Kristina Budrytė-Genevičė

SCENA ERDVĖLAIKIUI

Erdvėlaikio sąvoka yra iš tiksliųjų mokslų srities, bet Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės pavartota erdvėlaikio metafora vienoje jos paskutinių personalinių parodų žymi labai aiškią meninę poziciją. Tapytoja parodos „Oksimorono spąstai“ (2023, Pamėnkalnio galerija) anotacijoje teigė: „Kiekvienąkart pradėdama naują paveikslą, turiu būtinai įsivelti į keblią situaciją, keisti strategijas ir rizikuoti viską sumauti, patirti fiasko. Todėl vienas stipriausių aspektų kūryboje – ignoruoti žaidimo taisykles, nes jos visada pasenusios ir veidmainiškos. Siekiu valdyti situaciją, būti viduje ir stebėti viską iš šalies. Tai toks specifinis vidinis teatras – kai esi ir režisierius, ir aktorius, ir erdvės sutvėrėjas. Ir kartais nutinka, kad susimodeliuoja kūrinys, o gal ir paveikslas – atitikmuo būsenai ir erdvėlaikiui. Jis (paveikslas) bent jau fiziškai stabilus. O personažai ar motyvai yra čia pat – kairėj ant stalo, žemai ant grindų, dešinėj ekrane arba kišenėj – visur.“

Paroda „Geriausias metų kūrinys" Kauno paveikslų galerija, 2018 Šančių repas Drobė, akrilas, aliejus 200 x 300 cm, 2017 Arvydo Brazdžiūno nuotr.

Galbūt dėl to Balsiukaitės tapybos darbus tikslingiausia žiūrėti jos pačios sukurtose parodų erdvėse, kur šalia paveikslų atsiranda ir tikri artefaktai – paveikslų objektai, natiurmortiškai sumodeliuoti dirbtuvių fragmentai, aptapytų sienų instaliacijos. Tokiomis inscenizacijomis iškreipiamas ir realus laikas, ir erdvė, taigi, galime kalbėti apie tam tikrą meninį Balsiukaitės erdvėlaikį. Tokias scenografijas, kokias matėme parodų instaliacijose „Apie tai“ ar „Leksikone“, tapytojai leidžia sukurti nuolat vystomos pamėgtos temos ir jas reprezentuojančių personažų perėjimas iš vieno paveikslo į kitą. Šie perėjimai, kartais drastiški, kartais vos pastebimi, atsiskleidžia keičiantis personažų apvalkalams, kontūrams, dažo užtepimo specifikai ar spalvinei gamai).

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė Veidai Popierius, žymeklis 30 x 42 cm, 2019 Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės nuotr.

Menininkės parodose galime aptikti tokių pasakojimų gijų, kurios formavosi ne vienus metus ir kurioms prireikia netgi praėjusio amžiaus istorijų artefaktų bei keistų daiktų kolekcijų.

Tikrų serijinių kūrinių Balsiukaitė parodo retai (pvz., darbų serija „Sąmokslas. Visi prieš visus“, drobė, akrilas, aliejus 120 x 120 cm, 2020) – tokių, kuriuos jungia ne tik pavadinimas, bet ir tęstinė koncepcija bei iškart atpažįstama panaši estetinė raiška. Vis dėlto Balsiukaitės kūrybai būdingas stiprus serijiškumo jausmas. Dauguma tapybos kūrinių susijungia nenuspėjamai – jei ne tokiais pačiais ar panašiais pavadinimais, tai bent tapybinėmis nuorodomis arba ekspozicinėmis detalėmis. Menininkė mėgsta sudaryti sąlygas žiūrovui pačiam atrasti tas sąsajas.

Atrodo, kad ji iškart mąsto nebe atskirais kūriniais, bet serijomis ar giminingais ryšiais, konceptų tinklais. Geri to pavyzdžiai – projektai: tapybos paroda „Aš esu daktaras Meilė“ (2014), audiovizualinė instaliacija „Leksikonas“ (kartu su Pranciškumi Brazdžiūnu, jo garso takelis) ir dvi parodos „Oksimorono“ pavadinimu (2020 ir 2023).

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė Dabar yra 10 val. Popierius, žymeklis 30 x 42 cm, 2019 Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės nuotr.

Tapybos parodoje „Aš esu daktaras Meilė“ jau buvo pasigesta ekspresyvaus Balsiukaitės potėpio. Pavyzdžiui, paveikslo „Greitai būsiu E.“ dinamiką kūrė kitų paveikslų palikti pėdsakai, o ekspresyvumas išliko tik ne visada aiškiai matomo personažo charakteristikoje. Šiai parodai sukurtas darbų serijas autorė pavadino piešiniais ant sienų. Per brūkšnius, raižymus, gramdymus ji tyrinėjo personažų transformacijas laike: dar nebuvimą (paveikslas „Šančių angelas“), buvimą ten ir čia vienu metu (pvz., „Raudoni batukai“), jau nebuvimą („KPP“ ir „Šančių angelas“). Daugelį kitų būsenų, susijusių su laiko suvokimu, tapytoja taip pat kuria ilgai, bet be sentimentų ar ilgesio, kuris trukdytų susikaupti ar tęsti kelionę gilyn. Balsiukaitė pripažįsta, kad persona yra kaukė, kuri ją domina visa savo esybe. Šią esmė pajusti ir išversti į tapybą galima tik kantriai priimant asmeninius nutikimus, skirtingas patirtis ir kasdienį buvimą – būsenas, sutveriamas gyvenimo.

Parodoje „Aš esu daktaras Meilė“ panaudotą vaikišką manekeną autorė pavadino „Hamletu“, nors jis belytis ir gali atstovauti tiek suaugusiajam, tiek vaikui. Jis tarsi persona-kaukė – ne statiškas ir ne sustingęs kaip užmestas žaislas ar nuogas nepanaudotas manekenas, o judantis ir gyvybingas. Šis manekenas paveiksluose pasirodo labai neelegantiškai, išsinarinęs koją, su neaiškiais ketinimais ir amžinu dualumu, galbūt dėl to šiai tapybinei koncepcijai reikia tiek daug linijų, tiek daug pabraižymų ir perbraižymų, tarsi naujų ateities planų. Fiksuojamas neapsisprendimo veiksmas, savo aistra užkrečiantis ir visus kitus.

Kadangi į savo nenustygstančią tikrovę Balsiukaitė įsuka ir žiūrovą, neretai tapytojos parodoje pasijuntame kaip jos dirbtuvėje: pamatome linijas, jungiančias skirtingus plotus ar brėžiančias sudėtingas figūras, mėgstamą potėpį, išugdytą dar dažo (aliejaus ir akrilo) pratybose, užtepantį tuos pavidalus, kurie kažkada buvo dirbtuvės interjero objektai, bet dabar jau seniai praaugę šią paprastą funkciją. Parodose pamatome ir tas „keblias situacijas“, su kuriomis kūrinio autorė susigyvena, prieš kurias maištauja ir kurias galiausiai puikiai suvaldo. Ji ilgą laiką stebėjo savo aplinką, apmąstė ir mokėsi iš jos (vaikystės prisiminimai, studijų draugai, Šančių rajono istorija, dailininkų dirbtuvių gyvenimai ir pan.). Taigi, nors niūresnės nuotaikos paveiksluose mintimis galime nuklysti tolyn į globalesnes problemas (pirmiausia žiūrovas pamato vienišumo, nereikalingumo jausmą, nublukimą ar išnykimą be pėdsako, kartais ir susidvejinimą, kaip išlikimo galimybę), bet meninė atributika nesiekia kažkokių egzotinių tolių, ji – iš artimiausios aplinkos, iš tų pačių interjero daiktų: vienos pamestos pačiūžos, manekeno, pūkuotų ausinių, seno žaislo, sudžiūvusios puokštės, dirbtinės kasos-peruko ar tuščios ištepliotos sienos ploto, kur buvo tapytas paveikslas. Šie daiktai vienišam personažui (su pasaulinio garso vardais, tokiais kaip Ofelija, Hamletas, Gertrūda ar kt.) suteikia antrą galimybę – gerai užsimaskuoti, o gal reprezentuoti kažką, dar kartą išeiti į viešumą. Ir nors ne visada tokie ar kitokie herojai „pataiko į taktą“ dėl užsisvajojusio žvilgsnio ir greit besikeičiančio judesio, bet jie lydi menininkės kūrybą visą laiką, o ilgainiui atsiranda ne tik tapybiniuose atvaizduose, bet ir kaip teatrinė butaforija autorės ekspozicijose (1).

Paroda-instaliacija Leksikonas Galerija „Meno parkas", 2016 Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės nuotr.

Meninėje instaliacijoje „Leksikonas“ (2016) Balsiukaitė išlaiko ir to paties personažo „pasivaikščiojimus“, ir svarbaus potėpio ar linijos idėją, tik kūrinių serijas naudoja nebe kaip paveikslus, o kaip scenografijos elementus erdvinei instaliacijai, čia pat įkurdina ir tą patį personažą lėlę (vis daugiau aplinkybių verčia manekeną pervadinti lėle, jis seniai nedemonstruoja išorinių madų – veikiau užkoduotą, niekaip nebeatveriamą vidų). Personažas lėlė – kaip daiktas, kaip butaforija, irgi jau nebe paveikslo atvaizdas, šį kartą jis ne tik su ausinėmis, bet ir su pačiūžomis. Ir kaipgi nepasakysi, kad viskas čia daroma kaip pradžių pradžioje dėl laisvamaniškos sielos, dėl prisiminimų, dėl ieškojimų, dėl vilties. Atrodo, kad dirbtuvė-kūrinys sugrįžta leitmotyvu į tapytojos leksikoną, tik šį kartą susikviečiant ir tikrovės gabalėlius (dirbtuvės daiktai, kūriniai ir sūnaus pagalba ruošiant garso takelį).

Oksimorono tema buvo surengtos dvi paskutinės personalinės parodos: 2020 m. „Oksimorono spąstai“ (galerija „Meno parkas“, Kaunas) ir 2023 m. „Oksimorono spąstai II“ (Pamėnkalnio galerija, Vilnius). Taip serijiniais, tęstiniais tampa ne tik Balsiukaitės kūriniai, bet ir instaliacijos, parodos.

Bendras parodos „Oksimorono spąstai“ vaizdas Pamėnkalnio galerija, Vilnius, 2023 Pirmame plane paveikslas Placebo Drobė, akrilas, aliejus 140 x 120 cm, 2023 Vidmanto Ilčiuko nuotr.

Šiose parodose labai svarbios atrodo šalutinės detalės (autorės kūryboje šalutinis ir pagrindinis dėmuo dažnai keičia vietas, žaidžia „klases“, peršokinėja prasmes: tiesiogines keičia į netiesiogines ir pan.). Šalutiniais dėmenimis vadinčiau parodos pristatymo būdus: informaciją apie parodą pateikti kaip geriamųjų vaistų instrukciją, autorės minčių įrašus – kaip atmintukes, užuominas, su kuriomis geriau vaikščioti po jos tapybą ir interviu, pasirodžiusius per parodas. Visa tai pabrėžė žodžio ir teksto svarbą ruošiantis suvokti tapybą, nes, priartėjus prie kūrinio, tampa akivaizdu, kad svarbiausia čia – pati tapyba ir mąstymas apie tai, ką ir kaip vis dar vaizduoja Balsiukaitės potėpis. Daug vietos užima pripiešti ir jau dirbtuvės atpažinimo ženklais tapę pavidalai, žaislai ir kiti daiktai. Kartais atrodo, kad, piešdama ar tapydama, norėdama išvengti rankų prisilietimo, savo individualaus potėpio, Balsiukaitė nuglaisto fono gabalą arba aklina tamsia dėme stengiasi „išgraužti“ skylę, „sugadinti“ ženklų tankų audinį. Tik šis vengimas dar labiau paryškina autorinę techniką. O tapybos darbas, kuriame – pustuštė mokyklos lenta, skirta naudoti tiesiogiai – prirašinėti, o praeiviai dalyvauja rašydami oksimoronus, lengvai atpažįstamas kaip Balsiukaitės kūrinys („Kolekcija“, 2020). Prie šito tapybos darbo pasakoma – čia Elenos. Toks oksimoroninis tapybiškumas: konceptualiame kūrinyje labai juntamas menininkės stilius.

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė Senas draugas Drobė, akrilas, aliejus 120 x 120 cm, 2018 Airidos Rekštytės nuotr.

Ir tai ne kaukės žaidimai ar teatrališka povyza – menininkė su žiūrovais atvira. Nors jai nesvetimas fikcijų ir tikrovės mišinys, atvaizdo taisyklių išderinimas ir kiti avangardistų mėgstami pokštai, dažni meno pasaulyje, ji neapgaudinėja suvokėjo.

Siužetai, vingiai, linijos ir tekstai – visa tai padeda jos tapybos parodas lydintiems personažams išlikti aktualiems, žaismingiems ir besikaitaliojantiems. O siurrealistiškos dermės (nepriderančių objektų sugretinimai, keistų daiktų natiurmortai) paveiksluose reiškia gyvenimiškos patirties priėmimą ir pasidalinimą.

Visa tai įeina į Balsiukaitės kūrybinę sceną: ko nors neužbaigti, palikti atvirą, gretinti opozicijas, vis dar stebėti, stebėtis ir mokytis. Tai nereiškia, kad autorė nedaro sprendimų. Jos sprendimai remiasi jau istorine tapusia modernizmo nostalgija: svarbiausia yra paieškos kažko gyvo, laisvo ir nuolat išsprūstančio iš mūsų „medijuoto“, eklektiško ir momentinės galios pasaulio.

Dirbtuvė Šančiai, Kaunas Airidos Rekštytės nuotr.

(1) Vienas pavyzdžių galėtų būti tapybos darbas „Čiuožėjas“ (1990), kurį Elena savu laiku labai vertino, jis žymėjo jos naują etapą. Kadangi nuo „Čiuožėjo“ daug kas prasidėjo kitaip, jis buvo pavadintas programiniu darbu, kurio vizija neretai aplanko autorę – kai būdavo sunku, vis kitaip jį pakartodavo; tas senas motyvas įkvėpdavo, išgelbėdavo atsidūrus kūrybos akligatvyje. O 2016 m. audiovizualinėje parodoje-instaliacijoje „Leksikonas“ vienas objektų buvo manekenas vaikas su pačiūžomis.