Gabrielė Naprušienė
- 02-12
- 10 min. skaitymo
DAILININKŲ SĄJUNGOJE: NUO VAIKYSTĖS ŠVENČIŲ IKI PROFESINIO KELIO
Lietuvos dailininkų sąjungai – 90, man – 70 metų. Ir nors niekada sąjungai nepriklausiau, visą sąmoningą gyvenimą buvau su ja susijusi. Kartais mūsų keliai susikirsdavo, kartais ėjome lygiagrečiai, bet niekada nenutolome.
Dailininkų sąjunga vaikiškuose prisiminimuose
Užaugau menininkų šeimoje. Mano tėtis – skulptorius, dizaineris, profesorius Feliksas Daukantas – buvo Dailininkų sąjungos narys nuo 1955 m. 1949–1950 m. jis ėjo Vilniaus „Dailės“ kombinato direktoriaus pareigas, 1959–1961 m. buvo LTSR Dailės fondo direktorius, o nuo 1961 m. vadovavo Dailės instituto Pramoninio dizaino katedrai. Tad nuo pat mano gimimo namuose tvyrojo dailininkų reikalų dvasia. Kadangi nelankiau darželio, naujametinės vaikų šventės būdavo Dailininkų sąjungoje. Naujųjų metų eglutės su Seniu Šalčiu (tada jo dar nevadinome Kalėdų Seneliu) vykdavo nuostabiame pastate „dvarelyje“ T. Kosciuškos g. 28, salėje antrame aukšte. Po balkonu stovėdavo stalai su pyragaičiais „bokšteliais“ ir limonadu. Mes šokdavome, vaišindavomės ir, žinoma, laukdavome Senio Šalčio. Kartą man pasisekė – šokdama rateliu, paėmiau jį už rankos. Atsimenu, kaip mano ranka sušalo nuo jo delno. Atrodė, kad jaučiu šiaurinio vėjo dvelksmą... Nors iš tiesų jis buvo įraudęs, nuo kaktos varvėjo prakaitas. Įspūdis apie tas Dailininkų sąjungos šventes ir salę, kurioje vyko „stebuklai“, išliko visam gyvenimui. Vėliau, paauglystėje, vaikiškos eglutės jau buvo praeitis, bet smalsumas liko. Vilijos Jurėnienės paskatinta (ji tuomet dirbo LDS), 1969 m. suorganizavau savo klasiokes iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus ir kartu pasirodėme sąjungos narių vaikų šventėje. Sušokome „drugelių šokį“ iš tuo metu pastatyto J. Gudavičiaus ir L. Navickytės baleto „Beširdis“. Kostiumų neturėjome, tad mano tėtis iš senų rentgeno nuotraukų padarė mums sparnus, o mama prisiuvo juos prie triko. Išėjo gražus numeris – pasirodėme tos pačios salės scenoje! Taip su manimi nuo vaikystės ir gyveno Dailininkų sąjunga – vieta, kurioje jungėsi prabanga (didelį įspūdį darė lenkų laikų „dvarelis“), linksmybės, galimybės, įdomios pažintys ir svajonių realizacija.
Dailininkų sąjunga – mano darbo vieta
Nors visi mano šeimoje buvo menininkai, pati menininke netapau – Vilniaus universiteto Filologijos fakultete studijavau prancūzų kalbą ir literatūrą. Vis dėlto, kadangi menininkų pasaulis mane visada traukė, pradėjau dirbti Dailės institute studentų praktikų vadove ir kartais pavaduodavau prancūzų kalbos dėstytoją. Sąjungai tuo metu vadovavo profesorius Konstantinas Bogdanas. Sutikęs mane instituto koridoriuose, jis vis kviesdavo prisijungti prie komandos, nes ilgametė administratorė ponia Liubomira Laukienė jau buvo garbaus amžiaus ir reikėjo jaunesnės pamainos. Neilgai dvejojau – juk Dailininkų sąjunga gyveno mano gražiausiuose prisiminimuose. 1987 m. pavasarį pradėjau čia dirbti. Ponia Laukienė perdavė man senovinę 4-ojo dešimtmečio rašomąją mašinėlę „Olivetti“, kurią po karo buvo įsigijusi turguje. Daug neaiškindama, ji tiesiog paliko mane dirbti. Profesorius taip pat nesileido į detales – nei ką tiksliai turėsiu daryti, nei už ką būsiu atsakinga. Prisijungiau prie puikios kolegų komandos: Irenos Geniušienės, Algimanto Kliaugos, Vilijos Jurėnienės. Jų profesionalumas mane įkvėpė ir nukreipė tinkama linkme. Pirmininkas buvo ramybės įsikūnijimas – menininkai, užsukę į jo kabinetą, išeidavo patenkinti, kupini vilties. Kartais, lankytojui išėjus, jis paklausdavo: „Tai kas čia toks buvo?“ Neilgas buvo ramybės periodas, nes artėjo Dailininkų sąjungos narių ataskaitinis-rinkiminis suvažiavimas. Darbo buvo tikrai daug – juk nei interneto, nei kompiuterių, nei kopijavimo aparatų. Viską reikėjo ruošti rankiniu būdu: kvietimus siųsti paštu, narių sąrašus ir balsavimo biuletenius spausdinti po kelis šimtus kartų. Suvažiavimas vyko dvi dienas buvusiuose Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno. Dalyvavo keli šimtai menininkų, tvyrojo permainų dvasia. Tuo metu Dailininkų sąjunga vis dar valdė didelę dalį menininkų gyvenimo – nuo dirbtuvių ir kelionių skirstymo iki darbų supirkimo, parodų organizavimo ir net medžiagų tiekimo. Viskam reikėjo Maskvos pritarimo, todėl menininkų nepasitenkinimo netrūko. Menininkai kalbėjo, kad ketina siūlyti grafiką Bronių Leonavičių į pirmininkus. Pirmoji suvažiavimo diena buvo įtempta – išgirsta daug kritikos tiek Lietuvos, tiek Dailininkų sąjungos valdžiai. Vieno menininko pasisakyme nuskambėjo ir aštri frazė: „Žuvis pūva nuo galvos.“ Scenoje, prezidiume, tuo metu sėdėjo LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius. Kitą dieną, vos prasidėjus suvažiavimui, buvo paskelbta, kad Griškevičius naktį mirė. Tą pačią dieną Dailininkų sąjungos pirmininku buvo išrinktas grafikas Bronius Leonavičius. Su jo atėjimu ramybė baigėsi – prasidėjo naujas stiprus ir gaivus vėjo gūsis, o gal net audra...
Pirmą darbo dieną Bronius paklausė, koks mano atlyginimas, o sužinojęs pareiškė, kad jį mažins. Visgi šio pažado taip ir neįvykdė – greitai net padidino. Dirbdama šiuo permainų laikotarpiu, mačiau, kaip keitėsi ne tik dokumentai – menininkai ėmė garsiai kalbėti apie būtinybę atkurti kūrybos laisvę, mažinti biurokratinę kontrolę. Buvo be galo įdomu.
Permainų metai
Į komandą atėjo daug naujų jaunų žmonių. Atsakinguoju sekretoriumi tapo Arvydas Šaltenis, sekretoriais – Vaclovas Krutinis, Aloyzas Smilingis, Viktoras Liutkus. Vėliau prisijungė referentai: Saulius Valius, Kęstutis Musteikis, Naglis Nasvytis, Konstantinas Bogdanas, Danutė Zovienė, Elena Vilkienė, MargaritaJankauskaitė, Rima Merečinskienė. Buvo daug svarstymų, pokalbių, ginčų. Jaunimas nusprendė, kad Dailininkų sąjungoje reikia įkurti kavinę, kurioje menininkai prie kavos puodelio galėtų diskutuoti, pasikalbėti po parodų atidarymo ar po kelionių pasidalinti įspūdžiais. Kaip tarė, taip padarė. Kavinę pavadinome „Po to“. Pavadinimo autorius – Viktoras Liutkus. Permainos įgijo pagreitį. 1988 m. Dailininkų sąjungoje įvyko tikras lūžis – čia pradėjo veikti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Nuostabioje sąjungos salėje vėl vyko „stebuklai“: rinkosi Sąjūdžio nariai, imta kalbėti apie kūrybinių sąjungų savarankiškumą, vyko diskusijos, pasitarimai, buvo rengiamos vis atviresnių temų parodos. Tais metais buvo nuspręsta atsiskirti nuo TSRS dailininkų sąjungos ir atkurti savarankišką Lietuvos dailininkų sąjungą. Prasidėjo sudėtingas ir konfliktiškas atsiskyrimo procesas.
Dailininkų sąjunga kasmet gaudavo vos po kelias turistines keliones į užsienio šalis. Jas skirstydavo TSRS Dailininkų sąjunga Maskvoje – vietų skaičius buvo labai ribotas, o galimybė patekti į sąrašus menka. Respublikinės sąjungos gaudavo tik pavienes vietas, todėl tarp menininkų tvyrojo nuolatinis nepasitenkinimas tokia sistema. Tačiau 1989 m. pradžioje tuometinis LDS sekretorius Vaclovas Krutinis nuvyko į Maskvą reikalauti, kad visa 30 žmonių turistinė grupė būtų skirta Lietuvos menininkams – būtent kelionei į Prancūziją. Jam pavyko – tai buvo pirmas kartas, kai Maskva perdavė visą kelionės organizavimą į lietuvių rankas. 1989-ųjų gegužę Lietuvos menininkai – dailininkai, kompozitoriai, rašytojai, žurnalistai – keliavo po Prancūziją jau be Maskvos priežiūros. Tai buvo tiek praktinis, tiek simbolinis žingsnis pirmyn. Ir aš patekau į šią kelionę – vertėjavau menininkams. Kartu su dailininkais aplankėme žymų lietuvių išeivijos kūrėją Vytautą Kasiulį jo galerijoje Paryžiuje ir įteikėme jam juodos lietuviškos duonos kepaliuką. Saulius Valius vežiojosi mažytę Lietuvos trispalvę ant stovelio ir vakarienės metu statydavo ją ant stalo.
Permainos Lietuvoje ir Dailininkų sąjungoje įsibėgėjo. 1990 m. LDS pirmoji iš visų respublikinių dailininkų sąjungų paskelbė nepriklausomybę nuo TSRS Dailininkų sąjungos ir tapo pirmąja kūrybine organizacija Lietuvoje, išsilaisvinusia nuo Maskvos priklausomybės. Buvo atkurta savarankiška, nepriklausoma Lietuvos dailininkų sąjunga. Šis žingsnis ne tik simbolizavo kultūrinę emancipaciją, bet tapo pavyzdžiu kitoms kūrybinėms organizacijoms.
Dailininkų sąjunga ir autorių teisės
Tais pačiais metais nepriklausomybės link žengė ir kita svarbi menininkams institucija – Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA-A). Ji buvo įsteigta 1990 m. gegužės 29 d. steigiamojoje konferencijoje ir tam pritarė menininkai, kūrybinių sąjungų atstovai, mokslininkai, kultūros veikėjai. Direktoriumi buvo paskirtas Edmundas Vaitekūnas, pirmuoju prezidentu tapo tuometinis Dailininkų sąjungos pirmininkas Bronius Leonavičius. LATGA-A pradžia nebuvo lengva – agentūra neturėjo nei patalpų, nei darbuotojų, nei pinigų. Buvusi sovietinio Visasąjunginio autorių teisių agentūros padalinio (VAAP) administracija vis dar laikė užėmusi patalpas, turėjo visą dokumentaciją. Matydamas šią situaciją ir turėdamas atsiskyrimo nuo Maskvos patirties, Leonavičius priglaudė agentūrą Dailininkų sąjungos patalpose. Edmundui Vaitekūnui buvo suteiktas kabinetas, kurį laiką jis buvo vienintelis darbuotojas. Leonavičius entuziastingai padėjo besikuriančiai nepriklausomai Lietuvos autorių teisių agentūrai. Teko ir man prisidėti: padėjau rengti pirmuosius įsakymus, iš prancūzų kalbos išverčiau Tarptautinės autorių ir kompozitorių bendrijų konfederacijos (CISAC) įstatus, šiai organizacijai prancūzų kalba rašiau oficialius laiškus apie LATGA-A ketinimą tapti jos nare. Tokia buvo mano pirmoji pažintis su autorių teisėmis.
Gyvenime dažnai sakoma, kad vieni žmonės moka griauti, o kiti geba statyti. Leonavičius – vienas tų retų žmonių, kurie sugeba būti ir ryžtingais griovėjais, ardančiais senąją sistemą, ir atsakingais statytojais, dedančiais pagrindus naujai savarankiškai kultūros politikai nepriklausomoje Lietuvoje. Žinoma, vienas lauke ne karys. Dailininkų sąjungos komanda buvo stipri, energinga, atsakinga ir labai produktyvi.
Dailininkų sąjunga keičia savo namus
Atkūrus nepriklausomybę, Lietuva ėmė aktyviai siekti tarptautinio pripažinimo. Pamažu Vilniuje pradėjo kurtis užsienio valstybių ambasados, joms reikėjo patalpų. Šventasis Sostas vienas pirmųjų parodė geranorišką paramą Lietuvai. 1991 m. Vatikanas oficialiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir netrukus buvo atkurti diplomatiniai santykiai. Pirmuoju popiežiaus nuncijumi Lietuvai buvo paskirtas ispanų kilmės arkivyskupas Justo Mullor’is García.
Dailininkų sąjungos pastatas buvo įtrauktas į siūlomų pastatų sąrašą Vatikano atstovybei. Pats nuncijus, arkivyskupas Justo Mullor’is, atvyko apžiūrėti mūsų pastato. Šiame nuncijaus, Dailininkų sąjungos pirmininko ir sekretoriaus Vaclovo Krutinio susitikime man teko vertėjauti, nes nuncijus bendravo prancūzų kalba. Nuncijui labai patiko mūsų „dvarelis“, „stebuklingoji“ salė, aplinka. Dailininkų sąjungai buvo pasiūlyta patalpa Vokiečių gatvėje, buvusi cheminių prekių parduotuvė. LDS paliko savo pastatą T. Kosciuškos gatvėje ir įsikūrė Vokiečių gatvėje Nr. 4. 1992-aisiais įvyko eilinis ataskaitinis-rinkiminis LDS suvažiavimas, pirmininku išrinktas tapytojas Algimantas Biguzas.
Vizualiųjų menų autoriai ir LATGA
LATGA-A atgavo buvusias sovietinės VAAP patalpas Jogailos gatvėje, suformavo darbuotojų kolektyvą ir pradėjo realią veiklą. Trūko specialisto, atsakingo už vizualiųjų menų autorių teisių administravimą. Agentūros direktorius Edmundas Vaitekūnas pasiūlė šias pareigas man. Sutikau ir 1992 m. spalį palikau Dailininkų sąjungą: pasinėriau į sudėtingą, bet labai įdomią ir menininkams reikalingą autorių teisių sritį.
Pirmasis mano uždavinys buvo įtikinti Lietuvos dailininkus, fotografus ir kitus vizualiųjų menų kūrėjus tapti LATGA-A nariais. Kodėl juos reikėjo įtikinėti? Todėl, kad tuo metu dailininkai negaudavo autorių atlyginimų – nei už televizijos laidose rodomus kūrinius, nei už jų publikavimą periodikoje, vadovėliuose ar kituose leidiniuose. Lietuvoje tiesiog nebuvo jokių dailininkų teisių tradicijų. Muzikos autorių padėtis tuo metu buvo daug geresnė. Jaunieji menininkai jau žinojo, kad kitose šalyse kūrinių panaudojimas yra atlygintinas, todėl jų domėjimasis LATGA-A buvo didesnis. Visgi dauguma menininkų į LATGA-A atėjo registruotis tik todėl, kad pasitikėjo Leonavičiumi ir pažinojo mane asmeniškai. Antra svarbi problema buvo bendradarbiavimo su užsienio autorių bendrijomis klausimas. Norėjome prisijungti prie tarptautinio tinklo ir gauti teisę atstovauti žymiesiems pasaulio autoriams Lietuvoje, kartu – Lietuvos autorių teisėms užsienyje. Vis dėlto užsienio bendrijos neskubėjo pasirašyti sutarčių – Lietuva dar nebuvo prisijungusi prie Berno konvencijos, negalėjome pasigirti surinktomis sumomis. Tai buvo tarsi užburtas ratas: neturėdami narių, negalėjome rinkti atlyginimų, o vien pažadais be rezultatų nebuvo lengva pritraukti nei Lietuvos autorius, nei užsienio partnerius. Kadangi iki tol Lietuvoje vizualiųjų menų kūrėjų teisės beveik nebuvo kolektyviai administruojamos (išskyrus atlygius už kūrinių tiražavimą dailės kombinatuose), reikėjo nuo nulio sukurti visą teisių administravimo, atlygių surinkimo, paskirstymo sistemą, nustatyti atlyginimų tarifus, sudaryti sutartis su kūrinių naudotojais. Lietuvoje niekas neturėjo patirties šioje srityje, todėl mokytis teko iš užsienio. Man vėl pasisekė: gal dėl to, kad mokėjau prancūzų kalbą, gal dėl nuoširdaus noro ir užsispyrimo Lietuvoje sukurti vizualiųjų menų kūrėjų teises administruojančią sistemą, analogišką jau egzistuojančioms sistemoms užsienyje. Be to, manimi patikėjo Prancūzijos vizualiųjų kūrinių autorių bendrijos ADAGP direktorius Jeanas-Marcas Guttonas ir suteikė galimybę perimti visą jų patirtį. Net nusprendė dvejus metus man mokėti atlyginimą, kad Lietuvoje galėčiau kurti sistemą, atstovaujančią ne tik Lietuvos, bet ir Prancūzijos autorių teisėms. Tai buvo reikšminga finansinė ir moralinė parama. LATGA yra ne biudžetinė organizacija – atlyginimą reikia užsidirbti (darbuotojų atlyginimams atskaičiuojamas komisinis mokestis nuo surinktos autorinio atlyginimo sumos). Pradžioje tam nebuvo galimybių, autorinio atlygio negalėjome surinkti, nes nebuvo tinkamo įstatymo, sutarčių su naudotojais, agentūrai priklausė mažai atstovaujamų autorių.
1994 m. įsigaliojus autorių teises reglamentuojantiems įstatymų pakeitimams ir Lietuvai prisijungus prie Berno konvencijos „Dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos“, atsirado realios galimybės veikti.
1995 m. pradėjome licencijuoti ir rinkti atlyginimus už dailės ir fotografijos kūrinių reprodukavimo leidiniuose teises.
1996 m. pradėta mokėti už šių kūrinių transliavimą per televiziją ir kabelines TV. Beje, tuo metu reikėjo daug pastangų įrodyti naudotojams, kad dailės kūriniai tikrai rodomi per televiziją!
2002 m., įgyvendindami Europos Sąjungos direktyvas, pradėjome administruoti knygų panaudos teisę – tai atlyginimas iliustruotojams už jų kūrinių panaudą bibliotekose. Tais pačiais metais sukūrėme ir reprografinio atgaminimo teisių administravimo sistemą – kompensacinį atlygį dailininkams ir fotografams už jų kūrinių atgaminimą popieriuje kopijavimo aparatais.
2003 m. įsigaliojo Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pakeitimai („Kūrinio rodymas“), liečiantys konkrečiai vizualiuosius menus. Atsirado teorinė galimybė autoriams rinkti atlyginimą už jų kūrinių eksponavimą parodose komerciniais tikslais. Tačiau, pralaimėjus Grūto parko bylą, tai ir liko galimybe. Už šios autorių teisės įgyvendinimą aršiai kovojo Bronius Leonavičius ir Vaclovas Krutinis (jie buvo LATGA-A tarybos nariai), vėliau – Dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė. Deja, taip ir nebuvo sukurta sistema, galinti efektyviai, be didelės administravimo naštos administruoti šią dailininkų teisę. Kultūros ministerija irgi nebuvo suinteresuota, nes jai priklausantys muziejai būtų privalėję mokėti autoriams už jų kūrinių eksponavimą parodose.
Viena didžiausių pergalių vizualiųjų menų autoriams siekiant teisingo atlyginimo buvo po dešimties metų kovos iškovota teisė į dalį kompensacinio atlygio už kūrinių asmeninį atgaminimą tuščiose laikmenose. Kompensaciją iš surinktos sumos už tuščią laikmeną (3 mln. eurų) pasidalindavo kompozitoriai, režisieriai, operatoriai, audiovizualinių kūrinių autoriai, atlikėjai, prodiuseriai, fonogramų gamintojai. Nei dailininkai, nei fotografai negaudavo nieko, nors jų darbai lygiai taip pat, kaip kitų sričių autorių kūriniai, buvo įrašomi į kompiuterius, fotografuojami telefonais, atgaminami įvairiose laikmenose. Ši diskriminacija skaudino ir menininkus ir mus, kovojančius už jų teises. 2018 m., po daugkartinių LATGA, dailininkų ir fotomenininkų sąjungų, Tarptautinės autorių konfederacijos CISAC raštų Kultūros ministerijai, Vyriausybei ir Prezidentei, galų gale buvo pakeistas dailininkus diskriminuojantis įstatymas. Jis aiškiai garantavo visų sričių autoriams teisę gauti kompensacinį atlyginimą. Buvo panaikintas pagrindas diskriminuoti vizualiųjų menų autorius. 2019 m. atlikto visuomenės tyrimo rezultatai nustatė aiškias visų sričių kūrinių kopijavimo proporcijas. Tuomet prasidėjo sudėtingos derybos su AVAKA, administruojančia dalį audiovizualinių kūrinių autorių. Asociacija nenorėjo sutikti, kad dalis kompensacinio atlyginimo už asmeninį atgaminimą būtų paskirstyta vizualiųjų menų autoriams, nes tuomet būtų sumažėjusi jos atstovaujamų autorių kompensacijos dalis. 2021 m. LATGA naujos tarybos, derybinės grupės ir teisininkų pastangomis buvo baigtos ilgametės derybos su AVAKA. Kad pasiektų šią pergalę, Dailininkų sąjungos pirmininkė Eglė Bogdanienė, LATGA direktorė Laura Baškevičienė ir kiti kovos dalyviai paaukojo daug laiko, energijos ir nervų.
2021 m. vizualiųjų menų autoriai pirmą kartą gavo TEISINGĄ kompensacinį atlyginimą už jų kūrinių asmeninį atgaminimą. Ši pergalė dar kartą įrodė, kad vienas lauke – ne karys. Daug padaryta, daug pasiekta – Dailininkų sąjungos bendradarbiavimas su LATGA yra rezultatyvi 35 metų istorija.
Šiuo metu LATGA atstovauja daugiau kaip 1200 Lietuvos ir per 100 tūkst. užsienio vizualiųjų menų (dailininkų, fotografų, iliustruotojų, architektų, dizainerių, scenografų) autorių.
Autorinio atlygio surinkimas vizualiųjų menų kūrėjams kasmet didėja (2024 m. jiems sumokėta 266 350 eurų). Daugėjant naujų technologijų, situacija autorių teisių srityje sudėtingėja, bet tikiu, kad savitarpio supratimas, parama ir bendri tikslai menininkų labui ir toliau rezultatyviai spręs menininkų problemas.
Summary in English
FROM CHILDHOOD CELEBRATIONS TO A PROFESSIONAL PATH
In her article, Gabrielė Naprušienė shares her childhood memories of the Lithuanian Artists’ Association and the early days of the LATGA agency in 1990.
G. Naprušienė grew up in a family of artists. Her father, the sculptor, designer, and professor Feliksas Daukantas, was a member of the Artists’ Association from 1955.
G. Naprušienė only worked at the Artists’ Association for five years, from 1987 to 1992. However, these were very significant years for the association. They were years of change. In 1987, the Artists’ Assembly elected Bronius Leonavičius as chairman. The entire leadership of the Artists’ Association changed. The Lithuanian Reform Movement began operating within the association in 1988, and discussions about the independence of creative associations began. It was decided to separate from the USSR Artists’ Association and re-establish an independent Lithuanian Artists’ Association. In 1990, the LAA became the first republican artists’ association to declare independence from the USSR Artists’ Association, freeing itself from dependence on Moscow and setting a precedent for other creative organisations in Lithuania.
Another important institution for artists took a step towards independence in the same year: the Lithuanian Copyright Protection Agency (LATGA). It was founded in 1990. The then head of the Artists’ Association, B. Leonavičius, was its president and enthusiastically helped the newly established independent agency. For almost a year, LATGA was based at the Artists’ Association.
In 1994, amendments to copyright laws came into force, enabling Lithuania to join the Berne Convention for the Protection of Literary and Artistic Works and create real opportunities for action. With the support of similar organizations abroad and Lithuanian creative unions, the collective copyright system gradually improved.
Much has been achieved in this area. The Artists’ Association has enjoyed a successful 35-year partnership with LATGA. LATGA currently represents over 100,000 foreign as well as more than 1,200 Lithuanian visual artists, including painters, photographers, illustrators, architects, and designers. Royalties collected for visual artists are increasing every year (€266,350 were paid in 2024).
Komentarai