Evelina Januškaitė

Susitikimas su Rúrí: žmonijos ateities scenarijai islandų menininkės akimis

Giedriaus Akelio nuotr.

2025 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. LDS galerija „Arka“ pirmą kartą Vilniaus auditorijai pristatė vieną žymiausių konceptualių Islandijos menininkių Rúrí, kuri jau kelis dešimtmečius kūryboje nagrinėja dabarčiai aktualius globalius klausimus. Parodoje pristatyti tęstiniai menininkės projektai, tyrinėjantys žmonijos dabartį per kūrybinius, spekuliatyvius ir analitinius scenarijus. Visų jos meninės raiškos formų – performansų, hepeningų, piešinių, skulptūrų, fotografijų, vaizdo įrašų ir pan. – sąrašas suponuoja labai įvairiapusę kūrybą. Tačiau atidžiau pažvelgus matyti įspūdingas nuoseklumas ir beveik neklystantis logiškas jos kūrybos vystymasis, kuris sukasi aplink svarbias filosofines temas: tapatybė, laikas, kosmosas, reliatyvumas ir aplinka. Parodoje „Ateities kartografavimas“ eksponuotas platus Rúrí kūrybos spektras, kviečiantis žiūrovus permąstyti santykį su gamta ir žmogaus atsakomybę ateities kartoms.

Surengti parodą Lietuvoje menininkę pakvietė LDS pirmininkė Eglė Ganda Bogdanienė. Ji prisimena, jog pirmą kartą su Rúrí kūryba susidūrė 2003-iaisiais, lankydamasi Venecijos bienalėje. Islandijos paviljono salėje dėmesį prikaustė kūrinys „Archyvas – nykstantys vandenys" (Archive – Endangered Waters, 2003). Kaip teigia Bogdanienė, tuo metu ji nebuvo pasiruošusi tam jausmui, kurį sukėlė ši vaizdo ir garso instaliacija. Iš pirmo žvilgsnio darbas atrodė konceptualiai tikslus, estetiškai švarus, bet kartu ir labai jautrus. Tai didžiulis krioklių archyvas – skaidrūs, stiklo lapuose įrašyti krioklių, kurie dėl žmogaus veiklos ir klimato kaitos yra nykstantys, vardai. Kūrinyje slypėjo tiek formos monumentalumas, tiek subtilumas. Šis darbas turi ir dokumentinę, ir metaforinę prasmę: tai ne tik ekologinė žinia, bet ir mūsų atminties, laiko, ateities klausimas. Žvelgiant į išnykusių krioklių archyvą junti, kad menas tampa ne tik estetinio pasigėrėjimo objektu, bet ir moraliniu imperatyvu.

Šis kūrinys tapo pavyzdžiu, kaip menininkas gali kalbėti apie kasdienybės skaudulius – klimato kaitą, ekologijos problemas, žmogaus santykį su gamta – pasitelkdamas estetiką, o ne tiesmuką didaktiką ar agitaciją. Nuo to momento, kaip prisimena Bogdanienė, Rúrí kūryba jai tapo įrodymu, kad šiuolaikinis menas geba įtaigiai reflektuoti aktualijas, jaudinti, paliesti, įstrigti atmintyje, nepalikti abejingu.

Ši instaliacija buvo pristatyta ir parodoje „Ateities kartografavimas“ galerijoje „Arka“. Jau ilgą laiką Rúrí dokumentuoja Islandijos upes, atsižvelgdama į jų galimą, planuojamą ar esamą panaudojimą hidroelektrinės energijos gamybai. Šis tęstinis tyrimas pristatytas skirtingose pasaulio vietose įvairiomis formomis, nagrinėjant, kaip bandymas dideliu mastu išnaudoti gamtą tam tikrų šalių finansinei naudai, gali turėti milžiniškų žalingų pasekmių visai ekosistemai. Šis kūrinys remiasi vieno kontroversiškiausių ir Islandijos visuomenę suskaldžiusių valstybinės reikšmės energetikos plėtros projektų, refleksija. Visi suprantame hidroelektrinėse jėgainėse išgaunamą energiją kaip žalią, kaip atsinaujinančią, tarsi mažiausiai kenksmingą. Tačiau yra ir kita medalio pusė – dėl elektrinei reikalingos užtvankos, tvenkiami ir naikinai natūralūs gamtos elementai – kriokliai, o jų baseinuose kasmet perėti atskrendantys įvairių rūšių paukščiai praranda savo perimvietes. Keičiasi ir žuvų ekosistema. Dokumentuodama šių nykstančių rūšių desperaciją bei monumentaliais video paminklais tampančius jau nebeegzistuojančius krioklius, menininkė akis į akį žvelgia į artėjančią grėsmę: vieno konkretaus krioklio pažabojimą, dėl kurio jis išnyksta iš kraštovaizdžio, o jo vanduo dirbtinai nukreipiamas tekėti per energiją gaminančias turbinas. Töfrafoss krioklys anksčiau krito nuo Kringilsárrani uolų, netoli Jökulsá upės ištakų po Brúarjökull ledynu, bet išnyko, kai upė buvo užtvenkta ir susiformavo Hálslón rezervuaras. Rúrí, kartu su operatoriumi Friðþjófur Helgason, užfiksavo krioklį visa jo didybe - griausmingo šniokštimo įrašas sudaro kūrinio pagrindą. Užuot tiesiogiai dokumentavusi, kaip buvo užtvindytas krioklys, Rúrí parodo jo pavidalą tokį, koks jis buvo, o greta esančioje kitoje projekcijoje aptaria hidroenergetikos projekto faktus. Viena vertus, kūrinys pateikia statistinius duomenis apie upės panaudojimo privalumus ir pasekmes, kita vertus, žiūrovui atskleidžia trumpasnapės žąsies, priverstos palikti savo lizdus dėl pakilusio vandens lygio rezervuare, tragediją. Žiūrovas atsiduria kinematografinėje iliuzijoje, kurioje pamiršta laiką ir erdvę, ir patenka į filmo pasaulį arba patiria trimatį teatro potyrį, kuriame aktoriai veikia scenoje. Rúrí pabrėžia žąsų personifikaciją, erdvėje išdėstydama plokščiaekranius monitorius, pakabintus ant medinių, elektros stulpus menančių konstrukcijų. Nepaisant dramatiško pateikimo, Rúrí atvirai kalba apie nepagražintą šios temos realybę. Taikydama savotišką trauminės patirties terapijos metodą, menininkė imasi svarstyti tai, kas įvyko, suskaido į sudedamąsias dalis ir jas vizualizuoja, tarsi jausdama pareigą spręsti savo laikmečio traumas ir pabrėždama žmogaus veiklos poveikį gamtai ir klimato kaitai. 

2024-aisiais su Rúrí Eglę supažindino islandų menininkė Anna Eyjólfsdóttir, su kuria kartu dalyvavo tarptautiniame projekte „Common Ground". Ji buvo tarpininkė, sujungusi su visa islandų menininkių grupe, atvykusia dalyvauti LDS organizuojamoje tarptautinėje meno ir mokslo trienalėje UFNA (Unpredictable Futures/Nenuspėjamos ateitys), kurios fokusas – vanduo – sukvietė trienalės dalyvius į Lietuvos pajūrį. Eglė pasakoja, kad pirmą kartą Rúrí pamatė Palangos oro uoste: į Lietuvą atvyko keturios islandės, skrydžiui pasiruošusios lyg tikrosios vikingės – su daugybe lagaminų, ryšulių, kupinų jų kūrinių fragmentų, instaliacijų detalių, medžiagų. Ją pribloškė, kaip brandžios, patyrusios moterys visą savo meną nešė lyg kūdikius – atsakingai, be jokio gailesčio sau, tik su pasiaukojimu menui. Tas vaizdas įsirėžė į atmintį: Rúrí jos akyse ir liko tokia – vikingė, kovotoja, menininkė, kuriai nėra žodžio „negaliu". Ji gyvena mene, menu, o jos kūryba yra išlikimas ir nuolatinė pasaulio analizė. Netrukus menininkių pažintis išaugo į ilgus pokalbius apie gyvenimą, moterų likimą, meną, atsakomybę, tikėjimą... Kuriant video interviu su Rúrí, pokalbis sukosi apie kūrybą kaip gyvenimo prasmę. Eglę žavėjo jos paprastumas, bet kartu – nepalaužiama laikysena. Ji kalbėjo apie laimę gyventi kuriant, apie tai, kad menas nėra gyvenimą praskaidrinantis užsiėmimas, o pati gyvenimo šerdis. „Kai po dvidešimtmečio kartu su Ruri raižėme, daužėme, traiškėme ir valėme seno, nugriauto šiltnamio stiklus Klaipėdos kūrybos komunikacijų centre, instaliuodamos Annos "Stiklinį laivą", supratau, kad menas tikrai suveda ir  sujungia žmones – per atstumą, per laiką, per patirtį“, sako Eglė Ganda Bogdanienė.

Islandija – šalis, kur gamta yra neatsiejama nuo tapatybės. Vulkanai, ledynai, kriokliai, vėjai ir šviesos kaita formuoja ne tik kraštovaizdį, bet ir žmonių pasaulėjautą. Rúrí yra šios patirties balsas, ji savo kūriniuose nuolat grįžta prie santykio tarp žmogaus ir gamtos. Tačiau menininkei svarbu ne tik ekokritika, bet ir laiko, erdvės bei žmogaus santykio su pasauliu ir visata tyrinėjimai, kosmoso dėsnių, laiko trapumo, egzistenciniai klausimai. 

Kitas parodoje pristatytas projektas - „Future Cartography“ - konstatuoja vizionieriškas vandenynų ir jūrų pakrančių linijų kaitos dėl tirpstančių ledynų pasekmes. Geografinių žemėlapių sudarymo tradicija siekia tūkstančius metų. Žemėlapiai sužavėjo menininkę dar vaikystėje, kai pas senelį vartydavo "dramblio dydžio" Grenlandijos atlasą. Jų netaisyklingos topografinės linijos, subtilus pakrančių raštų grožis tapo atspirties tašku jos tęstiniam projektui, kuriame menininkė bendradarbiavo su geografu Gunnlaugur M. Einarsson. Žemėlapiuose žymime Žemės teritorijas, kad perduotume informaciją apie regionus, kad galėtume juose naviguoti arba tirti jų pokyčius ir pan. Žemėlapių sudarymas yra būdas dokumentuoti turimą erdvės / geografijos informaciją. „Ateities kartografija“ remiasi šia ilgamete žemėlapių sudarymo tradicija, tačiau skirtingai nuo jos, tyrimas reflektuoja potencialias ar alternatyvias ateitis, užaštrinant besiformuojančias tendencijas, galimybes ir iššūkius technologinėje, socialinėje, aplinkosauginėje ar politinėje sferose. Anksčiau daugelis Rúrí kūrinių buvo skirti ateities archeologijai. Instaliacija „Ateities kartografija“ yra tiesioginė šių kūrinių tąsa, kuria nagrinėjama artėjančių milžiniškų pokyčių Žemės paviršiuje koncepcija. 

Giedriaus Akelio nuotr.

„Ateities kartografija XIII“ yra tyrimas apie ateities Žemės šalių pakrantes. Darbe kaip tyrimo objektai buvo pasirinkti penki žemynai ir prie jų prisišliejančios jūros: Šiaurės Amerika / Šiaurės Atlanto vandenynas, Portugalija / Šiaurės Atlanto vandenynas, Bangladešas / Bengalijos įlanka, Egiptas ir Gaza / Viduržemio jūra,  ir Danija / Šiaurės jūra ir Baltijos jūra. Pakrančių pokyčiai nuo dabartinės padėties iki šios ateities būklės grindžiami skaičiavimais, kiek vandens padaugės per numatomą Antarkties ledo skydo, Grenlandijos ledo skydo, Arkties ledo, Himalajų ledynų ir visų pasaulio kalnų ledynų tirpimą ir visišką išnykimą. Poveikis vandenynams pasireikš jūros lygio pakilimu. Kurdama žemėlapius, menininkė  svarsto, kaip dėl vandens lygio kilimo pasikeistų Baltijos jūros ir Bengalijos įlankos krantų linijos, ir kviečia susimąstyti apie žmogaus veiklos keliamus pavojus.

Giedriaus Akelio nuotr.

Šis darbas – tai penkių žemėlapių instaliacija, atskleidžianti galimus pokyčius visame pasaulyje, kurie gali įvykti. Tai mėginimas numatyti, kokia ateitis laukia šalių ir žemynų pakrančių. Menininkė piešė žemėlapius naudodama geografų ir žemėlapių kūrėjų įrankius, remdamasi mokslininkų ir NASA geografinių duomenų bazės informacija ir pan. Skaičiavimai grindžiami tarptautinių duomenų rinkinių informacija. Šiuose žemėlapiuose nulinė topologinė linija nustatyta pagal dabartinį jūros lygį, o kitos topologinės linijos pažymėtos pagal ją. Čia naudojami duomenų rinkiniai yra viešai prieinami palydovinių duomenų išvestiniai produktai. Šiuose žemėlapiuose naudojami duomenys iš ASTER GDEM duomenų rinkinio, kuris yra Nacionalinės aviacijos ir kosmoso administracijos (NASA) ir Japonijos kosmoso agentūros (METI) produktas, taip pat duomenys iš Jūrų geomokslų duomenų sistemos, iš atvirų šaltinių. 

Parodoje taip pat buvo eksponuojama serija fotografijų iš ciklo „Sunaikinimas (Eliminavimas)“. Dvejopai interpretuodama sunaikinimo metaforą, Rúrí pristatė fotografijas, kuriose užfiksuoti kriokliai, išnykę didžiuliame vandens rezervuare prie Kárahnjúkar užtvankos Islandijos aukštumose, bei netoliese buvę kriokliai, kuriems užtvankos statyba turėjo didelį poveikį. Neapgadintose Islandijos aukštikalnėse, kiek žmonės prisimena, visada tekėjo gėlo vandens upė Sauðá. Jo ištakos yra netoli Vatnajökull ledyno, ji vingiuoja aplink uolas ir kalvas, teka per tarpeklius ir uolų sienas, savo kelyje suformuodama eilę nuostabių krioklių, tarsi perlų vėrinį, kol galiausiai įteka į galingą ir dumblėtą ledyninę upę Jökulsá á Fjöllum. Unaðsfossar arba „Džiaugsmo kriokliai“ buvo taiklus pavadinimas šiems terasiniams kriokliams. Linksmas žaismingas spindinčio vandens purslų šokis nuo vienos uolos prie kitos užpildė orą visais tonais, kuriuos gali sukurti vanduo. Švytėjimas ir grožis persmelkė mažo slėnio atmosferą. Tai buvo vaizdas prieš statant milžiniškas užtvankas, kad šiuose kalnuose būtų sukurtas dar grandioziškesnis rezervuaras. Šio veiksmo tikslas buvo aprūpinti hidroelektrinę, kuri aptarnauja vieną aliuminio lydyklą. 2006 m. rudenį užtvankos buvo baigtos statyti, ir nuo tada vanduo pildo rezervuarą.  Visi kriokliai, kurie sudarė „Džiaugsmo krioklius“, prasmego po rezervuaro vandens paviršiumi.

Giedriaus Akelio nuotr.

Giedriaus Akelio nuotr.

Toje pačioje ekspozicinėje erdvėje – ir fotografijos, dokumentuojančios menininkės prisiminimus iš 1998 m. kelionės po karo nuniokotus Bosnijos ir Hercegovinos, Serbijos ir Kroatijos regionus. Cikluose „Eliminacija I“ ir „Eliminacija II“ menininkė pateikia dvi smurto puses: viena vertus, smurtą prieš gamtą, kita vertus, smurtą prieš žmoniją.

Kitoje „Arkos“ erdvėje buvo įkurdintas tęstinis performansas-instaliacija „Pasaulio laboratorija“. Tai laboratorinė darbo vieta, kurią papildo garso įrašas. Jame - nuolat kintantis keleto laikrodžių tiksėjimas. Menininkė padeda didžiulę knygą – Pasaulio atlasą. Vaizdo kamera nukreipta į atvertą knygą, o vaizdas projektuojamas ant sienos. Menininkė išplėšia vieną knygos puslapį ir įdeda jį į popieriaus smulkintuvą. Susmulkintas puslapis per piltuvą supilamas į skaidrų maišelį, kuris pažymimas etikete. Užrašas ant etiketės atitinka užrašą, kuris buvo Pasaulio atlaso puslapio viršuje.

Giedriaus Akelio nuotr.

Kūrinys „Vandens pusiausvyra V“ apjungė daugiau kaip šimtą stiklinių butelių, indų, sustatytų sandėliavimo lentynose. Kiekvienas indas simbolizuoja žmogaus rūšies individui skirtą vandens kiekį. Kiekvienas indas pažymėtas unikaliu numeriu nuo 1 000 000 0000 iki 8 000 000 000, kuris atitinka žmonijos skaičių 2022 m. pabaigoje. Menininkės idėja yra pademonstruoti gėlo vandens kiekį, tenkantį kiekvienam pasaulio individui, pabrėžiant nelygybę.

Giedriaus Akelio nuotr.

Giedriaus Akelio nuotr.

Parodoje taip pat eksponuotas video kūrinys „Dedikacija II“, sukurtas remiantis performanso instaliacija, kuri buvo pristatyta Drekkingarhylur ir Almannagjá, Thingvellir nacionaliniame parke Islandijoje, 2006 m. rugsėjo 5 d.  Šis darbas skirtas atminti merginas ir moteris, kurios XVII ir XVIII a. buvo nužudytos Drekkingarhylur „skendimo baseine“ už tai, kad pastojo ir pagimdė nesantuokinius vaikus. Moterys buvo nuteistos mirties bausme – mirti skęsdamos pagal „Stóridómur“ nuostatas, įstatymus, kuriuos priėmė Danijos karalius Kristianas IV, kai Islandija buvo Danijos karalystės kolonija. Šie įstatymai galiojo nuo 1564 iki 1870 metų.

Parodą užbaigia tekstiniai menininkės kūriniai, kuriuoja ji konstatuoja savo kaip kūrėjos pažiūras.

Giedriaus Akelio nuotr.

Rúrí kūrybos jėga slypi jos gebėjime derinti meną su politiniais ir socialiniais iššūkiais, pasitelkiant platų skirtingų meno medijų spektrą. Po studijų Rúrí pradėjo menininkės karjerą, paremtą kritišku požiūriu į vartotojišką visuomenę. Performanse Auksinis automobilis (1974) plaktuku sunaikino auksinį mersedesą. Socialinis menininkės aktyvumas pasireiškė ir vėlesnėje jos kūryboje. Instaliacijoje - labirinte Glassrain (1984), lankytojai turėjo labai atsargiai judėti tarp aštrių stiklo šukių. Rúrí taip pat sukūrė kūrinių viešajai erdvei, iš kurių geriausiai žinomas – Vaivorykštė (1986) – monumentali skulptūra, pastatyta priešais Keflaviko oro uostą Islandijoje.

Susitikus su Rúrí gyvai supranti, kad jos menas – tai ne vien darbai, bet ir gyvenimo būdas. Ji neatskiria kūrybos nuo kasdienybės, analizuoja gyvenimą per meną, o meną – per gyvenimą. Susipažinus su ja, žavi jos atkaklumas, kovingumas ir kartu subtilumas. Ji geba kalbėti apie būties skaudulius pasitelkdama absoliučią estetiką. Tai itin svarbu nūdienai, kai daug meno remiasi provokacija ar triukšmu. Rúrí įrodo, kad menas gali būti ir tylus, ir galingas tuo pačiu metu. Jos darbai eksponuojami svarbiausiose šiuolaikinio meno galerijose ir muziejuose, o balsas nuolat girdimas diskusijose apie ekologiją ir meną, per meno aktyvizmą siekiant atkreipti dėmesį į globalias problemas. Rúrí kūryba yra nuolatinis dialogas su gamta, išnykimu, pažeidžiamumu.

Svarbu pabrėžti, kad Rúrí kūryba niekada nėra vien apie Islandiją. Nors išauga iš vietos, ji prabyla universalia kalba, kuri suprantama visiems. Gal todėl jos darbai eksponuojami įvairiuose pasaulio muziejuose ir bienalėse, o pati menininkė yra tapusi šiuolaikinio meno ikona. Rúrí siekia išryškinti, kad gamtos padėtis yra intensyvių globalių socialinių, politinių ir ekonominių procesų atspindys, o jos dabartinė būklė yra to rezultatas. Šiandien, kai pasaulis susiduria su klimato krize, karo, migracijos, tapatybės klausimais, menas įgyja naują vaidmenį. Rúrí kūryba rodo, kad menininkas gali būti mąstytojas, analitikas, liudytojas ir pranašas viename. Ji jungia skirtingas medijas, bet svarbiausia – sujungia estetines formas ir etines idėjas. Jos menas padeda suprasti, kad ekologijos, laiko, tapatybės klausimai nėra vien mokslininkų ar politikų sritis. Tai mūsų kasdienybės dalis, mūsų bendros atsakomybės išraiška. Tokiu būdu paroda „Ateities kartografavimas“ siekė skatinti diskusijas apie kūrybos, menininko atsakomybės ir socialinio aktyvizmo sąsajas šiuolaikiniame mene.