IR VĖL KITOKS „PAVASARIS“
Apie Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos parodą, veikusią balandžio 1–23 dienomis Šv. Jono gatvės galerijoje Vilniuje
Baltijos regiono šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris 2022“ surengta jau penkioliktą kartą. Specialiai parodai sukurtus darbus eksponavo 73 Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Vokietijos keramikai, kuriuos po priverstinės dvejų metų pandeminės pertraukos sukvietė šių parodų kuratorius Juris Bergins ir projekto vadovė Živilė Bardzilauskaitė-Bergins. „Pavasaris 2022“ surengtas įtemptomis geopolitinėmis aplinkybėmis, pasauliui išgyvenant sukrėtimą dėl vykstančio karo. Priešingai garsiam Cicerono posakiui apie nutilusias mūzas karo metu (lot. Inter arma silent musae), parodos rengėjai įsitikinę, kad gaudžiant pabūklams mūzos negali tylėti. Menininkų balsas labai reikalingas, jei atkreipia dėmesį į vykstančią beprotybę, suteikia jėgų išgyventi ekstremaliose situacijose, skleidžia šviesą, įkvepia viltį.
Lietuvos dailės panoramoje „Pavasaris“ reikšmingas dėl kelių priežasčių. Pirmiausia tai vienintelė tokios apimties grupinė Baltijos valstybių keramikos paroda, rengiama nuo 2007 metų. Čia – ir tarptautinis kontekstas, ir savi lietuviški vardai. Iš pradžių paroda organizuota Kaune kaip Lietuvos keramikos renginys, vėliau ji plėtė geografines ribas, kėlė sudėtingesnius tikslus, tarp jų – naujai įprasminti baltiškąsias keramikos tradicijas. Šiam siekiui tarnavo ir „pavasarių“ komandos kas dveji metai organizuojami redukcinio degimo simpoziumai tarpukariu Kaune įrengtose dirbtuvėse Vilijampolėje (Jurbarko g. 2). Lentynose rikiuojasi kokybiškai išleisti katalogai. „Pavasarių“ organizatoriai net ir nepalankiomis sąlygomis stengiasi išlaikyti parodos tęstinumą ir parengti kiekvienos ekspozicijos katalogą. Per penkiolikos metų istoriją „pavasariuose“ išvydome žinomų Švedijos, Lenkijos, Estijos, Latvijos menininkų darbų, čia savo kūrybą yra eksponavęs garsusis lietuvis iš JAV Rimas VizGirda. Patyrėme ir netekčių. Šį kartą neišvydome balandžio pabaigoje mus palikusio keramikos patriarcho Juozo Adomonio (1932–2022), kuris buvo nuolatinis „pavasarių“ dalyvis.
Parodos gyvybingumo priežastis – keramikų lūkesčiai, noras palaikyti ryšius su savo cecho atstovais, galimybė turėti kasmetinę kūrybos pristatymo erdvę. Keramikos populiarinimas – svarbus aspektas, keliantis šios srities prestižą, neleidžiantis jai likti šiuolaikinio meno vyksmo paraštėse. Juk dėl atlikimo specifikos keramikoje lengvų kelių nėra, šioje srityje gali dirbti tik medžiagos ypatybes, techniką ir technologijas gerai išmanantys autoriai. XXI a. meno margumyne, kai kūrinio idėja tampa svarbesnė už precizišką atlikimą ir medžiagos ypatybių atskleidimą, kartais reikia įrodinėti keramikos galimybes kalbėti dabarties kalba, aiškinti, kad tai nėra tik puodų menas.
Žiūrovai iš keramikos laukia autentiškų jausmų ir minties gylio. „Pavasarių“ nevaržo tematika, menininkus jungia atgimstančio metų laiko idėja, todėl jie laisvi kalbėti apie tai, kas jaudina, plėtoti asmeninius kūrybos uždavinius. Atvirumas ir tolerancija skirtingai mąstantiems ir nevienodą kūrybinę patirtį turintiems autoriams lemia ekspozicijos įvairovę. Čia randa vietą vyresniųjų ir pradedančiųjų, meno centruose ir atokiau nuo jų gyvenančiųjų (Irena Šliuželienė, Vilius Šliuželis, Jolita Šlepetienė) darbai. Kūrinius vienija iš vidinių išgyvenimų, savistabos ar gamtos įspūdžių kilę atsivėrimai, visiems rūpimų temų gvildenimas. Akivaizdu, kad gilius pėdsakus paliko kelis metus pasaulį kausčiusi kovido pandemija. Tiesiogiai su sveikatos aktualijomis susijęs ironiškas Kristinos Paulauskaitės-Ramonaitienės medicininių kaukių komplektas („2020–2022 m. mados tendencijos“, 2022), Dartos Berkmanės spygliuotas rožinis „virusas“ (2022), Ričardo Lukošiūno kaukėtos porelės bučinys („Ribojimai“, 2022). Esminiai būties klausimai ypač užaštrėja geopolitinių įtampų metu. Juris Bergins kompozicijoje su diktatorių portretais ir styrančiais raketiniais ginklais tarsi numatė kylančias grėsmes civilizacijos ir žmogiškųjų vertybių likimui. Lenkė Zofia Kosiorek abstrakčia forma nusiuntė žinutę drąsiems ukrainiečiams („Šlovė kariaujantiems Ukrainos žmonėms“, 2022), Dalia Gineitė vazą-objektą padengė šiandien iki skausmo pažįstamu mėlynai geltonų spalvų deriniu. Virginija Armonavičiūtė pavaizdavo besitiebiančias žibutes-akis tarp paukščių griaučių, pavadinime užkodavusi karo pradžios datą („2022-ųjų poVasaris. Žibuoklių sprogimo metas“, 2022). Šiam kūriniui artimas Simonos Kivitės siurrealistinis „Pumpuras“ (2022) su kruvinais pirštais vietoje žiedlapių. Jei anksčiau pavasaris asocijavosi su pakiliomis nuotaikomis, gamtos prabudimu ir jo skleidžiama atgimimo energija, šį kartą optimizmą gožia įtampa ir nerimas dėl civilizacijos ateities
Emocingos menininkų mintys dažniau reiškiamos santūria forma – užuominomis, metaforomis, pusbalsiu. Keramikai sukurti reikia nemažai eksperimentų ir technologinių ieškojimų, kartais ne tik kūrybos maniera, bet medžiaga ir technologija išduoda autoriaus braižą. Kaip visada, parodos dalyviai išrenka įsimintiniausius darbus. Šiais metais daugiausia balsų surinko Almos Daukšaitės-Mirzienės kompozicija „Vėduoklės“, antroje vietoje atsidūrė estės Merike Hallik raudoniu pažymėti „Vijokliniai augalai“, treti liko Jurgitos Jasinskaitės „Suskilę horizontai“. Išskirtieji kūriniai įdomūs turinio ir technologijos derme, patvirtinantys, kad geras keramikos darbas turi būti ne tik prasmingas, bet ir įdomiai atliktas. Kolegų įvertinimas – svarbus kiekvienam menininkui.
Konstancijos Dzimidavičienės kompozicija, vaizduojanti žmogų užgriuvusį sunkų luitą, ar Agnės Šemberaitės sukurta „kraujuojanti“ širdis – keramikų atsakas į visuomenę draskančius prieštaravimus. Ne mažiau įtikinami sąlygiškos formos darbai, dvelkiantys rimtimi, susimąstymu, būties fundamentalumu: Beatričės Kelerienės „Smėlio laikrodis“ su archajinės degimo technikos paliktomis žymėmis, Laimos Bazienės sustingę laiko kapsulės (2021), Inesės Brants begalybę spinduliuojančios „Užstrigusios mintys“ (2021), Rimos Leipuvienės amžinas ratas „Enso II“ (2022). Galima būtų vardyti ir daugiau darbų, kuriuose vidinės autorių nuostatos tapo bendresniais apmąstymais apie supantį pasaulį. Tai Lauros Milevičiūtės-Černiauskienės instaliacija iš jūreivystės padargų, Onos Tamuliūnienės aštrių formų kompozicija.
Ar galima džiaugtis pavasariu, kai Europoje žvanga ginklai? Dramatiški išgyvenimai, stebint, kaip pasaulis balansuoja tarp gėrio ir blogio, augimo ir griovimo pradų, pateikiami jausmiškai gilia, tačiau smagia forma. Keramikai įsitikinę, kad bet kokiomis aplinkybėmis svarbu palaikyti gerą nuotaiką. Todėl žaismingi, saviironiški ar gyvenimo džiaugsmą spinduliuojantys darbai (spalvomis žaižaruojanti Živilės Bardzilauskaitės-Bergins „Meditacija“, Virginijos Juršienės „Roplys“, Ainaro Ramicano „bandelė“ su įsmeigtomis šakutėmis, Domilės Ragauskaitės dekonstruota moters figūra „Nesvarbu“, Sigitos Lukošiūnienės „Ant kojūkų“), atrodo, buvo sukurti tam, kad sumažintų ore tvyrančią įtampą ir praskaidrintų kasdienybę. Jie pagyvina ekspoziciją, kelia ūpą, primena, kad egzistuoja ir šviesioji gyvenimo pusė. Kaip visada rodoma pabrėžtinai estetiškų, minimalistinės raiškos darbų (Eva Tomaš, Rasa Justaitė-Gecevičienė, Loreta Kvietkauskienė, Sanita Mickus, Eugenija Loginova). Savitumu išsiskiria Eglės Maskaliūnaitės, Laimutės Matijošaitytės-Martinkienės, Danutės Jazgevičiūtės, Ilonos Junevičienės, Danutės Garlavičienės, Dainos Zvanitajos ir Irenos Vipulės dueto ir kitų kūriniai.
Nors galima įžvelgti tam tikrus skirtumus tarp Baltijos šalių keramikų darbų, tenka konstatuoti, kad juos jaudina tie patys esminiai būties klausimai: individo vieta pasaulyje, jo santykis su dabartimi ir istorija. Kūriniams būdingas gebėjimas materializuoti komplikuotas emocines, socialines ir civilizacijos išlikimo problemas. Net ir būdami postmodernistinio pasaulio dalimi, jie inovatyvūs ir kartu tradiciški, nes išlaiko keramikai būdingą materijos paslankumą, sodrumą, vitališkumą, medžiagiškumo sampratą.
