Megana Stulgaitytė

„APŽORA"

Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus „Drobės“ galerijoje 2024-ųjų lapkričio 22 d. buvo pristatyta skulptoriaus Domo Mykolo Malinausko personalinė paroda „Apžora“. Jaunasis menininkas – kaunietis, 2016 m. baigęs skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Malinausko kūryboje dominuoja netradicinės grubios medžiagos – neapdirbtas betonas, geležis, skarda. Parodoje taip pat jų netrūksta. „Apžora“ – tai socialinė kritika perdėtam tobulumo siekimui. Autorius skanėstų formas perteikia niūromis spalvomis – pilkais, rūdžių ir šalto metalo atspalviais, suteikdamas kūriniams masyvias, įtaigias formas. Malinauskas ironiškai atspindi savo vidinę kovą su toksiška maisto kultūra ir pačiu savimi, priversdamas žiūrovą susimąstyti apie šiuolaikinės visuomenės vertybes.

„Apžoros“ esame visi – aš, tu ir kiekvienas, kurį esame sutikę: nuo mamos iki boso, mokytojo ar visiško nepažįstamojo – manęs. Žmogus iš prigimties persmelktas godumo. Motina Gamta apdovanojo mus goduliu ir gyvulišku troškimu. Norime visko ir padarysime viską, kad tai gautume. Tačiau dažnai šis troškimas tėra mūsų prigimties netobulumas – mes norime daugiau nei galime apžioti. Kapitalizmas dar labiau iškreipė šią savybę, atimdamas saiką. Dabar, užsukę į bet kurią parduotuvę, būsime apsupti maisto gausos – tikra kornukopija skanėstų, viliojančių godžią širdį – tavo ir mano.

Domas Mykolas Malinauskas Gaidelis Metalas, 2023 Gabrieliaus Laurinaičio nuotr.

Pirmas darbas, kurį žiūrovas pamato užėjęs pro galerijos portalą į abstrakčių skulptūrų mišką, – „Gaidelis“ (metalas, 2023). Iš aprūdijusio ir netobulai apdirbto metalo iškyla nostalgiją keliantis vaikystės skanėstas – įspūdingo dydžio sausainis „Gaidelis“. Turbūt kyla klausimas, kodėl Malinauskas tokioje matomoje vietoje rodo būtent šį monumentalų darbą? Galbūt jis kreipiasi tiesiai į Lietuvos gyventojus, pavaizduodamas kiekvienam žinomą prekės ženklą kaip pirmąjį godumo objektą? Ironiška, kad šiuos sausainius galima laikyti pagrindiniu produktu visų pamėgto „Tinginio“ – pyrago, atsiradusio iš paprasto, bet nenugalimo saldumynų ir cukraus troškimo ir siekio jų gauti kuo greičiau. Ši masyvi metalinė skulptūra įkomponuota šalia kitų įsimintinų darbų, pavyzdžiui, „Automatiško ištroškimo“ (metalas, guminukai, 2024). Kompozicijoje iš surūdijusių, senų ir užakusių čiaupų į mažytes balas sunkiasi tikri guminukai. „Ar išdrįstum jų paragauti?“ –klausia autorius. Na, aš tikrai nedrįsčiau, nors guminukai kriauklėse atrodė švieži ir spalvingi – kone vienintelis ryškesnės spalvos akcentas šioje betono ir metalo parodoje.

Vėliau aptinkame intriguojančią milžiniškų betoninių guminukų kompoziciją. Ant rankų darbo pjedestalo, kiek ironiškai sukurto iš plastikinių prekybos centro dėžių, – kūriniai „Su defektu“ (betonas, metalas, 2024) ir „Ne guminukas“ (betonas, metalas, 2023). Jų kompoziciją užpildo ant sienos kabanti skulptūra „Formelės“ (betonas, metalas, 2024). Ši įspūdinga guminukų trijulė susijungia į visumą. Pagrindinė idėja – dekonstrukcija, todėl ikoniškieji „Haribo“ meškiukai čia iškreiptų formų, yrantys, byrantys ir nykstantys. Paties medžiagiškumo prasmę galime įžvelgti dvejopai – iš esmės itin tvirta medžiaga betonas gali simbolizuoti ir vidinį trapumą – panašiai, kaip apibūdinant žmogaus būtį. Po pasauliui demonstruojama tvirta išore slypi mūsų giliausiai slepiami trūkumai ir silpnybės.

Domas Mykolas Malinauskas Šakoštanga Betonas, metalas, 2024 Gabrieliaus Laurinaičio nuotr.

Lėtai einame prie kito eksponato – lietuvių pamėgto šventinio šakočio – jis vaizduojamas kaip štangos svarmuo. Malinauskas su kūrinio pavadinimu nežaidžia, nenueina perdėtai į gilius apmąstymus ir pavadina jį tiesiog „Šakoštanga“ (betonas, metalas 2024) – tiesiogiai, be ironijos, nors kartu tai žaisminga pašaipa meno pasipūtėliams. Kodėl skulptorius taip sugalvojo pavaizduoti mėgstamą desertą? Galime grįžti prie kovos su savo troškimais. Jei nori saldaus atlygio, turėsi pasistengti – degink kalorijas! Nueik į sporto salę! Nubėk rytinį maratoną! Tik tuo atveju nusipelnysi gabalėlio šakočio. Šiek tiek paskaičiuokime – viena 100 gramų skanėsto porcija turi net 450 kalorijų, o didesnę dalį maistinės vertės sudaro riebalai ir angliavandeniai. O ką reikia nuveikti, kad sudegintume tiek kalorijų? Profesionalai sako, kad, norint atsikratyti „riebaliuko“, reikia aktyviai ir tolygiai bėgti apie valandą. O gal dešimt kartų pakelti „Šakoštangą“, kaip tikram kultūristui instagrame?

Toliau ant sienos matome lig šiol abstrakčiausią skulptūrą „Bodybilderis“ (aliuminis, 2024). Čia žiūrovui gali tekti ilgiau pasukti galvą, nes po komiško šakočio-štangos hibrido niūriai kabo lyg lūžtantis skylėtas kūnas. Kūrinys užpildo sporto salės kompoziciją ir primena, kad tobulas kūnas reikalauja aukų, kartu skatindamas pagalvoti – kas gi yra tas tobulas kūnas? Ar tas skylėtas aplūžęs kultūristo kūnas yra tobulas? Esame linkę manyti, kad kąsnelis riebaus deserto nėra vertas valandos maratono. Bet kas sugalvojo taisyklę, kad kiekviena papildoma kalorija turi būti sudeginta? Žmogaus kūnas privalo siekti įsivaizduojamos tobulybės, kurią mums primetė socialiniai tinklai. Žinoma, grožio standartai egzistavo visada, bet galima daryti prielaidą, kad autorius remiasi asmenine patirtimi.

Domas Mykolas Malinauskas Popierėliai Skarda, 2024 Gabrieliaus Laurinaičio nuotr.

Kone didžiausią įspūdį paliekanti skulptūra išsiskiria ne tik įdomia forma, bet ir „įgarsinimu“. „Popierėliai“ (skarda, 2024) – didelį parodos plotą užimanti kompozicija neskirta jautriems žiūrovams: tarp galerijos sienų aidi žemas šiurpus saldainių popierėlių čežėjimas.

Įdomiausia detalė – kompozicijos dydis: išdidinti skardiniai popierėliai priverčia žiūrovą pasijausti maža būtybe – vabalu godumo tuštybėje. Besikartojantis garsinis motyvas dar labiau pabrėžia tuštumos jausmą – tai tik išlikęs prisiminimas apie suvalgytus saldainius: „Juk keletas skanėstų nepakenks?“ Bet, matydamas krūvą blizgios pakuotės, nebesijauti toks užtikrintas. Šitaip menininkas kuria erdvę, skirtą savo vietai visuomenėje apmąstyti. Visuomenėje, kuri sekina ir formuoja neigiamus standartus jau nuo mažų dienų. Galiausiai Malinauskas uždaro parodą instaliacija „Kažko saldaus“ (skarda, švinas, 2024). Į simbolišką prekių vežimėlį iš viršaus leidžiasi saldainiukai – galbūt menininkas nori parodyti tam tikrą neišvengiamybę, kad niekada neišeisime iš parduotuvės tuščiomis rankomis.

Parodos lankstinuke skulptorius pateikia savo istoriją apie vaikystę parduotuvėse. Kaip su mažu vaikišku prekių vežimėliu (nuoroda į „Kažko saldaus“) bėgo į saldumynų skyrių, o ten jį pasitiko Saldus Pasitenkinimas. Kiek akys mato – lentynos raibuliuoja nuo spalvotų guminukų pakuočių, fluorescencinėje šviesoje viliojamai blizga saldainių popieriukai. Mama davė tik 5 litus – ką gi vaikas pasirinks? Žinoma, apskaičiuos kiekvieno saldumyno kainą, kol prieis prie optimaliausio varianto – kuo daugiau cukraus, chemijos, maistinių dažų, tuo geriau. Apsipirkęs ir išėjęs iš Rojaus – parduotuvės, turinčios didžiulį saldainių skyrių, nieko nelaukdamas atplėšia pirmą pakelį. Net nepastebi, kad ant žemės nukrenta saldainio popierėlis – jis ne valgo, bet ryja, kemša šią cukrinę palaimą su primato godumu. Po trumpos ekstazės apima sunkumas, pilvo skausmas ir galiausiai pykinimas. Dabar tie popierėliai neatrodo tokie maži ir nereikšmingi. Jis žiūri į vieną suglamžytą šiukšlę, o rankose laikytas saldainis mintyse tampa milžinišku akmeniu (nuoroda į „Popierėlius“). Bet žmogiškoji prigimtis nepakeičiama – rytojus atneš užmarštį, o su ja – naują saldumynų pakuotę

.

Domas Mykolas Malinauskas Kažko saldaus Skarda, švinas, 2024 Gabrieliaus Laurinaičio nuotr.

Net pats nesuvokdamas, tampi „apžora“. Su amžiumi tampame priklausomi nuo to džiaugsmo, to saldaus kąsnelio, kurį racionalizuojame kaip atlygį po sunkių dienos darbų – ar tai būtų mokslai, ar darbas, esame linkę tikėti, kad nusipelnėme atlygio. Visgi, nuolat naudojantis šia „atlygio sistema“, neretai gresia tokios problemos, kaip valgymo sutrikimai, lemiantys išvaizdos pokyčius, neatitinkančius visuomenės standartų. Iš to gimsta neapykanta sau, savo kūnui, savo nevaldomiems troškimams. Parodos esmė – kritika ne tik tam veikėjui „Apžorai“, kuris gyvena mūsų tamsiausiose smegenų kertelėse, bet ir grožio industrijai, neįmanomiems socialinių tinklų sukurtiems grožio standartams.

Nors siužetas ir parodos idėja puiki, trūko kelių elementų, kurie būtų padėję sukurti dar vientisesnį parodos vaizdą. Autorius tarsi konstruoja nostalgijos jausmą, perteikdamas kūrinius kaip tam tikrų gyvenimo akimirkų atspindžius – pavyzdžiui, vaikiškai naivų vežimėlio epizodą. Tokia metamorfozė iš nerūpestingos vaikystės akimirkų į sudėtingesnius apmąstymus įtvirtinama minėta guminukų trejybe. Ši transformacija gali būti interpretuojama per „Haribo“ meškiukų kompoziciją, sudarytą iš kūrinių „Su defektu“ (2024), „Ne guminukas“ (2023) ir galiausiai „Formelės“ (2024). Šie darbai, meistriškai pasitelkdami dekonstrukcijos elementus, mano nuomone, subtiliai perteikia neužtikrintumą dėl savo kūno ir kalba apie tai, ką reiškia suaugti.

Nors dažniausiai kalbos apie valgymo sutrikimus ir kūno įvaizdį siejamos su merginomis ir moterimis, iš kurių visuomenė reikalauja atitikti išorinio grožio ir elegancijos standartus – neva „dailiosios“ lyties prigimtį, jos ne vienintelės patiria nerealistinių standartų poveikį. „Bodybilderio“ ir „Šakoštangos“ kompozicija, mano nuomone, puikiai įprasmina šį reiškinį. Niūrus sporto salės vaizdavimas atskleidžia tikrovę, kurioje žmonės, atrodo, turi laisvę rinktis, bet iš tikrųjų nuolat jaučia spaudimą stengtis ir niekada nesustoti.

Domas Mykolas Malinauskas Bodybuilderis Aliuminis, 2024 Gabrieliaus Laurinaičio nuotr.

Žinoma, kiekvienas turi pats nuspręsti, ką jam reiškia „Apžora“. Galiausiai vizualumas, garsiniai elementai ir galerijos erdvė pasiekia savo tikslą sukurti tuščią ir nepakeliamai slegiančią atmosferą ir priverčia žiūrovą pasijusti mažą ir trapų. Nuo didžiojo metalinio „Gaidelio“ iki komiškos „Šakoštangos“ lankytojas pas nusprendžia, ką iš parodos pasiimti ir įsidėti į krepšelį – estetinį malonumą, susimąstymą apie maisto kultūrą modernioje visuomenėje, o gal sielos tuštybės atspindį? Kad ir ką pasirinksi, nepamiršk prie žurnalo pasiimti puodelio karštos kavos ir šokolado – juk esi vertas atlygio už tai, kad skaitei, matei ir domėjaisi.

Parodos architektė – Ūla Žebrauskaitė-Malinauskė 

Parodos dizainerė – Ieva Jackutė 

Parodos rėmėja – Lietuvos kultūros taryba 

Parodos rengėjas – Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius