Indrė Urbelytė
- 02-13
- 8 min. skaitymo
ŽEMĖS IR LAIKO YRA TIEK, KIEK YRA - DAUGIAU NEBUS
Anot Pauliaus Ruko, ši Rytų filosofijos ištara apie žemės ir laiko baigtinumą puikiai apibūdina jo kūrybą. Meninį kelią P. Rukas pradėjo studijuodamas džiazo muziką Klaipėdos universitete, vėliau susidomėjo rekonstrukcine juvelyrika, o pastaruoju metu vis dažniau savo kūrybą pristato vaizduojamųjų menų parodose. Autorių apie bosinės gitaros, juvelyro dildės ir menininko etiketės santykius kalbino menotyrininkė Indrė Urbelytė.
Pauliau, mes pažįstami jau penkerius metus, bet formaliai niekada ir neprisistatėme. Tad pradėkime nuo pamatinio ir išties lengvo klausimo – kas tu toks?
Dažniausiai pats nesugebu sau atsakyti į šį klausimą. Dabar šiek tiek drąsiau pradėjau save vadinti menininku – anksčiau apsibrėždavau veikiau per amato sąvoką. Tik prieš gerus metus į analogišką klausimą drąsiai atsakiau – menininkas! Į šią tapatybę telpa muzikantas, juvelyras ir tas dar sunkiau apibūdinamas kažkas. Nebijau būti tuo galbūt juokingai skambančiu renesansiniu žmogumi, kuris reiškiasi skirtingose kūrybos srityse. Nebijau keisti raiškos medijų – jei matau, kad noriu, tai ir einu dominančia kryptimi. Nematau reikalo apsiriboti.
Pirmiausia Klaipėdoje baigei džiazo bakalauro studijas. Kaip atsitiko, kad, pusę gyvenimo skyrus muzikai, tavo kelyje atsirado dailė ir archeologinių artefaktų rekonstrukcijos?
Pradėjus bendrą gyvenimą su Meda (Meda Norbutaitė – tapytoja, I. U. past.), šalia muzikinio kelio neišvengiamai atsirado ir vizualieji menai. Vilniuje, matyt, palankiai sutapo aplinkybės: į mūsų namus visuomet užsukdavo aktorių, tapytojų, muzikų, kartu su Meda vaikščiojome į parodų atidarymus, bendravome su skirtingais kūrėjais. Tikra miesto bohema.
Baltų archeologijos rekonstrukcijos atsirado pradėjus šaudyti lankais ir susidomėjus jų istorija. Supratau, kad dauguma rekonstruktorių vaikšto apsikarstę tarsi Kalėdų eglutės – ant savęs susidėję viską, kas įmanoma, iš skirtingų laikotarpių. Tad užsimaniau turėti istoriškai tikslų kostiumo komplektą. Užsisakyti tuo metu buvo per brangu, todėl nusprendžiau pasidaryti pats. Tas rezultatas buvo aiškiai apčiuopiamas, kažkas, ką pats galiu sukurti nuo pradžios iki pabaigos. Šis jausmas buvo labai svarbus.
Vėliau keliaudavau pas bičiulį į kalvę – nors procesas įdomus, bet darbas sunkus, aplinka svetima. Juvelyrika, priešingai – galėjau namų koridoriuje ramiai krapštytis ir pamatyti rezultatą. Vieną jų – kuršiškos apyrankės rekonstrukciją – pamatė į svečius užėjęs kolekcininkas. Susižavėjo ir įsigijo. Tada supratau, kad mano rankos dygsta iš ten, kur reikia, – viskas gerai. Ėmiau pardavinėti, atsirado muziejinių užsakymų. Į rekonstrukcinę juvelyriką įsisukau kaip viesulas.
Tik vėliau išgirdau šiek tiek nepatogų komentarą – kiek galima tų kartočių bedaryti? Iš vienos pusės, gražu ir įdomu prisiliesti prie istorijos, iš kitos – gal laikas sukurti kažką savo? Supratau, kad gyvenimas tik vienas duotas – juk nebus taip, kad vieną šimtmetį pagyvensim iš archeologijos ir rekonstrukcijų, o kitą galėsim skirti kūrybai.
Tavo meninis lūžis susijęs su juvelyrikos magistro studijomis Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete. Tavo projektai nuo pat pradžių išsiskyrė kontekstualiu mąstymu ir pakedeno mano gan stereotipišką požiūrį į šiuolaikinę juvelyriką. Ar šios studijos pakeitė tavo kūrybą?
Magistrantūroje turėjau progą pasidairyti už standartinių juvelyrikos ribų. Programos vadovė Laima Kėrienė paragino nustoti mąstyti apie juvelyriką kaip apie daiktavardį – ne galvoti apie žiedus, seges, kolekcijas, o gilintis į juvelyrikos procesualumą, rinktis paskaitas, galinčias išplėsti meninės praktikos supratimą. Taip mano akiratyje atsirado kūno, atminties klausimai, skaitmeninės medijos. Pradas nors ir liko juvelyriškas – suplanuota ir išmąstyta prieiga, priešinga gaivališkai, ekspresyviai tapybai, bet probleminiai klausimai ir naudojamos medijos išsiplėtė. O šiemet galutinai pasileidau plaukus – jungiu fotografiją, kiną, objektus. Žiūrėsim, kur tai nuves.
Tavo kūryboje itin intriguoja juodžemio motyvas – autorine technika iš žemių sukurti objektai. Magistro studijose išplėtoti juodžemio eksperimentai virto projektu „In situ“ (lot. pirmykštėje padėtyje), kuriame netikėtai interpretuoji archeologinius šaltinius, praeities pėdsakus. Tai – stipri, prasmiškai įkrauta medžiaga, susijusi su būtojo laiko problematika. Eidama tavo studijos link, vis galvojau – ar bijai mirties?
Velnias... Jaučiu, kad taip. Bijau.
Visgi tavo pasaulėžiūrai netinka truputį nuvalkiota ištara, kad kūryba yra bandymas palikti pėdsaką. Tai veikiau bandymas įsižeminti vietoje ir laike, patirti dabartį – užšaldyti akimirką ne ateičiai, o sau – kad galėtum kelis kartus išgyventi ir įsisąmoninti savęs patyrimą. Taip tavo kūryboje ima ryškėti sapno, nostalgijos motyvas. Dabar dirbtuvėse juodžemis tarsi atsitraukia į antrą planą, aktyviai domiesi analogine fotografija, kinu. Kaip juostos ir kameros įsirašo į šiuos tyrinėjimus?
Juodžemis man pasiduoda gan sunkiai, organika turi savo charakterį, svorį. Kartais, atrodo, jau viskas – tikrai mesiu į šalį. Vis dar neišeina pereiti į didelius objektus, bet tos idėjos neatsisakau – noras žaisti grįžta. Parodai Helsinkyje taip pat dariau juodžemio plokštes, bet jos atrodo jau visiškai kitaip.
Kūrybinio trūkio perėjime į analogines technologijas nėra, jis logiškai paaiškinamas ir susijęs su projektu „In situ“. Ta in situ visuma, archeologinių artefaktų išsidėstymas erdvėje turi ne tik informacinę, bet ir estetinę formą, užfiksuotą nuotraukose, eskizuose. Kitaip tariant, viskas prasidėjo sėdint istorijos archyvuose ir tyrinėjant autentiškus dokumentus, fotofiksacijas, brėžinius. Tad natūraliai juodžemis, kaip savotiška terpė, kurioje kapstosi archeologija, ir menininko kurtas radimvietės dokumentas tapo kūrybos atspirties taškais.
Žinoma, fotografija kuriu jau naują naratyvą apie laiką ir vietą, bet išeities taškas visgi slypi in situ archeologijoje. Kino medijos su in situ nebesieju, bet dar nežinau, kur ji mane veda. Kaip Gytis Skudžinskas sakė, vienu metu galima vystyti penkiolika projektų, ir kažkuris galiausiai iššauna.
Nors šie metai net neįpusėjo, jau spėjai pasileisti plaukus, atidarei dvi duetines parodas. Helsinkyje galerijoje „Katariina“ kovą veikusi tavo ir Devos Bartninkaitės paroda „Ever-passing present“ („Vis-praeinanti dabartis“) balandžio 11 d. grįžo į galeriją „Arka“ Vilniuje. O Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos galerijoje iki gegužės 3 d. veikė pirma judviejų su Meda paroda „Ryšys“. Kaip atsirado tavo ir Devos duetas? Kaip gimė idėja suporuoti juodžemį ir pigmentus?
Rengti parodą su Deva pasiūlė Evelina Januškaitė (galerijos „Arka“ vadovė – I. U. past.). Aš Devos kūrybinio kelio nežinojau, bet, pamatęs jos darbus mugėje „ArtVilnius“, iškart supratau, kodėl Evelinai kilo ta mintis. Jai taip pat artimos atminties, nostalgijos temos – į savo kūrinius ji suaudžia VHS kasetes.
Parodai labai norėjau padaryti džiovintas juodžemio plokštes iš paprastos kapų žemės. Juodžemis džiūdamas traukiasi, skyla ir galiausiai plokštės liko tik keturios. Tuo metu man imponavo amerikiečių autorės Roni Horn žaidimai pigmentais. Kadangi aš konceptualiai linkau į kitas – geopolitines – temas, pagalvojau, kas man sietųsi su ketvertu geopolitikoje? Mintyse iškilo G7, G20 ir kiti įtakingiausių valstybių klubai, todėl mano ketvertukas tapo pasaulio prekybos sostinių rinkiniu – Šanchajus, Paryžius, Londonas, Vašingtonas. Pradėjau ieškoti dažo, kuris tarsi prūsiškas mėlis galėtų įvaizdinti tas vietas. Trys paaiškėjo gan greitai: ultramarinas įkūnija Paryžių, Angliją – visus džiuginęs plytų raudonis, Kinijai labiausiai tiko balta. O ką turi JAV? Galvojau, kad jau trenks spalvą! Ir paaiškėjo, kad visi autentiški dažai – sunkiai atsekami ochriniai autochtonų naudoti atspalviai. Vadinasi, spalvoje mūsų naujoji žemė neturi savo identiteto. Galiausiai su šia išvada sutapo ir politinės įtampos, tai nieko net pritempti nereikėjo – viskas pavyko intuityviai. Kartais pajuokaujam su Meda, kad mokslininkas tiria, ieško, o menininkas tiesiog žino atsakymą.
Kadangi visuomet noriu įvesti aktyvesnį žmogaus santykį su laiko ir vietos pajautimu, parodoje atsirado ir fotografinė instaliacija. Idėja taip pat atėjo netikėtai – mąstant apie vartotojiškumo sukeltas geopolitines įtampas. Greitai suvartojami prisiminimai, kurių niekam nereikia, – kiekvienas naujas kadras pasislepia krūvoje, o termospauda užfiksuotos akimirkos greitai išgaruos.
Minėjai, kad Meda turėjo didelę įtaką tavo kūrybiniam keliui. Ar dažnai pastebit, kad veikiat vienas kito kūrybą? O gal stengiatės laikytis atskirai? Koks jausmas pirmą kartą rengti parodą kartu su gyvenimo partnere?
Natūralu, kad daug kalbamės ir įtakos neišvengiamos. Esam vienas kito pirmieji kritikai – tiek ji kartais pakomentuoja, kad prastas kūrinys išėjo, tiek aš nutyliu, kad vienas ar kitas darbas nepavyko. Daug diskutuojam mums aktualiomis temomis – kas jaudina, kokią temą gvildenti. Diskutuojant ištinka idėja, ir tada nešiesi jau į savo dirbtuvę.
Mes jau esame dirbę kartu, bet pirmą kartą įsijungiau gan nedrąsiai – Panevėžyje eksponavome Medos paveikslą su mano sukurtais apkaustais. Prieš metus vykusiai Medos parodai „Klounada“ rengiau architektūrą, papildomus objektus erdvėje. Vis nepaleisdavom tos minties, kad verta pabandyti sukurti ir bendrą parodą. Gavę kvietimą kūrybą eksponuoti Klaipėdoje, ilgai nesvarstėme. Nors dirbti kartu yra iššūkis – kažkuris į save vis labiau paklodę tempia (juokiasi).
Žinojau, kad Meda savo medijos tikrai nekeis, o aš galiu kaip gyvatė prisitaikyti ir įvesti parodoje konceptualesnį matmenį. Nepamenu, kaip atsidaro ryšio raktažodis, bet ilgai bandėm išsiakinti, ką jis mums reiškia – menininkų, vyro ir moters ar poros ryšys? Galiausiai užsikabinome už konkrečios vietos – Alsėdžių. Būdama gal 12 metų, su Šiaulių dailės mokykla Meda vykdavo į vasaros plenerus Alsėdžiuose, o ten stovi mano senelių sodyba, kur vaikystėje leisdavau vasaras. Didelė tikimybė, kad mes ten prasilenkėm ne vieną kartą – tad atsispyrėm nuo Alsėdžių, nuo to kaimo ir bažnyčios.
Kaimo motyvas aiškiausiai atsiskleidžia analoginiame 16 mm filme, kuriame užfiksuota sena sodyba Alsėdžiuose. Kaip sekėsi įamžinti skrydžio motyvą?
Ten užfiksuoti ne Alsėdžiai. Vietos paieška man buvo labai jautri. Dabar Alsėdžiai pasikeitę – kam imituoti tai, ko nebėra. Aš norėjau perteikti patį namų jausmą. Apvažiavau skirtingus regionus, ieškojau tokios švarios sodybvietės, kuri mums visiems, susidūrusiems su kaimu, primintų grįžimą namo. Dariau savotišką reveransą tai Žemaitijai, tam kaimui, tai vaikystei. Nereikia bijoti to kaimiško prado. Geriau nusilenkti, padėkoti tai patirčiai ir eiti toliau.
Galiausiai radau negyvenamą sodybėlę pamiškėje, bet ją nufilmuoti buvo itin sunku. Laisvą kritimą bandėme užfiksuoti dronu. Skrydžio trajektorijos ir greičio suprogramuoti tokioje mažoje teritorijoje niekaip nepavyko, trūko atskaitos taškų. Koją vis pakišdavo oro sąlygos – tai rūkas, tai vėjas ar lietus. Filmavome mėnesį. Skaitmeninę medžiagą į 16 mm juostą perkėlė laboratorija Berlyne.
Man buvo svarbu pagauti kino kilpą – tarsi nesibaigiantis sąmoningo sapno ciklas. Tą skrydį, kurio tikslo vis nepasiekiu, esu sapnavęs ne kartą.
Dėmesį parodoje traukia invertuotas šv. Baltramiejaus apkaustas. Religinėje dailėje dažniausiai atidengiamas tik šventojo veidas, rankos, o tu – priešingai – paslepi ryškiausią tapatybės dėmenį sidabrine kauke. Kaip šventųjų istorijos parodoje sugyvena su pagoniškais prietarais? Kaip atsirado ta kraupi išdidinta rupūžė?
Rupūžė yra mano vaikystės prisiminimas. Ją pamačiau padžiautą prie daržinės – galbūt skirtą vaistams ar užpiltinėms. Bijodavau pro tą juodą sudžiūvusį daiktą praeiti. Man ji kėlė labai daug klausimų. Lygiai tiek pat klausimų kėlė Alsėdžių bažnyčioje ant kryžiaus pakabintas sudžiūvęs Kristus. Kaip aš juokauju, senelis pagoniškais prietarais ir pasakojimais ramiai gyvendavo visą savaitę, o sekmadieniais – į bažnyčią.
Įkvėpimas šv. Baltramiejaus apkaustui taip pat slepiasi Alsėdžių bažnyčioje – ten pilna jo atvaizdų su nukirsta galva ir nudirta oda. Įspūdis tikrai slegiantis. Tarsi kalbame apie meilę ir gėrį, o iš tiesų amžinai žiūrime į tą nudirtos odos paveikslą. Aišku, nereikėtų gretinti rupūžės ir šv. Baltramiejaus, bet vaiko galvoje jie buvo identiški. Tad ir apkaustas išlengvintas, išpūstas tarsi vaikiškas balionas.
Čia, matyt, svarbi kanoninio aukojimo – Kristaus ir gyvūnų aukos – problema. Tačiau parodoj atsakymų į tradicijų disonanso klausimus nėra, tai veikiau ryšių tarp likusių tradicijų, mitologijos ir tikėjimo paieška.
Ir dar vienas paprastas klausimas – ar toje Alsėdžių vaikystėje būtum patikėjęs, kad tapsi menininku? Ar nieko nekeistum?
Kad būsiu tokiam kely, tikrai nemaniau. Mokiausi įspūdingai blogai. Atsimenu, paauglystėje labai domino gamta – norėjosi studijuoti biologiją. Labai ryškiai pamenu tą jausmą. Maniau – važiuosiu į džiungles ir tyrinėsiu vabalus, roplius ar varles (juokiamės). Tik biologijos mokytoja mane greitai nuleido ant žemės – pasakė, kad greičiausiai rengsiu rašto darbus apie briedžių populiacijas Žemaitijoje. Na jau ne! Grojau muzikos mokykloje, neblogai piešiau, tai nuo meno niekur ir šiandien nepabėgu. Nors tempas didelis, bet pati matai – gyvenu labai įdomų gyvenimą.
Komentarai