Evelina Januškaitė

Taki ir sprūstanti šviesa: erdvės ir žvilgsnio dialogai Dalios Truskaitės parodoje

LDS galerijos „Arka“ organizuotoje parodoje “Kiss and Hug” (2025) Katariina galerijoje, Helsinkyje, šiuolaikinio meno kūrėja Dalia Truskaitė, pasižyminti konceptualiais, postminimalistinės krypties įvietinto meno kūriniais, vėl provokuoja žiūrovo pastabumą ir skatina jo paties vaizduotės įsitraukimą. Įvietintas kūrinys sąveikauja su į erdvę įžengusiu žiūrovu, jį glumina, subtiliai įdarbindamas žiūrovo sąmoningumą.

Niekada anksčiau toje galerijoje nesilankiusi menininkė pasiruošimą parodai pradeda nuo patalpos plano, erdvės dokumentacijos, joje esančios šviesos pobūdžio, jos kismo tyrinėjimų. Ši paroda – tarsi architektūrinis pokštas, sukurtas įsivaizduojant galerijos erdvę iš anapus jūros, niekada joje nebuvus. Katariina galerijoje vieną sienų užima didžiulis langas, o priešingoje pusėje yra į kampą pastūmėta kolona. Internetinėje erdvėje sklaidant nuotraukas iš galerijoje vykusių parodų, atidarymų, bandoma geriau suprasti erdvę – taip pastebi daugybę detalių, pasakojančių ilgą galerijos gyvenimo istoriją. Klimpsti į tą vis tirštėjantį chorą – kas, kur, kada buvo pridėta, patobulinta, pritvirtinta, uždengta – imi skęsti jame…..ir grįžti prie pirmiausia žvilgsnį sustabdžiusios vienišos, keistos kolonos ir taip pat vienišo lango, per kurį sverbiasi šviesa, mėginanti ją apkabinti.

Kaip pastebi suomių meno kritikė, literatūrologė Hannele Salminen, tai mūsų akys ir protas kuria kūrinį. Atsiliepime apie šią parodą ji rašo: „Nors apdovanojimų pelniusios Lietuvos menininkės Dalios Truskaitės paroda vadinasi „KISS AND HUG“ (Bučinys ir apkabinimas), parodos prieigos atrodo grėsmingai - ant lentelės parašyta: „Būkite atsargūs! Erdvėje ištempti metaliniai siūlai!“ Menininkė iš tiesų aptvėrė galerijos erdvę begale mirgančių plieninių vielų, palikdama žiūrovus jos pakraščiuose.

Dėl vielų atspindžių šis minimalistinis konceptualus meno kūrinys išsiplečia į nematerialias, mirgančias šviesos kolonas, kurios užpildo galerijos erdvę ir nuolat kinta priklausomai nuo šviesos ir žiūrovo padėties. Kai lauke sutemsta, šviesos kolonos intenstyvėja ir suformuoja savotišką tankmę. Mūsų žvilgsnis kuria kūrinį. Plonos vielos taip pat primena didelį instrumentą, kurį norisi paskambinti.

Kūrinys nepastebimai išsiplečia žiūrovo sąmonėje, skatindamas mus mąstyti apie jo prasmę. Vienatvė, nematomos sienos, kurios mus skiria. Arba bendruomenė, tinklai, kurie mus jungia. Šviesos stulpai taip pat turi kažką švento ir iškilmingo. Jie man priminė žavų šviesos spindesį, kuris patenka į bažnyčias ir kitus pastatus, suprojektuotus puikaus architekto Juha Leiviskä.

Pradžioje šiek tiek bauginęs ir keistas kūrinys man tapo vis labiau pažįstamas. Išeinant jaučiausi tarsi jis mane apkabintų atsisveikinimui. Kokias vizijas ir minties peizažus jis siūlo jums? Tai galite išbandyti „Galleria Katariina“ iki spalio 12 d.“, ir prideda nuotrauką, kurioje – Dalia Truskaitė ir parodos kuratorė Evelina Januškaitė už šviesos užuolaidos.

Kalbant apie nuotraukas, tai ekspozicija, kurios beveik neįmanoma nufotografuoti. Fotoaparato akis slysta vos užčiuopiamais šviesos takeliais ir skrodžia jų materialumą, mėgindama sufokusuoti tai, kas yra anapus kūrinio. Įtemptos metalinės vielutės kuria tiek vizualinę, tiek patyriminę įtampą, regisi lyg muzikinio instrumento stygos, vos virpančios nuo (ne)galimo prisilietimo. Tai lyg daugybė penklinių, kuriose įsiterpia begarsės natos, o visa kamerinė galerijos erdvė virsta sprūstančios tylos ir trukmės užtaisu. Įvietintos instaliacijos pavadinimas apeliuoja į laiko trukmę ir taktiliškumą. Trumpas stabtelėjimas išlydint - kiss and fly, hug and drive - sufleruoja trumpos pauzės ir prisilietimo poreikį.

Kurdama įvietintus kūrinius, Truskaitė siekia jo ir architektūrinės erdvės dialogo. Metalinių itin plonyčių vielų instaliacija parodoje „sujungia" langą ir erdvėje įsiterpusią koloną, taip sukuriant iš dalies permatomą trikampį tūrį, tarsi šviesos srautą, bandantį „išstumti" koloną iš erdvės. Žiūrovas parodoje yra priverstas keisti įprastą judėjimo trajektoriją, jis neišvengiamai turi eiti link tos vienišos ir dažniausiai visus erzinančios, ką nors užstojančios kolonos, kuri šį kartą tampa parodos epicentru ir pagrindine ašimi, o ją gaubiantys itin skaidraus stiklo lakštai, baltame fone žiūrovo žvilgsniui grąžina balkšvus tikrovės atspindžius. Įstrižai skrosdamas galerijos patalpą, kūrinys tarsi „perprojektuoja" erdvę, keisdamas įprastas žiūrovų judėjimo trajektorijas ir žiūros taškus. Tokiais vizualiai trapiais ir subtiliais, saikingais darbais, Truskaitė kuria ne objektus, o erdves apmąstymui ir tylai.

Paroda galerijoje „Katariina“ veikė iki spalio 12 d.

Parodą organizavo LDS galerija „Arka“, rėmė Lietuvos kultūros taryba, asociacija LATGA, Vilniaus miesto savivaldybė bei Helsinkio miesto savivaldybė. Parodos partneris – Helsinkio dailininkų asociacija.