Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė

PIRMASIS LIETUVOS DAILININKŲ SĄJUNGOS PENKMETIS (1935-1940)

Vakar ir šiandien

Kultūriškai ugdyti visuomenę, spręsti dailininkų profesines problemas, organizuoti meninį gyvenimą – tokius tikslus užsibrėžė įgyvendinti lygiai prieš 90 metų įkurta Lietuvos dailininkų sąjunga (toliau – LDS). Jos įstatuose, patvirtintuose tais pačiais 1935-aisiais, kalbėta apie siekius „[r]ūpintis plastinio meno kultūros ugdymu visuomenėje, [...] dailininkų profesiniais reikalais, dailininkų profesine etika, ginti jų teises ir juos atstovauti“ (1). Tarp svarbiausių organizacijos uždavinių buvo materialinė parama dailininkams, parodų rengimas, leidybos ir konkursų organizavimas, muziejų ir institucijų steigimas, bendradarbiavimas su Lietuvos bei užsienio kultūrinėmis organizacijomis. Šie ambicingi siekiai aprėpė svarbiausias dailės gyvenimo sritis ir bylojo, kad profesinės organizacijos, buriančios visus Lietuvos dailininkus, poreikis veikti kartu buvo pribrendęs. 

Regis, tiek nedaug skiriasi šiandienos ir anų dienų dailininkų lūkesčiai – profesinės bendruomenės, galinčios pakovoti už bendrus tikslus, telkimas, socialinės garantijos, materialinė parama, kūrybos sąlygų gerinimas, nors kultūrinis gyvenimas gerokai pasikeitė nuo valstybingumą atkūrusios pirmosios Respublikos. Negalima nesidžiaugti aktyviu ir įvairiaspalviu šiandienos meniniu gyvenimu, išvystyta kultūros infrastruktūra, miestuose ir miesteliuose veikiančiais muziejais, dailės švietimo įstaigų gausa, nutiestais tiltais į tarptautinę areną. Apie visa tai tarpukario veikėjai tik svajojo ir dėjo dideles pastangas, kad jų planai taptų tikrove. Nors LDS pirmieji žingsniai sulaukė nemenko dailėtyrininkų (Eglės Gudaitytės-Kunčiuvienės, Giedrės Jankevičiūtės, Ingridos Korsakaitės, Nijolės Tumėnienės ir kitų) dėmesio ir yra prisimenami švenčiant organizacijos jubiliejus, verta dar kartą atsigrįžti į pradžią. Kaip sekėsi to meto menininkams kurti savo organizaciją, kas pavyko, o kas ir liko tik svajonėmis?

(Ne)lengva vienybė

Stiprėjančią LDS įtaką iliustruoja augantis narių skaičius – tik įkūrus organizaciją jų buvo 44, po metų – 75, o 1939 m. Sąjunga vienijo 104 asmenis (2). 1937 m. į Lietuvos dailininkų sąjungos gretas su Veronika Šleivyte priešakyje pasiprašė priimamas Lietuvos moterų dailininkių būrelis – būsimos Lietuvos moterų dailininkių draugijos branduolys.1938 m. į LDS įsiliejo Lietuvos dailininkų draugija. 4-ojo deš. pabaigoje beveik visi aktyviai kuriantys Lietuvos dailininkai priklausė LDS. Vadovauti organizacijai apsiėmė išrinkta valdyba: Justinas Vienožinskis (pirmosios valdybos pirmininkas), Antanas Žmuidzinavičius (vicepirmininkas), nariai Adolfas Valeška, Juozas Mikėnas, Petras Aleksandravičius, Adomas Smetona, Rimtas Kalpokas. Per pirmąjį penkmetį valdybos sudėtis kelis kartus keitėsi, pirmininko postą 1936 m. perėmė Viktoras Vizgirda, 1938 m. – Adomas Smetona (3), 1940 m. – Antanas Žmuidzinavičius, kai kuriuos valdybos narius pakeitė Antanas Gudaitis, Liudvikas Strolis, Antanas Tamošaitis ir kiti aktyvūs jaunieji menininkai. Skirtingų kartų narių darbas valdyboje rodė norą atstovauti įvairaus amžiaus ir estetinių pažiūrų dailininkams. Pasaulėžiūriniai skirtumai netrukdė suvokti, kad svarbius profesinius ir švietėjiškus reikalus reikia spręsti išvien. Apie bendrystės galimybę tarp skirtingos patirties menininkų kalbėjo ir Vienožinskis 1935 m. gruodį atidarytos Pirmosios rudens dailės parodos proga: 

„Aišku, kad visiško suartėjimo nėra ir negali būti – kova tarp senesnių ir naujųjų pasaulėvaizdžių ėjo ir eis, nes pats gyvenimas to reikalauja, tačiau šie skirtumai ir šioji idėjinė kova nekliudė menininkams susiburti į vieną sąjungą ir dalyvauti vienoje meno parodoje. Toks susibūrimas turėjo ir kitokį, daug rimtesnį pagrindą – bendromis menininkų jėgomis kovoti su visuomenės nutolimu nuo estetinio gyvenimo, su jos tendencija miesčionėti.“ (4) 

LDS atstovai Taline Lietuvių dailės parodos atidarymo dieną. 1937 m. balandžio 10 d. Iš kairės: Adolfas Valeška, Justinas Vienožinskis, Viktoras Vizgirda, Antanas Gudaitis. LLMA, f. 221, ap. 1, b. 96, I. 1

Plečiantis organizacijai, aiškėjo nevienodi skirtingų specialybių ir pasaulėžiūros menininkų tikslai, kiekvienai konkrečiai sričiai būdingos problemos. Šiandien nieko nestebina po vienu stogu sugyvenantys kitaip mąstantys organizacijos nariai. Anuomet toks skaidymasis buvo optimalios institucijos struktūros paieškų tarpsnis. 1937 m. Viktoras Petravičius ir Paulius Augius-Augustinavičius aiškino „pritaikomosios dailės“ sekcijos kūrimo būtinybę ir netgi siūlė sudaryti atskirą tokios sekcijos valdybą (5). Ruošėsi vienytis ir grafikai. Todėl 1938 m. sąjungoje priimta sekcijoms steigti ir tvarkyti instrukcija, numačiusi burti „sritinius“ ir „srovinius“ padalinius. Pirmiausia, jau po metų, susikūrė pasaulėžiūrinės sekcijos: radikalesni „individualistai“ (vadovas – Augius-Augustinavičius) ir tradicijoms prijaučiantys „realistai“, skambiai pasivadinę M. M. T. G. – „Mūsų menas – tautos garbei“ (vadovas – Žmuidzinavičius), pristatę savo statutus ir išsirinkę savą vadovybę. Jie pareiškė norą eksponuoti darbus atskirai tuo metu rengiamoje Penktojoje rudens dailės parodoje. „Realistai“ konstatavo nuoširdumo mene poreikį ir buvo linkę manyti, kad menas neturi būti atitrūkęs nuo gyvenamosios tikrovės (6), tuo tarpu „individualistų“ tikslus kataloge suformulavęs Juozas Keliuotis akcentavo kūrybos savitumą, atsiribojamą nuo fotografinio tikrovės fiksavimo. Jis teigė, kad „[m]enas yra tik ten, kur pasireiškia individualus pasaulis, kur spindi nauja tikrovės vizija, kur jaučiamas gaivališkas gyvybės plazdėjimas, kur iškyla kūrėjo asmenybė, kur kuriančioji dvasia viską sujungia į naują organišką sintezę, kur kūrėjo vidaus konfliktai ir tikrovės prieštaraują pradai vainikuojami individualia ir gaivališka harmonija“ (7).

Dailininkų sąjungoje ryškėjančius nesutarimus paaštrino „individualistų“ konfliktas su valdyba dėl atstovavimo Taupomųjų kasų premijų skyrimo komisijoje. Tad dalis „individualistų“ su Vienožinskiu priešakyje 1940 m. išstojo iš LDS ir jau tų pačių metų pavasarį įkūrė kairuolišką „Dairos“ (Dailininkai realistai-aktyvistai) kolektyvą. 

Kodėl verta šviesti visuomenę?

Tarpukario kultūrinė aplinka nebuvo palanki meno sklaidai. Ekonominiai ir socialiniai atkurtos valstybės prioritetai nusverdavo dėmesį menui, o visuomenės kultūrinis raštingumas dažnai buvo paliekamas savieigai. Tačiau susikūrusi Dailininkų sąjunga turėjo didelių ambicijų keisti padėtį. Savo ketinimus ji grindė ankstesniuose kultūros veikėjų memorandumuose vyriausybei jau išdėstytais reikalavimais, ypač 1935 m. Pasaulio lietuvių kongreso metu surengtos dailės parodos dalyvių raginimais sudaryti sąlygas meno plėtrai – jį globoti, ugdyti, daryti prieinamą ne tik didžiųjų miestų, bet ir provincijos gyventojams. Tvirtai tikėta, kad visapusiškai išsilavinęs žmogus gali tapti sąmoningu, patriotišku ir valstybei naudingu piliečiu. Tad iš karto sudarytas meno propagandos planas: populiarinti dailę radiofone, skaityti paskaitas visuomenei, leisti meno literatūrą, stiprinti estetinį lavinimą mokyklose, kovoti prieš menkaverčius dailės dirbinius (8). Numatyta steigti dailės ir etnografijos muziejus, reformuoti dailės švietimą, kelti dailės parodų lygį, daryti jas prieinamesnes visuomenei. Planuojamas Kultūros fondas turėjo užtikrinti meninio gyvenimo finansavimą, o Švietimo ministerijai siūlomas kurti Kultūros propagandos departamentas galėjo padėti populiarinti Lietuvos meną šalyje ir už jos ribų. Deja, abu siūlymai nesulaukė valdžios institucijų paramos.

Reguliariai organizuojamos parodos buvo sklandaus LDS darbo įrodymas ir paskata dailininkams. Suaktyvėjęs parodų gyvenimas ir ekspozicijų rengimas atokiau nuo kultūros centrų iš tiesų populiarino dailę, nors nebuvo lengva suruošti kolekciją ir suderinti jos pristatymą provincijoje. Tik 1939 m. Dailininkų sąjunga surengė „žygį į periferiją“ (9). Daug dėmesio skirta parodų kokybės gerinimui. Sugriežtinus kūrinių atranką ir nustačius darbų pateikimo taisykles, parodų judėjimas pakilo į aukštesnį lygmenį. LDS surengė penkias Rudens parodas Kaune (1935–1939), lietuvių dailės parodas Rygoje ir Taline (1937), Apžvalginę dailės parodą Vilniuje (1940), apie dvidešimt asmeninių dailininkų parodų (Zalės Bekerio, Mstislavo Dobužinskio, Antano Gudaičio, Česlovo Janušo, Marcės Katiliūtės, Česlovo Kontrimo, Eugenijaus Kulviečio, Jakovo Lipšico, Viktoro Petravičiaus, Žmuidzinavičiaus, kitų), inicijavo užsienio šalių dailės parodas Lietuvoje, dėjo pastangų (nors ir ne visai sėkmingai) pristatyti Lietuvos meną užsienyje ir formuoti dailės rinkinius pasaulinėse parodose Paryžiuje (1937) ir Niujorke (1939) (10). LDS bandymai lietuvių dailę pristatyti tarptautinei auditorijai neliko be atsako. Parodos Rygoje ir Taline sulaukė plataus atgarsio Baltijos šalių spaudoje ir pirmų bandymų lyginti kaimyninių kraštų meną. 

Į LDS rengiamas parodas buvo kviečiami ir sąjungai nepriklausantys menininkai. Dailininkai, moksleiviai ir kariškiai parodas lankė nemokamai. Trūko ekspozicinių erdvių, tačiau žadėtas parodų paviljonas taip ir nebuvo pastatytas. Tad parodos buvo rengiamos Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje ir LDS būstinėje Maironio g. 20. Net ir šiandien stebina kai kurių dailės parodų žiūrovų srautai. Parodų lankymas ilgainiui tapo neatsiejama apsišvietusio žmogaus įvaizdžio dalimi. Tai galima laikyti tikslingos LDS švietėjiškos veiklos rezultatu.

Adolfas Valeška, Justinas Vienožinskis (pirmas ir antras iš kairės), Viktoras Vizgirda (trečias iš dešinės), Antanas Gudaitis (pirmas iš dešinės) tarp estų dailininkų Lietuvių dailės parodos atidarymo Taline dieną. 1937 m. balandžio 10 d. LLMA, f. 221, ap. 1, b. 99, L. 1

Kelia pagarbą anuometinės Dailininkų sąjungos pastangos matyti išprususius ir meną į savo gyvenimą įsileidžiančius visuomenės narius. Sąjunga nebuvo pajėgi išspręsti visų problemų, bet kėlė į viešumą jų svarbą ir nuveikė nemažai konkrečių darbų. Šiuo požiūriu anuometinės LDS dėmesys kultūros sklaidai buvo nepalyginamai didesnis nei dabartinės asociacijos, nors modernioje Lietuvoje dailės pažinimas stumiamas iš mokyklų programų arba apsiriboja muziejų edukacinėmis ir švietėjiškomis iniciatyvomis. 

Materialinė dailininkų globa

Tarpukariu dailės mecenato funkciją vykdė valstybė, tačiau LDS biudžetinis finansavimas buvo nepakankamas. Švietimo ministerijos subsidijų, metinio narių mokesčio, rėmėjų aukų, atskaitymų už parduotus kūrinius ir kitų įplaukų nepakako remti nariams ir palaikyti meninio gyvenimo procesams. Iš LDS 1938 m. metinės 16 450 Lt sąmatos, kaip pastebi Jankevičiūtė, tik 11 850 Lt sudarė Švietimo ministerijos lėšos (11). Kultūros fondas, galėjęs pagerinti menininkų padėtį, taip ir nebuvo sukurtas. Narių rėmėjų, tarp kurių tokios asmenybės kaip Peliksas Bugailiškis, Antanas Juška, Juozas Keliuotis, Zigmas Toliušis ir kiti, gretos buvo negausios, jų įmokos per metus tesiekė 500 litų (12). Visą pirmąjį penkmetį LDS teko laviruoti tarp maksimalių siekių ir ribotų galimybių. Net ir kukliomis lėšomis sąjungos valdyba stengėsi gerinti savo narių padėtį: išrūpino kelionių mokesčių lengvatas, rėmė skurstančius ar užsienyje studijuojančius dailininkus, ieškojo rėmėjų, prašė Raudonojo Kryžiaus organizacijos, Darbo ir specialiosios apsaugos departamento pagalbos prireikus ilgalaikio gydymo. Valdyba darė žygių, kad būtų organizuojami konkursai, paveikslus iš parodų pirktų ne tik Vytauto Didžiojo kultūros muziejus, bet ir valstybinės bei privačios įstaigos. O tai buvo įmanoma tik šviečiant visuomenę ir ugdant poreikį menui. 

1938 m. Rašytojų sąjungos pavyzdžiu įsteigtas Dailės fondas, materialiai rėmęs ne tik LDS narius, bet ir kitus dailininkus. Dailės fondo pašalpų ir paskolų knygoje užfiksuotos finansinės išmokos rengiantiems parodas Lietuvoje ir kitose šalyse, studijuojantiems užsienyje, medžiagoms kūrybai (daugiausia skulptoriams) įsigyti, netgi išvykoms į provinciją tapyti. Buvo parengtas pensijų (deja, taip ir nepriimtas), pašalpų ir paskolų įstatymas, prašyta Švietimo ministerijos skirti stipendijas ir premijas dailininkams. Premijų teikimas patikėtas Taupomųjų valstybės kasų mecenavimui, tuo tarpu stipendijų idėjai vyriausybė nepritarė. Taupomosios kasos įsteigė penkias premijas (vieną pirmąją ir po dvi antrąsias ir trečiąsias) skirtingoms dailės šakoms – tapybai, skulptūrai ir grafikai. Nuo 1938 m. jomis buvo apdovanoti Petras Rimša, Antanas Gudaitis, Paulius Augius-Augustinavičius, Juozas Bagdonavičius, Viktoras Vizgirda, Bronius Pundzius, Viktoras Palys, Povilas Puzinas, Vytautas Kazimieras Jonynas, Domicelė Tarabildienė.

LDS praeityje – ne vienas iš leidinio į leidinį keliaujantis materialinės globos pasakojimas. Bene garsiausia tapytojo Antano Samuolio gydymo Leisine (Šveicarija) istorija, trukusi 1939–1942 m., iš Šveicarijos tapytojas jau negrįžo. 

Pirmieji Taupomųjų valstybės kasų premijų laureatai. Iš kairės: Paulius Augius-Augustinavičius, Antanas Gudaitis, Petras Rimša, Taupomųjų valstybės kasų valdytojas Antanas Vaitkevičius, Viktoras Vizgirda, Juozas Bagdonas. 1938 m. gruodžio 12 d. LLMA, f. 221, ap. 1, b. 101, I. 1

Pabaiga

Akivaizdu, kad Lietuvos dailininkų sąjungos ankstyvoji veikla pranoko eilinės profesinės organizacijos rutininį egzistavimą. Per pirmąjį penkmetį sąjunga ėmė energingai veikti dailės gyvenimo lauke: rengė parodas, tvarkė materialinius ir socialinius organizacijos narių reikalus, ėmėsi dailės reprezentacijos, leidybos ir visuomenės švietimo problemų. Daug pasiekta, dažnai valdybos pirmininkų ir jų komandos iniciatyva. Nors energijos LDS vadovams netrūko, jų pastangų realizavimas dažnai priklausė nuo valstybės finansavimo ir ministerijų bei kitų aukštesniųjų institucijų sprendimų. 

1938 m. parengtame dešimties metų LDS plane numatytos Lietuvos dailės parodos Skandinavijos šalyse, Prahoje, Budapešte, Romoje ir Paryžiuje, tarptautinės grupinės parodos Kaune, nauji dailės muziejaus rūmai moderniai lietuvių dailei, dailininkams palankūs įstatymai, monografija apie Lietuvos dailę (13). Lietuvos dailininkai žvelgė į ateitį, nors virš Europos jau tvenkėsi karo debesys.

(1) Lietuvos dailininkų sąjungos įstatai, Kaunas, 1935, p. 3.

(2) Jonas Umbrasas, Eglė Kunčiuvienė, Lietuvių dailininkų organizacijos 1900–1940, Vilnius: Vaga, 1980, p. 154.

(3) Adomas Smetona (1901–1941) – Lietuvos dailininkas, politinis kalinys, prezidento Antano Smetonos brolio Motiejaus sūnus (red. past.).

(4) Justinas Vienožinskis, „Pirmoji rudens meno paroda“, Naujoji romuva, 1936, Nr. 1, p. 5.

(5) Laiškas Lietuvos dailininkų sąjungos valdybai, Paryžius, 1937-10-28, LLMA, f. 33, ap. 2, b. 33, l. 23.

(6) Lietuvos dailininkų sąjungos realistų sekcijos V rudens dailės parodos katalogas, Kaunas: Vytauto Didžiojo kultūros muziejus, 1939, p. [4].

(7) Lietuvos dailininkų sąjungos individualistų sekcijos V rudens dailės parodos katalogas, įž. aut. Juozas Keliuotis, Kaunas: Vytauto Didžiojo kultūros muziejus, 1939, p. [3].

(8) Lietuvos dailininkų sąjungos valdybos protokolas, 33, ap. 2, b. 2, l. 2, 4, cit. iš: Jonas Umbrasas, Eglė Kunčiuvienė, Lietuvių dailininkų organizacijos 1900–1940, Vilnius: Vaga, 1980, p. 155–156.

(9) Jolita Mulevičiūtė, Modernizmo link: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2001, p. 79.

(10) XX a. lietuvių dailės istorija 1900–1940, t. 2: sud. Ingrida Korsakaitė ir Irena Kostkevičiūtė, Vilnius: Vaga, 1983, p. 20.

(11) Giedrė Jankevičiūtė, Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus, 2003, p. 34.

(12) Lietuvos dailininkų sąjungos 1938 m. pajamų ir išlaidų sąmata, 1938, LLMA, f. 33, ap. 2, b. 44, l. 1.

(13) Lietuvos dailininkų sąjungos 10 metų darbų planas. 1938, LLMA, f. 33, ap. 2, b. 3, l. 26.