (Vasario16-osios g. 1). Nacių okupacijos metais Kaune atidarytas „Dailės“ kooperatyvo salonas Laisvės al. 25. Šiuo laikotarpiu Vilniuje „Dailės“ kooperatyvas gavo dar vienas patalpas Gedimino g. 1, kuriose visą antros sovietų okupacijos laiką veikė „Dailės“ kombinato krautuvė (tuomet Lenino pr. 1). Ne visos „Dailės“ kombinato perimtos krautuvės nuo tarpukario išlaikė tą pačią vietą. Kai kurios turėjo ir parodų erdvę, jos vadintos parduotuvėmis-salonais. Vilniuje tokio tipo veikė P. Cvirkos g. 5/13 (dabar Pamėnkalnio galerija Pamėnkalnio g. 12) ir Muziejaus g. 2 (dabar Dailininkų sąjungos galerija Vokiečių g. 2), Kaune – Laisvės al. 57, Klaipėdoje – P. Cvirkos g. 7. 

Kurį laiką funkcionavo Dailės fondui priklausanti prekybos valdyba „Dailė“ (1968–1979 m., vėliau – salonas „Dailė“ Muziejaus g. 2 Vilniuje), sujungusi „Dailės“ kombinatų parduotuves. Žinoma, kad valdybai priklausė 15 parduotuvių: Vilniuje – 3, Kaune – 2, kituose miestuose po vieną – Panevėžyje, Šiauliuose, Druskininkuose, Ukmergėje, Alytuje, Klaipėdoje, Palangoje, Telšiuose, Kapsuke (dab. Marijampolė), Nidoje. XX a. 9-ajame deš. parduotuvių skaičius ir geografija toliau plėtėsi (16). 

1990 m. paskelbus nepriklausomybę, „Dailės“ kombinatų sistema, netekusi ekonominio ir ideologinio pamato, palaipsniui ėmė irti. Atkurtai valstybei pirmaisiais metais Vilniaus „Dailės“ kombinate apipavidalinimo ceche siūtos vėliavos, gamintos iškabos savivaldybėms, bankams, kurtos memorialinės lentos, metalo ceche lieti ordinai, medaliai, nedidelėje aliuminio liejykloje – didelę paklausą turintys metaliniai herbai, bronza tonuoti vėliavų antgaliai, plaketės. Po 1992 m. visi „Dailės“ kombinatų pastatai ir parduotuvės priklausė Lietuvos dailininkų sąjungai. 

Nežinomas autorius. Vitražiukas. Be metų, Vilniaus m. klinikinė ligoninė. Tanios Serket nuotrauka

Esant laisvajai rinkai, „Dailės“ kombinatams nepavyko perorientuoti gamybos ir veiklos principų, gal trūko ir patirties; įstaigos ėmė klimpti į skolas. 1994 m. spaudoje rašyta, kad Kauno „Dailės“ kombinatas „giliai įbridęs į skolas. Peršokta net milijonas“ (17). Kombinate laikas tarsi sustojo. Tais pačiais metais Klaipėdos ir Kauno „Dailės“ kombinatai tapo nemokūs (18). 1995 m. spalio 19 d. aukcione parduotas „Dailės“ kombinato Klaipėdoje administracinis pastatas, gamybiniai korpusai ir garažai. Kombinatas tapo UAB „Klaipėdos dailė“, įmonė gyvavo iki 2002 metų.

Žlugus kombinatų sistemai, jų cechų pagrindu imta kurti naujas mažesnes keramikos, odos, metalo įmones. Ne visos pajėgė išsilaikyti naujomis laisvos rinkos sąlygomis, bet iki šių dienų yra tebeveikiančių dirbtuvių, studijų, įsikūrusių „Dailės“ kombinatų cechų pagrindu. Vilniuje 1993 m. įkurta M. Kodžio odos gaminių įmonė (dabar UAB „Kodis“). 1996 m. nuo Vilniaus „Dailės“ kombinato atsiskyrė apie 50 žmonių ir įkūrė neilgai gyvavusį Keramikos meno centrą. 1997 m. parduotas Vilniaus „Dailės“ kombinato medžio cechas, apipavidalinimo cecho angaras. Tais pačiais metais buvęs Vilniaus „Dailės“ kombinato direktorius Petras Maciulevičius įkūrė dailiųjų ir juvelyrinių dirbinių projektavimo, gamybos ir prekybos įmonę „Alpera“, kurios pagrindą sudaro buvę kombinato darbuotojai. 1999 m. uždarius metalo cechą, 2001 m. įkurta įmonė „Metalo forma“. 2003 m. paskutiniai pasitraukė ir pradėjo savarankiškai dirbti vėliavų siuvėjai. Kaune iki šių dienų A. Kriščiukaičio gatvėje veikia keramikos dirbtuvės, priklausančios LDS Kauno skyriui.

„Dailės“ kombinatai, pritaikyti funkcionuoti planinės ekonomikos sąlygomis kaip konglomeratas, suformuotas iš prievarta nacionalizuotų dirbtuvių ir kitų įstaigų, plėtėsi, klestėjo ir gyvavo visą sovietmetį. Nepaisant ideologinio fono, „Dailės“ kombinatų veikla padarė ryškią ir reikšmingą įtaką taikomosios dailės ir dizaino raidai, skatino naujų savo srities specialistų rengimą, novatoriškų technologijų diegimą. Žlugus SSRS, šis režimo sukurtas konstruktas taip pat subyrėjo į mažesnes dirbtuves ir studijas, tarsi bumerangu grįžo atgal į buvusias struktūras. Nedidelė dalis jų sąlyginai tęsia „Dailės“ kombinatų produkcijos gamybą, tik mažesniais tiražais, derindamos asortimentą prie laisvos rinkos poreikių.

Summary in English

SKETCHES OF THE HISTORY OF THE ART COMBINES

The Lithuanian Art Combines were established by the Soviet authorities in Kaunas in 1945 and in Vilnius and Klaipėda in 1946 as independent enterprises and flourished throughout the Soviet era. By establishing such enterprises, the regime sought to introduce and reinforce Soviet ideology through visual means, drawing on all areas of art. However, the activities of the combines also influenced the development of applied art and design, encouraging the emergence of new fields and promoting the training of new specialists.

The term “combine”, which was used during the Soviet era, is now rarely used and quite unfamiliar, as it is characteristic of that period, political system, and specific local conditions. In Soviet-occupied countries, where the principles of a centralized planned economy were applied, large and small businesses were nationalized and merged into large state-owned companies called combines. These existed in various state-owned industries and services, and so-called Art Combines were also established, combining various fields of art into a single multifunctional entity. The Art Combines were responsible for designing and implementing the decoration of urban environments (squares and streets), as well as festive events (propaganda, songs, and sports), exhibitions, museum expositions, and the interior and exterior decoration of public buildings. They also created models and standards for mass production. Their works, including ceramics, metalwork, leatherwork, textiles, amber jewelry, woodwork, and folk crafts, were exhibited at exhibitions and fairs in Lithuania and abroad, and sold in shops belonging to the Art Fund.

Following Lithuania’s declaration of independence in 1990, the art combine system gradually disintegrated due to the loss of its economic and ideological foundation. In a free market, the art combines were unable to adapt their production and operating principles, perhaps due to a lack of experience, and the institutions began to accumulate debt. However, new, smaller companies specialising in ceramics, leather, and metal began to emerge from the Art Combines’ workshops. While not all of these survived in the new free market conditions, there are still companies, workshops, and studios in operation today that were established with the help of former artists, craftsmen, and other specialists from the Art Combines.

(1) Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 6 (Vilnius: Mokslas, 1980), 5.

(2) 1945 m. Vilniuje įkurtas SSRS dailės fondo Lietuvos skyrius, nuo 1957 m. – LSSR dailės fondas, 1990–1994 m. – Lietuvos dailės fondas. Buvo pavaldus Lietuvos dailininkų sąjungai. Dailės fondą sudarė trys „Dailės“ kombinatai Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje, salonas parduotuvė „Dailė“ (1968–1979 m. prekybos valdyba „Dailė“) ir parodų fondas. Dailės fondas skatino dailininkų kūrybinę veiklą, teikė materialinę paramą (aprūpindavo dirbtuvėmis, medžiagomis, skyrė pašalpas, paskolas, kelialapius), rengė parodas, rūpinosi dailės kūrinių pardavimu, pirko juos ir kaupė į parodų fondą, skolino kūrinius įstaigoms depozito teisėmis, leido parodų katalogus, bukletus, afišas. Daugiau žr. Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 1 (Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1984) 368.

(3) LTSR Liaudies Komisarų Tarybos nutarimas Nr. 35, dėl Lietuvos TSR tarybinių dailininkų sąjungos dailės fondo ir Lietuvos TSR Dailės fondo ir kombinato „Dailė“ įsteigimo, 1945 sausio 29 d., LLMA, f. 350, ap. 1, b. 1, l. 1.

(4) Daugiau žr. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 2 (Vilnius: Mokslas, 1977), 526.

(5) Kauno dailininkai. Pėdsakai laike. Sud. Dalia Draugėlienė (Kaunas: Kauno dailininkų paramos fondas, 2003).

(6) Plačiau apie „Dailės“ kooperatyvo įkūrimą, veiklą, reikšmę Lietuvos dailės organizavimui Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu žr. Rasa Dargužaitė, „Kooperatyvo „Dailė“ 1941–1945 m. veikla: Lietuvos dailės gyvenimo organizavimas okupacinių režimų metais “. In „Vaizdas ir daiktas: ištakos, funkcijos, pėdsakai“, sud. Giedrė Mickūnatė, Acta academiae artium vilnensis 110–111 (2023): 486–521.

(7) 1969 m. koplyčia restauruota pagal architekto Antano Kunigėlio projektą ir įrengta suvenyrų parduotuvė. Daugiau žr. Antanas Rimvydas Čaplinskas, Vilniaus gatvių istorija: Šv. Jono, Dominikonų, Trakų gatvės (Vilnius: Charibė, 2008), 229.

(8) Morta Baužienė. Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos (Vilnius: Savastis, 2015), 28.

(9) Vilniaus „Dailės“ kombinato direktoriaus Vytauto Zarankos pranešimas minint kombinato 30-metį, l. 5. LLMA, Vytauto Zarankos (1933–2021) archyvas. Netvarkytų dokumentų fondas Nr. 859.

(10) Lietuvos TSR dešimtmečiui atžymėti taikomosios dailės ir liaudies meno parodos katalogas (Vilnius: Lietuvos TSR dailės fondas, 1950), 13–14.

(11) Jonas Grinkevičius. „Platūs keliai kūrybai. Dailės kombinatui – 25 metai“. Kauno tiesa (1966 12 10).

(12) Lietuvos TSR dešimtmečiui atžymėti taikomosios dailės ir liaudies meno parodos katalogas, 13–14.

(13) LTSR dailininkų sąjunga. LTSR dailės fondas, 9.

(14) Architektas Vytautas Zaranka (1933–2021) Vilniaus „Dailės“ kombinate dirbo 1960–1997 m.; kombinato direktorius – 1967–1986 m., architektas – iki 1997 metų.

(15) Iš pokalbio su Vytautu Zaranka, 2019 06 17, autorės asmeninis archyvas.

(16) 1980 m. Vilniuje veikė jau 4, o Kaune – 3 parduotuvės. 1984 m. jų skaičius dar labiau išaugo – atidarytos parduotuvės Palangoje ir Kėdainiuose.

(17) I. Petraitienė. „Verkia puodas, kad katilas juodas“. Litas (1994 02 10).

(18) I. Petraitienė. „Liūdna „Dailės“ kombinato giesmė“. Diena (1994 12 14).