Paulius Andriuškevičius

Mus visus formuoja nuolatinis netikrumo, chaoso ir net baimės jausmas

Mugė „ArtVilnius’24“, kurios tema buvo Šiaurės Europa, pasižymėjo animalistinėmis temomis – mugėje buvo daug gyvuliškų personažų, tarp jų Edithos Karlson, atstovaujančios Estijai Venecijos meno bienalėje, darbus, sujungusius žmogiškas ir gyvuliškas formas. Mugės klasika tapusioje Tako ekspozicijoje, ir iš esmės visoje mugėje, buvo galima matyti gana aktyvų sugrįžimą prie figūratyvumo. Antropoceninės temos ir ekologija toliau dominuoja šiuolaikiniame mene, ką buvo galima pastebėti ir Valentino Klimašausko (šių metų mugės pagrindinis kuratoriaus) kuruotoje projektų zonoje Agentūra. Globalinis atšilimas, saulės aktyvumas, kylantis vandens lygis, šiukšlių krizė – tai temos, kuriomis toliau aktyviai kuriami šiuolaikinio meno kūriniai, patraukiantys auditorijų dėmesį. Tiesa ta, kad meno mugės paprastai nėra vieta, kur aptinkami stipriausi darbai, dažniau tai įvyksta bienalėse, bet „ArtVilniaus“ selekcijoje buvo galima pamatyti individualiai paveikių meno kūrinių, kurių estetika įstrigo atmintyje. Galbūt tai gera lemiantis ženklas, reiškiantis, kad „ArtVilniaus“ kuratorių sprendimų lygis kyla kiekvienais metais ir kuriasi stiprų pagrindą turinti bei galinti Europoje konkuruoti mugė.

Maria Arusoo – estų kuratorė, šiemet kuravusi ekspoziciją Takas 15-ojoje mugėje „ArtVilnius“. Taip pat ji – Estijos paviljono 60-ojoje Venecijos meno bienalėje komisarė. Su Maria pasikalbėjome apie jos įsitraukimą į Tako kuratorinį procesą, konkrečius menininkų pasirinkimus ir jai patinkančias bei tinkančias kuravimo strategijas. Pokalbis taip pat krypsta į jos, kaip kuratorės, veiklos ištakas, šiuolaikinio meno nuojautas ir platesnį požiūrį apie tarptautinį meno lauką. 

Paroda „Takas", „ArtVilnius'24" Mato Janušonio darbas Andrejaus Vasilenko nuotr.

Kuravote šiųmetę parodą Takas, kuri yra puiki platforma Lietuvos ir užsienio menininkams pristatyti savo darbus. Pernai menininkai buvo atrinkti atviro kvietimo būdu, o kaip atranka vyko šiemet? Kaip sudarėte menininkų, kurių darbus žiūrovai galės pamatyti parodoje, sąrašą?

Šįmet pasirinkome jungtinį variantą – įtraukėme ir atviro konkurso būdu atrinktus, ir kviestinius menininkus. Pasitarusi su „ArtVilniaus“ komanda, iš daugybės paraiškų atrinkau 14 menininkų, su kuriais dirbome parodoje Takas. Tai išties įvairi menininkų grupė, jų praktikos ir darbai skirtingi, todėl įdomu stebėti, kaip jie derėjo tarpusavyje „Litexpo“. Tiesą sakant, buvo gana sudėtinga atrinkti menininkus, nes su kai kurių praktikomis susidūriau pirmą kartą, bet buvo ir įdomu, nes iki šiol neteko dirbti pagal tokį modelį – tai nebuvo atviras kvietimas pagal tam tikrą temą, todėl kuruodama daugiau dėmesio skyriau individualiems pasiūlymams nei grupės dinamikai. Dalyvauja ir trys kviestinės menininkės – estės Editha Karlson ir Terje Ojaver bei suomė Anni Puolakka. Tai nuostabios kūrėjos, su kurių praktika esu gerai susipažinusi, be to, norėjau su jomis padirbėti Vilniaus kontekste. Manau, kad tokioje tarptautinėje menininkų grupėje gali megztis įdomūs dialogai.

Maria Arusoo parodoje „Takas", „ArtVilnius'24" Dano Aleksos darbas Gabrieliaus Jauniškio nuotr.

Kokios bendros temos išryškėjo žvelgiant į atrinktus darbus? Ką jie kalba?

Sunku išskirti vieną bendrą temą, nes atviras kvietimas leido atsiskleisti įvairiems požiūriams tiek į temą, tiek į estetiką. Manau, tai rodo ir Lietuvos meno lauko įvairovę. Jei bandytume įžvelgti pasikartojančių temų, greičiausiai tai būtų tam tikras posthumanistinis požiūris, pagal kurį santykiai tarp rūšių yra ne tokie dvinariai ir mažiau dominuoja žmogaus, o menininkai ieško naujų perspektyvų, fantazuoja apie hibridines būtybes. Ši takaus hibridiškumo samprata daugelyje Tako kūrinių atsiskleidžia per poeziją ir savotiškas žaismingas siurrealistines fantazijas. Tačiau kartu kyla ir daugybė klausimų, tarkim, klasikiniai tapatybės, santykio su architektūra bei miestovaizdžiu. 

Ar su Lietuvos menininkais dirbote pirmą kartą?

Ne, su Lietuvos menininkais ir vietos scena dirbu ne pirmą kartą. Jūsiškis meno laukas mane patraukė dar kuruojant savo pirmąją parodą ir traukia iki šiol, tad džiaugiuosi, kad galiu šią patirtį pratęsti.

Kaip iš savo patirties apibūdintumėte mūsų šiuolaikinį meną?

Sakyčiau, kad Lietuvos meno laukas (tiksliau – Vilniaus, nes būtent čia dažniausiai sugrįžtu) pasižymi kūrybine energija, minties gilumu ir gan plačiu konceptualiu požiūriu. Menininkams būdinga itin įkvepianti aistra ir atsidavimas, taip pat, sakykim, filosofinis ar poetinis mąstymas. Be to, ypatinga tai, kad tokia įvairi menininkų bendruomenė pastebimai kolegiali ir darni. O pats meno laukas atrodo tikrai aktyvus.

Kas domina pačią, kaip kuratorę, ir kokius savo kuratorinės praktikos elementus pritaikėte Take?

Tako ekspozicijos formatas man visiškai naujas – atvira atranka, ir dar meno mugės kontekste. Dažniausiai kuruodama daug mąstau apie erdvę dramaturgijos aspektu, bet šįkart teko taikyti kitokias strategijas. Be to, kadangi nėra bendros teminės gijos, daugiau dėmesio skyriau individualiam kiekvieno kūrinio pristatymui, kad menininkams būtų skiriamas tinkamas dėmesys, kad reprezentacija atitiktų jų norus. Labai įdomu dirbti išskirtinai su skulptūra – apie tai jau kurį laiką svajojau.

Papasakokite plačiau apie tiesiogiai, o ne atviros atrankos būdu pakviestų menininkių Edithos Karlson, Terje Ojaver ir Anni Puolakkos kūrinius? 

Su Editha Karlson ir Anni Puolakka teko dirbti ir anksčiau, tad labai malonu, kad mūsų bendradarbiavimas tęsiasi. Gavusi kvietimą kuruoti Tako ekspoziciją, kurioje skiriama dėmesio ir Šiaurės šalims, iš karto pagalvojau, kaip jos galėtų įsitraukti į dialogą su vyresniosios kartos menininkais. Terje Ojaver praktiką stebiu jau daugelį metų ir labai vertinu jos juodąjį humorą, žaismingumą, kartu – ir gilią melancholiją bei visišką kūrybinį laisvumą, todėl numačiau, kad tarp šių menininkių galėtų megztis įdomus dialogas. Svarbiausia ne karta ar amžius, o pačios praktikos, be to, ypač įdomu, kad jos taip gerai dera tarpusavyje. Karlson ir Ojaver – vienos iškiliausių Estijos skulptorių, bet Estijoje nuostabių skulptorių gausu, todėl imtis galėtų būti daug platesnė, pradedant nuo Mare Mikoff, Sarah Nõmm, Anu Põder ir kitų, bet galbūt tai ateities projektas. Karlson ir Ojaver praktikas sieja ne tik metodiniai, bet ir teminiai panašumai, tarkim, jos nehierarchiniais principais jungia gyvūnų ir žmonių pasaulius, gana dažnai kitoms rūšims suteikdamos pranašumą prieš žmogišką kvailumą. Be to, Puolakka savo pusiau fikcija grįsta praktika kvestionuoja ribas tarp žmogaus ir gyvūno, jai būdingas gilus jausmingumas ir queer savybės. Take pamatėme gana pašėlusią šių nuostabių menininkių sukurtų skulptūrų grupę.

Paroda „Takas", „ArtVilnius'24" Edith Karlson darbas Andrejaus Vasilenko nuotr.

Kaip, pačios manymu, Takas siejosi su „ArtVilniaus“ turiniu, jei tokių sąsajų buvo?

Sakyčiau, kad meno mugės turinys visada pribloškiantis, kone perteklinis, nes pristatoma šimtai skirtingų menininkų ir galerijų, tad kontekstas gana specifinis. Takas ir Valentino Klimašausko kuruojama projektų zona yra mugėje vykstantys nepriklausomi ne pelno projektai, mano nuomone, sudaro atskirą salelę šioje gausybėje.

Ar Tako ekspozicijoje matytus kūrinius buvo galima įsigyti?

Menininkams sutikus, taip, šie kūriniai galėjo būti parduodami, tad norintiems papildyti savo kolekcijas šiomis skulptūromis pasisekė.

Ar galėtumėte papasakoti apie kurį nors vieną parodos kūrinį – kodėl, Jūsų manymu, jis ypatingas? 

Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad dėmesio vertas ne vienas, o visi 17 darbų, tad teks atsiversti Tako ekspozicijos nuotraukas ir įvertinti šiuos nuostabius kūrinius patiems.

Man smalsu, kaip tapote meno kuratore? 

Londono Goldsmitho bibliotekos Garso ir vizualiojo meno skyriuje rašiau baigiamąjį magistro darbą. Tuo metu kūriau ir neturėjau nė minties būti kuratore, bet Londone pamačiau tiek daug meno kūrinių, kuriuos norėjau parodyti savo draugams Estijoje... Tai tapo postūmiu mąstyti apie meną iš kuratorystės pusės. Kuruoti parodas pradėjau 2011 m., kai per atvirą kvietimą mano parengtas projektas buvo atrinktas į Didžiąją Talino meno namų (Talino parodų salių) menę. Šis projektas lėmė mano virsmą iš menininkės į kuratorę. 

Jei kalbame apie postūmius, sakyčiau, kad nuolatinis mano svarmuo ir atspirties taškas yra mąstymas. Taip visada buvo. Tobulame pasaulyje gyvenčiau be etikečių, laisvai nardyčiau tarp skirtingų savo gyvenimo vaidmenų. Įvardinta profesija palengvina sistemos darbą.

Papasakokite apie kelis svarbiausius projektus, suformavusius Jūsų, kaip meno kuratorės, karjerą?

Sunku kurį nors išskirti – į kiekvieną projektą neriu stačia galva, gilinuosi į tai, ką darau, kiekvienas projektas nukelia į kitą vietą, atpučia naujų potyrių. Projektas CORPORATE OCCULT_lets talk about the body baby, NU performansų festivalyje kalbėjęs apie prievartą, apie teisę į kūną feministiniu požiūriu, įtraukė į performatyvias praktikas, iš dalies formavo mano požiūrį. Pastaruoju metu dirbau ne viena – su Estijos šiuolaikinio meno centro (CCA) komanda kuravome festivalį Sequences Reikjavike. Čia susibūrė nuostabi vizualiųjų ir performanso menininkų grupė, kurios darbai buvo eksponuojami net keturiose Reikjaviko vietose. Praėjusiais metais Kumu dailės muziejuje kartu su Eha Komissarov ir Eda Tuulberg surengėme parodą Through the black gorge of your eyes. Dirbau su grafikėmis, gimusiomis apie 1940 m. – skyrėme daug dėmesio jų kūrybai sovietmečiu. Tai mane mokė pažvelgti į istorinį meną iš šiuolaikinio meno perspektyvos. 

Tuo tarpu personalinėms parodoms reikia visiškai kitokio požiūrio ir mąstymo. Neseniai Tartu menininkų namuose kuravau nuostabiai talentingos Londono tapytojos Angelos Maasalu parodą A Fool with a Heart of Glass. 

Pastaraisiais metais patirtį formavo ir dramaturgės darbai šiuolaikinio teatro ir scenos meno kontekste. Keletui teatro pastatymų intensyvinau erdvę, kūriau trumpalaikių elementų pasakojimus – tai ir puiki proto mankšta, ir paieškos to, ką galėčiau perkelti į vizualiojo meno praktiką.

Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje kuravote Estijos nacionalinį paviljoną. Ką Estija pristatė šį kartą ir kuo šis projektas išskirtinis? 

Patikslinsiu, kad teisingiau būtų mane vadinti paviljono komisare. Dvejus metus glaudžiai bendradarbiavau su Edith Karlson – tai buvo procesas, kupinas magijos. Šios menininkės projektas laimėjo atvirą kvietimą 2022-aisiais, tad tuomet ir pradėjome jį lipdyti kone nuo nulio. Edith idėja įgavo formą vos radus Venecijoje tobulą vietą – XVIII a. Chiesa di Santa Maria delle Penitenti bažnyčią Cannaregio rajone. Nusitrynusi bažnyčios šlovė, užmaršties jausmas – tiesiog įsimylėjome tą vietą su įdubusiomis grindimis, kurias per potvynius užlieja vanduo. Paroda vadinasi Hora lupi (Vilko valanda), toji tuščia valanda tarp nakties ir ryto. Jei bandyčiau apibūdinti jausmą, iš kurio gimę meno kūriniai, artimiausia yra kritimo sąvoka – vienu metu ištinkanti baimė ir euforija, kai kelio atgal nėra, tik jausmas, kad į kažką atsitrenksi, vis dar tikėdamas, kad pabaiga gali būti ir kitokia. Karlson kūriniai bažnyčioje atrodė visiškai natūraliai, lyg čia būtų buvę amžinai. Ypatingas menininkės jautrumas ir sąžiningumas įtraukia, tai atsispindi jos darbuose. Dirbti su tokia komanda buvo nepaprasta patirtis kiekvienam – tiek asistentams, tiek montuotojams. Jautėme, kad kūrinys priklauso mums visiems. 

Kokias tendencijas pastebite kuratorystės praktikoje šiandien? 

Kai kuriuose, kai kada nereikalinguose kontekstuose meno kuratorius arba kuravimas tapo itin plačiu ir pernelyg dažnai vartojamu terminu. Bet jei kalbame apie meno lauką, irgi verta žinoti, kad kūriniuose yra daug pliuralizmo. Jo, manau, prieš dešimtmetį tiek tikrai nebuvo. 

Šiandien kuratorystė išsibarsčiusi, o tai turi ir gerų, ir blogų pusių. Gerai turėti tiek daug skirtingų meno pasaulių ir kuratorių. Savotiška gausa grįžta ir į parodas, menininkai ir kuratoriai nebebijo pasakojimo ar stiprios dramaturgijos. Kaip ir daugelyje sričių, mene viskas sukasi ratais, iš naujo pasirodo šiek tiek pakitusiu formatu. Tai, kas formuoja mūsų žmogiškąją būseną, – nuolatinis netikrumo, chaoso ir net baimės jausmas, nesvarbu, ar tai ekologija, ar karai, būdinga ir šiuolaikiniame mene.

Paroda „Takas", „ArtVilnius'24" Zody Burke darbas Andrejaus Vasilenko nuotr.

Ar galite paminėti savo mėgstamiausius kuratorius, jų darbus ir kaip jie Jus įkvėpė?

Mėgstamiausiųjų pasirinkimas visada sudėtingas! Galiu paminėti tuos, kurie pirmiausia šauna į galvą. Man labai patiko, kaip 59-ojoje Venecijos bienalėje, kurioje daug dėmesio buvo skirta nuostabiems moterų ir queer menininkams, dirbo Cecilia Alemani. Paroda buvo tikrai gerai ir jautriai kuruojama.

Visada žavėjausi legendinės Estijos kuratorės Ehos Komissarov aistra ir atsidavimu – ji labai daug nuveikė šiuolaikinio meno scenoje. Dar viena Estijos kuratorė, turinti puikią intuiciją, – Tamara Luuk, ypač, kai kalbame apie dialogą tarp menininkų. Valentinas Klimašauskas ir Edgaras Gerasimovičius savo kuratorių darbuose, kad ir iš skirtingų perspektyvų, atranda savitą poeziją. Eva Neklyajeva parengė puikią programą, kurioje atsispindėjo stiprus queer ir politinis požiūris Baltic Circle ir Santarkandželo performanso festivaliuose.

Esu laiminga CCA centre dirbdama su talentingais kuratoriais – Stenu Ojavee, Keiu Krikmann, Marika Agu ir jaunuoju perspektyviu drag menininku bei kuratoriumi Mikku Lahesalu. Man visada svarbu suvokti formatą. Paroda yra erdvinė patirtis – kuruoti ją kaip katalogą reiškia nepastebėti jos potencialo. Vertinu, kai kuratoriai atsižvelgia į erdvę, kurioje veikia. 

Žinoma, galėčiau paminėti dešimtis kitų vardų, bet telieka tai kitam kartui.