Kristina Liepinaitė
- 02-12
- 9 min. skaitymo
KAUNO DAILĖS GYVENIMAS
1978-1990 M.
XX a. 8-ajame dešimtmetyje pastebimas dailės gyvenimo suaktyvėjimas. Didžia dalimi tai buvo susiję su dailės infrastruktūros plėtra. Lietuvos dailininkų sąjunga įsteigė savo skyrius Klaipėdoje (1973) ir Šiauliuose (1975) (1). Visoje Lietuvoje suintensyvėjo dailei rodyti skirtų pastatų statybos. Iki tol Lietuvoje veikė 1967 m. Vilniuje atidarytas Lietuvos dailės muziejaus padalinys – Dailės parodų rūmai (2). 1973 m. Parodų rūmai atidaryti Klaipėdoje (3) ir Panevėžyje (4), 1977 m. – Šiauliuose, 1978 m. – Kaune. Kiekvienas miestas puoselėjo savitą dailės gyvenimo kultūrą. Šiame straipsnyje pasidomėsime Kauno dailės gyvenimu.
1978 m. Valstybinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (dabar – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus) atidarė padalinį – Paveikslų galeriją. Tiesa, padalinys buvo skirtas 1940 m. į Vokietiją emigravusio kauniečio mecenato Mykolo Žilinsko (1904–1992) dovanotai kolekcijai eksponuoti (5). Visgi pastatas neapsiribojo nuolatine ekspozicija. Galerijos pirmasis aukštas išnaudotas ir parodų veiklai.
1978 m. birželio 23 d.. Kauno paveikslų galerijos atidarymo proga buvo surengta Respublikinė jaunųjų dailininkų paroda, skirta VLKJS 60-mečiui. Teminės, dedikuotos sovietų sąjungai reikšmingų įvykių ar sukakčių, komunistų partijos ir jai priklausančios komjaunimo organizacijos, pergalės Antrajame pasauliniame kare, vadintame Didžiuoju tėvynės karu, paminėjimui ir ataskaitinės: rudens, pavasario, jaunimo ar panašaus pobūdžio parodos buvo dailės gyvenimo aktualija iki sovietų sąjungoje pradėtos „perestroikos“. Kaip rodo parodų archyvinė medžiaga, Kauno paveikslų galerijoje oficiozinės parodos vyko iki XX a. 9-ojo dešimtmečio vidurio, tai yra, kol oficialiai buvo minimos sovietinės datos (6). Įprastai ataskaitines, kiekvienos meno srities miesto dailininkų rudens, pavasario bei kitas progines ir personalines parodas organizuodavo LTSR Dailininkų sąjungos (toliau – Dailininkų sąjungos bei LDS) Kauno skyrius. Todėl įdomu, ką tokio išskirtinio kūrė kauniečiai paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais.
Kauno, kaip ir kitų miestų dailininkai, kūryboje neišvengė privalomų temų. „Soc. (Socialistinio) Darbo didvyrio“, „Darbo veterano“, „LTSR nusipelniusio meno veikėjo“ portretus ar temines kompozicijas vaizduoti buvo būtina, norint dalyvauti dailės gyvenime. Visgi parodų recenzijos liudija, kad Kauno dailininkai dažniau tapydavo oficialiai menkiau vertinamus peizažus bei portretus. Ir toks pasirinkimas išliko iki pat sovietmečio pabaigos. Šią tendenciją Violeta Jasevičiūtė apibendrino kaip Kauno tapybos savitumą. 1987 m. „Kauno tiesoje“ ji rašė: „Ar ilgai braidžiosime peizažų jūroje“ (7). Įdomu tai, kad žanrų, padedančių išvengti socialistinės ideologijos temų pasirinkimą ir jo sąlygotą nepatekimą į respublikines ar sąjungines parodas, Kauno dailininkai vertino kaip privalumą. Tokiu būdu jie ignoravo oficialią politiką ir demonstravo abejingų socialistinei ideologijai įvaizdį.
Paradoksalu, bet kartais tokia dailininkų pozicija pasiteisindavo. 1981 m. kaunietis Alfredas Šatas laimėjo II premiją sąjunginėje parodoje Taškente (Uzbekijoje). Šatas pasakojo, kad tuometiniai jaunieji dailininkai, „atspindėdami paveiksle aktualią tematiką, pagrindinį krūvį suteikia siužeto iliustravimui, mechaniškai sekdami senomis realistinio paveikslo tradicijomis, neieško naujų meninės išraiškos priemonių“ (8). Šatui sėkmę parodoje atnešė ne koks nors propagandinis kūrinys, o 1979 m. nutapytas „Moters portretas“. Sąjunginėje parodoje buvo įvertintas metaforiškas temos pavaizdavimas, į apibendrinimą linkusios formos.
Modernistinę tapymo stilistiką neretai naudojo dailininkai, baigę Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą arba Valstybinį dailės institutą (dailės pedagogikos specialybę). To meto supratimu, tokios studijos nebuvo prestižinė, bet laikas parodė, kad tokių autorių kūriniai išsaugojo savo meninę vertę, kurią 1983 m. Malvydas Sakalauskas apibūdino respublikinės parodos Kauno paveikslų galerijoje recenzijoje: „Tapytojų A. Krištopaičio, L. Drazdauskaitės, A. Martinaičio, V. Povilaičio, P. Poručio paveikslų, nepaisant jų plastinio savitumo, man rodos, ta bendra stilistinė savybė, kad jie turi racionalų apibendrinimą; kartais konkretus tikrovės motyvas, siekiant išgauti spalvinę ir ritminę struktūrą, sąmoningai stilizuojamas, deformuojamas arba net geometrizuojamas.“ (9)
Dar vienas iškalbingas Kauno dailės gyvenimo ypatumas – glaudi LDS ir M. K. Čiurlionio dailės muziejaus sąjunga. Ir ne tik dėl to, kad LDS buvo pagrindinė muziejaus padalinio – Paveikslų galerijos parodų organizatorė. Tai buvo ne tik institucinis, bet ir žmogiškasis ryšys. Viena pagrindinių šio ryšio jungčių – dailininkas Petras Stauskas (1919–2003). Nuo 1960 m. jis buvo LDS narys, o 1963–1977 m. – LDS Kauno skyriaus valdybos pirmininkas. Stauskas vadovavo ir M. K. Čiurlionio dailės muziejui (direktoriavo 1951–1988, muziejuje dirbo iki 1991). Stipri Stausko lietuviška patriotinė vertybinė pozicija leido išsaugoti ne tik muziejaus lobius – saugojo jis ir darbuotojus. Didelė dalis dailininkų buvo įsidarbinę Valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (toliau – ČDM). Tai tapytojas Pranas Porutis (dirbo 1965–1988 m. A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių bei Grafikos skyriuose), tapytojas Adolis Krištopaitis (dirbo 1978–2000 m. restauratoriumi), keramikas Stasys Stakauskas (dirbo 1967–1991 m. Vitražo galerijos bei Liaudies meno skyriuose), keramikė Emilija Jaudegytė (dirbo 1967–2013 Taikomosios dailės skyriuje bei Keramikos muziejuje), tapytoja Milda Mildažytė-Kulikauskienė (dirbo 1980–2011 M. K. Čiurlionio skyriuje), dailėtyrininkas Malvydas Sakalauskas (dirbo 1978–1988 m. Tapybos skyriuje, 1988–1992 muziejaus direktorius), tapytojas Donatas Valatka (dirbo 1967–2000 m. Vaizduojamajame skyriuje, buvo direktoriaus pavaduotoju). 1982–1985 m. muziejuje restauratoriumi bei ekskursijų vadovu dirbo tapytojas Arūnas Vaitkūnas, kelis mėnesius 1960 m. muziejuje dailininku restauratoriumi dirbo ir Vytautas Povilaitis (10). Tokiu būdu buvo tęsiama tarpukario muziejaus tradicija, pagal kurią pagrindiniais muziejaus darbuotojais buvo menotyrininkai ir dailininkai (11). Kartu galima kalbėti ir apie tai, kokią pridėtinę vertę davė dailininkų darbas muziejuje.
Kauno dailės scenos kultūriniu reiškiniu galima vadinti penkių dailininkų – Mikalojaus Šalkausko (1935–2002), Alfredo Šato (1948–2014), Alfonso Vilpišausko (1945–2015), Jūračio Zalenso (1952–2015) bei Arūno Vaitkūno (1956–2005) parodą 1982-aisiais. Tuometinių oficiozinių parodų ir jų atsiliepimų fone penkių dailininkų vienai parodai susitikusi grupė atrodė itin išskirtinis įvykis (12). Jį „Kauno tiesoje“ recenzavo tapytojas Antanas Martinaitis (13). Dar kartą paroda, nenurodant autoriaus, buvo aprašyta žurnale „Nemunas“ (14). Parodos dalyvių prisiminimuose ir dabar šis susibūrimas išlieka vienu reikšmingiausių jų gyvenimo įvykiu. Pirmiausia, ši paroda ištraukė iš pogrindžio kai kuriuos tapytojus. Pavyzdžiui, Šalkauskas buvo vienišius, pasak Ramintos Jurėnaitės, „oficialiam menui ne tiek oponavęs, kiek jį ignoravęs“ (15). Sovietmečiu jis nesurengė nė vienos individualios parodos (16). Kitas įvykis, susijęs su šia paroda, – dailininko Martinaičio recenzija, kurioje jis nagrinėjo kiekvieno autoriaus stilistiką bei techniką. Pats neįsitekęs tuometinės sistemos reikalavimuose, Martinaitis labai gerai suprato ir palaikė kolegas, pasirinkusius panašią poziciją. Šatui ir Šalkauskui tai buvo vienintelis išsamesnis jų kūrybos pristatymas per visą sovietmetį. Vilpišauskas Martinaičio recenziją apie „Penkių dailininkų“ parodą įvardijo kaip vieną geriausių atsiliepimų „tuometiniame oficiozinių, paviršutiniškų straipsnių kontekste“. Įprastai, pasak Vilpišausko, liaupsės būdavo skiriamos aukštas pareigas užimantiems dailininkams, „bet jau nuo 1982 m., kai mes padarėme tą penkių parodą, nuo tada jau mes visi buvom žiūrimi per padidinamą stiklą. Ta paroda buvo sėkminga, įvertinta, gerai nuskambėjusi, mes ąžuolų vainikus gavome“ (17).
„Penkių Kauno dailininkų“ paroda vyko vos dvi savaites (1982 m. spalio 1–15 d.). Įprastai visų parodų trukmė buvo tokia, bet ne visos parodos tapo tokios įsimintinos. Ši žymioji „Penkių“ paroda įvyko Arūno Vaitkūno iniciatyva. Būtent tuo metu jis pradėjo dirbti Paveikslų galerijoje.
XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje kultūros aktualija tapo vadinamosios Lūžio kartos (Eglės Komkaitės terminas) kūryba. Dailininkai Eglė Velaniškytė (g. 1958), Audronė Petrašiūnaitė (g. 1954), Eugenijus Varkulevičius (g. 1956), Arūnas Vaitkūnas (1956–2005), Algimanta Stankutė (g. 1956), Jonas Maldžiūnas (1956–2025, Antanas Obcarskas (g. 1958), Pranas Griušys (g. 1955) – kauniečiai arba menininkai, po studijų pasirinkę Kauną, išsiskyrė intymesnių išgyvenimų fiksavimu kūryboje. Kartu ši karta, institutą baigusi prieš nepriklausomybę, susidūrė su besibaigiančios dailės propagavimo sistemos (dailės studijos, kūrinių pirkimai po parodų) pabaiga.
Summary in English
KAUNAS ART LIFE 1978-1990
In her article Kaunas Art Life 1978–1990, art historian Kristina Liepinaitė discusses the context of art in Kaunas, Lithuania’s second-largest city, and the contribution of the Artists’ Association to the processes that took place there.
Like artists in other cities, those in Kaunas could not avoid compulsory themes in their work. In order to participate in the art world, they had to produce portraits or thematic compositions depicting Heroes of Socialist Labor, Veterans of Labor, and Distinguished Artists of the Lithuanian SSR. However, exhibition reviews show that artists in Kaunas more often painted landscapes and portraits, which were officially considered to be of lesser value. Graduates of the Kaunas Institute of Applied and Decorative Arts or the Lithuanian Art Institute in Vilnius with a degree in art education also participated in exhibitions at the Kaunas Picture Gallery. At the time, such studies were not considered prestigious. Nevertheless, time has shown that these artists’ works have retained their artistic value.
Another notable aspect of the art scene in Kaunas was the close institutional and personal relationship between the Lithuanian Artists’ Association and the M. K. Čiurlionis Art Museum. The artist Petras Stauskas (1919–2003) was a member of the Lithuanian Artists’ Association from 1960 and chairman of the Kaunas branch of the LAA from 1963 to 1977. He also headed the M. K. Čiurlionis Art Museum, serving as director from 1951 to 1988 and continuing to work at the museum until 1991. Stauskas’ strong Lithuanian patriotic values enabled him to preserve the museum’s treasures. He also protected the employees, most of whom were artists.
The added value of the artists’ work at the museum is evident in the cultural phenomenon that is the Kaunas art scene. This was represented by an exhibition in 1982 featuring five artists: Mikalojus Šalkauskas (1935–2002), Alfredas Šatas (1948–2014), Alfonsas Vilpišauskas (1945–2015), Jūratis Zalensas (1952–2015), and Arūnas Vaitkūnas (1956–2005).
(1) Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius įsteigtas 1944 m., Panevėžio – 1968 m.
(2) Parodų rūmai 1992 m. atsiskyrė nuo LDM, tapo Šiuolaikinio meno centru (ŠMC).
(3) 1973–1986 m. Klaipėdos kraštotyros muziejus turėjo savo parodų filialą, kuris 1983 m. persikėlė į atskirą, XVIII a. pastatą, o 1987 m. buvo pastatyti nauji Klaipėdos parodų rūmai: Klaipėdos parodų rūmų istorija iš KKKC parodų rūmų darbuotojos Virginijos Dmuchauskienės pasakojimo ir menotyrininko Petro Šmito surinktos informacijos Parodų rūmų istorijos archyvui.
(4) Panevėžio parodų rūmai buvo įkurti Švč. Trejybės bažnyčios pastate, kurio vidaus erdvė rekonstruota ir pritaikyta parodų veiklai. 1990 m. bažnyčia buvo vėl pašventinta, o mieste atidaryta Panevėžio miesto dailės galerija.
(5) Pasak M. K. Čiurlionio dailės muziejaus leidinio „Istorijos štrichai“ straipsnio autorės Dainos Kamarauskienės, „Kauno miesto valdžiai ir, žinoma, muziejui kilo problema, kur reikės eksponuoti tokią gausią kolekciją. [...] Tačiau ilgainiui buvo nuspręsta, kad pagarbiau ir racionaliau yra pastatyti visai naują pastatą, kuriame tilptų ne tik jo dovanota kolekcija, bet ir sunkiai besutalpinami muziejaus turtai“. Daina Kamarauskienė. „Muziejus – į mases, masės – į muziejų“, in: Istorijos štrichai. p. 175.
(6) 1980 04 18 – 06 01 – Vaizduojamosios dailės paroda iš muziejaus fondų „Lenino keliu“, skirta 100-osioms gimimo metinėms
1980 07 11 – 08 11 Lietuvių tarybinės vaizduojamosios dailės paroda iš muziejaus fondų „Tarybinių tautų šeimoje“, skirta LTSR 40-mečiui
1980 07 18 – 08 11 Kauno dailininkų taikomosios dekoratyvinės dailės paroda, skirta Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje 40-mečiui
1981 01 09 – 02 01 Kauno zonos liaudies meistrų, respublikinių premijų laureatų ir kandidatų kūrinių paroda, skirta TSKP XXVI suvažiavimui
1981 02 12 – 06 10 Vaizduojamosios dailės paroda, skirta XXVI KP suvažiavimui „Komunizmo kūrėjų gretose“
1981 05 09 – 05 30 Grafikos paroda „TSRS – mūsų Tėvynė“
1982 05 08 – 06 30 Dailininkų – karo veteranų kūrinių paroda
1982 06 03 – 06 27 Kauno zonos Liaudies meno draugijos paroda, skirta TSRS 60-mečiui
1982 10 16 – 11 09 Kauno dailininkų vaizduojamosios dailės paroda, skirta TSRS 60-mečiui
1984 03 02 – 04 02 Darbo pirmūnų ir veteranų portretų paroda
1984 09 07 – 09 30 Dailininkų Didžiojo tėvynės karo veteranų paroda
1984 07 06 – 07 30 Respublikinė liaudies meno paroda, skirta pergalei Didžiajame tėvynės kare 40-mečiui
1984 10 11 – 11 16 Kauno dailininkų tapybos paroda, skirta Pergalės Didžiajame tėvynės kare 40-mečiui
1984 11 02 – 12 02 Kauno dailininkų taikomosios dailės paroda, skirta pergalės Didžiajame tėvynės kare 40-mečiui
1984 12 07 – 1985 01 06 Kauno dailininkų vaizduojamosios dailės paroda, skirta tarybinės liaudies pergalės Didžiajame tėvynės kare 40-mečiui
1985 01 11 – 02 03 Respublikinė Taikomosios dailės technikumų ir vidurinių meno mokyklų moksleivių darbų paroda, skirta Tarybinės liaudies pergalės Didžiajame Tėvynės kare 40-mečiui pažymėti
1985 02 20 – 03 03 XI Respublikinė filatelijos paroda, skirta Tarybinės liaudies pergalės Didžiajame Tėvynės kare 40-mečiui pažymėti
1985 03 07 – 03 31 Kauno zonos liaudies meno paroda, skirta tarybinės liaudies pergalės Didžiajame tėvynės kare 40-mečiui ir Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje 45-mečiui
(7) Violeta Jasevičiūtė, „Ar ilgai braidžiosime peizažų jūroje“, in: Kauno tiesa, 1987 05 07, Nr. 105, p. 5.
(8) II premiją laimėjo skulptorius Vaclovas Krutinis: Rūta Kanopkaitė, „Iš sąjunginės parodos su II premija“, in: Kauno tiesa, 1981 02 01, Nr. 5, p. 4. (Laikraščio straipsnio antraštėje padaryta klaida).
(9) Malvydas Sakalauskas, „Dedikuota šalies jubiliejui“, in: Kauno tiesa, 1983 01 30, Nr. 25, p. 4.
(10) Atleistų darbuotojų bylos, Ž-3-32, Ž-3-660, 138, 31, 45, 150, 676, 112; Ž-2-672, ČDM Fototekos ir dokumentacijos skyriaus archyvas.
(11) Pirmieji M. K. Čiurlionio muziejaus (tuo metu galerijos) direktoriais buvo: 1922–1923 m. – dailininkas Ignas Šlapelis, 1923–1924 m. – dailininkas Kajetonas Sklėrius, 1924–1949 m. – menotyrininkas Paulius Galaunė.
(12) Šatas: „Tai buvo 1982 m. – pats bolševikų apogėjus. Kada žmonės turėjo daug pinigų, o neturėjo, kur jų dėti. Visuomenę apėmusi neviltis“. K.L. interviu su Alfredu Šatu, 2014 10 31.
(13) Antanas Martinaitis, „Penkiese „po vienu stogu“, in: Kauno tiesa, 1982 10 31, Nr. 42, p. 5.
(14) Penkių pasauly, in: Nemunas, 1983, Nr. 1, p. 34.
(16) Pirmoji personalinė Mikalojaus Šalkausko paroda surengta tik 1998 m., kitos dvi – jau po autoriaus mirties 2003 ir 2006 m.
(17) K. L. interviu su Alfonsu Vilpišausku, 2012 07 12.
Komentarai