Monika Dirsytė

PARYŽIAUS LABIRINTO ĮSPŪDŽIAI

Lietuvių sezonas Prancūzijoje 2024-aisiais man priminė labirintą – nenuspėjamą, nematomą, bet kartu tokį, kuris savaime prikausto dėmesį ir kviečia tyrinėti. Šis kultūros renginių ciklas, apimantis daugiau nei 200 projektų, buvo tarsi sudėtingas, bet žavus maršrutas, kuriame kiekvienas posūkis atverdavo naujų erdvių, padedančių pažinti Lietuvos kūrybą.

Didžiausią šio straipsnio dalį skirsiu savo performansui – stiklinio labirinto instaliacijai. Šis kūrinys gimė 2020 m., kai pandemija sustabdė pasaulį ir izoliacija tapo nauja kasdienybe. Labirintas man simbolizavo žmogaus vidines kovas su vienišumu, nežinomybe, bet kartu ir su naujų prasmių paieška. Performansas tapo neatsiejama mano kūrybinio kelio dalimi: su juo įstojau į meno doktorantūrą, jį teko pristatyti įvairiuose kontekstuose – nuo Estijos meno savaitės iki NATO viršūnių Vilniuje susitikimo, daugybėje Lietuvos miestų ir net komerciniuose renginiuose, kuriuose kai kada jis tiesiog „pranykdavo“.

Paryžiuje šis kūrinys buvo pristatytas prestižinėje „H Gallery“, esančioje vos kelios minutės nuo Pompidou – vienos svarbiausių šiuolaikinio meno erdvių pasaulyje. Būtent šioje galerijoje kartu su kitais lietuvių kūrėjais galėjau atskleisti savo performansą tarptautinei publikai. Šis kontekstas mano kūriniui suteikė naują dimensiją ir jo įgyvendinimas čia buvo itin svarbus mano, kaip menininkės, karjeros etapas.

Monika Dirsytė Performansas Pan/demos H Gallery, Paryžius, 2024 Julijos Dailidėnaitės-Palmeirao nuotr.

Per tas kelias dienas, praleistas Paryžiuje, supratau, kaip svarbu Lietuvos meną matyti pasauliniame kontekste. Mano bendravimas nesibaigė galerijoje – esu žmogus, mėgstantis tiesioginį kontaktą, todėl daug įžvalgų gimė neformalioje aplinkoje, tarkim, kavinėse ar baruose. Per pokalbius atsiskleidė, kad lietuvių menininkai Paryžiuje jau pastebimi, aptariami ir vertinami – mūsų kūryba autentiška ir jos kokybė pripažįstama. Buvo akivaizdu, kad Prancūzijoje menas – savaime suprantamas dalykas. Čia jis ne tik remiamas, bet ir vertinamas kaip garbės klausimas – visos institucijos, tiek valstybinės, tiek privačios, aktyviai prisideda prie kultūros ir meno kūrimo bei sklaidos. Prancūzai noriai investuoja į meną, suvokdami jo reikšmę tiek visuomenės, tiek individualaus žmogaus gyvenime.

Istoriškai Prancūzija turi gilias meno mecenavimo tradicijas, gimusias dar Renesanso laikais. Karaliai ir kilmingieji, ypač XVI–XVIII a., buvo pagrindiniai meno rėmėjai, užtikrinantys kūrėjams galimybę gyventi ir kurti. Paryžiaus meno pasaulis XVIII a. tapo svarbiausiu centru, kur menininkai galėjo dirbti, gauti užsakymų ir oriai gyventi. Ši tradicija išliko ir šiandien – meno institucijos, tiek valstybinės, tiek privatūs fondai ir kolekcininkai, ir toliau teikia paramą menininkams, laikydami šį aktą ne tik kultūrine, bet ir moraline atsakomybe.

Didžiulę reikšmę mano kūrybai ir galimybėms pasiekti tarptautinę sceną turėjo ir „Integrity“ pagalba. Nors ši įmonė Lietuvoje tiesiogiai nėra susijusi su meno pasauliu, jų nuolatinis palaikymas ir parama menui atspindi dėmesį kultūrai bei vertybes, karo ir kitų globalinių nelaimių akivaizdoje įgavusias ypatingą reikšmę. Žmogus su stipriomis vertybėmis vėl įgyja galią keisti pasaulį ar bent jau nepasiduoti blogiui. Ir to ignoruoti neįmanoma.

Profesionali „Integrity“ parama leido įgyvendinti šį projektą ir užmegzti svarbių ryšių, prisidėjusių ne tik prie mano, kaip menininkės, karjeros, bet ir prie Lietuvos kultūros įvaizdžio kūrimo.

Instaliacijos pristatymas nebūtų įvykęs ir be išskirtinio kuratorės Julijos Dailidėnaitės-Palmeirao indėlio. Julija tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje žinoma kaip viena svarbiausių šiuolaikinio meno figūrų. Paryžiuje ji kuruoja tarptautinius projektus, pristatydama lietuvių menininkus ir stiprindama Lietuvos kultūros pozicijas pasaulio meno scenoje. Lietuvoje ji buvo atsakinga už „Jaunojo tapytojo prizo“ rengimą, Paryžiuje prisidėjo organizuojant tokias parodas, kaip „Le festival de l’art vidéo OVNi“ (2023) ir „Le Loup de Fer“, kur lietuvių menininkai buvo pristatyti tarptautinei publikai. Jos, kaip kuratorės, pasiekimai padeda ne tik išryškinti Lietuvos menininkų kūrybą, bet ir megzti ryšius su pasaulio meno institucijomis.

Julija Dailidėnaitė-Palmeirao, Monika Dirsytė, Pompidou meno centro prezidentas Laurent'as Le Bon, paveldosaugininkė, kuratorė bei École du Louvre šiuolaikinio meno lektorė Caroline Cros ir galerininkė Helianthe Bourdeaux-Maurin Asmeninio archyvo nuotr.

Julija savo darbais įrodė, kad menas ne tik estetinė veikla, bet ir galinga priemonė, daranti įtaką tiek visuomenei, tiek individui. Profesionalumas ir atsidavimas menui aiškiai juntamas visose jos kuruojamose parodose, o prisidėjimas prie mano kūrybos – vertingas tarptautinis patyrimas, atvėręs dar daugiau galimybių tiek man, tiek kitiems menininkams. Šiemet Julija kuruoja net šešis lietuvių sezono Prancūzijoje projektus, o juos visus aplanko pats Pompidou prezidentas Laurent’as Le Bon. Lietuvos kuratorei tai labai didelis pasiekimas, nes prancūzai, nors ir labai myli meną, paprastai pirmenybę teikia saviems.

Performansas „Pan/demos“ buvo rodomas keturias dienas, nuo ketvirtadienio iki sekmadienio. Pirma diena mane šiek tiek išgąsdino – pradžioje, galima sakyti, žmonių visai nebuvo. Tačiau po pietų lankytojai pamažu pradėjo rinktis, o vakare – tikra kulminacija: antplūdis buvo neįtikėtinas. To tikrai nelaukiau, manau, nelaukė niekas. Sliuogiau savo labirintu pirmyn atgal, ir taip be paliovos, akyse kaupėsi ašaros. Ši akimirka atpirko sunkiai nueitą kelią, jaučiau visu kūnu ir širdimi, kad performansas vyksta, ta magija, kurios neįmanoma paaiškinti ar iš anksto užsakyti, tiesiog sprogo ore. Pamenu, artėjant pačiai pabaigai, į mane per stiklą pažvelgė galerininkė: „Monika, atėjo labai svarbūs žmonės pažiūrėti tavo performanso ir norės su tavim nuotraukos.“ Momentas, kai tavo darbą įvertina pats Pompidou meno elitas, yra daugiau nei galima tikėtis. Ypač pasirinkus tokią sudėtingą meno rūšį. Performanso, kaip disciplinos, istorija neatsiejama nuo XX a. avangardinio judėjimo, kai menininkai pradėjo ieškoti būdų peržengti tradicinio meno rėmus. To šaknys siekia dada judėjimą, „Fluxus“ eksperimentus ir feministinį meną, performansą pavertusį ne tik estetiniu, bet ir politiniu įrankiu. Vienas ryškiausių šio žanro pavyzdžių – Marinos Abramović kūriniai (pvz., „The Artist Is Present“ ar „Rhythm 0“), pakeitę požiūrį į žiūrovo ir kūrinio santykį. Performansas nuo pat pradžių buvo menininko kūno ir asmeninio buvimo manifestacija, todėl jo vertė nėra matuojama vien apčiuopiamais rezultatais.

Vis dėlto tai reiškia ir iššūkį: ši meno rūšis efemeriška, neprisirišanti prie fizinio objekto, todėl ją parduoti ar iš jos pragyventi – beveik neįmanoma užduotis. Juk didžioji meno rinkos dalis grindžiama kolekcionuojamais artefaktais, o performansas egzistuoja tik tą akimirką, kai vyksta. Šiandienos pasaulyje menininkui tenka būti ne tik kūrėju, bet ir strategu, gebančiu savo meną pristatyti ir įvertinti platesniame kontekste.

Iš esmės, parduoti performansą, iš jo gyventi lygu stebuklui. Ir nėra daug menininkų, nuosekliai ir sistemingai kuriančių performansus – performansas dažniau tampa intarpu jų kūryboje.

Vis dėlto pastebėjau tendenciją, kad žmonės nori kažko naujo, kad jie pavargę nuo meno žaidimų. Šiuolaikinis žiūrovas dažnai jaučiasi atitolęs nuo meno, nes šis vis konceptualesnis, hermetiškesnis ir skirtas tik siauram ratui. Performansas šioje erdvėje siūlo tiesioginę patirtį – ne simuliakrą, o gyvą kontaktą, grąžinantį meną į fizinį ir emocinį lygmenį. „Pan/demos“ tai ir patvirtino: žmonės ieško autentiškumo, grynos reakcijos ir nepakartojamos akimirkos, įkvepiančios ir sukrečiančios vienu metu. Tai niša, kurioje performanso menas gali atgauti savo svarbą kaip viena gyviausių ir aktualiausių meno formų.

Aš – atkakli panevėžietė, tad visuomet siekiu likti ištikima savo požiūriui į meną, net jei tai reikalauja ne tik vidinės stiprybės, bet ir drąsos eiti prieš srovę. Prisipažinsiu, buvo metų, kai mane bandė visaip užmaskuoti, ignoruoti, stumti į paraštes. Galima sakyti, pats performanso žanras Lietuvoje neretai buvo laikomas veikiau nesusipratimu nei menu. Visgi didžioji mano performansų dalis buvo realizuota ne iš valstybės lėšų, o pasitelkiant gebėjimą megzti partnerystes. Toks požiūris, deja, Lietuvoje neretai vertinamas skeptiškai – lyg menininko finansinis savarankiškumas būtų kokia nuodėmė.

Puikus pavyzdys – „Ledo podiumas“. Nors Lietuvos meno laukas šį performansą beveik ignoravo, jis ne tik sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo, bet ir buvo pripažintas – pelnė „Revolution Award“ kaip metų inovacija. Deja, tai nėra retas paradoksas: menininkas vertinamas plačiojoje visuomenėje, bet institucinis meno laukas kartais elgiasi taip, tarsi turėtų monopolinę teisę spręsti, kas yra „tikrasis“ menas. Galime prisiminti ir istorinius precedentus: daugelis modernizmo pionierių iš pradžių sulaukė pašaipų dėl savo naujovių, kol šios galiausiai tapo klasika. Štai Vincentas van Goghas – ignoruotas savo laikais, o šiandien jo darbai – kone didžiausias meno pasaulio turtas. Vis dėlto laikai keičiasi, ir aš pati jaučiu šį pokytį. Meninis laukas vis atviresnis naujovėms, o jauni žmonės nebebijo eksperimentuoti. Jie, kaip ir aš, siekia ne tik išreikšti save, bet ir sukurti kažką, kas skatina dialogą, provokuoja naujas idėjas. Juk menas – tai ne tik drobė ant sienos. Galų gale, kas yra „inovacija“ meno lauke, jei ne nuolatinis bandymas griauti tradicijas ir kurti naujas?

Dabar esu dėkinga kiekvienam už tą nemalonią patirtį. Visada žinojau, kur einu, ir dabar to paties mokau savo studentus – nepasiduoti, pasitikėti savimi, ne viską priimti kaip tiesą. Reikia suprasti ir mokėti atskirti, nebūtinai tas, kas turi laipsnių ir titulų, vertas būti išgirstas. Žinau, mokėjimas atskirti ateina su patirtimi. Tik labai gaila jaunų žmonių, pradedančiųjų menininkų – neretai jie tiesiog sužlugdomi, todėl jau dabar stengiuosi jiems padėti, kuo galiu.

Monika Dirsytė Performansas Pan/demos Meno mugė „ArtVilnius", 2020 Asmeninio archyvo nuotr.

Antra diena. Pamenu, atsikėliau ryte visa sustingusi, maudžiančiu nuo skausmo kūnu, negalėdama patikėti tuo, kas įvyko vakar. Tik pagalvojau – dieve, jei būčiau bent penkeriais metais jaunesnė... Atsigauti po performansų tapo daug sudėtingiau, nors ir fiziškai, ir emociškai esu labai stipri (tai paveldėjau iš savo amžiną atilsį močiutės – baisių dalykų patyrusios tremtinės). Vis dėlto šiaip ne taip išsiropščiau iš lovos. Kruasanas su kava – tai, ko reikėjo prieš tęsiant darbus. Be to, kad atlieku sunkius performansus, esu nepataisoma optimistė, mylinti gyvenimą.

Iki pietų buvo ramiau, laikas, atrodo, visai sustojo, gatvė buvo tuščia. O apie 3 val. vėl pradėjo plūsti žmonės. Labiausiai stebino ne žmonių gausa, o tai, kad jie likdavo su manimi kartais dvi, tris ar net keturias valandas. Tai labai retai nutikdavo Lietuvoje. Įdomu, kodėl? Atsakymo neradau. Tiesą sakant, dažnai sulaukdavau klausimo: „Monika, kiek ilgai būti tavo performanse?“ Kadangi nebesu teatro mylėtoja, mano suvokimu, kankinti žiūrovą šešias valandas ar dar ilgiau yra tiesiog nepadoru. Tas jausmas, kai įstringi ir nėra išeities (kaip aš pati save uždarau performansuose), neturėtų būti primetamas žiūrovui. Mėgstu suteikti laisvę elgtis ir būti taip, kaip norisi, be jokio įsipareigojimo ar skolos jausmo. Tiesiog sukuriu naują realybę, galimybę pamatyti pasaulį kitaip, o kiek būti – nėra tokios taisyklės. Būkite tiek, kiek būnasi, ir patirkite tiek, kiek norisi. Kartais viena minutė būna reikšmingesnė už šešias valandas.

Trečią dieną vėl įgijau jėgų ir pakilau kaip feniksas iš pelenų. Nebejaučiau nuovargio, kūnas prisitaikė prie skausmo ir labai motyvavo žmonės. Pamenu, į galeriją užėjo vyras (pasirodo, teatro režisierius). Stebėjo mano performansą vis kažką užsirašydamas. Man su juo neteko pabendrauti, bet kuratorė sakė, kad jis bandė suprasti mano režisūrą ir niekaip negalėjo rasti atsakymų, kaip vystosi veiksmas. Kaip jis galėjo, jei aš pati negaliu. Performansus kuriu daugiau nei 10 metų ir patirtis patvirtino vieną tiesą – aš negaliu būti nedrąsi. Drąsa, nusiteikimas, atkaklumas – tik šios savybės man leidžia eiti šiuo keliu ir iškentėti tai, kas priešakyje. Liūdna tiesa, kad kūrybos šiame išlikimo labirinte labai mažai, bet dėl to „mažai“ esu pasirengusi kovoti visą savo gyvenimą. Taip, žinau, pasakyta drąsiai, bet tokia aš – Monika – esu.

Ketvirta diena. Liūdna, kad artėja pabaiga. Šliauždama permąstau savo „Paryžių“, šliaužiu ir jaučiu ne fizinį skausmą, o dėkingumą. Galvoju apie savo kelionę nuo PA iki PA, t. y. nuo Panevėžio, kur buvo sukurtas šis labirintas, iki Paryžiaus, kur jis nukeliavo. Kai kūriau šį performansą, buvo tik gimusi mano dukra ir dar nežinojau, kaip susiklostys mano, kaip menininkės, karjera, tikrai nebūčiau patikėjusi, kad pavyks. Bet visada buvau užtikrinta, kad nepasiduosiu. Todėl pasiūlymas dirbti su „H-gallery“ – labai svarbus patvirtinimas. Dar svarbesnis žinojimas, kad aš esu jau kita karta. Noriu atstovauti žmogui, kuris vadovaujasi vertybėmis, o ne „dievui“, mintančiam kitų liaupsėmis ir savo talento reikšmingumu. Menas, menininkas nereiškia nieko, jeigu kūrėjas – susireikšminęs narcizas. Menas turi kalbėti apie žmogiškumą ir eiti tik šalia arba už žmogaus. Tai svarbiausia pamoka, kurią išmokau šliauždama savo gyvenimo labirintais.

Baigdama labai norėčiau pasidalinti įspūdžiais ir apie kitas dvi parodas.

Lietuvos ambasada Paryžiuje, kurioje šiuo metu pristatoma paroda „Kilmės“, turi ypatingą istoriją. Daugelį metų šioje erdvėje gyveno žymus prancūzų poetas, eseistas ir vertėjas Paulis Éluard’as – vienas žymiausių modernistų ir siurrealizmo atstovų. Ambasada, esanti prestižinėje Paryžiaus vietoje, tapo ne tik diplomatinės veiklos centru, bet ir intelektualų bei menininkų susibūrimo vieta, kurioje susipina prancūzų kultūra ir lietuviškos tradicijos. Šios erdvės parodai pasirinkimas suteikia papildomų simbolinių reikšmių – ambasada tampa tiltu, jungiančiu dvi skirtingas kultūras, o parodos tema „Kilmės“ subtiliai atspindi meninės ir asmeninės tapatybės paieškas tarp Prancūzijos ir Lietuvos.

Instaliacija sukėlė daug klausimų – prisipažinsiu, manęs nebejaudina labai daug meno, tad viso vertinti negaliu, geriau lieku nuošalyje. Didžiausia įspūdį paliko Pauliaus ir Svajonės piešiniai – jų magija įtraukia ir užburia. Bendra instaliacija, nors ir suvaldžiusi daugybę detalių bei sukurianti stiprią atmosferą, man vis dėlto atrodo kiek per dekoratyvi ir nebe tokia įdomi. Kita vertus, Paulius ir Svajonė Stanikai meistriškai atliepia savo laiką ir patirtis, kurios skleidžiasi jų kūryboje. Gal mano skonis ir suvokimas kartais prasilenkia su daugelį metų jų jnuosekliai brėžiama linija, tačiau būtent už tą išlaikytą kryptį juos labiausiai vertinu.

Iškart po mano performanso „H-gallery“ buvo pristatoma Lino Kaziulionio tapyba. Labai džiaugiausi gavusi galimybę gyvai pabendrauti su autoriumi ir apžiūrėti jo darbus. Lino tapyba, daugiausia kalbanti apie sąmokslo teorijas, manipuliacijas ir šiuolaikinį pasaulį, mane paveikė kitaip, nei tikėjausi. Jo kūriniai pasirodė labai laisvi ir nuoširdūs – juose nebuvo perdėto kruopštumo ar „išgražintų“ detalių. Buvo juntamas lengvas menininko, kurio darbai ne apkrauna žiūrovą, o leidžia mėgautis pačia tapyba, polėkis.

Esu tikra, kad šis menininkas ras išėjimą iš prancūziško labirinto.