Ramutė Rachlevičiūtė

PASIRODO, ĖMĖ IR SUSIFORMAVO, MENO RINKA FORMUOJASI MŪSŲ AKYSE

Pokalbis su menotyrininke, kuratore, „ArtVilniaus" meno vadove Sonata Baliuckaite

Sonata Baliuckaitė Mikos Savičiūtės nuotr.

Ar matote pokyčių pirminėje ir antrinėje Lietuvos meno rinkoje? Kaip juos apibūdintumėte?

Taip pokyčiai tikrai vyksta ir manau, kad antrinei meno rinkai labai vertingas yra pirminės meno rinkos augimas. Nes kai pirkti meną tampa įpročiu, tradicija ar net mada jo ieškoma ne tik galerijose, menininkų studijose, bet ir aukcionuose ir pan.

Lietuvoje per pastaruosius metus  atsirado nemažai naujų privačių šiuolaikinio meno galerijų. Jaunieji menininkai renkasi su kuria galerija dirbti, taip pat renkasi ir galerijos, vyksta judėjimas ir kūrinių pirkimai auga, kuriasi, kad ir maža, bet konkurencinė aplinka, meno rinkai tai yra labai gerai.

Galerijos turi sutartis su menininkais, taip rinka tampa skaidresnė, nes pagaliau galima orientuotis, kokios yra kūrinių kainos. Prie to prisideda ir internetinės meno kūrinių pardavimo platformos, tokios kaip „Artsy". net, kur kainos yra viešos ir visuomet gali pasitikrinti kainas, palyginti ir įvertinti  tarptautiniame kontekste. Apskritai greita informacijos sklaida ir komunikacija stipriai prie to prisideda, nors priemonių įsigyti daugėja, menas vis tiek daugiausia perkamas gyvai ir daugiausiai meno mugėse.

Lietuvoje atsirado ir antras Aukcionas manau ryškiausias Lietuvos aukcionų pokytis, kad  juose atsirado ir jaunų  ir dabar kuriančių menininkų darbų.

Kiek Lietuvos meno rinkos situaciją veikia tarptautinė meno galerijų mugė „ArtVilnius“?

Kaip minėjau, didžiausi pardavimai vyksta meno mugėse, tai ryškus šio amžiaus pokytis meno rinkoje. Tai rodo naujausi tarptautiniai tyrimai, šią informaciją išgirdau tarptautiniame galerininkų simpoziume Barselonoje, kuriame kasmet dalyvauju. Žmonės mažiau lankosi  parodų atidarymuose, perka per parodas galerijose, o keliauja į meno muges. Nes meno mugėje tu gauni kontekstą, informaciją, atranką ir didelę pasiūlą vienu metu. Tai susiję su greitesniu vartojimu, su dideliais informacijos kiekiais ir jos apkrova visuomenei. Būtent vizualine apkrova, kalbu ir apie socialinius tinklus, kuriuose pagrindinė priemonė visgi dabar yra ne Žodis, bet Vaizdas (ir pastaraisiais metais jau ne nuotrauka, o judantis vaizdas). Žmonės taip pat daug keliauja. Mugės formatas atitinka šiuolaikinio žmogaus poreikius. O Lietuvoje mes jau turime įsibėgėjančią meno mugę. 15 metų meno mugei dar yra startinė pozicija, kartu startinė pozicija augančiai Lietuvos meno rinkai. Kad ji svarbi, rodo Vilniuje ir Kaune atsiradę kitokio formato meno mugės, kad „ArtVilnius” metu taip pat vyksta kiti paraleliniai renginiai, tarkim „Komisas”, irgi yra labai gerai ir rodo „ArtVilnius” svarbą ir  plačiosios  visuomenės ir menininkų bendruomenės kontekste. Svarbu, kad „ArtVilnius” vyksta pagal meno rinkos taisykles, dalyvauja menininkas, galerija, pirkėjas (kolekcininkai).

„ArtVilnius" - visų Baltijos šalių laukiamas renginys, galerijoms, turinčioms patirties ir kitur, “ArtVilnius” labai gerai sekasi parduoti. Ši mugė edukuoja  ne tik lankytojus, bet ir galerininkus, menininkus.

Kai kuriems mūsų menininkams atstovauja tarptautinės galerijos: Vilmantui Marcinkevičiui – Danijos, Povilui Ričardui Vaitiekūnui – Amsterdamo ir Paryžiaus, Deimantui Narkevičiui – Amsterdamo, Paryžiaus, Niujorko. Ar paminėtumėte daugiau dailininkų? Ar tai augina Lietuvos meninį prestižą, ar labiau dailininko asmeninius pasiekimus? 

Puikus pavyzdys - Rūtenė Merkliopaitė, viena geidžiamiausių menininkių tarp kolekcininkų. Jai atstovauja Šanchajaus galerija, Pakui Hardware - Berlyne ir Madride esanti „carlier / gabauer", Augustui Serapinui - Londono „Emalin“, Ciuricho „Galerie Tschudi” menininkas pristatytas ne tik svarbiausiose pasaulio meno mugėse, bet ir reikšmingose parodose, bienalėse. Gabrielė Adomaitytė dirba su galerija “Gratin” Niujorke. Tikrai yra daug jaunų lietuvių menininkų, kuriuos atstovauja Berlyno, Amsterdamo, Paryžiaus, Briuselio galerijos, nes ten stažuojasi ar studijuoja, gauna geras sąlygas, stipendijas. Tai tikrai kelia šalies meninį prestižą, rodo, kad Lietuva turi ryškius, talentingus ir aktyvius kūrėjus ir kad jie atsiranda svarbiose užsienio muziejų, institucijų meno kolekcijose.

Šiemet nemažai galerijų iš užsienio meno mugėje „ArtVilnius“ tai pat rodė lietuvių kūrėjus, tai ir Belgijos, Italijos, Prancūzijos galerijos, jūsų minėta danų NB galerija, šią tendenciją pastebiu ir kitose meno mugėse. Manau, tikslas - pritraukti vietinius kolekcininkus, užmegzti su jais santykį.

ArtVilnius'23 Andrej Vasilenko nuotr.

Pastaruoju metu pastebima, kad net tie, kurie jau daug metų dirba ir kuria užsienyje, vis noriau grįžta į mūsų meno lauką. Turiu omenyje Gediminą ir Nomedą Urbonus, Žilviną Kempiną, Ievą Mediodia, Ray Bartkų ir kt. Ką tai galėtų reikšti? 

Svarbus ir ryšys su tėvyne, kilnūs tikslai prisidėti prie savo šalies gerovės, o dar svarbesnis mūsų šalies požiūris į juos. Jie grįžta, nes mes juo kviečiame, siūlome geras sąlygas, vertiname. Tai kiekvienam žmogui, taip pat ir kūrėjui, yra svarbu, jaustis reikalingam ir vertinamam, tada norisi ir grįžti.

Ar dailėtyrininkui įmanoma atskirti (išskirti) šių laikų pagrindinius meno rinkos žaidėjus? 

Reikia tuo domėtis. Tik studijuodamas meno istoriją to nepajusi, reikia rinkti informaciją, dalyvauti meno rinkos procesuose, jausti pulsą. Tai atskira domėjimosi sritis. Žinoma dailėtyrininkas visuomet gali atrasti ir padėti tapti tuo rinkos žaidėju.

Kaip paveikė mūsų dailininkų karjerą dalyvavimas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėse?

Tai yra labai svarbus įvykis ir įvertinimas menininko karjeroje. Taip pat tai svarbu ir visai šaliai, tarkim „Auksinio liūto“ laimėjimas labai stipriai prisidėjo prie šalies populiarinimo per kultūrą, opera - performansas „Saulė ir Jūra“ jau penktus metus keliauja po pasaulio scenas ir garsina šalies ir menininkių vardą.

Kokį vaidmenį atlieka „Meno rinkos“ aukcionas? Ar įmanomas artimiausiu metu ir šiuolaikinio meno aukcionas?

Aukcionas, kaip svarbus meno rinkos dalyvis, skirtas kolekcininkams, norintiems parduoti ankščiau įsigytus kūrinius. Vis dėlto nemanau, kad reikia šiuolaikinio meno aukciono, norint pirkti dabar kuriančių menininkų darbus. Tai padaryti galima tiesiai iš galerijų, jos ir yra menininkų tarpininkai be to, pasiūlo geriausią kainą.

Ar tikite, kad įmanoma prognozuoti, kas dominuos meno rinkoje po 10–25 metų? 

Nesiimčiau prognozuoti, bet kol kas tapybos žanro dar niekas nepralenkė. Manau artimiausią dešimtmetį tai tikrai dar taip ir bus. Meno rinka nėra taip sparčiai besikeičianti sritis.

Ar Valstybinės kultūros ir meno premijos, Nacionalinės kultūros ir meno premijos meno lauko žaidėjams prideda „taškų“? Ar tai tiesiog svarbus kūrybinės biografijos faktas?

Žinoma, prideda, valstybės įvertinimas svarbus. Bent aš pati, atstovaudama menininkus meno mugėse kaip galerininkė su pasididžiavimu pasakau šį faktą apie menininkus, įvertintus nacionaline premija.

Kokius pokyčius matote meno galerijų veikloje? Kokios meno galerijos yra pagrindiniai meno rinkos žaidėjai?

Galerijos turi sutartis su menininkais, sudaro sąlygas organizuoti parodas, vyksta labai profesionali komunikacija. Galerijos turi internetines meno sklaidos platformas, kurios, nors ir brangios, Lietuvos galerijoms ypač svarbu jose būti, taip tu esi pilnavertis rinkos žaidėjas. Šios galerijos moka dirbti su klientais ir yra lygiavertės tarptautinės meno rinkos dalyvės. Svarbiausios meno rinkos žaidėjos yra galerijos, kurios sąžingai dirba su menininku, jį atstovauja, turi sutartis, reguliariai organizuoja parodas ir dalyvauja meno mugėse.

„The Rooster gallery”, „Meno niša”, „Meno parkas” , „AV17”, „Vartai”. Nauja galerija „Drift” taip pat gražiai ir profesionaliai įsilieja į šiuos procesus.

Kai kurios galerijos gana daug važinėja po tarptautines meno muges ir, dar įdomu, gauna finansavimą iš LKT. Jei reikia finansavimo, vadinasi, lietuvių dailininkų kūrinių neperka arba perka mažai. Ar prasminga remti privačių galerijų pasirodymą tarptautinėse meno mugėse?

ArtVilnius'22 Mikos Savičiūtės nuotr.

Šios galerijos dirba Lietuvos menui ir menininkams. Kadangi rinka skaidrėja, kainos irgi yra skaidrios, vienodos tiek Lietuvoje, tiek  Šveicarijoje. Ir jas gali pasitikrinti  internetinėse platformose iš bet kurios pasaulio šalies. O pragyvenimo lygis šiose šalyse, sutikite yra skirtingas, kūrinius perka, bet Lietuva  deja dar mažai žinoma, todėl reikia įdėti daug darbo, komunikuoti ir informuoti tiek apie nacionalines premijas, tiek girtis ir „Venecijos liūtu”, kitais mūsų menininkų pasiekimais, parodomis ir konkursais, būtent tai ir vykta meno mugių metu.

Nesakau, kad lietuvių menininkų kūriniai yra pigūs, tačiau labiausiai perkami yra jaunų menininkų kūriniai kurių kainos siekia 5000 eurų ir tarkim šveicarui, tai yra pigu, bet lietuvis jau pagalvos. Pas mus kitas pragyvenimo lygis.  Parduoti brangesnius kūrinius reikia laiko ir tai įvyksta, tarkim Rūtos Katiliūtės didesnio formato kūrinį pardavėme po 5 metų dalyvavimo užsienio meno mugėje. Prie pardavimo sėkmės prisideda menininko žinomumas, bet tuo pačiu ir galerijos. Tarkim jaunieji Lietuvos menininkai, kuriuos atstovauja garsios galerijos parduodami daug brangiau, kainą kelia galerijos vardas. 

O LKT parama, jei įvyksta sėkmingi pardavimai grįžta valstybei kaip labai dideli mokęsčiai, kuriuos sumoka tiek menininkas, tiek galerija - Lietuvoje jie vieni didžiausių, t. y. 21 proc.

Kadangi Lietuva turi tokią programą remti meno muges, todėl Lietuvos galerijų tarptautiniame kontekste daugiausiai palyginti su Latvija ir Estija. Estija pajėgi išsiųsti vieną arba dvi galerijas irgi su valstybės parama. Latviai tokios programos neturi, nors turi tikrai stiprių ir gerų galerijų, tiek tarptautinėse mugėse, tiek ir svarbiose tarptautinėse parodose jų matome žymiai mažiau.

Taigi ši programa yra gyvybiškai svarbi ir svarbu paminėti, kad tos privačios galerijos atranda talentingų menininkų, sukuria jiems sąlygas dirbti, organizuoja nemokamas parodas ir išlaiko menininką, nes parduoda jo kūrinius. Tuo tarpu privačiai galerijai išsilaikyti nėra lengva, nes meno rinka Lietuvoje dar gana jauna, o geriausi pardavimai vyksta meno mugėse. Galerijos geriausiais metais pajėgios sudalyvauti 3-5 meno mugėse. Jei nori būti pilnavertis meno rinkos veikėjas, trys mugės per metus yra minimalus skaičius.

Ar yra kokių meno rinkos pokyčių regionuose?

Galerijos labai noriai dalyvauja ir puikiai pasiruošia meno mugei „ArtVilnius“. Žinau, kad net ir maža  mūsų stendo kaina regionams yra labai didelė. Bet „ArtVilnius” jiems yra pagrindinė pardavimų vieta, nes regionuose pritraukti klientą ir parduoti yra labai labai sunku. Tai irgi susiję su mūsų ekonomika, pajamomis ir jų pasiskirstymu didžiuosiuose miestuose ir regionuose. Taigi regionuose privačių galerijų praktiškai neegzistuoja, o biudžetinėms taip pat nėra lengva išsilaikyti dėl Kultūros politikos apskritai. Todėl aš, kaip „ArtVilnius“ meno vadovė, matau labai didelę pažangą, pagal tai, kaip pateikiamos paraiškos dalyvauti meno mugėje, kaip įrengiami stendai ir kaip galerijos pasiruošusios susitikti su klientais.