Ignas Kazakevičius
- 02-09
- 11 min. skaitymo
STOTIES ROMANAS
Vilniaus stotis, 11:45 val. Traukinys sustoja. bildesys, greitas taksi manevras. Į laikrodį pirštu vis baksnoja senyvas vyras kailine kepure. Gatvės prekeiviai kuičiasi kioskeliuose, balsai gaudžia, vibruoja salsvu dervos kvapu atsiduodantis asfaltas. Ir staiga – PORTALAS. Švytinti Vilniaus akis atsimerkia nesenstančiomis dienraščių naujienomis. ...Nuo trečiadienio, liepos 31 d., vilniečiai galės pamatyti gyvus vaizdus iš Liublino, Niujorko ir Dublino. Vaizdas keisis kas 210 sekundžių... Netrukus susitiksiu su tapytoju Andriumi Makarevičiumi. Kertu stoties peroną Nr. 2, vestibiulį, akimirką stabteliu. Pažiūriu į „Portalą“, dabartinį stoties, Vilniaus, o gal visos Lietuvos simbolį, tiesiog nėra kur dingti, nusukti ar išsisukti. Kiekvienas čia ir užportalėje esančių žingsnis turbūt tampa ypatingas. Pro šalį slysta žmonės, juose galėtum atpažinti Andriaus paveikslų herojus. Štai spalvingas jaunuolis su cigarete lūpose, čia – moteris šypsosi be dantų ir be priežasties, krepšius velkantys svečiai iš Azijos.
Makarevičių galėtume pavadinti magiškosios buities realistu. Sunku įsivaizduoti jo tapybą be hiperbolizuotų siužetų, nuolat pasikartojančių kultinių vesternus primenančių stoties rajono motyvų. Paveikslo koloritas – urbanistinis šurmulys, nelyg miestas būtų prasmukęs į buto interjerą: autobuso stotelės pokalbių iš reikalo rutina, neoninės reklamos šviesos, kreivas grindinio durtinis susimaišo su daiktų šešėliais kambaryje, o sienos, įprastai atskiriančios privačią erdvę nuo išorės, nesaugo nuo išorėje pulsuojančios kasdienybės dramos. Būti ten ar čia, vaizde ar paveiksle, vakar ar šiandien – kiekvienas pasirinkimas tampa kryžkele, primenančia susiglamžiusį seną žemėlapį. Vietos jame tik tiek, kiek paženklina mūsų žvilgsnis ar mintys. Tiesa, būtina apsispręsti – kuo tapsite kelionėje? Stebėtoju, pėda pėdon sekančiu potėpių atgarsius? Nuotykių ieškotoju, ryžtingai traukiančiu į kitą drobės pusę, kad atrastumėt save? Ar liksite paprastu keliautoju, iš įpročio klaidžiojančiu prasmių ir spalvų sluoksniuose, nenumanančiu, kad visi keliai galų gale veda atgal į tą patį chaotiško miesto šurmulį?
Naujausią savo parodą menininkas pavadino „Portalu“. Makarevičiaus tapyba primena šventę, tik su minoriniu atspalviu. Personažai asocijuojasi su biblinėmis figūromis, bet jų pavidalai visada turi kažką savita, veiksmai paženklinti neurotiškos „švilpiko dienos“, o žiūrovui leidžiama sužaisti „Jumanji“.
Kiekvienas autoriaus paveikslas – ritualas: valgymo, dalijimosi įspūdžiais, meilės, stebėjimo, apskritai – ko nors darymo ar nedarymo. Ceremonijų dalyviai – paprasti žmonės: marozai ir jų čiombės, atsitiktinai užklydę praeiviai, bufetavos, pats autorius, besislapstantis už palmės, – visi tie, kurie miestą daro tikrą. Juos būtų galima grupuoti į daugiau ar mažiau komunikuojančias grupes, pagal individo emocijų „sklaidos“ koeficientą, įdomesnius aprangos fragmentus ir kitus metafizinius būties matavimo vienetus. Kiekvienas asmuo ar daiktas tampa ir asmenišku, ir universaliu – t. y. portališku. Trūksta tik tavęs, žiūrove. Pamušta akimi, griaužiantis staltiesę ar palaimingai išsišiepęs – čia esi visada laukiamas.
AKISTATA SU PAVEIKSLAIS
Miestas dunda, kvėpuoja, veržiasi tau į glėbį: prekeiviai gestikuliuoja, skurdūs stoties herojai susigrūda į savo šešėlius, gatvėse automobiliai virsta niekaip ne-be-pri-si-baigiančių atsiminimų potėpiais. Ir štai ten, kur įprastai būtų menininko dirbtuvės, nebelieka sienų. Dažai verčiasi per asfalto įtrūkimus, spalvos išsitaško ant sietynų ir dar likusių langų, o geležinkelio bėgiai tęsiasi kitapus gatvės, kur siužetinė, atpasakojamoji tapyba virsta neblogu ekspresionizmu ir popmenu.
Makarevičių, panašu, domina ne tiek asmeninis ar visuomeninis naratyvas, kiek kaimyninis – t. y. tas, kurį galima pajusti iškišus galvą į balkoną, laiptinėje artėjant nepažįstamiems žingsniams ar kontempliuojant per blankiai tapetuotą sieną srūvančią vandens juostelę. Jo kūrybos erdvė – kiemai, aikštės ir pokalbiai, galėję atsirasti susikryžminus atsitiktinai susitikusių žmonių istorijoms. Andrius gyvena savo meto ritmu, minta jo vaisiais – kiekvienas potėpis regisi tarsi bandymas „patentuoti“ savo spalvą, asmeninį koloritą, charakteringą faktūrą.
Tapytojas rado nestandartinę siužetinę nišą, daugelio nepastebėtą, gal veikiau ignoruotą, nesvarbu, ar tai buvo sąmoninga pasirinkimo dalis, ar atsitiktinis atradimas. „Tiesiog jaučiau, kad elgiuosi teisingai“, – sako Andrius.
Kaip suradai savo žymiuosius autsaideriškus motyvus, užmezgei kūrybinį dialogą su miesto subkultūromis – marozais, balandžiais ir kitais pasiklydusiais dharmos ieškotojais?
Kai supratau, kad mane veikia „įprasta“ tapyba, už kurios slepiuosi nenorėdamas išsišokti, ėmiausi restarto – perkratyti, atrinkti savo meną, juk dažnai težaisdavau formomis ir spalvomis, pasitaikydavo fantastikos elementų, aktų, gėlyčių ir abstrakcijų (juokiasi). Sukaupęs apie 100 darbų, eksponavau juos viename Vilniaus viešbučių. Buvo smalsu ne tiek kitiems parodyti, kiek pačiam pamatyti, suprasti, kas yra kas, ką iš tose drobėse esamo galėčiau tęsti, ką atmesti, pagaliau – suprasti, kur sukti toliau. Čia ir buvo mano „trijų Adidas juostelių“ krikštas. Šį firminį ženklą vadinu kryžkele, kur atsiveria trys paraleliniai keliai, trys pasirinkimai. Kiekvienas jų – galimybė, sprendimas ir kryptis. Ieškojau kažko daugiau nei tai, kas tiesiog akivaizdu. Taip atsirado stoties rajono žmonės, jų gyvenimo stilius ir jų tiesos.
Kurias parodas išskirtum ir kodėl?
Parodose „Stoties dominore“ ir „Stoties rajono pasakojimai, arba Mandelos efektas“ jau galėjau plačiau papasakoti apie „antropologinius“ eksperimentus. Patyręs, kaip reaguoja žiūrovai, supratau, kad užkabinau ilgai ieškotą motyvą – stoties rajono gyventojo įvaizdį. Gyventojas – ne tik asmuo, einantis per miestą, bet ir savotiškas miesto dvasios atitikmuo. Kiekvienas jų – ir atskira istorija, ir dalis bendro miesto peizažo, kurio fragmentai gali keistis priklausomai nuo laiko, nuotaikos, atsiminimų mišrainės. Pajutau, kad kūriniai po šių parodų gali gyventi savarankiškai. Savo tapyboje siekiu ne perpasakoti, imituoti situacijas, o pasakoti autentiškai.
GATVĖS STILIAUS PERSONAŽAI
Lietuvos tapyboje man trūksta siužeto. Įdomaus, gero siužeto. Siužetas, jei ne gyvenime, tai bent jau paveiksle! (A. Makarevičius)
Andrius – įsimenantis kūrėjas. Jo humoras, absurdas ir net provokacijos yra svarios. Jeigu jums patinka tradiciniai peizažai, autorius kviečia „pasivaikščioti“ po kiemą su marozais. Menininkas sugeba užkabinti net tuos, kurie mano, kad jų skonis jau susiformavęs. Paradoksalu, bet Andrius padeda žiūrovui susidaryti nuomonę ne apie tai, ką įžvelgia paveiksle, o apie tai, ką norėtų matyti. (Lina Mrazauskaitė, galerijos GODO vadovė).
Paveikslo komentaras, 1
Trys balandžio kojos – keista, absurdiška, bet hipnotizuojanti detalė. Neaišku, ar tai klaida, ar sąmoninga žaidimo dalis. Šešėliai? Jie ne ten, kur turėtų būti. Automobilių siluetai, balandžių kontūrai – viskas truputį „ne taip“, „ne savo vietoje“. Kas čia vyksta? Tapyba neatsako, ji provokuoja. „Kodėl jis su trimis kojomis?“ – šis klausimas parodoje skamba dažniausiai. Žiūrovai kalba ne apie spalvas ar kompoziciją, o apie tas tris balandžio kojas. Menininkas šypsosi: „Tai triukas. Tikėjau, kad priversiu žiūrovą galvoti, stebėtis, interpretuoti. Galų gale, neiškentę žiūrovai ima pasakoti savo versijas. Dirbtinis intelektas, klaida, simbolis? Man įdomiau tai, ką jie mato, nei tai, ką aš tapau.“
Kaip įvyko atsivertimas, prasidėjo atnašavimas stoties rajonui ir „tikram“ gyvenimui?
Po tos „100 darbų“ parodos praėjo keleri metai. Sėdėjau stoties rajono dirbtuvėse ir galvojau ne ką nutapyti, bet kas turėtų nutikti, kad tapyba tarsi pati atsivertų. Juste jutau, kad atsakymas slypi motyve. Gatvėje nuolat šmėžavo marozai (trumpaplaukis, vilkintis treningu, agresyvus, linkęs nusikalsti jaunimo subkultūros atstovas, save identifikuojantis tik kaip survival mode – aut. past.), o ant palangės šmirinėjo balandžiai. Atrodytų, itin skirtingi padarai ir jų pasauliai. Kas gi tie marozai, kokią jie žinią siunčia tomis treningų juostelėmis? Grėsmės simbolika! O – balandžiai, zujantys pirmyn ir atgal, su dviem juostelėmis ant sparnų, priminė pastarųjų avatarus. Nutapęs improvizuotą trečiąją, pridėjau šiek tiek maroziškumo. Juk abi grupės elgiasi iš esmės taip pat: buriasi grupelėmis, suka ratus pakampėse, lukštena saulėgrąžas. Supratau, kad turiu tapti rajono stebėtoju.
Tavo paveikslai regisi net ne minoriniai, o noktiurniniai. Toks įspūdis, kad „Portalas“ vykdo andergraundinio menininko perkėlimo iš tamsos į šviesą misiją, o parodos kūriniai – to magiškojo lifto dekoracijos?
„Portalas“ veikia nuolatos, bet būtent naktimis įvyksta tie keisti ir paslaptingi dalykai, kurių nevalia įžvelgti kasdienybės šviesoje. Žmonės nesuvokia, kad yra įtraukti, kai portalas pradeda grabaliotis jų sąmonėje. Atsiveria naujas išmatavimas, o „Portalas“ tęsia darbus, kuriuos pradėjo vieni veikėjai, kitų rankomis ir mintimis. Tapydamas fiksuoju ir inkrustuoju realybę, pavyzdžiui, išvedu meninį aritmetinį vidurkį tarp baliuko ir paskutinės vakarienės. Taip puotaujantys virsta šventraščio personažais ir pasidabina atitinkamais atributais: erškėčių vainiku, sudžiūvusia žuvimi, tuščia vyno taurę, pilna nuorūkų skardine, pentagrama, pradeginta staltiese. Detales galima pakeisti – motyvą užaštrinti, sumenkinti, suteikti prakilnumo ar monumentalumo. Įsivaizduokime muštynes. O jeigu stiprus smūgis atsitrenks į konfeti lietų ar milžinišką tortą? Situacija taps juokinga. Absurdas išlaisvina.
Paveikslo komentaras, 2
Pro langą matytas realus vaizdas inspiravo kūrinį. Koks marozas eina, pečiais tempia sunkesnį už savo bėdas krovinį – europaletę! Fone – riebūs rudens debesys. Ant tos paletės susimetę balandžiai tupi ant savo „autografų“... Ir ką – visas šitas veiksmas kažkaip dera, net violončelininkių kvartetas griežia muziką tokią, kad net tembrai į širdį sminga. Tipiškas rajono Jėzus, susikėlęs visas gyvenimo problemas ant sprando... Lievas reikalas, bet vis tiek kažkaip sugebėjo savo paniatkes paversti spektakliu.
Paveikslo komentaras, 3
„Karštos vasaros bliuzas“ – pavadinimas, kilęs stovint prie perėjos ir įsivaizduojant, kad klausausi bliuzo. Bliuzas visuomet geriau skamba apsiniaukusiomis dienomis, bet tądien buvo taip karšta, kad net vaizdas tirpo. Pastatai drėksta, jų kontūrai liejasi, siluetai tampa sunkiai apčiuopiami. Karščio bangos perkreipia realybę ir atrodo, kad prie šviesoforo stovi ne paprastas žmogus, o gitaristas, kuriantis bliuzo melodiją tiesiai iš kaitros aureolės. Jis groja lėtais ir išsilydžiusiais garsais, lyg tas karštis būtų ištirpdęs stygas. Tada kilo mintis nupiešti gitarą be stygų. Toks bliuzas būtų dar karštesnis ir lėtesnis, sunkiai pagaunamas.
Paveikslo komentaras, 4
Prieš akis saulėlydis ir personažai, bet labiausiai į akis krinta ne jie, o geltoni treninguočio bateliai. Paveikslo pavadinimas „Ooo, iš lėto leidžiasi saulė“ pasiskolintas iš grupės „Karališka erdvė“ šlagerio. Tai pasakojimas apie stoties rajoną, kuriame saulė nusileidžia pagal gyventojų būseną ir išgerto alkoholio kiekį. Personažų „formatas“ keičiasi – štai dvi, o dabar jau trys, net keturios rankos dygsta it sparnai, marozas mutuoja į balandį. Šalia – nematomas suoliukas, ant kurio jis pritūpęs.
Kaip tapyboje atsiranda komiškai įžūlios grožio ir bjaurumo, sakralumo ir primityvumo, religinių simbolių ir kičo antitezės?
Minėti kontrastai kyla iš bandymo suvokti šiuolaikinę tikrovę, kuri niekada nebus vienpusė. Grožis ir bjaurumas egzistuoja greta, o religiniai simboliai susipina su šiuolaikinėmis subkultūromis, norint parodyti, kaip sakralumas ir kasdienybė gali egzistuoti vienoje erdvėje, ypač tose vietose, kurios laikomos bevertėmis, yra vengiamos ir aplenkiamos iš tolo. Abu pasauliai tapyboje, be abejo, jungiasi lengviau.
TAPYBA, KAIP DIENORAŠTIS
„Tai mano studijos režisūra“, – pristatė autorius savo kūrybinį plotą vienoje meno mugėje. Mini parodą aplankęs režisierius Oskaras Koršunovas komentavo: „Puiki teatralizuota inscenizacija. Andrius šioje studijoje, kaip ir jo paveikslų personažai, yra savo gyvenimo fone. Subkultūriniai stoties žmonės perteikti su religine konotacija. Geras humoras! O svarbiausia – tiesiog gera sodri tapyba.“
Makarevičiaus tapyba primena dienoraštį. Kūriniai – kaip niekada nesustojantis puzlių daugintuvas, sukeitus fragmentus vietomis, būtų įmanoma išreikšti margas emocijas, reiškinius, kompiliuoti daiktų ir žmonių ryšius, kaitalioti kultūrines terpes, o kompozicijos taptų itin mobilios. Menininko originalumas slypi gebėjime išlaukti, reikiamu momentu pasirinkti tinkamą citatą iš itin tirštos rajono aplinkos; pasirinkti iš daugumos – ore pakibusių, pabirusių po kojomis, kažkieno nusviestų – nepanaudotų minčių, nugirstų pokalbių, tekstų nuotrupų. Kiekvienas elementas, paimtas iš kasdienybės, atsiduria paveiksle su tokia autentiškumo jėga, kad net absurdiškos situacijos atrodo natūraliai.
Siužetas mus išstumia už jaukios buitinės ribos. Nekomfortas. Neįprasta. Sunku tiksliai nuspėti, identifikuoti, ką matome – sceną, buitį, gyvenimą, filosofinį formatą, egzistenciją ar jos parodiją, kas sukuria nesaugumo jausmą, glumina. Pastarąją būseną galima interpretuoti kaip laikiną kognityvinės ir emocinės pusiausvyros sutrikimą, kai individo, t. y. tūlo žiūrovo gebėjimas racionaliai mąstyti arba operatyviai vertinti, susilpnėja. Ar mes patys esame stebėtojai, ar jau tapome šio siužeto dalimi? Gal nėra taip jau blogai? Įžūlūs veikėjai regisi netgi šiek tiek linkę į ekshibicionizmą ir mazochizmą, krikščioniškai abstraktūs, mieli asocialai; kiekvieno judesys atsekamas pastatų, butų sienų diagonalėse ir kreivėse... Ir slysta jomis atšvaitai bei jaukiai mielai atšiaurūs, kontrastingų spalvų šešėliai, tarsi išlendantys iš pačių objektų vidaus. Autorius puikiai komunikuoja su pusiau laukine, nelanksčia ir kaprizinga stoties atmosfera. Kas savo ruožtu sugestijuoja įvairesnę – drastiškesnę, ekspresyvesnę, plastinę kalbą.
Vilniaus stoties rajonas kūryboje užima ypatingą vietą. Kas įkvepia, kad šis rajonas tampa tokia svarbia tapybos dalimi?
Stoties rajonas man labai įdomus dėl unikalios atmosferos ir dinamikos. Tai vieta, kur susipina įvairiausi gyvenimo sluoksniai, socialinės įtampos, kultūrų susidūrimai ir kartu egzistuoja tam tikras stabilus romantinis grožis. Rajonas tarsi siūlo savotišką vieno spektaklio teatrą, kur tie patys įvykiai nuolat kartojasi, keičiasi tik aktoriai, kartais išnyksta ir vėl sugrįžta avatarais. Šią vietą traktuoju kaip simbolinę erdvę, kurioje susiduria enciklopedinė istorija ir neiliustruota dabartis, grožis ir chaosas. Kvartalas padeda tyrinėti socialinius ir kultūrinius kodus, laikas gali būti apgaulingas, o tikrovės suvokimas lengvai transformuojasi – lyg įžengus į portalo erdvę.
Ar marozai ir kitos figūros yra tik statistai? Ar kūriniuose jiems numatytas svarbesnis vaidmuo?
Man šie personažai nėra tik vaizdiniai – jie atspindi tam tikras mūsų visuomenės būsenas, archetipus. Jie simbolizuoja nuolatinius socialinius lūžius ir kultūrines transformacijas. Ši marginalinė grupė formuoja miesto tapatybę. Jie gali būti ir komiški, ir tragiški, kas sukuria daugiasluoksnį pasakojimą. Renkuosi ne pačius prasčiausius, tad akivaizdu – jie universalesni nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jų veiksmuose ir pozose matome savo pačių baimes, siekius ir egzistencinius klausimus. Marozai tampa veidrodžiu, atspindinčiu ne tik jų, bet ir mūsų pačių gyvenimą, pilną prieštaravimų ir įvairių socialinių bei kultūrinių kratinių. Balandžiai taip pat yra mūsų laisvės ir nelaisvės – jau minėto pasirinkimo – simbolis. Sparnus turi, o neskrenda, tik ratais trinasi, spiečiasi į gaujas ir trupinius rankioja.
Kaip tiksi laikas stoties rajone? Ar personažai mutuoja, prisitaiko prie pokyčių, o gal priešingai – įstrigę praeityje virsta egzotišku vintažu?
Herojai niekur nedingo. Galbūt tik mums atrodo, kad laikas juda, bet rajone aš jo nejaučiu. Žvelgiant per „Portalą“, laikas tampa apgaulingas, jis gali grįžti ir atplukdyti jau būtus dalykus – kartojasi mados, dizaino elementai, vyksta restailingas ir faceliftingas. Panašu, kad gyvename flashbackeo. Ar laikas save replikuoja, ar mes nebeturime idėjų? Bendraudamas su savo mokiniais meno mokykloje, pastebėjau, kad kai kurie, atrodantys kaip metalistai ar rokeriai, teigia klausantys įvairių stilių muzikos. Anksčiau apranga prilygo klausomai muzikai, tarsi garantija, kad susikalbėsi su savo chebra. Man keista, kai pankui patinka hiphopas. Vis dėlto ši patirtis taip pat įkvėpė ir privertė pažvelgti į portališkumą rimtai (juokiasi).
Ar nesubyrės tavo ikonografija, juk laikas yra labai galingas korektorius ir redaktorius. Senieji paskutinio XX a. dešimtmečio marozai pasikeitė, pasolidėjo, kai kurių nebėra. Dabar visi dėvi treningą labiau dėl patogumo nei dėl tam tikro įvaizdžio. Drabužis tapo svarbesnis nei aprangos kodas – net pensininkai avi kedus, kas anksčiau buvo neįsivaizduojama. Forma neteko ideologijos.
„Adidas“ tikrai keičia veidą – anksčiau tai buvo tik marozų atributas, o dabar bene visi gali avėti šiuos batelius: ir superžvaigždės, modeliai, ir darbininkai. Akivaizdu, kad ilgainiui juostelių simbolis taps prekės ženklo reklamine pakuote, stiliaus dekoracija. Bet ši rinkodara netrukdo sakralizuoti savo „ganomųjų“. Man „Adidas“ išliks kryžkelės simboliu.
Nustebinai nauja paroda. Akivaizdūs tapybos pokyčiai – panašu, kad daugiau dėmesio skiri detalėms, spalviniams plotams. Paveikslai tapo kompoziciškai vientisi, sumažėjo eterio triukšmo. Kaip apibūdintum šį kūrybos laikotarpį?
Detales mėgstu ne tik dėl to, kad jos papildo vaizdą. Kiekvienas šešėlis, kiekvienas paliktas ženklas turi savo istoriją. Nors anksčiau kūriniai buvo intensyvesni ir triukšmingesni, labiau fun, dabar koncentruojuosi į tapybiškumą. Ši nauja kūrybos fazė – žingsnis tapybos link, sykiu – ir kūrinio scenarijaus išbaigtumo.
Kaip „Portalas“ keičia suvokimą apie mus pačius, mūsų laiką ir aplinką? Ar paties kūryboje jis išreiškia požiūrio dualumą – tai, kaip mes stebime pasaulį, ir kaip pasaulis stebi mus?
„Portalo“ idėja mano kūryboje simbolizuoja galimybę tyrinėti laiką ir erdvę. „Portalas“ keičia personažų istorijas, nes laikas jame nėra linijinis – jis gali grįžti, mėtyti kilpas, būti keliose atkarpose, šokti į priekį. Tai – įėjimas į naują teritoriją, suteikiančią galimybę keliauti ne tik fiziškai, bet ir emociškai ar psichologiškai. Drobė yra mano portalas. Per jį galima išsiųsti savo prisiminimus, ištraukti svetimus. Daiktai susimaišo su vaizdais ir šis siurrealistinis faršas virsta nauju kūriniu, susidedančiu iš senų prasmių, vėl tampančių svarbiomis, nes kinta jų reikšmė ir poreikis atsirasti. Mums tik atrodo, kad matome konkrečius vaizdus. Iš tiesų jais keliaujame.
Smagu buvo paklaidžioti laikagabalių labirinte. Grįžtu į stotį. Miesto pulso dūžius matuoja užkimę automobilių duslintuvai. Kiekvienas žingsnis – laiko šuolis: senas grindinys, suaižėję Halės turgaus laiptai, praeities kvapų kokteilis. Čia ne Niujorkas. Gali perbėgti gatvę, gali sustoti vidury ir laukti, kol automobiliai aplenks. Tik čia, tarp balandžių plazdesio ir alaus, kurio tikrai negausi airiško, kvapai keičiasi kaip kadrai filme: raugintų kopūstų aitrumas, dulksna pasiveja lyg iš vakar dienos, sukasi déjà vu karuselė, saldžiarūgštė stoties poezija maišosi su kiniško maisto, makdonaldo aliejaus ir tarpuvarčių myžalų aromatu, užmestu ant priestočio kaip senas, neplautas apsiaustas. Portaluose dingsta atstumai. Ei, kas slypi už tų fasadų, už tų durų, kurių niekas nerakina, tik prilaiko pečiais, kad vėjas neišplėštų?
Komentarai