top of page

Dr. Vaida Ragėnaitė

prieš 5 dienas
11 min. skaitymo

Žmogus, kultūra, atmintis: etnografiniai susitikimai


Etnografija – istorijos šaka, tirianti tautų materialinę ir dvasinę kultūrą, tradicinius ir kintančius buities bruožus, – atveria žmogui skirtingus pasaulius: tarp praeities ir dabarties, tarp asmeninės patirties ir kolektyvinės atminties, tarp savosios ir kitų kultūrų.


Skaitmeninė iliustracija „Ainų pasaulis“, 2025 m. Dailininkė Sayo Ogasawara
Skaitmeninė iliustracija „Ainų pasaulis“, 2025 m. Dailininkė Sayo Ogasawara

Lietuvos nacionalinio muziejaus tarptautinė paroda „Žmogus tarp pasaulių“, pasakojanti apie ainų tautą Japonijos šiaurėje ir etnografą Bronislovą Pilsudskį, kviečia leistis į šią daugiasluoksnę kelionę – nuo istorinės etnografijos iki šiuolaikinio ainų meno, nuo asmeninės Pilsudskio patirties iki šiandienos tarptautinio dialogo.


Apie parodos sumanymą, geografines ir kultūrines trajektorijas kalbamės su Lietuvos nacionalinio muziejaus direktore dr. Rūta Kačkute, kuratorėmis – parodos idėjos autore Simona Širvydaite-Šliupiene ir menininke bei dailėtyrininke dr. Migle Lebednykaite.


Japonija, Lietuva ir Lenkija – intriguojantis derinys vienoje parodoje. Iš pirmo žvilgsnio jis gali atrodyti netikėtas, bet už jo slypi labai konkretus istorinis ir asmeninis pasakojimas. Kaip susiklostė, kad šias tris skirtingas kultūrines erdves sujungė vienas projektas? Koks šiame pasakojime Bronislovo Pilsudskio vaidmuo?


Vizitas Biratori muziejuje (muziejus, skolinantis ainų eksponatus parodai). Iš kairės - ambasadorius A. Kudzys, Biratori miestelio meras, LNM generalinė direktorė R. Kačkutė, parodos kuratorė S. Širvydaitė-Šliupienė, Biratori muz. direktorius Y. Osada. Asmeninio Simonos Širvydaitės-Šliupienės archyvo nuotrauka.
Vizitas Biratori muziejuje (muziejus, skolinantis ainų eksponatus parodai). Iš kairės - ambasadorius A. Kudzys, Biratori miestelio meras, LNM generalinė direktorė R. Kačkutė, parodos kuratorė S. Širvydaitė-Šliupienė, Biratori muz. direktorius Y. Osada. Asmeninio Simonos Širvydaitės-Šliupienės archyvo nuotrauka.

Rūta Kačkutė. Sutinku, kad derinys gali atrodyti netikėtas, bet visas šias šalis sieja Bronislovas Pilsudskis – žmogus, kuriam ir dedikuota ši paroda. Jis gimė dabartinės Lietuvos teritorijoje, Švenčionių rajone, paauglystę praleido Vilniuje, save laikė ir lietuviu, ir lenku (gente lituanus, natione polonus). Už pasikėsinimą nužudyti carą Aleksandrą III buvo ištremtas į Sachalino salą, kur tyrinėjo ainų, nivchų ir orokų genčių gyvenimą, kultūrą ir tradicijas. Šiandien didžiausia ainų bendruomenė gyvena Hokaido saloje, Japonijoje. Pilsudskis laikomas vienu svarbiausių šios kultūros tyrinėtojų – jo darbai pristatomi pagrindiniuose Hokaido muziejuose, Japonijoje jam skirta išsami monografija. Grįžęs iš tremties, Pilsudskis gyveno Zakopanėje, Lenkijoje, ir mirė tais pačiais metais, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Taip šiame pasakojime ir susijungia Lietuva, Lenkija ir Japonija.


Projektą kūrėte remdamasi institucijomis, turinčiomis gyvą ilgalaikį santykį su ainų kultūra ir Pilsudskio palikimu. Kaip mezgėsi bendradarbiavimas su Japonijos ir Lenkijos muziejais bei tyrėjais?


Rūta Kačkutė. Pagrindiniai ainų kultūrą pristatantys muziejai ir mokslo įstaigos įsikūrusios Hokaido saloje. Kartu su buvusiu pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi Japonijoje Algirdu Kudziu ir parodos kuratore Istorijų namų vadove Simona Širvydaite-Šliupiene bene visus juos aplankėme. Natūralu, kad bendradarbiaujame su institucijomis, turinčiomis didžiausias kolekcijas šia tema ir aktyviai tyrinėjančiomis ainų kultūrą. Su Juzefo Pilsudskio muziejumi Lenkijoje susidraugavome rengdami parodą apie Vilnių, o greitai suradome ir kitą bendrą temą – Bronislovą Pilsudskį. Šiame muziejuje kalbama apie visą Pilsudskių šeimą, pristatomas ir Bronislovas. Labai džiaugiuosi, kad puiki Bronislovo Pilsudskio temos specialistė, ne vienus metus Japonijoje praleidusi ponia Jadwiga Rodowicz-Czechowska iš karto sutiko su mumis bendradarbiauti ir prisijungti kaip bendrakuratorė. Jau pirmoje projekto stadijoje su direktoriumi Robertu Andrzejczyku sutarėme suvienyti jėgas, parengti vieną Bronislovui Pilsudskiui skirtą parodą ir pristatyti abiejuose muziejuose.


Paroda jungia tarptautines institucijas, skirtingas disciplinas ir gyvas kultūrines patirtis – nuo etnografinių tyrimų iki šiuolaikinio meno. Kokią pagrindinę misiją jai keliate ir kokią žinią lankytojai turėtų išsinešti?


R. Kačkutės ir S. Širvydaitės-Šliupienės vizitas nacionaliniame ainų Upopoly muziejuje. Asmeninio Simonos Širvydaitės-Šliupienės archyvo nuotrauka.
R. Kačkutės ir S. Širvydaitės-Šliupienės vizitas nacionaliniame ainų Upopoly muziejuje. Asmeninio Simonos Širvydaitės-Šliupienės archyvo nuotrauka.

Rūta Kačkutė. Ši paroda turi dvi labai svarbias misijas. Pirmoji – supažindinti su Pilsudskiu, išskirtine asmenybe, gimusia ir augusia mūsų kraštuose, apie kurią mes labai mažai žinome. Antroji – pristatyti ainų tautos kultūrą, gyvenseną ir socialinius ryšius, atskleidžiant šios kultūros unikalumą ir tęstinumą šiuolaikiniame kontekste. Tokių archajiškų, savitumą išsaugojusių kultūrų pažinimas padeda geriau suprasti, kaip gyveno ir mąstė mūsų protėviai, kaip jie suvokė pasaulį. Prisiliesdami prie ainų kultūros, neišvengiamai atsigręžiame ir į savo šaknis. Esu tikra, kad lankytojai nustebs pamatę, kiek daug bendrų bruožų sieja ainus ir lietuvius.


Ainų grupė „Marewrew“ Jonų bažnyčioje 2012 m. Asmeninio Simonos Širvydaitės-Šliupienės archyvo nuotrauka.
Ainų grupė „Marewrew“ Jonų bažnyčioje 2012 m. Asmeninio Simonos Širvydaitės-Šliupienės archyvo nuotrauka.

Kaip gimė idėja Lietuvos nacionaliniame muziejuje surengti parodą apie ainų kultūrą? Kada prasidėjo jūsų asmeninė pažintis su šia tauta?


Simona Širvydaitė-Šliupienė. Su ainų kultūra man teko artimiau susidurti dar 2012-aisiais, kai į Lietuvą iš Hokaido pakviečiau ainų grupę „Marewrew“ ir Vilniaus Jonų bažnyčioje surengėme koncertą. Tada „Marewrew“ pasirodė su sutartinių giedotojų grupe „Trys keturiose“.


Kai Nagojos miesto muziejus pakvietė Lietuvos nacionalinį muziejų rengti Japonijoje Lietuvą pristatančią parodą (ji bus atidaryta 2026 m. rugsėjį), atsakydami ėmėme svarstyti, kokią parodą galėtume iš Japonijos galėtume atvežti į Lietuvą ir pristatyti Istorijų namuose. Minčių buvo įvairių, bet, pasitarę su kultūros atašė Japonijoje Gabija Čepulionyte, nusprendėme, kad būtent ainai ir mus su Japonija siejantis Pilsudskis yra verti Lietuvos dėmesio.


Šiandien ainų kultūros paveldas pasaulyje sulaukia vis didesnio dėmesio. Prie to reikšmingai prisidėjo 2019 m. priimtas Japonijos vyriausybės įstatymas, kuriuo ainai oficialiai pripažinti vietiniais šalies gyventojais, taip pat Hokaide atidarytas nacionalinis Ainu kultūros muziejus „Upopoy“. Tarptautinį matomumą sustiprino ir ainų apeiginio šokio įtraukimas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą 2009 metais.


Japonijoje ainų kultūra vis dažniau įgauna šiuolaikines raiškos formas – nuo populiariosios mangos „Golden Kamuy“ iki kultūrinio turizmo iniciatyvų. Tai skatina tradicijų atgaivinimą, stiprina bendruomenės pasididžiavimą savo tapatybe ir keičia ilgai dominavusį požiūrį: nuo priverstinės asimiliacijos dėmesys krypsta prie pagarbos, pripažinimo ir kultūros išsaugojimo.


Parodoje atsigręžiate ne tik į istorinę ainų kultūrą, bet ir į dabartį? Kaip pavyko surinkti tiek puikių šiuolaikinio ainų meno kūrinių?


Simona Širvydaitė-Šliupienė. Norėjosi pristatyti ne tik Pilsudskį ir ainų etnografinę medžiagą, bet ir šiuolaikinį ainų meną, parodyti, kuo ainai gyvena šiandien. Taigi į komandą pasikvietėme ainų kuratorę Kanako Uzawa ir ji pasirūpino, kad parodoje turėtume ryškiausių ainų kūrėjų darbus.


Ainų kasdienio gyvenimo scenos Edze: namai (cise), XIX a. 2-oji pusė. Dailininkas Hirasawa Byōzan. Pagal Hata Awagimaro originalą „Neįprasti Edzo salos vaizdai“. Britų muziejus.
Ainų kasdienio gyvenimo scenos Edze: namai (cise), XIX a. 2-oji pusė. Dailininkas Hirasawa Byōzan. Pagal Hata Awagimaro originalą „Neįprasti Edzo salos vaizdai“. Britų muziejus.

2023 m. paroda apie ainus buvo pristatyta „Japan House“ Londone. Su bendrakuratore Migle Lebednykaite nuvykome jos aplankyti (vienai parai!), ten susipažinome su entuziastingu tos parodos kuratoriumi Simonu Wrightu, sutarėme dėl bendradarbiavimo ir dalies eksponatų bei videomedžiagos skolinimo.


Paroda subūrė išskirtinai tarptautinę ir įvairialypę bendruomenę. Ką reiškia toks tarptautinis dėmesys? Kaip paroda pasiekia skirtingas auditorijas?


Simona Širvydaitė-Šliupienė. Džiugu, kad paroda sulaukė tarptautinio dėmesio ir įsitraukimo. Į ekspertų diskusiją apie ainus, etnografiją, Pilsudskį atvyks Simonas Wrightas iš „Japan House“, antropologė Danuta Onyszkiewicz – Josefo Pilsudskio proanūkė, bandžiusi pakartoti Bronislovo Pilsudskio kelionę, prof. Alfredas Majewiczius, nuodugniai tyrinėjęs Pilsudskio darbus. Taip pat atvyks ainų bendruomenė iš Hokaido.


Ainų kasdienio gyvenimo scenos Edze: ruonių gaudymas, XIX a. 2-oji pusė. Dailininkas Hirasawa Byōzan. Pagal Hata Awagimaro originalą „Neįprasti Edzo salos vaizdai“. Britų muziejus.
Ainų kasdienio gyvenimo scenos Edze: ruonių gaudymas, XIX a. 2-oji pusė. Dailininkas Hirasawa Byōzan. Pagal Hata Awagimaro originalą „Neįprasti Edzo salos vaizdai“. Britų muziejus.

Istorijų namuose parodas kuriame taip, kad jos būtų aktualios ir jaunajai auditorijai. Rengiant turinį vaikams, gimė ir knyga, kurią iliustravo Reda Tomingas, o turinio tikslumą atidžiai prižiūrėjo Kanako Uzawa. Tikiuosi, kad ateityje ji bus išversta į anglų, lenkų ir japonų kalbas.


Parodą lydės ir prof. Kazuhiko Sawados knyga apie Bronislovą Pilsudskį, specialiai šia proga išversta į lietuvių kalbą.


Kokią reikšmę Pilsudskio etnografiniai tyrimai turi ainų kultūrai ir kodėl jo vardas svarbus ir šiandien?


Miglė Lebednykaitė. Pilsudskis per 15 tremties metų Sachaline tapo žymiausiu ainų tautos etnografu ir antropologu. Jo vardą gerai žino Japonijos ainai ir Šiaurės bei Rytų Azijos kalbas ir tautas tyrinėjantys antropologai. Parodoje, skirtoje Bronislovo Petro Pilsudskio 160-osioms gimimo metinėms paminėti, pristatomi darbai supažindina su ainų istorija bei kultūra ir padeda suprasti, ką šiandien reiškia būti ainu. Vis daugiau žmonių atgaivina ir atkuria senąsias tradicijas, pritaiko dabarčiai ir kuria naujas, dalyvaudami judėjime už ainų kultūrą ir savo, kaip vietinių gyventojų, teises.


Kada prasidėjo jūsų asmeninė pažintis su šia tauta?


Miglė Lebednykaitė. Mano gilesnė pažintis su ainų kultūra prasidėjo 2010 m., nuvykus į Hokaidą. Ten su kūriniu „Šventė“ dalyvavau personalinėje grupės „Baltos kandys“ parodoje Higašikaguros memorialinėje salėje. Vėliau vykau tyrinėti ainų tekstilės į Kawamura Kaneto ainų memorialinį muziejų Asahikavoje, Hokaide. Tai vienas seniausių ainų muziejų, atidarytas 1916 m. (2023 m. atnaujintas). Ekspozicija ir pristatoma medžiaga paliko didžiulį įspūdį – nuo to laiko susidomėjimas ainų kultūra tik stiprėjo. Džiaugiuosi, kad vėliau turėjau galimybę kartu su kūrybine komanda kuruoti ir surengti tradicinę ir šiuolaikinę ainų kultūrą pristatančią parodą Istorijų namuose.


Kelionei ruošiamas šunų kinkinys Takoje kaime, Sachaline, 1902 m. Fotografas Bronislovas Pilsudskis. Druskininkų miesto muziejus.
Kelionei ruošiamas šunų kinkinys Takoje kaime, Sachaline, 1902 m. Fotografas Bronislovas Pilsudskis. Druskininkų miesto muziejus.

Kokį ainų gyvenimą ir darbą užfiksavo Pilsudskis savo tyrimuose? Kiek jis pakitęs šiandien?


Miglė Lebednykaitė. Tradiciškai ainai kalnuose medžiodavo lokius, elnius. Pavasarį rinkdavo laukinius augalus (plačialapius česnakus ir kt.), vasarą – milžiniškas lelijas, o rudenį – japonines vynuoges. Kai kuriose vietovėse augindavo javus ir daržoves. Pajūrio gyventojai medžiodavo ruonius ir kardžuves, rinkdavo jūros dumblius. Svarbus maisto šaltinis buvo kiekvieną rudenį atplaukiančios lašišos.


Savo namus ainai statė upių ir jūros pakrantėse, kur galėjo lengvai gauti maisto bei geriamojo vandens ir apsisaugoti nuo stichinių nelaimių. Kaimą, ainų kalba vadinamą kotan, sudarė nuo keleto iki daugiau nei dešimt namų. Namai, ainiškai vadinami cise, išsiskyrė tuo, kad karkasui, stogui, sienoms ir kitoms konstrukcijoms naudotos natūralios medžiagos.


Pluošto iš dilgėlių gamyba Sijantsy kaime rytinėje Sachalino pakrantėje, 1902 m. Fotografas Bronislovas Pilsudskis. Druskininkų miesto muziejus.
Pluošto iš dilgėlių gamyba Sijantsy kaime rytinėje Sachalino pakrantėje, 1902 m. Fotografas Bronislovas Pilsudskis. Druskininkų miesto muziejus.

Maistas buvo gaminamas iš tuo metų laiku prieinamų maisto produktų, pavyzdžiui, lašišų, elnienos, ruonienos ir sezoninių augalų. Namuose vyrai gamino įrankius ir rūpinosi medžioklės reikmenimis, o moterys siuvo drabužius ir kilimėlius, ruošė maistą.


Drabužius ainai siuvo iš įvairių apylinkėse randamų medžiagų: gyvūnų kailių, žuvų odų, paukščių plunksnų, žolės, medžių pluošto. Taip pat naudoti pirktiniai audiniai, tokie kaip šilkas ir medvilnė.


Bėgant laikui, ainų gyvenimo būdas keitėsi. Šiandien jie dirba įvairius darbus, kurių anksčiau nebuvo, ir prisitaiko prie besikeičiančių sąlygų.


Minėjote, kad jau 2010 m. pradėjote tyrinėti ainų tekstilę. Kas jau tada patraukė tekstilės istorijos tyrėjos dėmesį Hokaido saloje?


Tradicinį ainų audinį attus Hokaido saloje audžia jau ištisos kartos. Audžiama siūlais iš skirpsto (Ulmus laciniata) arba japoninės liepos (Tilia japonica) vidinės žievės ir nudažytais natūraliais augaliniais dažais. Patvarus ir orui pralaidus attus buvo naudojamas kasdieniams poreikiams ir kartu buvo svarbi mainų prekė.


Pavasarį ainu atlikdavo ritualą: prieš nužievindami, kreipdavosi į medį prašydami paskolinti savo rūbą, o mainais palikdavo dovanų – ryžių, sakės, tabako. Surinkus žievę, nuo medienos atskiriama elastinga vidinė žievė, ji mirkoma, vėliau minkštinama daužant ant kieto paviršiaus, suskaidoma į plonesnes gijas ir verpiama. Gautas siūlas pasižymi dideliu tvirtumu. Audimui siūlus ruošdavo ir iš laukinių dilgelių pluošto.


Kaip svarbus istorinis šaltinis išliko vertingos Pilsudskio fotografijos, kuriose jis įamžino aines, renkančias laukines dilgėles virvėms pinti, ir dilgėlių pluošto paruošimo procesą. Iš šio pluošto audžiamas patvarus, šiltas ir šviesus audinys, dekoruojamas aplikacijos ir siuvinėjimo technikomis. Tokie drabužiai vadinami retarpe.


Ainės renka laukines dilgėles virvėms pinti Sijantsy kaime rytinėje Sachalino pakrantėje, 1902 m. Fotografas Bronislovas Pilsudskis. Druskininkų miesto muziejus.
Ainės renka laukines dilgėles virvėms pinti Sijantsy kaime rytinėje Sachalino pakrantėje, 1902 m. Fotografas Bronislovas Pilsudskis. Druskininkų miesto muziejus.

Siuvant drabužius ir juos puošiant įvairiais raštais, ypač vertingos buvo adatos, todėl jas reikėjo kruopščiai saugoti. Adatų dėžutės gamintos iš nedidelio gyvūno (lapės ar usūrinio šuns) blauzdikaulio arba medžio. Adata būdavo įsmeigiama į raudono audinio juostelę, ši suvyniojama į ritinėlį ir surišama panaudojant monetą. XIX a., paplitus medvilniniams siūlams ir metalinėms adatoms, imta plačiai gaminti dekoratyvines rites, kurių viduje buvo vieta adatai laikyti.


Parodoje daug pasakojama apie ainų dvasines praktikas ir pasaulėvaizdį. Kaip ainai suprato dvasines esybes ir jų buvimą gamtoje bei kasdienybėje?


 Miglė Lebednykaitė. Tarp įvairių žmones supančių būtybių ir reiškinių ypač svarbų vaidmenį atlieka ir didelę įtaką daro dvasinės esybės kamuy. Ainai tiki, kad kamuy yra visur ir jie nuolat stebi žmones. Kamuy gali būti laikomi augalai, gyvūnai, ugnis, vanduo, vėjas, kalnai ir upės. Jie egzistuoja žmonių pasaulyje ir dovanoja mėsą, kailius ir kitus dalykus.


„Lokio aukojimo ritualas (kuma-okuri)“: šokis aplink narvą, kuriame yra lokys, XIX a. 2-oji pusė. Dailininkas Hirasawa Byōzan. Pagal Hata Awagimaro originalą „Neįprasti Edzo salos vaizdai“. Britų muziejus.
„Lokio aukojimo ritualas (kuma-okuri)“: šokis aplink narvą, kuriame yra lokys, XIX a. 2-oji pusė. Dailininkas Hirasawa Byōzan. Pagal Hata Awagimaro originalą „Neįprasti Edzo salos vaizdai“. Britų muziejus.

Didžiulis dėmesys skiriamas dvasinei praktikai iyomante. Tai šventa „lokio dvasios išsiuntimo“ ceremonija, simbolizuojanti harmoniją tarp žmonių ir gamtos.


Ainų pasaulėvaizdyje lokys gerbiamas kaip dieviškas svečias, kurio dvasia laikinai apsigyvena žemiškajame pasaulyje. Laukinėje gamtoje sugautas lokiukas – dažniausiai po to, kai būna sumedžiota jo motina, – atnešamas į kaimą. Pagal papročius nuo metų iki trejų jis globojamas kaip garbingas svečias: rūpestingai auginamas, maitinamas motinos pienu, prižiūrimas beveik kaip žmogaus vaikas. Vėliau lokys per apeigas nužudomas, o jo siela per maldas, šokius, dainas ir aukas palydima atgal į dievų pasaulį. Tikima, kad lokys grįžta pas dievus dėkingas žmonėms už svetingumą. Ši apeiga išreiškia dėkingumą dievams už jų dovanas – maistą, medžiagas ir patį gyvenimą – ir įtvirtina pagarbą visoms būtybėms. Nors kažkada iyomante buvo uždrausta, jos atgimimas tapo ainu kultūros atsparumo simboliu. Ši ceremonija nebėra praktikuojama jau kelis dešimtmečius, bet jos reikšmė išlieka gyva ir primena šiuolaikinei visuomenei apie būtinybę gyventi pagarbiai ir tvariai, laikantis gamtos ciklų.


Pilsudskio dėka apie šią šventę žinoma itin daug. Jis parašė išsamią studiją „Ainų lokio šventėje Sachalino saloje“, publikuotą 1909 ir 1915 metais. Joje nuosekliai aprašytos visos penkios šventės dienos: pasirengimas, apeigos ir lokio dvasios išlydėjimo ceremonija. Tai labai detalus aprašymas, papildytas gausia fotografine medžiaga.


Pilsudskio fotografijose užfiksuoti ainų tradicinio gyvenimo vaizdai parodoje papildomi gyvais eksponatais. Kokius išskirtinius ainų drabužius, aksesuarus ar kitus autentiškus kultūros elementus lankytojai pamatys?


Ainų drabužis (cikarkarpe), XIX-XX a. Nibutanio ainų kultūros muziejus.
Ainų drabužis (cikarkarpe), XIX-XX a. Nibutanio ainų kultūros muziejus.

Parodoje pristatomi išskirtiniai ainų drabužiai ir aksesuarai iš Nibutanio ainų kultūros muziejaus. Vienas ryškiausių pavyzdžių – ainų drabužis cikarkarpe, dėvimas oficialiomis progomis. Jis kuriamas taikant ikarari techniką – ant apsiausto prisiuvamos tamsiai mėlyno audinio detalės ir abi apsiausto pusės išsiuvinėjamos smulkesniu grandinėlės dygsniu ohokara.


Pristatomas gobtuvas konci, plačiais kraštais pridengiantis ne tik galvą, bet ir pečius. Jį vyrai dėvi medžiodami žiemą. Vyrui po vedybų prie gobtuvo būdavo pritvirtinami trikampiai kutai. Mirus žmonai, šie kutai būdavo nuimami ir palaidojami kartu su ja.


Įdomios formos ir puošybos – tradicinė ainų prijuostė mantari. Paprastai jos siuvamos iš stačiakampės audinio juostos ir dviejų audinio juostelių, surišamų nugaroje. Vyrų ir moterų prijuostės puošiamos tais pačiais ornamentais, kaip ir apsiaustai.


Išskirtiniai eksponatai – auskarai ninkari. Seniau auskarus moterys ir vyrai segėjo nuo mažens. Kai vaikas sulaukdavo 5–6 metų, motina arba močiutė pradurdavo jam ausis. Pradžioje įverdavo raudono šilko audinio skiautelę, turinčią apsauginę reikšmę. 1871 m. Hokaido vystymo komisija, uždraudusi kai kuriuos ainų papročius, uždraudė vyrams segėti auskarus. Tokių auskarų galima pamatyti ir ekspozicijoje.


Dar vienas meistrystės pavyzdys – galvos juosta matanpus. Tokias išsiuvinėtas juostas ilgiems plaukams prilaikyti moterys dovanodavo vyrams, o šie jas ryšėdavo medžiodami. Iš pradžių galvos juostos buvo skirtos tik vyrams, bet nuo XIX a. pabaigos jas pradėjo rištis ir moterys. Iki tol moterys galvą apsivyniodavo juodu audeklu hekokarip.


Galvos juosta (matanpus), XIX-XX a. Nibutanio ainų kultūros muziejus.
Galvos juosta (matanpus), XIX-XX a. Nibutanio ainų kultūros muziejus.

Išskirtinis eksponatas – kardas emus. Ainų kultūroje kardas yra ritualinis įrankis. Jo ašmenys būna metaliniai arba mediniai; diržas emus-at pagamintas iš dilgėlių pluošto ir (arba) medvilnės, išmargintos juodais ir baltais raštais. Kardas laikomas pakabintas virš vertingų daiktų pakylos iyoykir, įrengtos šiaurės rytų pusėje esančiame namų kampe greta šventojo lango. Per apeigas vyrai pasikabina kardą skersai kūno nuo dešiniojo peties iki kairiojo klubo. Šokant su kardais, siekiama atbaidyti blogį.


Dar vienas pavyzdys – kardas ikor, laikytas paveldima relikvija ir siunčiamas kaip sužadėtuvių dovana. Pavadinimą ikor sudaro dvi šaknys: i – „daiktas“, kor – „laikyti“. Taip buvo vadinami ir ne ainų pagaminti reti daiktai, pavyzdžiui, dekoratyviniai plaukų segtukai.


Išsiskiria ir kaklo papuošalas tamasay. Ryški detalė – dekoratyvus metalinis medalionas sitoki su stikliniais karoliukais. Stiklo ainai atsiveždavo plėtodami prekybinius ryšius su kaimynais, gyvenančiais į pietus arba šiaurę nuo Azijos žemyno. Kaklo papuošalus motina perduodavo dukrai arba anyta marčiai. Jais moterys pasipuošdavo per šventes ir laidotuves.


Parodoje išskirčiau ritualinę strėlinę ikayopikor iš Nibutanio ainų kultūros muziejaus rinkinių. Didelės lakuotos arba metalinėmis dekoracijomis papuoštos strėlinės dažniausiai būdavo atgabenamos iš žemyninės Japonijos. Namuose jos laikytos ant vertingų daiktų pakylos iyoykir kartu su kitomis vertybėmis. Per lokio vėlės išsiuntimo ceremoniją ant lauko altoriaus nusasan būdavo paruošiama vieta strėlinei su bukomis strėlėmis heperav. Tos strėlės būdavo iššaunamos į lokį kaip dovanos.


Kuriant visapusišką pasakojimą apie ainų kultūrą, parodoje pasitelkiami ir XIX a. meno kūriniai. Ką iš jų sužinome apie ainų praeitį?


Ainų pasveikinimo (omusha) ritualas, XIX a. 2-oji pusė, Hokaido, Japonija. Dailininkas Hirasawa Byōzan Škotijos nacionaliniai muziejai.. Šiogūnato inspektoriai „dovanoja“ ainų valdininkams japoniškas prekes, tokias kaip ryžiai, tabakas, audiniai ir sake.
Ainų pasveikinimo (omusha) ritualas, XIX a. 2-oji pusė, Hokaido, Japonija. Dailininkas Hirasawa Byōzan Škotijos nacionaliniai muziejai.. Šiogūnato inspektoriai „dovanoja“ ainų valdininkams japoniškas prekes, tokias kaip ryžiai, tabakas, audiniai ir sake.

Miglė Lebednykaitė. Parodoje eksponuojami Edo laikotarpiu ir Meidži eroje japonų sukurti ainu-e – tapybos darbai, vaizduojantys ainų gyvenimą. Juose detaliai dokumentuojami Japonijai ir Vakarams menkai pažįstamų papročių vaizdai. Kai kurie kūriniai kruopščiai fiksuoja materialinę kultūrą ir ritualines praktikas, bet daugelyje pasitelkti egzotizuojantys ir stereotipiniai motyvai, atspindintys ilgalaikes kolonijines nuostatas ir giliai įsišaknijusį japonų nusiteikimą prieš šiaurines tautas. Per reprodukcijas ir suvenyrus komercializuoti ainu-e vaizdiniai šias problemiškas reprezentacijas įtvirtino iki pat šiandienos.


Ainų pasveikinimo (omusha) ritualas, 1876 m., Hokaido, Japonija. Dailininkas Hirasawa Byōzan. Škotijos nacionaliniai muziejai.
Ainų pasveikinimo (omusha) ritualas, 1876 m., Hokaido, Japonija. Dailininkas Hirasawa Byōzan. Škotijos nacionaliniai muziejai.

Hirasawa Byōzan (1822–1876) – žymus ainu-e stiliaus tapytojas. Viename jo paveiksle vaizduojami ainų valdininkai, prekių mainų turguje nusilenkiantys Japonijos magistratams. Omusha iš pradžių buvo ainų pasisveikinimo ir mainų ritualas, susijęs su prekyba ir santykių atnaujinimu. Tačiau Edo laikotarpiu, valdant Macumajės domenui, ši ceremonija vis labiau formalizuota ir pradėta naudoti kaip politinė hierarchijos demonstracija – būdas viešai inscenizuoti ainų „pavaldumą“ Japonijos prekybos sistemai. Kitame – ainų vadai, atvykę į Matsumae klano valdas atlikti pasveikinimo (uimamu) ritualo.


Ainų tauta, gyvenusi Edzo žemėse, nesiuntė pasiuntinių į Edą pas šiogūną. Vietoj tokių misijų ainai atlikdavo dvi ceremonijas. Per kasmetinę uimamu ainų atstovas pagerbdavo pietinio Hokaido valdovą Matsumae ir užmegzdavo hierarchinius ryšius. O per pasienyje su Japonijos teritorija rengiamą duoklės ritualą omusha dalyvaudavo šiogūnato inspektoriai, rodantys ainų pavaldumą. Šio susitarimo priežastis ta, kad Edzo buvo „žemė be suvereno“, o šiogūnatas manė, kad jos gyventojai neturi politinio suvereniteto, todėl elgėsi su jais kaip su Matsumae pavaldiniais. Ritualai buvo laikomi padėkos už privilegiją „gyventi globojamiems“ šiogūnato, kuriam atstovavo Matsumae, išraiška. Šie santykiai buvo vadinami buiku.


Papasakokite apie ainų kalbą, jos nykimo priežastis ir pastangas išsaugoti.


Miglė Lebednykaitė. Ainų kalba buvo vartojama Hokaide, Sachaline ir Kurilų salose. Ji skiriasi nuo japonų kalbos – nors kai kurie žodžių tvarkos aspektai panašūs, yra daug gramatinių skirtumų. Anksčiau buvusi grynai šnekamoji kalba, dabar transkribuojama vartojant lotynišką abėcėlę arba skiemeninę japonų rašto sistemą katakaną ir pridedant kai kuriuos specifinius rašmenis. 


Meidži laikotarpiu (1868–1912), pradėjus vykdyti Japonijos modernizavimo skatinimo politiką, ainų kalba imta kalbėti vis rečiau. 2009 m. UNESCO ją įtraukė į nykstančių kalbų sąrašą.


XX a. 7–8 dešimtmetyje politikas Kayano Shigeru (1926–2006), gimęs mažame Nibutanio kaime Hokaido Biratorio apylinkėje, buvo pirmasis ainas Japonijos parlamente ir vienas iš paskutinių ainų, kalbančių gimtąja kalba. 2026-aisiais  minėsime 100-ąsias jo gimimo metines. Shigeru įkvėpė judėjimą, kurio tikslas – puoselėti, palaikyti ir plėtoti savitą ir mažiau žinomą Japonijos etninės grupės kultūrą. Šis judėjimas nesiliauja ir vis intensyvėja, ypač tarp jaunesnių Nibutanio ainų bendruomenės atstovų.


Lietuvos nacionalinio muziejaus tarptautinė paroda „Žmogus tarp pasaulių“ eksponuojama Istorijų namuose nuo 2026 vasario 4 d. iki rugpjūčio 2 d.

Komentarai


bottom of page