Jegor Buimisters

IŠLAIKYTI POZICIJAS

MENO KRITIKA LATVIJOJE

Beprasmiški dalykai neabejotinai turi kilnumo: daryti tai, kas būtina, nesitikint pergalės ir neturint vilties ką nors pakeisti. Pralaiminčios armijos, žygiuojančios į pražūtį su išdidžiai iškeltomis vėliavomis, netrukus krisiančiomis dulkėse. Beviltiškas įsimylėjėlis, alinantis save dėl žmogaus, niekada neatsakysiančio tuo pačiu. Meistras sodininkas, kruopščiai prižiūrintis gėles, net žinodamas, kad ruduo ne už kalnų, o kartu su juo ateis gėlėms nepakeliamas šaltis. Tokių kilnių poelgių pilna ir mene, ypač Baltijos šalyse, kur visa pramonė nuolat susiduria ir grumiasi su sunkumais. Tarp visų pašaukimų, galimų šiame mažame mūsų pasaulyje, meno kritika yra vienas savičiausių. Šis amatas tarsi išaustas iš paradoksų – visi juo užsiima, bet tik nedaugelis renkasi paversti jį savo darbu. Jis ir akademinis, ir žurnalistinis, ir reikalingas, ir nepastebimas. Nors gal ir nevisiškai beprasmis, jo prigimtyje vis tiek giliai slypi beprasmybės sėklos. Vis dėlto jis vis dar svarbus sistemos funkcionavimui, jis vis dar kilnus, sulaukiantis mažai dėkingumo, bet vis tiek praktikuojamas, nes menui jo reikia, nesvarbu, sąmoningai ar ne.

Meno kritiko miegamasis Kristaps'as Ģelzis 2000 Latvijos šiuolaikinio meno centro skaitmeninė kolekcija

Kritikas pats savaime yra hierarchinė figūra ir vien savo egzistavimu paneigia įsivaizdavimą, kad meno pasaulis yra horizontali erdvė, nepriklausoma nuo piramidinės pasaulietinės visuomenės struktūros. Kartu kritikas, kaip ir galerininkas, yra tarpininkas, negalintis egzistuoti be menininko ir kurio dalia – suvirškinti tai, ką menininkas sukuria. Sakydami, kad menininkams Latvijoje sekasi sunkiai, vis dėlto turime pripažinti, kad yra visa gausybė šios industrijos darbuotojų, kuriems tenka susidurti su turbūt dar didesniais iššūkiais: meno kritikai šiame sąraše būtų vieni pirmųjų. Meno kritikoje latviai neturi tarptautinės ar net regioninės reikšmės figūrų, bet galbūt dėl to ši profesija yra nesavanaudiška: už meno kritiką nesulauksi plataus pripažinimo, greičiausiai tai nebus stabili karjera net ir meno pasaulio mastu. Būti meno kritiku Latvijoje reikštų maksimalų neapibrėžtumą ir atsitiktinius rašinius, darbas būtų derinamas galbūt su dėstymu arba meno istorijos tyrimais, galinčiais padėti gauti knygos užsakymą. Galiausiai tai neiškels į galios poziciją ir nesuteiks aukštos pareigybės – čia ne vieta džonams bergeriams ir deividams silvestrams. Tačiau žvelgiant pozityviai, Latvijos meno kritikai turi nuolatinę diskusiją ir bendruomenę, kuri, nors dažnai nesutaria ir ginčijasi, vis dėlto išlieka protingų, pastabių ir atvirų individų, drįstančių savo mintis apie meną paversti spausdintu žodžiu, tinklu.

Nors mūsų meno kritika neturi didelės įtakos, ji ir toliau prisideda prie mūsų meno pasaulio gyvybės palaikymo, suteikdama jam galimybę apmąstyti save ir tobulėti. Čia, Latvijoje, niekada nebuvo konkrečios kritikos mokyklos ar judėjimo, tai buvo ir tebėra individualus reikalas – kartais kritikai susiburdavo po laikraščio ar interneto svetainės vėliava, bet galiausiai pagrindinis visų tų vienišų sielų bendras bruožas išlieka amatas. Pasaulyje, kuriame viešpatauja susiskaldymas, grupiniai Latvijos meno kritikų susiskirstymai beveik nepastebimi – visi yra vieni ir tuo pat metu kartu.

Vis dėlto būrimasis po vėliava pastebimiausias buvo netolimoje praeityje, sovietmečiu. Tuomet, cenzūros ir valstybinės ideologijos viešpatavimo laikais, vienas ryškiausių oficialiai leidžiamos meno kritikos šaltinių buvo leidinys „Literatūra un Māksla“ („Literatūra ir menas“), įtakingas jungtinis literatūrinis-meninis ir socialinis-politinis savaitraštis. Tai buvo savotiškas Latvijos intelektualų susitelkimo taškas, o meno kritika jame vaidino svarbų vaidmenį. Ypač vėlyvaisiais komunistinio režimo metais šis savaitraštis svariai prisidėjo prie demokratinės minties gaivinimo ne tik meno, bet ir socialiniais bei ekologiniais klausimais. Tai pasiekti pavyko daugiausia redaktoriaus Janio Škaparo, nuolat kovojusio su sovietų cenzoriais ir biurokratais, stengiantis padaryti laikraštį laisvesnį, dėka.

„Literatūros ir meno" redakcija, pirmas iš dešinės - redaktorius Janis Škapars'as 1985 m. spalis Gunars'o Janaičio nuotr.

Dėl to 1985 m. jis buvo atleistas iš pareigų. Šiandien Škaparas prisimenamas daugiausia kaip politikas, vienas iš Latvijos liaudies fronto lyderių, kovotojas už Latvijos nepriklausomybę. Tačiau negalima pamiršti ir jo vaidmens kultūriniame gyvenime. Žinoma, vis dar reikėjo atsižvelgti į to meto realijas, o „Literatūroje ir mene“ pasirodžiusi meno kritika, nors dažnai labai įžvalgi ir drąsi, vis dėlto turėjo tam tikra dalimi prisitaikyti prie socialistinio realizmo rėmų.

Lygiagrečiai meno kritika, kaip disciplina, vystėsi ir tarp Vakaruose gyvenančių latvių – ten jos nevaržė komunistinės ideologijos pančiai. Eleonora Šturma JAV ir Nikolajus Bulmanis Kanadoje buvo ypač aktyvūs latvių meno kritikos atstovai išeivijoje.

Latvijai atgavus nepriklausomybę, šiuolaikinis menas, kartu ir meno kritika, patyrė akivaizdų atgimimą – išsilaisvino iš rėmų, pasivijo dešimtmečius neigtą šiuolaikinę meno teoriją, užmezgė ryšius su tarptautine bendruomene. Žinoma, šiandien šis laukas daug atviresnis. Su metais šiuolaikinis menas šalyje įsitvirtino, kartu – ir visa jo ekosistema. Vėliau, išaugus interneto svarbai, išpopuliarėjo tinklaraščiai ir internetinė spauda, taigi durys meno kritikai atsivėrė kaip niekad plačiai.

Vis dėlto norintiems pradėti šią karjerą nuo pat pradžių nėra aukštosios mokyklos, kurioje būtų dėstoma būtent meno kritika. Tačiau tokiose įstaigose, kaip Latvijos kultūros akademija, rengiami kritikos seminarai, kuriuose galima įgyti šio amato žinių. Viena iš nedaugelio švietimo iniciatyvų, skirtų būtent meno kritikai, yra Latvijos šiuolaikinio meno centro Meno kritikos ir kūrybinio rašymo mokykla – intensyvus šios disciplinos kursas visiems jauniems pradedantiesiems kritikams. Dėl švietimo programų trūkumo dauguma tų, kurie pradeda dirbti šioje srityje, ateina iš kitur: jau būdami žurnalistais, rašytojais, menotyrininkais, filosofais ir net menininkais. Tai, žinoma, gana plačiai paplitęs atvejis, būdingas ne vien Latvijai, tik galbūt čia jis labiau išryškėjęs. Permainingame ir daugiafunkciame meno pasaulyje kritikas niekada nėra vien kritikas. 

„NN Nakts“ ceremonija Naujajame Rygos teatre LETA, Zane Bitere nuotr.

Per pastarąjį dešimtmetį Latvijoje taip pat įvyko svarbus judėjimas meno kritikos institucionalizavimo link, sukuriant savotišką visų disciplinų – nuo šiuolaikinio meno iki teatro, nuo kino iki poezijos – kritikų susibūrimo vietą: 2015 m. įsteigta Normundo Naumanio meno kritikos premija, aukščiausias Latvijos apdovanojimas šioje srityje. Ji pavadinta Normundo Naumanio, 2014 m. mirusio žymaus teatro ir kino kritiko, žurnalisto ir tyrinėtojo, vardu. Premija, kasmet įteikiama per renginį „NN Nakts“ Naujajame Rygos teatre, pati savaime yra nuolatinė kova už meno kritikos vaidmens šalyje iškėlimą. Neseniai ji sulaukė oficialaus pripažinimo kaip nacionalinės svarbos apdovanojimas, taigi ir Kultūros ministerijos paramos. Premijai mažų mažiausiai pavyko suteikti Latvijos meno kritikai tam tikrą atskaitos tašką, tarsi būtiną kasmetinę medicininę apžiūrą, leidžiančią nustatyti, ar jos bendruomenės organizmas yra pakankamai sveikas. Pasitelkiant šią premiją, bus galima tyrinėti Latvijos meno kritikos istoriją po 2015 m. – šiuo metu tai jau beveik dešimt metų šiuolaikinės kronikos. Ko gera, tai tas atvejis, kaip ir visuose su menu susijusiuose šalies apdovanojimuose: praktikuotojų būrys toks mažas, kad anksčiau ar vėliau visi bent kiek nusipelnę pripažinimo bus nominuoti arba taps laureatais – tereikia išgyventi ir sulaukti savo eilės.

Kalbant apie konkrečius meno kritikus, verta paminėti porą prieštaringiau vertinamų, nes dažnai tai labiausiai išsiskiriantys personažai.

Viena jų – minėtoji Santa Hirša, meno istorikė ir kritikė, daug prisidėjusi prie šios srities. 2020 m. už savo veiklą ji buvo apdovanota Normundo Naumanio premija. Vis dėlto pastaruoju metu daugiau dėmesio sulaukė dėl dviprasmiškesnių pasiekimų: vienas ryškiausių dalykų, vos prieš metus sietas su jos vardu, buvo diskusijos dėl Rygos tarptautinės bienalės RIBOCA. Gali būti, kad Hirša įžiebė kampaniją, galiausiai privedusią prie to, jog RIBOCA, kadaise didžiausias šiuolaikinio meno renginys Latvijoje, o gal net ir Baltijos šalyse, buvo nukeltas neribotam laikui. Jos iškelti klausimai buvo susiję su bienalės finansavimu, politika ir paveldu, susijusiu su Rusijos invazija į Ukrainą; ir visi šie klausimai visiškai atitiko tuometinę dvasią bei visuomenės nuotaikas. Dėl šios kampanijos Hirša tapo unikaliu pavyzdžiu – meno pasaulio persona, kuri aktyviai dirbo siekdama, kad jos šalies meno industrijos kraštovaizdis neabejotinai būtų skurdesnis, provincialesnis. Neaišku, ką konkrečiai ji pasiekė sau ar bendruomenei – galbūt tai darė iš aistros ir vadovaudamasi nuoširdžiais asmeniniais įsitikinimais. Kad ir kokios būtų priežastys, jos poelgio pasekmes šalis jaus dar daugelį metų.

Latvijos dailės kritika taip pat mena išskirtinių asmeninių nuopuolių istorijas: toks buvo jaunojo vunderkindo Tomo Pārupo atvejis. Į meno pasaulį jis pateko būdamas 14 metų ir per kelerius metus spėjo išgarsėti – ryžtingas, protingas ir gero būdo, jis turėjo viską: kuravo parodas, dalijo interviu, reguliariai skelbė straipsnius spaudoje ir interneto žiniasklaidoje, rašė knygą. Viskas gana staigiai baigėsi 2021 m., kai Pārupo draugė atskleidė, kad jis smurtauja šeimoje, yra agresyvaus charakterio. Reakcija buvo stebėtinai greita ir vieninga – jis prarado reputaciją, darbą, nuopelnus. Net ir tarptautiniu mastu tai gana retas atvejis, kai viešas asmuo iš tikrųjų atsako už savo veiksmus: savo karjera ir reputacija atsako už įvykdytą smurtą. Dėl to Pārupas visiškai išnyko iš akiračio, dingo iš Latvijos meno pasaulio.

Kur skaityti latvių meno kritiką? Žinoma, yra portalas „Echo Gone Wrong“, kuris, be kitų Baltijos šalių, apima ir Latviją, bet yra ir svarbių vietinių žiniasklaidos priemonių – trūkumas tas, kad dauguma jų yra latvių kalba, taigi užsieniečiui ne taip prieinamos.

Šiuo metu akademinė meno istorija ir kritika publikuojama kasmetiniame žurnale „Mākslas Vēsture un Teorija“ („Meno istorija ir teorija“), garbingame leidinyje, kuriame kartais spausdinami straipsniai anglų kalba, paprastai parašyti užsienio autorių. Taip pat yra keletas populiaresnių spausdintų leidinių, pavyzdžiui, „Mākslas Žurnāls“ („Meno žurnalas“) ir „Rīgas Laiks“ („Rygos laikas“). Pastarasis gana gerai žinomas – tai pripažintas ir gerbiamas žurnalas, kuriame rašoma apie kultūrą, meną ir filosofiją, o „Mākslas Žurnāls“ yra naujokas: jam dar nėra nė metų, bet jis jau unikalus reiškinys – vienintelis savaitinis meno žurnalas šalyje, aistringai kuriamas menininkų, kritikų, kuratorių ir kitų profesionalų, kupinas susimąstyti verčiančių rašinių ir nuoširdaus meno. Latvijoje viskas laikina, o pastaruoju metu viskas ėmė nykti dar greičiau nei anksčiau, bet žurnalo „Mākslas Žurnāls“ lemtis, tikiuosi, bus kitokia.

„Satori" redakcija ir autoriai Kristaps'o Kalns'o nuotr.

Internete „Arterritory“ ir „Satori“ – du pagrindiniai kokybiškos meno kritikos šaltiniai, apimantys įvairias kūrybines industrijas ir suteikiantys galimybę pasireikšti daugeliui vietos intelektualų bei ekspertų. Skirtingai nuo kitų Latvijos žiniasklaidos priemonių, „Arterritory“ dalį savo meno kritikos straipsnių skelbia anglų kalba, todėl tai prieinamiausia pažintis su Latvijos menu visiems, esantiems už šalies ribų. Kita vertus, „Satori“ medžiaga pateikiama tik latvių kalba, tačiau tai bene svarbiausia mūsų internetinė meno kritikos žiniasklaidos priemonė – per daugiau nei 20 gyvavimo metų ji surinko įspūdingą būrį autorių iš visų Latvijos kultūros sričių.

***

Tokia šiandienos apžvalga – mūsų asmenybės, žiniasklaida, iššūkiai ir pasiekimai. Koks kelias mūsų laukia? Latvijos meno kritikos ateitis neatsiejama nuo visos Latvijos meno ateities: todėl, žinoma, ji vienaip ar kitaip išsilaikys. Be abejo, evoliucionuos: ne paslaptis, kad šiandienos ir rytojaus kritikas turi daug mažesnę įtaką diskursui nei būtų turėjęs XX amžiuje. Tačiau į tai galima žvelgti ir kaip į naštą, nuo kurios kritikas išsilaisvina. Bet kadangi jau konstatavome, kad meno kritika glaudžiai susieta su meno ekosistema, ji neišvengiamai liks užnuodyta ir persekiojama tų pačių blogybių, su kuriomis nuolat susiduria visa mūsų industrija: provincialumu, nepakankamu finansavimu, o svarbiausia – inercija, kol kas vis dar stumiančia mus į priekį. Dalykai daromi ne todėl, kad juos reikia daryti, o todėl, kad juos daryti savaime suprantama.

Peteris Bankovskis savo „Nereikalinguose apmąstymuose apie meno kritiką“ buvo griežtas, bet iš dalies teisus sakydamas: „Ar latvių menininkai turi kokios nors naudos iš latvių meno kritikų? Vargu. Ar apskritai Latvijos žmonės turi kokios nors naudos iš latvių meno kritikos? Tikrai ne.“ Kam reikalingos parodų recenzijos, jei daugumą parodų galima pamatyti patiems per vieną vakarą? Kam reikalingos analitinės įžvalgos apie madingiausius menininkus, jei rinka neegzistuoja? Kam visi tie parašyti žodžiai, jeigu jie retai išeina už nedidelės bendruomenės ribų, kai ji viską lengvai gali aptarti kokiame nors kokteilių vakarėlyje? Meno kritika išsiveržia iš savo burbulo ir tampa pastebėta platesnės visuomenės arba kai įteikiama Normundo Naumanio premija, arba kai kyla koks nors skandalas, susijęs su šiuolaikiniu menu, – tada kritikai kviečiami įsitraukti į diskusiją, paaiškinti meno pasaulio subtilybes. Taip, tai tarsi performatyvu, bet pateisina kritiko vaidmenį platesniame Latvijos visuomenės paveiksle. Pastaruoju metu tarp tokių skandalų buvo ir jau minėtas RIBOCA atvejis, kuris tarsi supažindino plačiąją visuomenę su institucinės kritikos šiuolaikiniame mene problema. Kiti atvejai susiję su meno viešosiose erdvėse problema – pavyzdžiui, prieš kelerius metus visi ginčijosi dėl Kristiano Brektės freskos, skirtos Latvijos meno legendai Džemmai Skulmei pagerbti, nutapytos ant mokyklos sienos Rygos centre. Žmonės aršiai diskutavo apie jos žalingą poveikį vaikams ir visus tuos dalykus, taip skaudžiai įprastus kiekvienam šiuolaikinio meno pasaulio žmogui – šioje situacijoje kritikai buvo sveiko proto balsas.

Tačiau tai, kad Latvijos visuomenė dažniausiai nepastebi meno kritikos, yra tik viena medalio pusė. Kita pusė – glaudus meno kritikos ryšys su meno pasaulio sistema: ji atsiranda tarsi savaime, bet tampa neatsiejama šios industrijos dalimi. Jei ne finansavimas, meno kritika dabar turėtų tinkamas sąlygas augti ir vystytis: ji turi institucionalizuotą struktūrą, kasmet teikiamas premijas, į kurias susirenka visos reikšmingos asmenybės, ir saviraiškos laisvę, ypač paplitus skaitmeninei žiniasklaidai. Todėl dabar kylantiems talentams beveik nėra ribų – ir kas žino, gal kada nors iš mūsų gretų ateis tie, kurie išdidžiai pakels Latvijos meno kritiką į naujas aukštumas. Iki tol užtenka išgyventi, dirbti rutininį žodžių darbą, stengiantis gauti iš jo bent kiek pasitenkinimo. Galų gale, kas dar galėtų paskatinti užsiimti šiuo amatu, jei ne meilė ir pareiga?