Dr. Agnė Kulbytė
- Вікторія Конюхова
- 06-30
- 9 min. skaitymo
Peizažo formacijų akimirkos:
apie menininkų rezidenciją Kintuose
Šių metų vasarą grupė Lietuvos ir užsienio menininkų dvi liepos savaites praleido Kintuose, meno rezidencijoje „Kintai Arts“. Ši kultūros įstaiga, gyvuojanti jau daugiau nei dešimtmetį, pastaruoju metu kartu su vasaros muzikos festivalio programa „Kintai. Kitaip“, aktyviai plečia profesionalaus meno pristatymo regione bei tarptautinio menininkų bendradarbiavimo programą. Pirmąją teminę vizualaus meno rezidenciją „Peizažo formacijos“ kuravo tapytoja Kristina Mažeikaitė. Dalyviai: Martin Bruce (Čilė/Portugalija), Mandy Espezel (Kanada), Vladyslav Riaboshtan (Ukraina), Raminta Dirsytė-Urbonienė, Agnė Kulbytė, Kristina Mažeikaitė ir Simona Rukuižaitė (Lietuva).
Į Kintus važiavau pirmą kartą, viliojama dar nematyto Pamario krašto vaizdų. Pasiūlymas tapyti ir kalbėtis apie peizažą traukė ir dėl rūpimos temos. Tikėjausi atrasti istorinius Kintus, Vydūno auros, liuteroniškosios dvasios atšvaitų, ir čia kūrusių menininkų pėdsakų. Tik tam prireikė didesnio įsijautimo, nei numaniau... Be šį kraštą gerai pažįstančių žmonių – „Kintai Arts Residency“ vadovės Audros Juodeškienės, ornitologės Vitos Augutės, iš Kintų kilusio menininko Martyno Pekarsko, fotografo Rolando Žalgevičiaus daugybės dalykų apie šį kraštą nebūčiau įminusi ir įžvelgusi. Daug ką šiose vietovėse jau smarkiai užgožė gamtos ir istorijos stichijos bei kultūrinės tuštumos ženklai.
Įstrigo pirmasis įspūdis – niūrokas (gal dėl pirmo vasaros lietaus), bet kartu ramus ir šviesus Kintų miestelio vietovaizdis. Senosios vilos pastatas, kuriame apgyvendinami menininkai, yra šalia Klaipėdos-Šilutės „greitkelio“, o ir greta labai seno kelio. Abipus jo, žalioje žolėje tebestovi dvi bažnyčios, išlikęs vienas kitas istorinis pastatas, gilėliau – akį traukiantis senas raudonplytis ar lentinis statinys. Tokį peizažo eskizą pirmiausia nusipiešiau, vos tesusipažinus, žvelgdama į paslaptingą mišką, kurį praminiau „Pelėdų mišku“ (juk netoliese ir visų Ventės rago paukščių valdos)...
Džiugu, jei pavyksta prisijaukinti tai, kas duota. Antai, Vydūno portretas, išpieštas ant sienos, taip pat bolavo akyse ties futbolo aikštės kampu, o svetimkūnio daugiaaukščio siena įkyriai gožė miniatiūrinę bažnytėlę... Supratau, kad vietos regimybė ir nuolatos kurianti vaizduotės galia čia svarbesnės. Kitaip sustotum, tiesiog „neradęs“ peizažo.
Formacijos kaip šiuolaikinės tapybos metodas
Rezidencijos programoje buvo pateikta plati peizažo metaforų skalė ir pasiūlyta ją interpretuoti, remiantis savais kūrybiniais principais. Formacijas galima suprasti labai plačiai – kaip erdvinių ir laikiškų parametrų sluoksniavimą drobėje, siekiant ne kokio estetinio poveikio, bet patyrimo visumos atskleidimo. Parodą kuravusiai tapytojai Kristinai Mažeikaitei formacijos atstoja globalią „žemės likimo“ temą, – tai kūrybos proceso savistaba, tapybos kismas laike ir kaskart atsiveriantis naujas tikrovės pažinimo slenkstis. Įdomu, kad šįkart menininkės koncepcija buvo pritaikyta plačiau, tarsi įvairiapusiškai išbandyta.
Ieškant tokios tapybos suvokimo ištakų paranki tradicinėje estetikoje naudota forma formans kategorija, kuri net mimetinio vaizdavimo atveju pabrėžia vaizdo performavimo galią, meninio pavidalo gyvastingumą, variacijų daugį, tartum jų savaiminį veikimą. Tokia nuoroda į kūrinio beribiškumą neleidžia vaizdo suvokti kaip ribotos projekcijos, kaip nors jį apibrėžti, sustabdyti (1). Tai galima atpažinti dabarties tapyboje, kai eksperimentuojama su įvairiomis medžiagomis ir gausybe techninių galimybių, ir su pačiu tapybiškumu – oksimoroniniu peizažiškumo sinonimu.
Rezidencijos metu vykusiose paskaitose ir menininkų prisistatymuose pažvelgėme į peizažo raidą Vakarų Europos tapyboje. „Kintai Arts“ rezidencijoje kartu viešėję ir kūrę menininkai peizažo temą daugiausia svarstė globaliame kontekste, kaip postkategoriją, beribį vaizdinį. Savo apžvalgoje akcentavau ir kitus tapytojo santykio su gamta modelius, kuriuos galima atsekti meno istorijoje. Anksčiau tas santykis buvo paremtas tikėjimu arba žinojimu. Sutarėme, kad „svečio“ arba „šeimininko“ jausena dabar virtusi nomadinių patyrimų virtine, tartum būtume amžini „svetimšaliai“ ir peizažo vaizduose ieškotume priebėgos kažkam, ko dar nežinome. Būta ir diskusijų – tiek svarstant peizažinių kūrinių atvirumo, susiliejimo su aplinka galimybes, tiek aptariant pre-modernistinių vaizdavimo galimybių atsigaivinimą. Ar išties peizažas susijęs su neribota tapybos galimybių plėtra, eksperimentavimo laisve, kaip matyti tapybos istorijos perspektyvoje? O gal peizažas kaip tik išryškina abstrakcijos ribą – tarsi paveikslo gilumoje nujaučiama horizonto linija, veikianti kaip amžina žmogiškojo suvokimo ypatybė. Nebepakanka tiek neutralaus, tiek ir instrumentiškai suvokiamo peizažo-fono – nomadinė būsena reikalauja kaskart naujo santykio su pačia tapyba. Tačiau čia ir slypi formacijų metodo kūrybinė galia. Ji itin tinka nepastoviam Kintų kraštovaizdiui apmąstyti.
Nenuspėjami tapybiniai vyksmai
Su formacijų terminu išryškėjo kintančios peizažinės formos samprata bei tikrovės ir kūrybos sferų suartinimo, perpynimo koncepcija. Ją realizuoti ėmėsi tiek tradicinę tapybą kuriantys, tiek tapybą išplėstiniame lauke (angl. painting in the expanded field) permąstantys rezidencijos menininkai. Kas pavadinimu, kas priemonių ir medžiagų pasirinkimu akcentavo kūrybos metodų procesualumą.
Akrilinius, didelio formato eksperimentinius paveikslus kuriantis Martinas Bruce‘as Kintuose nutapė eklektišką paveikslą „Sodas“, sujungdamas kasdien stebėtus pamario vaizdus į vieną naują realybę. Paveikslas priminė sufikcintą istorinio picturesque žanro variaciją, kur žmogaus buvimo pėdsakai gamtoje regis belaikiai, pasiduodantys įvairiausioms interpretacijoms. Šio tapytojo žvilgsnis laisvai sklando po skaitmeninę terpę, iš ten imamos vaizdų detalės ir fragmentai. Nors ši strategija populiari jaunųjų kūrėjų tarpe, Martino atveju ji turi savitumo. Vaizduojama nesiremiant konkrečiomis fotografijomis, bet pasikliaujama asociacijų galia (pavyzdžiui, neužteptas plotas paveiksle svarbus kaip plastinės kalbos triukas, nes pertraukia margo paviršiaus monotoniją, ir kartu primena paukščio, kupranugario ar laivo siluetą). Galutinis peizažo vaizdas tartum neparodomas, jis pasilieka tose spontaniškuose momentiniuose žiūrovo suvokimuose, jo intencijose. Pasak tapytojo, toks „atminties impresionizmas“ tapyboje dabar svarbus kaip įspėjimas apie technologijų galią ir veikia kaip tarpinė raiška – tarp istorinių ir naujų peizažo tapybos modelių.
Mandy Espezel savo kūriniuose siekia pažadinti iki šiol pagalbinėmis ar antrinėmis laikytas tapybos savybes, išjudinti neteisiogiai pažįstamas jutimines tėkmes, kurti intersubjektyvias patirtis. Kintuose menininkė konceptualiai panaudojo ryškią oranžinę spalvą, primenančią tradicinėje tapyboje naudojamą imprimatūrą. Iš pirmo žvilgsnio toks sprendimas atrodo kaip atsakas žalumai (galbūt tai už dirbtuvės lango matyto šermukšnio inspiracija?). Tačiau toks podažio „pirmavimas“ paradoksalus – kas paprastai slepiama, čia suintensyvinta, kas vaizduojama, yra tartum „išvirkščia“, nebeatsekama. Ne veltui, savo atkakliai analizei Mandy suteikė universalizuojantį povaizdžio pavadinimą (kūrinius simboliškai vadino pasekmėmis, angl. aftermath). Netikėta, kad ją domina ne vien materialios tapybos savybės (drobės kaip „kūno“ ar erdvinio potėpio pateikimas), bet ir optinės, reliacinės, erdvinės galimybės. Jos mažosios abstrakcijos („Kopa“, „Blizgučiai“, „Naktinis plaukimas“) ir spontaniški piešiniai žavėjo organinių formų išryškinimu. Peizažiškumas čia parodomas lyg nuolat ištinkanti, visas esybes siejanti tarpinė būsena.
Koks gi peizažas, jei nėra vienos ar kitos reikiamo dažo tūbelės po ranka? O jei stinga paties pigmento, pačios dažo substancijos? Savą svarstymą apie tapybos ontologinę būklę pateikė ir jauna Lietuvos menininkė, VDA meno doktorantė Simona Rukuižaitė. Jos minimalistinis kūrinys-objektas „Tylūs vandenys“, sudarytas iš pačios pagamintų ir nudažytų popieriaus lapelių-laukelių. Šis ieškojimas pervertas mokslinio intereso – pažinti pačios spalvos prigimtį, priartinti, net tiesiogiai pateikti kraštovaizdį (Kuršių marių regionas jau kurį laiką menininkės tyrimų akiratyje). Nepaliauju klausti, ar menininkei svarbu eiti „atgal“ – atkasti vaizdo radimosi aplinkybes, ištakas, lyg perprantant senovės meistrų amatą? Ar svarbiau žaisti materija kaip tekstūra, praeities fluidu, niekad nematerializuojamu tapybos lauku? Neįtikėtina, kad popierius gali sukurti stiprų erdviškumo potyrį, kaip šiame subtiliame kūrinyje, suformuotame daugybės judesių, įspaudų, išbūto laiko, kintančiame nuo prisilietimų ir apšvietimo, virpančiame nuo kvėpavimo. Numanomas žemės „archeologinis lygmuo“ jam įkvepia kažko archajiško ir skulptūriško – apie priešistorinį, transcendentišką kraštovaizdžio matmenį.
Ne vienam kūrėjui, o ir žiūrovui svarbus klausimas, kaip išsaugoti stebėjimo patirtį, vaizdinio „materiją“ tiek vidinio matymo, tiek drobės erdvėje? Kristinos Mažeikaitės tapyboje kaip tik galima atpažinti tokį atminties distancijos įvaldymą. Tam parankus pagrindinis Kintų peizažo motyvas – vaizdas į marias, į Pervalkos „Negyvųjų kopų“ siluetus. Motyvas įdomus kaip keliapakopė erdvinė struktūra (nes vaizduotės žvilgsniu vis turi persiristi per daugybę riboženklių, horizontų, skiriančių sausumą ir vandenį, ir vėl atsikartojančių, iki numanomos jūros) ir kaip gilyn vedanti žvilgsnio trajektorija (leidžianti komponuoti peizažo platybę vertikaliame formate). Šį kito kranto stebėjimą ir savo vaizdų frizą Kristina tęsia jau nuo pernykštės vasaros rezidencijos Kintuose. Vaizdas jos drobėse modeliuojamas lyg nesibaigiantis vizualinis stimulas, nugulęs sąmonėje ir vaizduotėje – mėlio atspalvių, garso-tylos, erdvės-tūrio pavidalu. Pabuvus prie kūrinio „Tylos anatomija I-V“ pastebi, jog struktūra tik iš pirmo žvilgsnio regisi surežisuota, planinga, ji tiesiog pajungta aktyvios, spengiančios tylos, kiek slegiančios melancholijos atskleidimui („anatomijai“). Joje gali sugauti ir sklandantį šviesos blyksnį. Galbūt tai atsigręžimas į patį save, kai ribinėse situacijose suvoki esant kitą krantą, kuris nuolatos paslėptas ar sąmonei nepažinus, nušvintantis.
Ramintos Dirsytės-Urbonienės paveikslai – spontaniškai užfiksuotos vaizdinės asociacijos, iš kurių ji kuria savą reprezentacijos sistemą. Jose labai svarbi pirminio pamatymo, vaizdo detalės (spalvos, kontūro) užuomina. Tai vaizdiniai-metaforos (tinklai – šviesos ir tuštumos gaudyklės, plyšiai – persipinančios vidaus ir išorės erdvės). Netikėta, kad pačioje motyvų sandaroje atsispindi tapybos išplėstiniame lauke teoriniai aspektai, naujų erdvinių tapybinės raiškos galimybių paieška. Motyvus sukuria dažo materijos, judesio, tekstūros, šviesos elementai („Šviesos saugykla“, „Sugauti“, „Šen bei ten“) ir jie tartum įgauna konceptualų nuotolį – Kintus gali matyti per savo prizmę, kitame laike.
„Peizažo formacijų“ paroda, pristatyta „Kintai Arts“ rezidencijos salėse kūrė naujas sąšaukas tarp kūrinių. Meno edukatorė Karen Vanhercke žiūrovus kvietė pasinerti į kūrinių mąslią tylą, atpažinti Kintų atmosferą. Peizažą galėjai atkoduoti kaip kaskart savą erdvės struktūros išraišką – užutėkis, sodas, laukas, horizontų pynė – kaip visumos nuojautą, artėjimą link jos. Tartum nebylūs TV stopkadrai čia įsiterpė jauno tapytojo iš Ukrainos – Vladyslavo Riaboshtano atsiųsti piešiniai su karo niokiojamo peizažo vaizdais. Jo gestinė, greita fiksacija priminė, kad tapyba apskritai kuria tik laiko užsklandą, yra priklausoma nuo erdvės.
Technologijų apsuptyje tapymas gamtoje gali atrodyti tik kaip fikcija, inertiškas tradicijos atkartojimas. Tačiau net ši jausena skatina ieškoti konceptualesnio atsakymo, svarstyti apie pačios tapybos būklę. Rezidencijos menininkai kaip niekad daug sėmėsi iš aplinkos, tapė sekdami mimetiniais eskizais ar vadinamojo „tyrinėjimo vaikštant“ patirtimis.
Naujų apmąstymų suteikė rezidencijos metu vykusios kūrybinės išvykos – pasiplaukiojimai laivais (į Kniaupo įlanką, į Nidą ir atgal, ypač senoviniu burlaiviu „Drėverna“). Asmeniškai teko įsitikinti, kad tapymas plaukiant – ypatingos koncentracijos reikalaujantis procesas. Pradedant pasiruošimu, kuris vyska lyg pagal seną patarlę – „į laivą neimk nieko, ko nenorėtum išsinešti į krantą“, ir baigiant greita, atsitiktinumų blaškoma tapybos „akcija“, nes esi veikiamas, ribojamas specifinių plaukimo aplinkybių. Visgi, turi galimybę pats atitrūkti nuo slenkančių vaizdų stebėjimo, pajusti atmosferos skaidrumą, siūbavimą, – tapyti užsimiršus, kad vaizduoji (ne veltui, eskizuoti plaukiant laivu traukė Turnerį, Monet ir kitus tapytojus). Svarbiausia, išgyveni vaizdo susikūrimą betapant ir tai gilumoje susiję su laivan įsinešamu ir išsinešamu vaizdu. Tad ir pleneras šiuolaikiniam tapytojui gali būti įdomus kaip metaforiška tapybinio laiko patirtis, kuriam taip trūksta vietos šiuolaikinėje kasdienybėje.
Highlights of Landscape Formations: about the artists' residency in Kintai
This summer, in July, a group of Lithuanian and foreign artists spent two weeks in Kintai, at the “Kintai Arts Residency“. This cultural institution, which has been in existence for more than a decade, recently has been actively expanding its programme of professional arts presentations in the region and international artists collaborations (director Audra Juodeškienė). The first thematic visual arts residency “Landscape Formations“ was curated by painter Kristina Mažeikaitė. Participants: Martin Bruce (Chile/Portugal), Mandy Espezel (Canada), Vladyslav Riaboshtan (Ukraina), Raminta Dirsytė-Urbonienė, Agnė Kulbytė, Kristina Mažeikaitė and Simona Rukuižaitė (Lithuania).
The residency programme presented a wide range of landscape metaphors and offered the opportunity to interpret them according to one's own creative principles. Formations can be understood in a very broad sense – as the layering of spatial and temporal parameters on the canvas, not for aesthetic effect, but to reveal the totality of experience. This was realised by the artists in residence, who both created traditional paintings and rethought painting in the expanded field. The titles of their works, choices of tools and materials emphasised the processual nature of the creative methods. In the search for the origins of such a perception of painting, the category of forma formans, used in traditional aesthetics, seems useful. Even in the case of mimetic representation, it emphasises the power of the image's transformation, the liveliness of the artistic form and the multiplicity of its variations, as if they were its own spontaneous action.
The residency artists mainly considered the theme of landscape in a global context, as a post-category, as a limitless image. The lectures and artists presentations during the residency explored the development of landscape painting in Western European tradition. There have been discussions – both about the possibilities of openness of landscape works, of merging with the environment, and about refreshing pre-modernist possibilities of representation. Does landscape really refer to the unlimited development of the possibilities of painting, the freedom of experimentation, as seen from the perspective of the history of painting? Or perhaps landscape simply points to the limits of abstraction – as if the horizon line is felt in the depths of a picture, as an eternal feature of human perception. The neutral and instrumental landscape phono is no longer enough, because the nomadic state demands a new relationship with the painting itself each time. This is where the creative power of formative methods lies. It is particularly suited to reflecting on constantly changing landscape of Kintai.
During the residency artists drew as much as ever from their surroundings, painted from mimetic sketches or from the experience of so-called “exploration on foot“. The creative excursions during the residency (boat trips to Kniaupas Bay, to Nida and back, especially on the old sailing ship “Drėverna“) provided new reflections. Plein air painting can be interesting for a contemporary artist as a metaphorical experience of pictorial time, which is so lacking in contemporary everyday life.
The final exhibition “Landscape Formations“, presented at the “Kintai Arts Residency“ halls, created new interfaces between the works. You could decode the landscape as each time its own expression of spatial structure (a bay, a garden, a field, a braid of horizons), as a sense of the wholeness or an approach to it. The drawings of war-torn landscapes sent by Vladyslav Riaboshtan, a young painter from Ukraine, intervened here like silent TV stop-motion. His gestural, rapid fixation reminded us that painting in general is only a time-saver and is dependent on space (landscape).
(1) Įdomu, jog daugiareikšmė formos sąvoka gali reikšti tiek dalykui suteiktą pavidalą, tiek abstrakčią savybę (neretai skirtingų patyriminių vaizdinių ar raiškos būdų apjungimą – žaismę, formacijas). Vienas tokios sampratos šaltinių – romantinė meno kūrinio samprata, atvėrusi galimybę vaizdines formas suprasti kaip refleksijos, vidujybės atsivėrimą.
Comentarios