Ignas Kazakevičius

KULTŪRINĖ ŽINIASKLAIDA: TARP MISIJOS, PAŠAUKIMO IR POREIKIO

„Dailės“ žurnalas kviečia kultūrinių periodinių leidinių redaktorius ir redakcijų komandos narius prisiminti pastaruosius kultūrinei žiniasklaidai išskirtinius metus ir pasidalinti savo patirtimi bei įžvalgomis apie šio sektoriaus ateitį. Kultūrinės žiniasklaidos misija – daugiau nei informacijos sklaida. Ji formuoja visuomenės savimonę, stiprina kultūros lauką ir prisideda prie meno bei intelektinės minties raidos. Todėl šio interviu klausimai paliečia esmines temas, jau kelis dešimtmečius lydinčias kultūrinės žiniasklaidos pokyčius: leidinių poreikį ir statusą visuomenėje, jų formato ir auditorijos plėtrą, prisitaikymą prie sparčiai besikeičiančių technologijų bei (ne)išnaudotas komunikacijos galimybes. Tikiuosi, kad šis pokalbis taps ne tik proga reflektuoti, bet ir įkvėps naujiems sprendimams, padėsiantiems leidiniui tapti stipresniu kultūros lauko žaidėju.

Mintimis pasidalinti sutiko kultūros ir meno žurnalo „Nemunas“ redaktorė Erika Drungytė, meno kultūros žurnalo „Krantai“ redaktorius Helmutas Šabasevičius, žurnalo „Literatūra ir menas“ vyriausiosios redaktorės pavaduotojas Dovydas Kiauleikis, kultūros savaitraščio „7 meno dienos“ vyriausioji redaktorė Agnė Narušytė bei dailės ir fotografijos skilties redaktorė Marija Martinaitytė, žurnalo „Metai“ vyriausiasis redaktorius Antanas Šimkus, „Šiaurės Atėnų“ kultūros dvisavaitraščio vyriausioji redaktorė Eglė Frank.

Kokia stipriausia jūsų leidinio pusė, kas jį išskiria Lietuvos kultūrinės žiniasklaidos kontekste? Ar ši stiprybė gali tapti atspirties tašku naujiems ambicingiems tikslams artimiausioje ateityje? Pasidalinkite ateities vizija.

Erika Drungytė. Kiekvienas kultūros leidinys yra įdomus redaktoriaus ir visos komandos sumanymo savitybe, t. y. tuo, kuo jis gali sudominti, pritraukti skaitytoją. Lietuvoje galime džiaugtis tuo, kad bemaž visi leidiniai nėra nauji produktai, kad per visą dešimtmečių istoriją buvo suaustas tamprus kultūrinis audinys. „Nemunas“ – specifinis žurnalas, nes gimė ir užaugo nepaklusniųjų autorių Kaune, brendo aplinkoje, kuri aktyviai veikė pogrindyje. Jis netgi buvo apkaltintas dėl Romo Kalantos sprendimo susideginti. Tad stipriausioji pusė ir yra savotiškas autsaideriškas avangardas, nuolatinis bangavimas, atsisakymas gulėti lentynėlėje su nuspėjamu turiniu; atsisakymas būti į ką nors panašiam, išsitiesinti garbanas, paklusti vyraujančioms srovėms. Ateitis – jaunimo rankose, bet norėtume užauginti tokią pamainą, kad ir jie pajustų neprisitaikymo skonį, šėlionės džiaugsmą, stebinimo malonumą, atradimų azartą.

Dovydas Kiauleikis. Lietuva maža, leidinių daug, o autorių visiems „neužtenka“ – tai pagrindinis konkurencijos tarp kolegų aspektas. Šią problemą sprendžiame bendradarbiaudami su užsienio leidiniais, tai leidžia rasti ir temų, ir tekstų, ką paverčiame rinkodariniais veiksmais. Pavyzdžiui, kartu su „Le Monde“ išleistam numeriui prireikė papildomo tiražo. Bendradarbiavimas su užsieniu svarbus ir sykiu alinantis darbas, nes ieškoti tekstų pasaulyje prilygsta adatos ieškojimui šieno kupetoje! Esame užsibrėžę nevogti tekstų – derinti autorių teises, jos nemažai kainuoja. Tiek dabar, tiek ateityje orientuosimės į partnerius, su kuriais suprantame vieni kitus, o ryšiai mezgasi natūraliai.

Antanas Šimkus. Mėnraščio „Metai“ stiprioji pusė – jis vienintelis žurnalas, skirtas išimtinai literatūrai. Todėl gana paprasta apsibrėžti pagrindinį uždavinį – būti kuriančios literatūrą bendruomenės dalimi. Šis aspektas suteikia galimybę išlaikyti aukštą kokybinę turinio kartelę, nes daug talentingų literatūros lauko kūrėjų siekia publikuoti savo tekstus būtent mūsų žurnale, nemažai jų čia pradėjo savo kūrybinį kelią. Ateity to ir norėtume – išlikti gerų literatūros ir literatūrai skirtų tekstų niša.

Eglė Frank. „Šiaurės Atėnus“ jau 35 metus kuria iškilūs menininkai, akademikai, kritikai: istorijos, sociologijos, filosofijos, literatūros profesionalai. Daugelis jų dirba akademinį darbą ar turi akademinius laipsnius, todėl jų analize, reiškiama per publicistiką, galima pasikliauti.

Publikuojame ir pripažintų, ir pradedančiųjų autorių kūrybą, publicistiką. Laikraščio bendraautorių patikimumą liudija jų įvertinimas svarbiausiomis šalies premijomis. „Šiaurės Atėnų“ tekstai aptariami universitetuose, patenka į mokyklinius vadovėlius, leidyklose iš jų sudaromos knygos irgi gauna premijas. Stengiamės skirti dėmesio ne tik Europos, bet ir kitų kontinentų kultūrai – literatūros vertimų įvairovė apima ir retas kalbas – hindi, korėjiečių, japonų.

Žmogaus intelektas dirbtinio intelekto pasaulyje – šiuo metu itin aktuali ir visame pasaulyje eskaluojama tema. Jau esame paskelbę straipsnių, nagrinėjančių DI etiką ir galimybes, tačiau ir toliau propaguosime natūralaus žmogaus intelekto poreikį, spausdindami autentiškus kūrybos, meno, filosofijos ar publicistikos tekstus.

Marija Martinaitytė. „7 meno dienas“ išskiria jų periodiškumas. Tai vienintelis kultūros savaitraštis. Dauguma apie parodas ar kitus meno reiškinius leidinyje atsirandančių tekstų ne tik recenzuoja, kritikuoja, pasiūlo įvairius naujus žiūros taškus, bet ir gali paskatinti apsilankyti dar veikiančiose parodose. Ilgiau besitęsiančius meno įvykius kartais apžvelgia ir daugiau autorių – išryškėja, kas labiausiai įsimena, atsiranda skirtingų (o dažnai ir skirtingų kartų) nuomonių, pamatoma naujų aspektų.

Agnė Narušytė. „7 meno dienos“, kaip ir visa kultūrinė žiniasklaida, yra svarbi raiškos erdvė. Ji reikšminga ir tuo, kad būtent ši kultūrinė spauda yra glaudžiai susijusi su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Kultūrinėje spaudoje pradėta rašyti apie dalykus, kurie sovietmečiu buvo tiesiog neįmanomi. Tuo metu dar nebuvo nei „7 meno dienų“, nei „Šiaurės Atėnų“. Tad leidiniuose, turinčiuose ilgametę kultūros tradiciją – „Literatūroje ir mene“ bei „Kultūros baruose“, pasirodė pirmieji straipsniai apie Lietuvos himną, vėliavą, jų reikšmes ir istoriją. Mes, dar būdami mokiniai, juos skaitydavome, aiškindavomės sąvokas ir tokiu būdu artėjome prie nepriklausomybės.

Kaip jūsų atstovaujamas leidinys siekia išlikti aktualus kultūrinių temų pertekliaus aplinkoje ir konkuruoti su „greitąją“ masine žiniasklaida? Ar skaitmeninis, internetinis formatas galėtų sustiprinti jūsų leidinio pasiekiamumą, auditorijos plėtrą, reklamą ir kt.?

Erika Drungytė. Mes dar 2016 m. paskelbėme savo leidinio kūrimo principą – „Lėto laiko malonumas“. Vėliau daug kas daugybę dalykų iš mūsų pasiskolino, šią formuluotę taip pat. Tai ir yra mūsų stiprybė bei aktualumas – jokio greičio. Būtų kvaila lenktyniauti su interneto erdve. Suprasdami, jog popierinis žurnalas nesutalpins tiek mūsų tekstų, dalį straipsnių siūlysime skaitmeniniu formatu, atsirado ir tinklalaidės. Tačiau esame įsitikinę, kad mūsų popierinis leidinys yra unikalus, jį malonu kolekcionuoti, vartyti, rasti, ką paskaityti ir po kelerių metų ar dešimtmečių. Puiki poligrafija, šiuolaikinis dizainas, įdomūs autoriai, nuostabios reprodukcijos. Skaitmena niekada neprilygs popieriaus magijai.

Helmutas Šabasevičius. Siekiame bendradarbiauti su įvairių kartų menotyrininkais, kultūros žurnalistais, skatiname siūlyti temas, svarbias ir įdomias jiems, kaip kultūros lauko dalyviams. Jau ilgą laiką žurnalas prieinamas ir internete, esame suskaitmeninę visus žurnalus nuo 1989 m., tad „Krantų“ tekstai gali būti ir jau yra šaltinis pastarųjų trijų dešimtmečių Lietuvos kultūrai pažinti ir analizuoti.

Antanas Šimkus. Kultūrinių temų pertekliaus triukšmą neutralizuojame tam tikru apibrėžtumu – nekonkuruojame greičiu, nes mėnraštis to ir negalėtų padaryti. Tiesiog žinome, kad mūsų tikslas – išliekamąją vertę turintys tekstai, prie kurių skaitytojas (o gal net ne viena jų karta, jei jau įtrauktume ambicingąją vaizduotę) vis norės grįžti. Skaitmeną, virtualybę galima traktuoti kaip mūsų popierinio žurnalo tęsinį – ir tas formatas (interneto svetainė, socialiniai tinklai) ne tik galėtų, bet ir prisideda prie „Metų“ pasiekiamumo ir žinomumo.

Marija Martinaitytė. Masinėje žiniasklaidoje dažnesnis lakoniškumas, pagrindiniu tikslu tampa greitas informacijos perdavimas. Aišku, greitos informacijos reikia, bet vien jos nepakanka. Meno kritika ir kultūrinė spauda man pirmiausia siejasi su apmąstymais, pokalbiais ir jų gilinimu, fiksavimu. Menininkų sukurti ilgalaikiai kūrinai, akcijos ar performansai tuos pokalbius įžiebia ir vėliau jie plėtojami, permąstomi apie tuos kūrinius kalbant, diskutuojant, mąstant ar rašant. Manau, toks diskusijų, minčių ir idėjų cirkuliavimas labai reikalingas. Neverta stengtis nugalėti internetine erdve, verčiau išlaikyti terpę idėjų ir minčių įvairovei.

Eglė Frank. Kultūrinio leidinio misija jokiais būdais nėra konkuruoti su masine žiniasklaida. Panašiai kaip kanoninė literatūra neprivalo pardavimais konkuruoti su populiariąja literatūra ir bestseleriais. Kultūrinės žiniasklaidos skaitytojų ratas daugmaž fiksuotas – tai intelektualai, inteligentai, mokytojai, dėstytojai, akademinis jaunimas, kūrybinis jaunimas, moksleiviai, menininkai, senjorai, kurių interesus atliepia „Šiaurės Atėnuose“ spausdinamų straipsnių temos. Kultūrinio leidinio turinys tik iš dalies sudarytas iš kultūros lauko aktualijų. Kita dalis – tai kokybiškas intelektualus turinys, išliekamąją vertę turintys tekstai: literatūros, poezijos kūriniai, užsienio literatūros vertimai, filosofija. Tai vadinamieji lėtieji skaitiniai, netinkami greitajai žiniasklaidai, o bet koks kultūrinio leidinio spraudimas į greitosios populiariosios žiniasklaidos rėmus reikštų nuleistą kokybės kartelę. Dėl internetinio formato – turime nemažai skaitytojų ir prenumeratorių, vertinančių būtent popierinį leidinio formatą. Jiems skaityti popierinį laikraštį yra savotiškas ritualas, ilgametė tradicija. Popieriniai Šatėnai kaupiami, žmonės net ir internetiniame laikmetyje dar saugo tokius naiviai mielus dalykus, kaip sąsiuviniai su labiausiai patikusių tekstų iškarpomis. Mūsų leidinių prašo teatrai savo spektakliams, nes Šatėnai išlaikę senojo laikraščio išvaizdą ir kokybę – kito tokio kultūrinio leidinio tiesiog nėra.

Kaip vertinate naująją Medijų rėmimo fondo leidinių finansavimo sistemą? Paminėkite jos pliusus ir minusus. Kas galėtų kompensuoti pastaruosius?

Erika Drungytė. Manau, kad nė vienas leidinys dar negali apibendrinti šio fondo pliusų ir minusų. Dar tik pirmi metai, kai mes teikėme paraiškas ir mums buvo skirtas finansavimas. Apskritai, „Nemunui“ labai palengvėjo, kai pagaliau, po pusės metų MRF vykusių nesklandumų, projektai buvo finansuoti ir mes pirmą kartą nuo 2016 m. galėjome pasijusti oriau. Nerimą kelia tik vienas aspektas. Visi leidinių redaktoriai yra tam tikras kūrybines ar mokslines aukštumas pasiekę žmonės, tačiau kai kalbama apie atlyginimų skaičiavimą, jų atspirties tašku laikomas ne vidutinis, bet minimalus atlyginimas, kuris galimas tik nekvalifikuotiems darbininkams. Tai labai bloga tendencija kultūros politikos lauke.

Dovydas Kiauleikis. Smarkiai vėlavęs fondo finansavimas sukėlė tam tikrą krizę, o kiekviena krizė suteikia ir galimybę. Mes „Literatūroje ir mene“ ją čiupom. Neapibrėžtumas metų pradžioje iškėlė kultūrinės spaudos klausimus į viešosios erdvės centrą. Pasinaudodami išaugusiu dėmesiu, įkūrėme skaitytojų klubą, pritraukėme reklamdavių, naujų skaitytojų, prenumeratorių. Dar svarbiau – sutelkėme daug dėmesio į turinio gerinimą. Nors redakcijoje stipriai sumažėjo kolegų (šiandieną dirbame trise), bet tai padėjo susitelkti, suefektyvinti veiklą, susikoncentruoti į temų ir autorių paiešką. Kuo labiau stengiesi publikuoti kokybiškus (mūsų akimis) tekstus, tuo labiau jie traukia kitus panašius, dažnai net geresnius. Šiemet daug bendravome su Baltijos, Skandinavijos šalių kultūrinės spaudos atstovais. Žvilgsnis iš šalies atskleidžia, kad situacija Lietuvoje visai nebloga. Turime dinamišką kultūrinės žiniasklaidos ekosistemą, ne tik mėnesinių kultūros leidinių, ne tik dvisavaičių, bet net ir savaitinių, dokumentuojančių ir šviečiančių kultūrinį vyksmą, pateikiančių vien originalų turinį. O kur dar veiksmas internete! Leidinius remia valstybė, yra sukurta infrastruktūra, periodinių kultūros leidinių asociacija, leidinių turime ne tik sostinėje. Jaučiu dėkingumą ilgą laiką šioje srityje dirbusiems žmonėms, kad šiandien turime tokį turtą. Asociacijos, pavyzdžiui, neturi nei latviai, nei estai, valstybinis finansavimas stipriai mažėja Švedijoje, Suomijoje, o pas mus – atvirkščiai. Naujai sukurtas paramos fondas, nors ir startavo su trikdžiais, yra teisinga kryptimi judantis mechanizmas.

Helmutas Šabasevičius. Žurnalą ilgus metus leidome, dirbdami pagal individualios veiklos sutartis, periodiškumas buvo ir yra keturi numeriai per metus. Norint gauti finansavimą, yra reikalavimų, susijusių su tam tikra rizika, kurios esamomis sąlygomis negalime sau leisti. Kaip privalumą paminėčiau neblogą 2024 m. projekto finansavimą – galų gale galėjome mokėti autoriams pakankamą atlyginimą, juo labiau kad buvome gavę ir Lietuvos kultūros tarybos dalinę paramą dviem projektams. Manau, kad kultūrinei periodinei žiniasklaidai projektinis finansavimas yra ne visai tinkamas. Juk pagrindinis tokių leidinių tikslas yra reflektuoti aktualius kultūros procesus, reaguoti į čia ir dabar kuriamą meno ir kultūros lauką, kurio negali numanyti iš anksto.

Antanas Šimkus. Medijų rėmimo fondo steigtį galima traktuoti kaip alternatyvą, bandymą įveikti tam tikrą inerciją, kai ankstesnė kultūros (taip pat ir kultūros leidinių) finansavimo institucija dėl laiko pokyčių, dėl politinių bei ekonominių aplinkybių buvo beveik praradusi galias veiksmingai padėti kultūros (ar bent kultūros žiniasklaidos) sričiai. MRF atsiradimas yra teigiamas dalykas. Kultūros medijos atgavo balsą ar bent jau didesnę galimybę būti išgirstos, atsirado ir tam tikra optimistinė vizija, kaip galima būtų strategiškai planuoti veiklą kultūros lauke, taip pat bent kažkiek išaugo ir pats rėmimas. Ko MRF leidinių finansavimo sistemai trūksta? Ko gero, paties sistemiškumo. Pirmųjų metų vėlavimai, susiję su politinėmis bei biurokratinėmis kliūtimis, lėmė vėluojančius konkursų skelbimus, o tada – jau visa virtinė ne itin malonių pasekmių. Pusmetis be naujai įsteigto fondo rėmimo buvo rimtas išbandymas. Norisi tikėti, kad tas sistemiškumas atsiras metams bėgant.

Ko, akcentuodami savo patirtį, palinkėtumėte kultūrinei žiniasklaidai: ar reikia siekti susigrąžinti „kultūros vedlio“ vaidmenį, įkvėpti auditoriją tapatintis su kultūros reiškiniais bei herojais? O gal turite nuojautą, kad stipri, itin prestižinė niša labiau tiktų komunikacijai? Kokius sprendimus rekomenduotumėte?

Erika Drungytė. Mes manome, kad viskas vyksta ir įvyksta taip ir tada, kai tam ateina laikas. Kol kas gyvename efemeriškoje aplinkoje – kasdieniai pokyčiai pasaulyje, visuomenėse, technologijose, informaciniai karai, teiginių tiesos ir jų griovimas kuria chaosą, tad kažką kažkur vesti ar su kažkuo tapatintis būtų kvaila. Mes tik galime išgraibyti tuos dalykus, kurie įdomūs mums patiems, ir pamėginti pristabdyti auditorijos tempą, siūlydami ramiai paskaityti vieną ar kitą mintį, peržvelgti vizualiojo meno pavyzdžius, rasti kažką įkvepiančio nors vienai akimirkai. Ši diena yra tokia nestabili, kad nė neaišku, o kas tas prestižas? Labiausiai norime, kad niekas su niekuo nesusipyktų, nesusipriešintų, nepradėtų nei garbinti, nei nekęsti.

Dovydas Kiauleikis. Jūsų klausimai suponuoja, kad kultūrinė spauda užima privilegijuotą poziciją – minite žodžius „prestižas“, „kultūrinis vedlys“ ir pan. Žiūrėčiau kitaip – jaučiu didelę atsakomybę, nes mus finansuoja valstybė, todėl turime kurti originalų kokybišką turinį ir užtikrinti jo sklaidą. Komercinėje žiniasklaidoje kultūros mažai (išimtis – 15min.lt), yra ir visuomeninis transliuotojas. Šiuose kanaluose vyrauja informacinio pobūdžio turinys, ypač dar ir dėl to, kad kultūros institucijos neblogai įvaldžiusios viešuosius ryšius. O kultūrinės žiniasklaidos vaidmuo galėtų orientuotis į publicistiką – reflektuoti, analizuoti, kelti klausimus, drąsiau liesti problematines temas. Taip matome „Literatūros ir meno“ misiją, ir po truputį judame ta linkme.

Antanas Šimkus. Turbūt neverta būti ekonominių ar sportinių terminų adaptavimo šalininkais, kai kalbama apie kultūros žiniasklaidą, nes tai reikštų bandymą supaprastinti turinį iki tekstų, nereikalaujančių skaitytojo intelektinės pastangos. Kažin ar kultūrinė žiniasklaida turi vesti, lyderiauti, kautis dėl prizinių vietų visose leidybinėse kategorijose. Tai ne jos specifika. Nebent būtų kalbama apie ilgalaikę perspektyvą – tada būtų galima sutikti su mintimi, kad būtent ši medijų sritis labiau nei kitos gali padėti formuoti, šviesti, supažindinti su dalykais, kurių kita žiniasklaida dėl lenktynių ritmo tiesiog negali kokybiškai atlikti. Tad ir orientuotis turbūt reikėtų ne į greitį, o į kokybę, ne į vienadieniškumą, o į refleksiją, analizę, atpažinimą procesų, dalykų, reiškinių, veikusių iki mūsų, veikiančių mūsų dabartį ir neabejotinai veiksiančių po mūsų.

Eglė Frank. Šiuo atveju svarbu pabrėžti geopolitinį kontekstą – tarkim, prasidėjus Rusijos karui su Ukraina, tiek „Šiaurės Atėnai“, tiek kiti kultūros leidiniai solidariai spausdino ukrainiečių kūrėjų vertimus, reportažus iš fronto, interviu. Iki šiol „Šiaurės Atėnų“ puslapiuose periodiškai publikuojame ukrainiečius autorius. Tokia dokumentacija labai svarbi ir kaip kovinės dvasios palaikymas, ir kaip archyvinis palikimas. Kalbant iš platesnės perspektyvos, kultūros leidinio misija – ne kviesti tapatintis, o skatinti mąstyti, abejoti, kvestionuoti, ugdyti kritinį mąstymą, siūlyti netikėtus vienų ar kitų temų rakursus. Turime gausių bendradarbių ratą, pasitikime jų galimybėmis komentuoti meno ir visuomenės reiškinius.

Agnė Narušytė. „Septynios meno dienos“ ir „Šiaurės Atėnai“ buvo sukurti kaip nepriklausomi laikraščiai nepriklausomybės pradžioje ir neturėjo sąsajų su sovietmečiu įsigalėjusiomis profesinėmis menininkų organizacijomis. Pabrėžiu sovietmetį, turėdama omenyje, kad tai buvo struktūros, atsiradusios praeityje, suformuotos pagal to laikotarpio principus. 1990-aisiais šios organizacijos dar buvo stipriai paveiktos sovietinio mąstymo. Dabar jos labai pasikeitusios, matome jas veikiant kitaip – kaip lygios su lygiomis, konkuruojančios dėl vietos po saule. Vis dėlto tuo metu sąjungoms priklausantys leidiniai turėjo aiškų tikslą – reklamuoti šių sąjungų veiklą.

Dirbdama „7 meno dienose“, nors fondai dažnai į mus žiūri kaip į nereikalingus, jaučiu didelį mūsų veiklos reikalingumą. Kad ir kaip vertintume kultūrą rinkos ekonomikos, stambiojo kapitalo ar valstybės prioritetų – švietimo ar gynybos – kontekste, ji lieka svarbi.

Menininkų, kultūroje veikiančių žmonių, yra daugiau nei atrodo. Be menininkų, yra meno vadyba, muziejai, galerijos, įvairios kultūros institucijos. Be to, yra žiūrovai, kuriems menas įdomus, ir tai apima ne tik vizualiuosius menus. O kur dar menotyrininkai, kurių darbas – analizuoti, interpretuoti ir tyrinėti meną. Visa ši bendruomenė, nors ir nedidelė, sudaro reikšmingą Lietuvos visuomenės procentą. Šiuolaikinė civilizuota visuomenė sudėtinga, specializuota. Joje daug kūrėjų, analitikų ir kitų kultūros veikėjų, kurie yra svarbi ir neatsiejama jos dalis. Jaučiu, jog tai, ką darome, yra reikalinga. Mes išsaugome menininkų kūrybinius gestus kronikoms, archyvams ir jiems patiems. Dabartinė spauda – ypač popierinė – yra svarbi, nes internetas greičiausiai neišliks dėl technologinės kaitos, kai senosios platformos tiesiog išnyks.

Ką keistumėte leidinyje, kaip formuotumėte redakcijos komandą, jei tam turėtumėte visas sąlygas ir galimybes? Kaip įsivaizduojate idealų kultūrinės žiniasklaidos leidinį?

Erika Drungytė. Idealių dalykų nebūna, tačiau komanda turėtų būti daug didesnė, kad pajėgtų rasti kūrybingų ir dar mokančių lietuviškai rašyti autorių, tinkančių mūsų leidinio vizijos įgyvendinimui. Bėda, kad kultūros bendruomenė yra labai maža, leidiniai dalijasi jiems rašančiais autoriais, tai tampa kliūtimi sukurti tikrai originalų turinį. O jaunimas, kad ir kaip mes jį mylėtume, vis labiau tolsta nuo gebėjimo mąstyti ir rašyti gimtąja kalba, tad itin prestižine profesija tampa kalbos redaktoriai, tik mums dar reikia, kad jie būtų ir kūrybingi, nes meno kalba yra specifinė. Jei pajėgtume finansiškai, samdytume kelis straipsnių autorius užsienyje.

Dovydas Kiauleikis. Kultūrinė spauda ilgai gyveno itin kukliomis sąlygomis, čia ilgai dirbantys žmonės yra pavargę, o išjudėti iš inercijos būvio reikalinga stipri energija. Šiandien visai kita situacija – visuomenė supranta kultūros svarbą, aktyviai vartoja jos produktus. Nebėra nusistatymo, esą kultūrininkai – tai išlaikytiniai. Tad bendra situacija kultūrinei žiniasklaidai labai palanki, tik reikia atsiverti, permąstyti savo darbo procesus, įsileisti naujų idėjų, mažiau orientuotis į nepriteklių, o galvoti, ką daryti kitaip, kad būtų skaitytojų.

Eglė Frank. Idealiame kultūrinės žiniasklaidos leidinyje visi dirba darbus, kuriuos geriausiai išmano. Redaktoriaus misija yra ne tik laiku ir vietoje parinkti tekstus, harmoningai sustyguoti visą leidinio karkasą, nuolat sekti kultūros lauko aktualijas, bet, be viso išvardinto, ir labai mylėti savo darbą. Daug metų stebėjau buvusios „Šiaurės Atėnų“ redaktorės Giedrės Kazlausakitės darbą ir, neakivaizdžiai mokydamasi, perėmiau jos vertybes. Šiuo metu mano darbas yra ne tik redaktoriavimas, bet ir VšĮ „Šiaurės Atėnų fondo“ administravimas, tad, nors dirbu su puikia komanda, vis dėlto kartais pagalvoju apie padėjėją, kuris perimtų dalį techninių, daug laiko užimančių administracinių darbų.

Antanas Šimkus. Redakcijos komandos branduolys tikrai išliktų – kompetencijų netrūksta. Verta tobulinti vadybos sritį. Labai trūksta žmogaus tarptautiniams projektams, alternatyviems finansų resursams ieškoti ir rinkti. Taip būtų galima palengvinti dabartinių rėmėjų naštą. Kadangi „Metai“ turi nemenką tekstų paveldą, labai norėtųsi ir archyvų skaitmeninimo procesą paspartinti – būtų puikus šaltinis tiek akademiniams tyrimams, tiek supažindinimui su visuomene. Idealiu kultūrinės žiniasklaidos leidiniu galėtų būti vadinamas tas, kuris padėtų skaitytojui aiškiai išvysti, kas vyko, vyksta ir dar vyks kultūros lauke, suprasti to vyksmo priežastis ir sąsajas.

Marija Martinaitytė. Dar labai dažnai į žmonių, rašančių apie meną, darbą žiūrima kaip į tam tikrą pašaukimo išraišką, kuri savaime teikia malonumą, tad didžiausias atlygis yra ne pinigai, o tiesiog pats rašymo veiksmas. Tačiau rašymas, kad ir malonus užsiėmimas tai darantiems, visgi yra darbas, reikalaujantis įvairių resursų, ypač laiko, energijos. Jei tai suprastų bent daugiau žmonių, atsirastų ir daugiau „idealių“ leidinių – su mažiau bemiegių naktų, nuvargusių autorių ir kelis darbus dirbančių darbuotojų...

Jeigu jūsų atstovaujamo leidinio staiga nebeliktų, kaip tai paveiktų kultūros lauką ir visuomenę? Kas nukentėtų labiausiai – kūrėjai, skaitytojai, o galbūt platesnis kultūrinės žiniasklaidos kontekstas? Kokią spragą tai paliktų, kokius unikalius dalykus prarastume?

Erika Drungytė. Manau, kad dauguma piliečių, net jei nebeliktų visų kultūros leidinių, to nė nepastebėtų. Reikia pripažinti, kad priklausomybių vis daugiau, o sąmoningo gebėjimo jų atsisakyti ir užsispyrimo lavintis, ugdytis, prusintis – vis mažiau. Kiek yra norinčių „nulipti nuo interneto adatos“? O kiek kuriančių asmeninį, unikalų kosmosą, kuriame – ne informacijos pertekliaus triukšmas, bet ramybė, nuostaba, pabuvimai su kūrybos turiniu? Norime, kad žmonės suprastų, jog tai ir yra vertybė. Tad tiesiog dirbsime savo darbą, skatinsime uždaryti duris beprotybei, mėgautis tuo, ką gali teikti lėtai verčiami puslapiai, kuriuose yra peno dvasiai, protui, širdžiai, malonumo akims ir labai daug atradimo džiaugsmo. Kada nors pramuš!

Helmutas Šabasevičius. Tiesiog neliktų vienos erdvės, kurioje savo mintimis apie įvairias meno formas ir kultūros sritis gali dalintis tie, kuriems tai rūpi ir kurie gali tai daryti.

Antanas Šimkus. Jeigu „Metų“ nebeliktų, turbūt nukentėtų visi, kas susiję su literatūra, jos tradicija. Panašiai nutiktų Kristijono Donelaičio kūrinį praradus. Kur ieškoti klasikinių ištakų, pradžios? Į ką atsispirsi, kai reikės gerų tekstų, jų sistemiškos refleksijos arba norėsi išsispausdinti stipraus romano fragmentą? Sunaikinti leidinį, be abejo, galima, tačiau paskui gali tekti ne vienus ir ne dvejus metus prarasti, bandant atkurti jo turėtą nišą. Ir nebūtinai sėkmingai.

Marija Martinaitytė. Kaip jau minėjau anksčiau, visur reikalinga terpė skleistis idėjų įvairovei, apmąstyti tai, ką matome, patiriame, perskaitome. Jei staiga dingtų „7 meno dienos“ (ar bet kuris kitas kultūrinės spaudos leidinys), pradingtų ir vienas ir iš tą terpę sudarančių komponentų, su savais privalumais, aspektais, dažniau plėtojamomis temomis ar vizijomis.

„7 meno dienos“ ne tik dažniausiai pasirodantis, bet ir sujungiantis skirtingų kartų kritikus kultūrinis leidinys. Čia rašo ir tai tik pradedantys daryti, ir turintys ilgametę patirtį žmonės – tokių „susitikimų“ labai reikia, nes įvairių kartų, kontekstų, profesinių laukų atstovai gali pasiūlyti labai skirtingus prieigos taškus, pastebėti, ką nebūtinai pastebės kiti. Tokio patirčių, žinių ir idėjų kaleidoskopo egzistavimas labai svarbus.

Agnė Narušytė. Redakcija – tai žmonės, atmosfera ir, idealiu atveju, fizinė erdvė. Tačiau darbo tempas dabar toks, kad fiziniai susitikimai jau įgyja ypatingą reikšmę. Šiandien, kai visi vos spėja atlikti savo darbus, o virtualiai galima padaryti viską: nuo leidinio maketavimo iki korektūrų ir leidybos, redakcijos patalpos nebeatrodo tokios būtinos. Žinoma, turėti archyvą vis dar svarbu, tačiau darbo tempas iš tiesų greitesnis, kai dirbi iš namų ir gali susikoncentruoti tik į užduotis. Nebeliko tos redakcijos erdvės, kurioje reguliariai vyktų diskusijos, posėdžiai ar jaukios kavos pertraukėlės su arbatėlėmis ir cigaretėmis, kaip būdavo anksčiau. Nebėra tos vietos, kur gimtų idėjos ir kurtųsi redakcijos „vaibas“. Tačiau džiugu, jog esame mes – čia ir dabar.

Eglė Frank. Gal nuskambės dramatiškai, bet „Šiaurės Atėnų“ laikraščio dingimas iš Lietuvos kultūros lauko reikštų epopėjos pabaigą. Epopėjos, kai palyginti mažoje šalyje išsiteko ir gyvavo skirtingi, bet stiprūs kultūros leidiniai. Vadinamieji „Šatėnai“, užgimę Nepriklausomybės pradžioje, per 35 metus keitėsi, bet išsaugojo vadinamąjį šatėnišką stilių, puslapiuose atpažįstamą iki šiol. Išsaugojo ir dalį senųjų skaitytojų, tarp kurių – ir tie, kurie savo stalčiuose turi pirmuosius numerius. Vasario 7 d. „Šiaurės Atėnai“ minės 35 metų sukaktį ir ta proga jubiliejinio numerio puslapiuose vėl galima bus rasti leidinio pirmeivių tekstų, interviu su jais.

***

Nuoširdžiai dėkoju visiems pašnekovams, dosniai pasidalijusiems savo mintimis, patirtimi ir įžvalgomis. Jūsų indėlis ne tik praturtino šį pokalbį, bet ir priminė apie drąsias ambicijas bei ryžtą siekti, kad kultūriniai leidiniai skatintų intelektualų dialogą ir išliktų reikšminga mūsų visuomenės savasties dalimi.

Kultūriniai periodiniai leidiniai, net ir veikdami mažos komercinės rinkos sąlygomis, turi reikšmingą minkštąją galią. Jie kuria intelektinį ir estetinį lauką, ugdo kritinį mąstymą, pristato novatoriškus meno reiškinius ir stiprina šalies kultūrinį identitetą. Bendradarbiaudami su tarptautiniais partneriais, leidiniai plečia šalies kultūros žinomumą, įkvepia jaunuosius kūrėjus ir praturtina meno bei kultūros diskursus. Nors ištekliai riboti, leidiniai tampa neatsiejama vietinės kultūros dalimi. Kiekvienas leidinys – nedidelė mūsų šalies kultūros ambasada, institutas ir universitetas vienu metu. Čia gimsta nauji tekstai, auginantys naujus kūrėjus, rašančius naujus tekstus.