Dr. Vaida Ragėnaitė

PATRIOTIZMAS KAIP SĄLYGA IŠLIKTI: ROUSSEAU IDĖJOS IR TAUTINĖS TAPATYBĖS UGDYMAS ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE

Abiejų Tautų Respublika gali išlikti tik savo piliečių širdyse – dar 1770 m. pastebėjęs šalies ekonominį ir politinį silpnumą, teigė Jean Jaceques Rouseau. (1) Žvelgiant į jo traktatą Pastabos apie Lenkijos valdymą ir numatomą reformą, kaip savotišką atgimimo programą Abiejų Tautų Respublikos visuomenei, stovinčiai prie prarajos slenksčio, kelia nuostabą pranašiškos įžvalgos ir jų aktualumas:

Užtenka tik vieno dalyko, kuris neleis jūsų pavergti: tai tėvynės ir laisvės meilė, įkvėpta dorybių, kurių nuo šios meilės negalima atskirti. Jūs parodysite neužmirštamą tokios meilės pavyzdį. Kol ši meilė degs jūsų širdyse, ji galbūt neapsaugos jūsų nuo trumpalaikio jungo, bet anksčiau ar vėliau ji sprogs, šį jungą suardys ir jus išlaisvins... (2)

Vieninteliu valstybės ramsčiu, visada pasiruošusiu gynybai, kurio jokia armija neįveiks, Rousseau įvardijo piliečių patriotizmą – mylėdami tėvynę jai tarnaus aistringai iš visos širdies. Vien dėl šio jausmo net ir blogi įstatymai sukurtų gerus piliečius; tik geri piliečiai sudaro valstybės gerovę ir galią. (3)

Jeanas-Jacques'as Rousseau. Graviūra pagal 1764 m. M. Quentino de La Tour portretą

1770–1771 m. sukurtas traktatas – politinis veikalas, reikšmingas Abiejų Tautų Respublikos piliečių savivokos raidai, – buvo Baro konfederatų pasiuntinio Paryžiuje Michało Wielhorskio (1731–1814) ir Rousseau bendradarbiavimo rezultatas. Filosofas padėjo atverti Abiejų Tautų Respublikos savitumo apmąstymo galimybes. Į tai, kas daugumos buvo laikoma atsilikimo ženklais, jis pasiūlė pažvelgti kaip į pozityvią galimybę ir tvirtą ateities kūrybos pagrindą – apeliuoti į žmogaus širdį:

Taip įtvirtinti lenkų širdyse respubliką, kad ji išliktų, kad ir kokios būtų engėjų pastangos ją užgniaužti. Būtent čia, man regis, yra ta vienintelė užuovėja, kurios prievarta negali nei pasiekti, nei sunaikinti, [...] Negalėdami sutrukdyti, kad Jus prarytų, darote viską, kad negalėtų Jūsų suvirškinti. (4)

Rousseau sentimentalizmo poveikis besiformuojantiems patriotizmo idealams XVIII a. pabaigoje bus tęsiamas ir skambės dar aktualiau XIX a. pilietinio pasipriešinimo kovose:

Visi tikri respublikos piliečiai jau su motinos pienu įtraukia tėvynės meilę, tai yra meilę įstatymui ir laisvėms. Ši meilė suteikia jam visą jo būtį; žmogus mato tik tėvynę ir gyvena tik dėl jos; kiek jis yra vienas pats sau, jis yra niekas; kai jis netenka tėvynės, jis netenka savęs; jei jis dėl to nemiršta, tai dar blogiau. (5)

Didžiulė Rousseau idėjinės sistemos įtaiga keitė šalies estetinės kultūros raidą, naujai nuspalvino viešąjį diskursą. Traktate filosofo išreikšta nuomonė apie tautinio kostiumo tradicijos išsaugojimo reikšmę rado atgarsį Abiejų Tautų Respublikoje ir, gali būti, tapo tautinės mados atgimimo priežastimi:

Didelė laimė, kad turite savo nacionalinius drabužius. Sekite, kad nei Karalius, nei senatoriai, nei kiti valstybės pareigūnai nenešiotų kitų nei tautinių drabužių. Rūpestingai tausokite šį privalumą. Kad lenkai nedrįstų rodytis rūmuose apsirengę prancūziškai. (6)

Tautinio kostiumo populiarumo apogėjus – pirmieji Ketverių metų seimo metai. Tautinis kostiumas tapo antikarališkos ir antirusiškos opozicijos skiriamuoju ženklu. Garsiausias Ketverių metų seimo epizodas – Lietuvos maršalo Kazimiero Nestoro Sapiegos (1757–1798) „apkirpimas“. Jo metu, aidint trimitams, Izabelė Čartoriska (Izabela Fleming Czartoryska, 1746–1835) viešai seimo salėje nukirpo vyrui plaukus ir apvilko žiponu ir kontušu. (7) Net kunigaikštis Adomas Kazimieras Čartoriskis (Adam Kazimierz Czartoryski, 1734–1823) Ketverių metų seime buvo priverstas persirengti tautiniais drabužiais. Regionų tarybos pateikė reikalavimus įvesti teisinę prievolę dėvėti tautinį kostiumą.

Iki pat XIX a. pr. tęsiamas tautinio kostiumo tradicijas liudija ir Adomo Mickevičiaus poemoje Ponas Tadas pavaizduotos smerkiančios bajorų reakcijos į prancūziškai apsivilkusius tautiečius.

Rousseau Pastabose išsakytas požiūris, kad būtent švietimas turi suteikti sieloms nacionalinę formą ir taip suformuoti jų nuomones ir skonius, kad jos taptų patriotiškos (8) buvo pritaikytas švietimo reformoje ir atpažįstamas XIX a. pilietinėje savimonėje.

Filosofas akcentavo pilietinio patriotinio ugdymo ir valstybės reglamentuoto tautinio švietimo būtinybę. Jo įkvėpti nauji švietimo principai buvo realizuoti Tautinei edukacinei komisijai vykdant švietimo reformą. 1773 m. spalio 14 d. Abiejų Tautų Respublikos seimo sprendimu buvo įkurta Lenkijos Karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bendra švietimo sistemos organizavimo ir priežiūros institucija – Edukacinė komisija (Komisja Edukacji Narodowej).

Edukacinės komisijos (Komisja Edukacji Narodowej) archyvinis lapas su oficialiu antspaudu

Komisija įkurta gelbstint valstybę, perimant mokymo reikalus – įgyvendinant radikalią švietimo reformą valstybei perimant jėzuitų mokyklas. Ši koncepcija atitiko filosofines Apšvietos amžiaus pažiūras, tačiau anksčiau Europoje nebuvo įgyvendinta nei institucine, nei pedagogine prasme. Ji peržengė tuomečių skubių poreikių ribas.

Anot istorikės Kalinos Bartnickos, didžiulę reikšmę turėjo šios komisijos 1783 m. išleisti nuostatai, skirti akademiniam luomui ir mokykloms Abiejų Tautų Respublikos kraštuose. Tai buvo tikroviška veiklos programa, įgyvendinta XVIII a. 9 ir 10 deš., teikianti didelę naudą kultūrai ir tautinei savimonei. (9) Ugdymo nuostatuose buvo sureikšminta pilietiškumo kategorija, o moksle – jo nauda krašto gerovei.

Per 21 veiklos metus Tautinei edukacinei komisijai pavyko pasiekti svarių rezultatų: supasaulietinti mokslą, sukurti hierarchinę mokyklų administravimo sistemą, suformuoti akademinį pasauliečių luomą, mokymo turiniui suteikti praktinį aspektą, įdiegti modernesnę dėstymo metodologiją. Sujungusi Europos filosofinės bei mokslinės minties laimėjimus su tautinėmis tradicijomis ir patirtimis, ji siekė išauklėti „gerą pilietį“. (10) Šios pastangos davė puikius vaisius, net ir praradus valstybę.

Istorikas Dariusz Rolnik teigia, kad asmenims, patyrusiems trečiąjį valstybės padalijimą bei panaikinto Lenkijos ir Lietuvos valstybingumo pasekmes, švietimo klausimas buvo itin svarbus. Po 1795 metų, nepaisant geografinių skirtumų, visoje buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje, buvusioje Karūnoje ir Lietuvoje, buvo sutarta, kad mokyklos ir šeimos užsiima „gerų piliečių“ ugdymu. „Gero piliečio“ apibrėžimas ilgainiui kito, bet pagrindiniai bruožai išliko tie patys: drąsa, pasišventimas Tėvynei, tarnavimas kraštiečiams. Šis modelis nebuvo kvestionuojamas. (11)

Nebuvo kvestionuojamas ir religinis ugdymas mokyklose. Religinės praktikos mokyklose netrikdė net šviečiamojo mokyklos modelio šalininkų, tačiau religingumo dažniausiai buvo mokoma jau namuose, todėl tikybos mokymas mokyklose buvo traktuojamas kaip natūralus dalykas. Mokyklose dėstomos krikščioniškos vertybės po 1795–ųjų buvo dar svarbesnės, nes buvo tikima, kad padedant aukštesnėms jėgoms pavyks išgelbėti Respubliką. Napoleono laikotarpis su prancūziškomis laisvės taisyklėmis to nepakeitė, ir tada labai aktualus tapo šūkis: „Įskiepykite vaikams Dievo baimę.“ (12)

Tradicinis tikėjimas ir religingumas nebuvo proto opozicija. Rousseau žadintas autentiškos egzistencijos ilgesys ir teoriškai, ir praktiškai buvo suderinamas su religija kuriant naujas, intymesnes, „nuoširdžias“ jos formas. (13)

Anot lenkų mokslininkės Martynos Deszczyńskos, pirmojoje XIX a. pusėje „švietėjų epochos“ filosofų idėjos, tokios kaip racionalizmas, deizmas, agnosticizmas, indiferentizmas, ateizmas arba libertinizmas, funkcionavo greta naujo gilesnio religingumo – vadinamosios širdies religijos, kuri buvo Rousseau sentimentalizmo, vokiečių pietizmo ir religinio emocionalizmo įtakos vaisius. (14)

Sužlugdžius Abiejų Tautų Respubliką, vietoj buvusios Tautinės edukacinės komisijos 1797 m. buvo sudaryta Viešojo švietimo (edukacinė) komisija Lietuvos gubernijoms, pakaitomis vadinta ir Lietuvos edukacine komisija. Lietuvą inkorporavus į Rusijos imperijos sudėtį, Edukacinė komisija tapo priklausoma nuo imperatoriaus valdžios atstovo – generalgubernatoriaus, tačiau mokyklų sistema buvo palikta ta pati. Susilpnėjo tik finansinė bazė, iš oficialių komisijos dokumentų išnyko pilietiškumo ir tėvynės meilės akcentai, sustiprėjo religinis ugdymas, sulėtėjo mokyklų pasaulėjimas, tačiau svarbiausios švietėjiškos idėjos, suformuotos Tautinės edukacinės komisijos laikotarpiu, toliau skleidėsi ir buvo giliai įsišaknijusios. (15)

Kai 1803 m. Lietuvos edukacinė komisija buvo panaikinta, jos funkcijas perėmė Vilniaus universitetas, tapęs svarbiu pilietinio pasipriešinimo židiniu. Būtent čia, romantizmo aplinkoje, išsiskleidė nelaisvėje augančių jaunųjų menininkų - dailininkų  ir poetų pilietinė savimonė – tvirtos pilietinės tradicijos, išaugusios iš Tautinės edukacinės komisijos veiklos, liudijimas.

Ši istorinė patirtis leidžia teigti, kad net netekus valstybės, patriotizmo ir laisvės idėjos, ugdytos per švietimą, gali išlikti ir gyvuoti – kaip tautinės tapatybės pamatas.

(1) Dalius Viliūnas, Vygandas Aleksandravičius, Jeanas Jaceques’as Rousseau ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, p. 48.

(2) Ištrauka iš Jeano Jaceques‘o Rousseau traktato “Pastabos apie Lenkijos valdymą ir numanomą reformą“ iš knygos: Dalius Viliūnas, Vygandas Aleksandravičius, Jeanas Jaceques‘as Rousseau ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Lietuvos kultūros tyrimų institutas: Vilnius, 2016, p. 94. Iš prancūzų kalbos vertė Vygandas Aleksandravičius. Versta iš Jeanas Jaceques‘as Rouseau, Considerations sur le gouvernement de Pologne et sur sa reformation projetee, Oeuvres completes, t.3. Paris, 1964, naudojantis Rousseau rankraščio originalo fotokopija iš Kunigakščių Čartoryskių bibliotekos, (Biblioteka Książąt Czartoryskich) Krokuvoje, signatūra: BCz., r.1392.

(3) Ibid.

(4) Paryškinta Vaidos Ragėnaitės, Dalius Viliūnas, Vygandas Aleksandravičius, Jeanas Jaceques’as Rousseau ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Lietuvos kultūros tyrimų institutas: Vilnius, 2016, p. 48.

(5) Ibid., p. 53–54.

(6) Ibid, p. 51.

(7) Jaroslaw Dumanowski, Moda, polityka i patriotyzm. Prieiga per internetą http://wilanow–palac.pl/moda_polityka_i_patriotyzm.html.

(8) Viliūnas, Aleksandravičius, p. 53.

(9) Kalina Bartnicka, Ustawy Kommissyi Edukacyi narodowej, Warszawa: Ministerstwo Edukacji Narodowej, 2015.

2015, p. 236.

(10) Ibid.

(11) Dariusz Rolnik, „Litwa i Korona o reformie edukacji: obraz szkolnych lat we wspomnieniach obywateli państwa polsko–litewskiego czasów Stanisławowskich (Lietuva ir Karūna apie švietimo reformą, Mokykliniai metai Stanislavo Augusto laikų Lietuvos ir Lenkijos valstybės piliečių atsiminimuose)“, in: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: valstybė, kultūra, edukacija, sudarytoja Ramunė Šmigelskytė–Stukienė, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2015, p. 198–220.

(12) Ibid.

(13) Viliūnas, Aleksandravičius, p. 192.

(14) Martyna Deszczyńska, „Uwagi elit społecznych wyznani katolickiego na ziemiach polskich w pierwszej połowie XIX w.”, in: W cieniu wojen i rozbiorów. Studia dziejów Rzeczypospolitej XVIII i początków XIX w., Warszawa: Wydawnictwo Neriton, Instytut Historyczny Uniwersytetu Warszawskiego, 2014, p. 482.  

(15) Ramunė Šmigelskytė–Stukienė, „Kelyje į valstybės stiprinimą: švietimo sistemos pertvarka Abiejų Tautų Respublikos reformų kontekste (XVIII a. 8–10 deš.)“, Pranešimas, skaitytas 2013 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijoje vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVIII amžiuje: valstybė, kultūra, edukacija“.