Karolina Tomkevičiūtė

REGIS, TURIME VISAS DEDAMĄSIAS, BET VIS DAR PATENKAME Į PILKĄJĄ ZONĄ

Prieš 15 metų ekonomikos krizės kontekste Lietuvoje kartu su projektu „Vilniaus kultūros sostinės“ startavo ir pirmoji Baltijos šalyse šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius“ – vienas paskutinių katalizatorių, baigęs įgyvendinti visus meno rinkai būdingo mechanizmo „sraigtus“. Nors tai buvo metai, kai dėl ekonominės situacijos meno kūrinių įsigyta mažiau, o menininkai ir galerijos buvo linkę stipriai derėtis, meno mugės atsiradimas galerijoms sukūrė ir naujų tinklaveikos galimybių bei tarptautinių partnerysčių, atveriančių naujus kelius.

Per pastarąjį dešimtmetį sulaukėme paralelinės meno mugės, naujų aukciono namų, stebėjome šviežiai pastatytų meno traukos centrų suvešėjimą, o atidaryti meno muziejai ir institucijos atėjo su nauju požiūriu, kaip kurti dialogą su žiūrovu. Kartu privačios galerijos tapo svarbiomis meno kūrinių pardavimo platformomis, skatinančiomis vietos menininkus ir plėtojančiomis tarptautinius ryšius.

Galerininkė Jurgita Juospaitytė-Bitinienė Mariaus Žičkaus nuotr.

Nors Lietuvos meno rinka, palyginti su tarptautiniu kontekstu, nedidelė, jos apsukos nemažėja, meno pirkėjų ratas plečiasi, o technologinės galimybės leido Lietuvos galerijoms ir menininkams lengviau pasiekti tarptautinę auditoriją. Apie šiuos ir kitus pokyčius menotyrininkė Karolina Tomkevičiūtė kalbasi su galerijos „The Rooster Gallery“ įkūrėja ir vadove Jurgita Juospaityte-Bitiniene, savo galeriją 2008 m. įkūrusią iš aistros ir meilės tapybai. Kaip jauna galerininkė, per savo karjerą ji turėjo perlipti daug barjerų ir pastumti tvirtai uždarytas duris, kad šios atsivertų mūsų šalies kūrėjams. Didelis ir atkaklus Juospaitytės-Bitinienės darbas šiandien duoda vaisių, o drąsa išbandyti naujoves padeda galerijai sėkmingai integruotis besikeičiančioje globalioje meno rinkos ekosistemoje.

Jurgita, iš šalies stebint ekonominę situaciją Lietuvoje, matoma, kad vidurinės klasės darbuotojų pajamos auga, muziejų ir galerijų lankytojų, kaip ir meno bei kultūrinių edukacijų projektų ir iniciatyvų, daugėja. Ar tai nulemia potencialių meno pirkėjų skaičių?

Žinoma, šie faktai atsispindi ir augančiuose meno galerijų lankytojų skaičiuose bei meno kūrinių pardavimų rodikliuose. Pastebėjau, kad galerijos auditorija ėmė jaunėti, o kartu su populiariomis sveikos gyvensenos, longevity, mindfulness, dėmesio vidiniam savo pasauliui tendencijomis ėmė sparčiai augti ir vizualiai bei intelektiškai stimuliuojančio, kokybiško laisvalaikio poreikis, atvedantis žmones į galeriją. Natūralu, kad, skiriant daugiau dėmesio šiuolaikiniam menui, auga kūrėjų žinomumas, populiarumas ir noras jų kūrybą integruoti į savo kasdienę aplinką. Ši tendencija ėmė ryškėti pandemijos laikotarpiu, kai žmonėms teko keisti savo įpročius, tarkim, mažiau keliaudami ar išleisdami pinigų koncertams, spektakliams (nes viskas buvo uždaryta), daugelis atsigręžė į savo namų, darbo aplinką. Tokiu būdu labai sudėtingą laikotarpį galerijai padėjo išgyventi atsiradęs „pirmojo meno kūrinio pirkėjų segmentas“. Kadangi daugiausia dirbame su jaunosios kartos kūrėjais, dažnai būname ta startine stotele į meno pasaulį ir tiems, kurie pradeda galvoti apie meno kūrinių įsigijimą.

Kaip vertini dabartinę Lietuvos meno rinką? Ar pastebi augantį susidomėjimą? Gal gali palyginti, kaip atrodo paskutiniai penkeri dešimt metų, kokius esminius pokyčius matai?

Jau kurį laiką tendencijos gana teigiamos – mūsų visuomenė keičiasi, auga smalsumas ir noras pažinti meną, suprasti procesus ir aktyviau dalyvauti kultūriniame gyvenime. Pradedame matyti didelio įdirbio, kurį lemia Lietuvos kultūros taryba, MO muziejus, labai teigiamai pasikeitęs ir kokybiškai  smarkiai išaugęs Lietuvos nacionalinis dailės muziejus bei meno mugė „ArtVilnius“, rezultatus. Iš siauro akademinės bendruomenės ir nuolatinių lankytojų ratelio išaugome į daugiatūkstantinę minią, negailinčią laiko pastovėti eilėje prie „Litexpo“ parodų rūmų („ArtVilnių“ kasmet aplanko apie 18–21 tūkst. žmonių) ar Nacionalinės dailės galerijos bilietų kasos (pvz., paskutinę parodos „Gražuolės, pamėklės ir samurajai“ dieną lankytojai vos tilpo vestibiulyje). Nuoseklus minėtų organizacijų darbas suveikė kaip stiprus Lietuvos meno rinkos katalizatorius, o šį efektą dar labiau sustiprino ir įvairios privačios iniciatyvos – galerijos, meno fondai, meno klubai ar net pavieniai menininkai. 

Palyginti su kaimyninėmis šalimis, Lietuvos meno rinka dinamiškesnė, lietuviai daug aktyvesni dalyvavimo meno mugėse, kuriose būtent ir įvyksta didžioji pirminės meno rinkos sandorių dalis, požiūriu, pas mus veikia daugiau tarptautinę veiklą vystančių galerijų. Esame įdomūs ir matomi tarptautiniame kontekste, čia, be abejo, reiktų paminėti ir Lietuvos kultūros instituto indėlį, kultūros atašė tinklo veiklą, sėkmę Venecijos meno bienalėje ir tarptautiniuose meno konkursuose.

Tomo Daukšos personalinės parodos „The Rooster Gallery" atidarymo akimirka Ryčio Šeškaičio nuotr.

Kalbant apie kylančių ar jau įsitvirtinusių menininkų kūrinių kainas, lietuviai taip pat lenkia kaimynus didesniais skaičiais. Sėkmingai tarptautinę karjerą vystančių lietuvių kūrėjų darbų kainos per pastarąjį dešimtmetį gerokai išaugo. Užsienio galerijų, atstovaujamų Rūtės Merk, Gabrielės Adomaitytės, Augusto Serapino, Pakui Hardware, parduotų kūrinių kainos pranoksta aukcionuose parduotų šalies klasikų rezultatus.

Kokios meno įsigijimo tendencijos dominuoja Lietuvoje?

Pastebiu, kad mažiau perkama spontaniškai, spontaniškumą keičia informuoti sprendimai. Vis labiau populiarėja narystės meno klubuose, klausoma teminių paskaitų, parodos ir mugės lankomos su gidu, mokama už specifinių meno naujienlaiškių prenumeratą, samdomi meno konsultantai. Prieš įsigydami meno kūrinį, žmonės dažnai atlieka ir savarankiškus tyrimus, kad galėtų priimti atsakingą sprendimą ir būtų užtikrinti pasirinkimu.

Dar viena gerėjančios gyvenimo kokybės ir augančio pragyvenimo lygio nulemta tendencija Lietuvoje – profesionalaus meno įtraukimas į privačiam sektoriui priklausančias viešąsias erdves: biurus, viešbučius, restoranus. Bankai, startuoliai, tarptautinės įmonės Lietuvoje pradėjo kaupti šiuolaikinio meno kolekcijas ir jos pasitarnauja ne vien kaip investicija ar aplinkos praturtinimas – čia svarbūs ir pažinimo, edukacijos, papildomos motyvacijos darbuotojams, kartais net terapiniai aspektai. 

Svarbu paminėti, kad lietuviai vis dažniau renkasi ir užsienio menininkų kūrybą. Savo kolekcijas drąsiau pildo latvių, estų kūrėjų darbais, labiau seka Europos, Afrikos meno sceną. Tai, ko gero, byloja apie naują Lietuvos meno rinkos raidos etapą, bandymą išaugti lokalumo marškinėlius, didesnį dalyvių informuotumą ir norą suvokti save, savo kultūrą platesniame kontekste.

Kokių strategijų̨ reikėtų̨ imtis, kad Lietuvoje būtų galima ugdyti meno pirkėjų kultūrą? Ko mums trūksta? Daug dirbi ir tarptautinėje meno rinkoje, tavo pirkėjų rate – užsienio kolekcininkai ir meno institucijos. Gal turi pavyzdžių iš kitų šalių, kur būtų sėkmingai ugdoma meno pirkėjų kultūra?

Regis, tam turime visas dedamąsias: aktyvų meno lauką – stiprių išskirtinių menininkų, sklaidos institucijų, darbščių ir atkaklių galerininkų, talentingų kuratorių ir menotyrininkų, regione sparčiai augančią stiprėjančią meno mugę. Ir vis tiek smarkiai skiriamės nuo Vakarų Europos. Situaciją pagerinti ir labiau išjudinti padėtų nebent ryžtingesni valstybės sprendimai – pokyčiai mokesčių politikoje (pvz., PVM menui Vokietijoje 9 %, Lietuvoje 21 %), mokestinės lengvatos meno projektų rėmėjams. Dabar palankiausias sąlygas tam turi tik Lietuvos kino industrija, kas, mano požiūriu, diskriminuoja kitas svarbias Lietuvos kūrybinių industrijų šakas. Tarkim, Didžiojoje Britanijoje, be kino, tokias pat lengvatas gauna vizualiųjų menų, muzikos, teatro ir kt. iniciatyvos. 

Labai praverstų ir kitose šalyse sėkmingai taikoma praktika, kai menui privalomai skiriamas procentas nuo naujų statybų. Tiesa, poslinkiai šioje srityje jau pradėti Lietuvos dailininkų sąjungos iniciatyva, bet kol kas naujoji taisyklė galioja tik valstybės ir savanoriškai prie iniciatyvos prisijungusių savivaldybių statyboms.

„The Rooster Gallery" menininkų grupinės parodos „Backstage Party" fragmentas su Tomo Daukšos kūriniu „Didysis rožinis sniegažmogis" Mariaus Žičkaus nuotr.

Kalbant apie Lietuvos eksporto skatinimą, menas, deja, vis dar patenka įpilkąją zoną, nes Lietuvos kultūros tarybos Tinklaveikos programa neturi reikiamų finansinių pajėgumų, tuo tarpu tuos pajėgumus turi Verslo paramos agentūra. Ten vienai privačiai įmonei, gaminančiai, pvz., maisto produktus, prisistatymo užsienio tinklaveikos renginyje paramos biudžetas gali pranokti visą metinį LTKT tinklaveikai skirtą biudžetą, dalijamą dailės, muzikos, teatro, dizaino, literatūros srities privatiems ir valstybiniams dalyviams. Tačiau pasinaudoti šiomis programomis finansuojant meno eksportą meno galerijoms nepavyksta dėl konkurso sąlygų formuluočių, visai nepritaikytų galerijų veiklos specifikai (kliudo terminai „sava produkcija“, meno kūrinio / produkto gamybos proceso supaprastinimas iki drobės ir dažų savikainos ir pan.). Atrodo, reiktų pakeisti tiek nedaug, ir meno galerijos, kaip bet kuriuos kitus dalykus eksportuojančios įmonės, galėtų pasinaudoti tokiomis pačiomis skatinimo priemonėmis, kurti ambicingesnius planus, kelti sau didesnius iššūkius ir pasiekti geresnių rezultatų.

Įgyvendintos šios priemonės ne tik smarkiai paskatintų Lietuvos meno rinką augti, bet ir palengvintų kultūros rėmimo naštą valstybei, dalį jos perkeldamos būtent privačiam sektoriui.

Nors sakai, kad matome gerų pokyčių Lietuvos meno rinkoje, žmogės dažniau ryžtasi pirkti ne tik lietuvių menininkų darbus. Vis dėlto esame maža rinka, tenka atsigręžti į užsienio auditoriją. Su kokiais iššūkiais susiduri pristatydama Lietuvos kūrėjus užsienyje? Ar vis dar esame mistiška vieta meno rinkoje? Ar, atvirkščiai, esame intriguojanti egzotika? 

„The Rooster Gallery" stendas tarptautinėje meno mugėje „Art Dubai", 2019 Renginio organizatorių nuotr.

Be abejo, užsienio auditorija Lietuvos meno laukui labai svarbi. „The Rooster Gallery“ aktyvesnę tarptautinę veiklą pradėjo 2011 m., ir tikrai buvo ilgas laikotarpis, kai pagrindiniai galerijos rezultatai – nauji projektai, pardavimai, bendradarbiavimas su kitomis meno institucijomis – vyko būtent svetur. Dalyvavimas užsienio meno mugėse padėjo išlaikyti galeriją, grįžus rengti parodas, padengti kasdienės veiklos išlaidas. Vėliau, susikūrus veiklios, atkaklios galerijos reputaciją, veikla Lietuvoje taip pat tapo lengvesnė, susibūrė palaikytojų ratas, mūsų projektus ėmė pastebėti ir teigiamai vertinti LTKT, savivaldybės komisijų ekspertai. Pelnėme ir menininkų pasitikėjimą – tai įrodo ilgalaikis, tęstinis darbas kartu.

Kalbant apie lietuvių kūrėjų reputaciją tarptautinėje auditorijoje, tikrai nesame egzotika ar mistika. Užsienio meno mylėtojai pastebi, atpažįsta ir mėgsta Lietuvos menininkus, vertina jų pasiekimus, gebėjimą pasirinkti visuotinai aktualias temas, pataikyti į pasaulinį kontekstą. Kadangi daug dirbu su tapybos medija, tenka išgirsti nemažai komplimentų būtent šios srities kūrėjams – užsieniečiai vertina lietuvių tapybos mokyklą, darbo kokybę, techninių sprendimų įvairovę ir pan. 

Kaip skaitmeninės technologijos ir internetinės platformos veikia meno rinką Lietuvoje? Ar investuojate į buvimą virtualioje erdvėje?

Manau, kad mūsų šalis labai imli naujovėms, ypač skaitmeninėms technologijoms, pradedant tokiomis smulkmenomis, kaip parodų informacija, perteikiama QR kodais, per pandemiją išpopuliarėjęs 3D skenuotų parodų formatas, ir baigiant aktyviu įsiliejimu į pasaulinį skaitmeninio (blockchain) meno (NFT) bumą. Daugelis Lietuvos galerijų naudojasi specializuotomis meno platformomis „Artsy“, „Artland“, „Artsper“, „Artlogic“, „Artnet“ ir pan. Man, kaip smalsiai galerininkei, teko visas jas išbandyti, dalį jų kasdien naudoju savo galerijos veikloje. Palyginti su kaimyninėmis šalimis, tikrai esame aktyvūs virtualioje erdvėje. Pavyzdžiui, vienos populiariausių pasaulyje meno platformos „Artsy“ duomenimis, Lietuvos vardas (galerijos ir menininkai) paieškos rezultatuose generuoja beveik 5000 skirtingų pozicijų, tuo tarpu Latvijos skaičiai dvigubai mažesni, o Estijos nesiekia 1000. Beje, Lenkijos skaičius – 8444, Vokietijos – beveik 73 tūkst. 

„The Rooster Gallery" stendas tarptautinėje meno mugėje „ENTER" Kopenhagoje, 2023 CHOREO nuotr.

Lietuvos galerijoms, kurių didžioji dalis veikia viešųjų įstaigų principu, dalyvavimas tokiose platformose tikrai nemaža investicija (mėnesinė vienos platformos įmoka gali siekti 500 eurų), o rezultatai matomi kartais tik po keleto metų. Vis dėlto, siekiant didesnio matomumo, platesnės tarptautinės tinklaveikos ir galimybės integruotis į tarptautinę meno rinką tokios narystės būtinos.