Sveikatai kenkiantis menas
Nesiginčijant dėl terapinės meno naudos (o ir ginčytis nėra dėl ko – aš pats daug kartų esu pajutęs sveikatinantį meno poveikį), verta nepamiršti, kad menas lygiai taip pat sėkmingai gali sveikatai ir kenkti
Deklaravus poziciją, dar svarbiau tiksliai nusipiešti teritoriją, sudėliojant joje riboženklius, parodančius, kuris menas, koks menas ir kada bei kaip jis kenkia sveikatai. Čia yra vienas akivaizdžiausias segmentas – „menas, kurio galima išvengti, sveikatai nekenkia“, todėl į kenksmingą teritoriją nepatenka parodos, muziejai, skulptūrų parkai, privačios kolekcijos, galerijos ir visos kitos institucijos su ekspozicinėmis erdvėmis. Be abejo, visose išvardintose vietose gali būti rodomas ypač bjaurus ir sveikatai pragaištingas menas, bet jo galima (neinant žiūrėti) nepamatyti ir šitaip išvengti nuostolių. Antras segmentas ne toks tiesmukas – „sveikatai gali kenkti tik tiesmukai gausus menas“. Pavyzdžiui, jus erzina šiuolaikiniai pseudobarokiniai vitrinų šriftai, organiškai (nes dizaineris kitaip nemoka) imituojantys vėlyvojo LSSR laikotarpio pseudobarokinius šriftus. Eidami gatve, pamatote parduotuvę (labiausiai tikėtina – rūbų) su jus erzinančio stiliaus iškaba. Planuotai suirztate, bet sveikatos šis mikrodūris sugadinti nespėja. Vis dėlto, jei nekenčiamų iškabų prigaminta daug ir visos jos drasko akis maršrutuose, kuriais nuolat einate (pirmas segmentas – meno neišvengiamumas), nuolatinis gyvenimo trumpinimas jums garantuotas. Gausos segmentas, beje, turi paradoksalią išimtį: jei aptariamos iškabos kabo kitame mieste, jums juokinga (juokas, manoma, gyvenimą ilgina). Nors, pažiūrėjus dar kitaip, nebūtinas buvimas kitame mieste neatitinka neišvengiamumo sąlygos, todėl išimtis negalioja. Trečias teritorijos segmentas apibūdina patiriamų traumų pobūdį. Visi žino, kad kenksmingas menas labiausiai niokoja nervų sistemą (o toliau – širdį ir skrandį), bet yra retų atvejų, kai menas suteikia ir fizinį skausmą. Tai nėra bendros avarijos – tokie atsitikimai, kaip ant pėdos užvirtusi skulptūra ar drožiant pieštuką perpjauta vena, patenka į kitokių nelaimių klasifikaciją. Taip pat menui negalima suversti bėdos už pramoninių dizainerių klaidas – įkaistanti verdančio arbatinuko rankena vėlgi netelpa į pirmo segmento apibrėžimą: visuomet galima nusipirkti kitą, gerą arbatinuką, bet dizaino menas gali būti kenksmingas. Tokio, urbanistinio, dizaino pavyzdys yra Klaipėdoje. Kažkada miesto valdžia nusprendė, kad viso senamiesčio danga: ir gatvės, ir šaligatviai, turi imituoti viduramžius. Didžiulė teritorija buvo išgrįsta įvairaus nelygumo akmenimis (primenu – šaligatviai taip pat!) ir šis sąmoningas meninis veiksmas pavertė Klaipėdos senamiestį nepervažiuojama ir nepereinama dykuma. Pavojinga dykuma. Prieš kelerius metus Jūros šventėje, kai į miestą suvažiuoja daug prašalaičių (vietiniai žino, kad senamiestį reikia aplenkti), buvo registruojamos svečių patirtos traumos – jų buvo gana daug, kelios dešimtys, ir beveik visos įvyko užkliuvus už grindinio akmens, o tai reiškia, kad menas gali laužyti kojas.
Sudėjus atgal į formulę visus segmentus, paaiškėja sveikatai kenkiančio meno teritorija – tai menas, kurio yra daug, kurio neįmanoma išvengti ir kuris yra viešas. Na, o išgryninta formulė rodo, kad didžiausia sveikatai kenkiančio meno potencija sukaupta viešos skulptūros žanre.
Kartą, važiuodamas Basanavičiaus gatve į viršų, Savanorių prospekto link, pamačiau dvi skulptūras. Abi pastatytos ant XX a. pradžios daugiabučio balkonų atbrailų. Žemesniojo, antro aukšto, balkono savininkas publikai demonstruoja geležinio vilko skulptūrą, arba, griežčiau formuluojant, geležinio vilko maketą, o tiesiai virš jo, identiškame trečio aukšto balkono kampe, kitas fantastinių būtybių materializavimo entuziastas pasodino vadinamąjį Vilniaus angeliuką. Geležinio vilko maketas mane nustebino, tokių mieste daugiau niekur nemačiau, o Basanavičiaus gatvės angeliukas papildė nebetrumpą Vilniaus angeliukų sąrašą, užimdamas jame dvidešimt antrą vietą.
Kai Gedimino prospekte prieš keliolika metų ant požeminės perėjos būdelės atbrailos buvo pasodintas pirmas angeliukas, reagavau neutraliai – na, mieste atsirado dar viena instagraminė skulptūrėlė. Šiek tiek erzina, bet netrukdo. Kiek sunerimau, kai savivaldybė paskelbė naują miesto šūkį „Vilnius – žemai skraidančių angelų miestas“. Aš nepagavau skraidymo trajektorijos privalumo, o angelų skaičius pradėjo gąsdinti. Raminausi, kad, pasikeitus miesto valdžiai, angeliukai išnyks, bet klydau – skulptūrėlės tobulai pataikė į žemesnio rango buržujų skonio rėmus ir angeliukai pradėjo daugintis per privačias iniciatyvas. Vėlgi, pakantumo ribos būtų išlikusios, jei buržujai savo angeliukus būtų demonstravę uždarose vietose ir skulptūros menu džiaugęsi vieni. Bet ne – nusipirktus angeliukus jie įtaiso matomiausiose savo būstų vietose, sudarkydami bendro naudojimo erdvę ir šitaip įsiliedami į sveikatai kenkiančio meno grandinę. Keliaudamas įprastiniais maršrutais, kasdien pamatau tris angeliukus, iš kurių kiekvienas mano gyvenimą sutrumpina viena sekunde. Sekundė prie sekundės, ir šiandien aš žinau, kad angeliukai iš manęs atėmė vieną valandą, dvi minutes ir penkias sekundes gyvenimo.
Ir viskas įvyko dėl dviejų dalykų – viešosios erdvės neišmanymo ir žemo skulptūrų atsiradimo šiose erdvėse slenksčio.
Nepatyrę miestiečiai, naujieji buržujai bendrojo naudojimo vietas mato tradiciškai: progresyviausiems (iš nepatyrusių) ji prasideda laiptinėje, konservatyvesniems – daugiabučio kieme, reakcingiausiems – gatvėse ir parkuose. Ir tik gyvenimo mieste virtuozai žino, kad bendrosios erdvės prasideda nuo buto sienų, angų, lodžijų ir balkonų. Ypač pastarieji, kaip svarbūs matomi fasado elementai, tampa akivaizdžia bendrąja erdve. Bet kuris balkone atsiradęs disharmoniškas daiktas (spintelės, skalbiniai, dideli vazonai, dviračiai, vėliavos, pintos kėdės ir jose sėdintys žmonės) kenkia namui, kartu – gatvei, miestui ir, galiausiai, man, praeiviui. Skulptūros balkonuose yra nepaprastai aktyvus akcentas, kenksmingas tiek pat, kiek ir egoistine, kitokia nei fasado, spalva apdažyta siena aplink balkono duris. Toliau dėliojant sienų blogio reitingą, tektų pripažinti, kad kitokia spalva ir skulptūros balkonuose – visgi geresnės blogybės nei individualiai, padengiant tik savo buto sienas, sumontuotos apšiltinimo plokštės fasade. Ši desperatiška taupymo priemonė labai populiari buvusios Sovietų Sąjungos rytuose, o šiame pasakojime ją panaudojau todėl, kad mačiau paklijavimą ant dviaukščio daugiabučio fasado jau ir Lietuvoje, Melnragėje, eidamas tuo keliu molo link. Prisiminęs sovietmetį, atgaminau vieną anuometinę keistenybę, kurią pavadinčiau tiksliausiu šiandieniniu skulptūrų demonstravimo balkonuose atitikmeniu – maždaug 1970–1975 m. atsirado mada pastatyti juostinį magnetofoną ant atviro lango palangės ir maksimaliu garsu leisti muziką į lauką. Nes juk siela nelaiko ir norisi tokiu grožiu (Queenų „Killer Queen“, pavyzdžiui) dalintis su visais. Ir magnetofonu pasigirti. Ir juk abiem atvejais muzikos transliavimo ir skulptūrų rodymu labai sunku priimti priekaištą iš kitų bendrosios erdvės vartotojų – viskas daroma tam, kad būtų gražiau ir, svarbiausia, dovanojant.
Geranorių dovanos bendrajai erdvei ir miestui, žinoma, – didelė urbanistinė bėda. Miestai, turintys stipresnį stuburą, nuo jų apsiginti sugeba, bet, kol išmoksta atsisakyti dovanų, užtrunka ir užsiteršia. Štai Niujorke „Municipal Art Commission“ buvo įsteigta 1898 m. (2008-aisiais pervadinta į moderniau skambančią „Public Design Commission“) ir yra vienintelė institucija, turinti teisę priimti miestui skiriamas ir bendrojo naudojimo vietose atsirasiančias dovanas, bet net ir jie nesugebėjo atsikratyti nelegaliai pastatyto kičinio „Atakuojančio buliaus“ skulptūros (nors atkeršijo nelegalui, leisdama buliaus akivaizdoje pastatyti tokią pačią kičinę „Bebaimę mergaitę“, dabar jau perkeltą į kitą Niujorko vietą). Bet tai, aišku, išimtis. Visiems kitiems (kurių, kaip ir Vilniuje ar visur kitur, yra minios), nusprendusiems kaip nors už savo pinigus papuošti Niujorką, yra paruoštas meno dovanojimo miestui gidas su dviem svarbiais (kiti nėra svarbūs) punktais:
1. Dovanotojas padovanotą meną turi prižiūrėti už savo lėšas: tvarkyti, remontuoti, restauruoti, valyti ir pašluoti aplinkui. Tam, priklausomai nuo dovanos dydžio, dovanojimo akte turi įrašyti biudžetą – nuo poros tūkstančių iki penkiasdešimt tūkstančių dolerių per metus.
2. Dovanos reikalingumą įvertina jau minėta „Public Design Commission“. Rotuojamoje komisijoje pro bono kiekvieną mėnesį posėdžiauja 11 narių: architektas, kraštovaizdžio architektas, tapytojas, skulptorius, trys neprofesionalai, vienas mero atstovas, Bruklino ir Metropoliteno meno muziejų delegatai ir žmogus iš Niujorko viešosios bibliotekos. Komisijos sprendimas neginčijamas.
Mane labiausiai džiugina pirmas punktas. Jis aiškiai parodo bendrą visų gerų miestų nuostatą: noras už savo pinigus pastatyti skulptūrą viešojoje erdvėje yra ne laukiama ir su dėkingumu priimama dovana, o nenoriai suteikiama privilegija, už kurią reikia netiesiogiai susimokėti. Tokią tvarką reikia įvesti ir pas mus, pradžioje – drastiškai piktesnę, pagreitinant auklėjimo procesą. Greitosiomis peržiūrėjus visų nuo 1990 m. pastatytų Vilniaus skulptūrų atsiradimo istorijas, matyti, kad beveik visas inicijavo privatūs sambūriai (tiek to – bendruomenės), proceso pradžioje deklaruodami, kad miestui niekas nekainuos, o finale savivaldybei (ar vyriausybei) vis tiek tekdavo daugiau ar mažiau prisimesti.
Lietuviškas dovanotų skulptūrų viešojoje vietoje statymo slenkstis laikinai, kokiai penkiasdešimčiai metų, turi būti gerokai aukštesnis už niujorkietišką. Ir jis negali būti finansinis – už privilegiją sumokėti pinigai savivaldybių biudžetuose išnyksta be naudos ir nesuteikia jokios satisfakcijos stebėtojams. Tik barteris!
Kažkada panagrinėjau, koks kultūros gyvenimas vyksta Suomijos regionuose. Pasirinkau miestelius, panašius į Merkinę – šimtas kilometrų nuo didmiesčio ir apie tūkstantį gyventojų. Ypatingų skirtumų neradau (Merkinėje tas gyvenimas net intensyvesnis), bet pamačiau kitą dalyką: turtingieji suomiai savo merkinėse turi viešus baseinus su labai mažu abonementiniu mokesčiu vietiniams gyventojams. Ir aš supratau, kad būtent viešų baseinų prieinamumas yra tobulas gyvenimo mieste kokybės rodiklis. Galima jame neplaukioti, bet žinojimas, kad bet kada gali tai padaryti be jokių personalinių pastangų pakelia ir fizinę, ir dvasinę savivertę. Baseinus pastatyti, išlaikyti ir dotuoti gali tik turtingų šalių turtingos savivaldybės. Vidutiniškai turtingoje aplinkoje baseinų atsiradimas ir išlaikymas tampa dideliu iššūkiu ir štai čia skulptūrinis barteris ir atsiranda. Duosiu pavyzdį.
Dešimties žmonių komitetas nori (labai nori. „Dabar galima ir numirti.“ Arba kitaip, ne taip kategoriškai – „dabar ir mirti nebaisu“) Vilniaus senamiestyje (o kur kitur?) įmažinti savo herojų. Ir jiems pavyksta – skulptūra stovi. Kūrinys blogas. Tai ne subjektyvi nuomonė, o statistika – visos pasaulyje pastatytos skulptūros yra bjaurios, o tos kelios geros patenka į paklaidos ribas. Taigi, Vilniaus senamiestyje atsirado negražus daiktas, miestiečių gyvenimo kokybė pablogėjo. Jei miestiečiai žinotų, kad už privilegiją pastatyti skulptūrą komitetas kasmet sumoka miestui dešimt, tarkim, tūkstančių eurų, skausmas nusloptų, bet nedingtų. Ir štai trečias variantas: komitetas žino, kad skulptūros sostinės senamiestyje kaina yra 50 metrų ilgio, mažiausiai penkių takelių pločio, su visa papildoma infrastruktūra baseino pastatymas su įsipareigojimu jį išlaikyti, dotuojant pažeidžiamas socialines grupes, ketvirtį amžiaus. Ką nutaria skulptūros komitetas? Vėlgi, yra keli variantai. Komitetas tokių lėšų neturi ir skulptūros nestato, vieta lieka nesudarkyta, visi (išskyrus dešimt komiteto narių) patenkinti. Arba elgiasi kitaip. Sostinės senamiesčio baseino slenkstis yra aukščiausias. Mažesniuose miestuose slenkstis žemesnis – galima išsisukti su dvidešimčia metrų ir trimis takeliais priestate šalia mokyklos. Apskaičiavęs savo galimybes, komitetas nusprendžia herojaus skulptūrą pastatyti jo gimtinėje Šiaurės Lietuvoje. Visi patenkinti – gimtinė gauna baseiną, komitetas įvykdo misiją, o miestelio gyventojus bjauri skulptūra žeidžia daug mažiau. O kartais, einant rytais pasimankštinti, ir džiugina.
O kiek kainuotų teisė balkone pasodinti vadinamąjį Vilniaus angeliuką? Labai mažą baseiną? Vonią ligoninėje? Pats nustebau, bet turiu beveik tikslų atsakymą. Vieną dieną Žvėryne ant vieno namo laiptinės stogelio toks eilinis angeliukas buvo pasodintas – kad džiugintų ir puoštų. Paklausiau to namo gyventojos, kokią kainą turėtų sumokėti dekoracijos statytojai, kad ji nebeplanuotų angeliuko sunaikinimo. Sudarkyto namo gyventoja ilgai nesvarstė: „Jis (angeliukas) gali ten sėdėti, jeigu jie (angeliuko savininkai) sutvarkys namą juosiančią ir yrančią dekoratyvinę tvorelę iš lauko akmenų.“ Aš sakau, barteris yra universalus dalykas.