Ramutė Rachlevičiūtė

PASIRODO, ĖMĖ IR SUSIFORMAVO, MENO RINKA FORMUOJASI MŪSŲ AKYSE

Pokalbis su „Noewe Foundation“ direktore

Ugne Bužinskaite

Ugnė Bužinskaitė Dovaldės Butėnaitės nuotr.

Ar matote pokyčių pirminėje ir antrinėje Lietuvos meno rinkoje? Kaip juos apibūdintumėte?

Pastebiu, kad pirminėje Lietuvos meno rinkoje auga dėmesys jauniesiems menininkams ir jaunų šiuolaikinio meno pirkėjų ratas. Jaunieji kūrėjai aktyviai dalyvauja parodose, bienalėse, yra pristatomi tarptautinėse meno mugėse, parodose. Aktyviau rinkoje dalyvauja ir šiuolaikinio meno galerijos, kas labai sveikintina pristatant Lietuvos menininkus ne tik Lietuvoje, bet ir mezgant tarptautinius ryšius, nes vis daugiau kūrinių parduodama už Lietuvos ribų.

Antrinėje meno rinkoje pastebiu suaktyvėjusią veiklą aukcionuose. Panašu, kad pirkėjai antrinėje meno rinkoje tampa drąsesni, daugiau dominamasi XX a. antrosios pusės ir šiuolaikiniais menininkais. Stebėdama meno rinkos procesus, matau, kad plečiasi Lietuvos meno kolekcininkų ratas, daugėja tokių pirkėjų, kurie nebūtinai planuoja kolekcionuoti, bet įsirengdami būstą ieško meno kūrinių. Manau, kad tokiems procesams turi įtakos ir aktyvėjantis pokalbių ciklų, paskaitų, diskusijų apie meno rinką organizavimas, viešas raginimas jaunąją kartą investuoti, į investicinį portfelį įtraukiant ir meno kūrinius. 

Kiek Lietuvos meno rinkos situaciją veikia tarptautinė meno galerijų mugė „ArtVilnius“?

Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi „ArtVilniaus“ organizatoriais, jau tiek metų nepailstančiais rengti šią meno mugę, taip pat tuo, kad tai vienintelė Baltijos šalių šiuolaikinio meno mugė. Žinoma, kad mugė ryškiau paveiktų meno rinką Lietuvoje, reikia daug laiko. Manau, kad dabar, kai mugė atšventė 15 metų sukaktį, jau galime pradėti vertinti, kiek ji prisidėjo prie edukacijos šiuolaikinio meno įsigijimo klausimais, skatindama ne tik žiūrėti, bet ir pirkti. Šis „ArtVilniaus“ vaidmuo reikšmingas nedidelei, bet vis aktyviau veikiančiai lietuviškai meno rinkai. 

Kai kuriems mūsų menininkams atstovauja tarptautinės galerijos: Vilmantui Marcinkevičiui – Danijos, Povilui Ričardui Vaitiekūnui – Amsterdamo ir Paryžiaus, Deimantui Narkevičiui – Amsterdamo, Paryžiaus, Niujorko. Ar paminėtumėte daugiau dailininkų? Ar tai augina Lietuvos meninį prestižą, ar labiau dailininko asmeninius pasiekimus? 

Rūtė Merk, Algirdas Šeškus, Marija Olšauskaitė, Pakui Hardware, Viltė Fuller – pirmieji menininkai, kurie šauna į galvą. Nesu tikra, ar tai, kad Lietuvos menininkams atstovauja užsienio galerijos, galima vadinti Lietuvos meninio prestižo auginimu, galbūt tai natūralūs procesai. Tad greičiausiai reikėtų tiesiog pasidžiaugti Lietuvos menininkų sėkme, tuo, kad Lietuvos šiuolaikinis menas vis matomesnis pasauliniame šiuolaikinio meno lauke. 

Pastaruoju metu pastebima, kad net tie, kurie jau daug metų dirba ir kuria užsienyje, vis noriau grįžta į mūsų meno lauką. Turiu omenyje Gediminą ir Nomedą Urbonus, Žilviną Kempiną, Ievą Mediodia, Ray Bartkų ir kt. Ką tai galėtų reikšti? 

Nepasakyčiau, kad išvardinti menininkai grįžta į Lietuvos meno lauką, manau, kad jie niekada nebuvo išėję. Be abejo, tam įtakos turi ir kartų skirtumai. Kita vertus, toks griežtas skirstymas į Lietuvos ir kitų šalių meno laukus po truputį nyksta, ar bent jau ribos blanksta. Vėlgi grįžtu prie globalumo, menininkų gyvenamosios vietos kaitos. Vis dėlto abejočiau, kad menininkai tikslingai norėtų atsiriboti nuo Lietuvos meno lauko. Matyt, ryškesniam tam tikrų menininkų matomumui įtakos turi ir žiniasklaidos nušviečiamas parodų, renginių laukas.

Ar dailėtyrininkui įmanoma atskirti (išskirti) šių laikų pagrindinius meno rinkos žaidėjus? 

Žinoma, turbūt ne specialybėje slypi gebėjimas tai padaryti – svarbu, kiek ilgai ir kaip intensyviai asmuo domisi, dalyvauja, veikia šioje srityje.

Kaip paveikė mūsų dailininkų karjerą dalyvavimas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėse?

ArtVilnius'24 Andrej Vasilenko nuotr.

Matyt, menininkas menininkui nelygus. Galvojant apie karjeros perspektyvas ateityje, poveikis gali būti trumpalaikis ir ilgalaikis. Tai, kad menininkas atstovauja Lietuvai Venecijos bienalėje, vienareikšmiškai svarbu menininko karjerai, bet jei menininko paviljonas dar būna paminėtas, gauna prizą, tampa vienu reikšmingiausių metų paviljonu Venecijos bienalėje, poveikis karjerai tik auga. Manau, tai puiki platforma tapti atpažįstamam tarptautinėje rinkoje.

Kokį vaidmenį atlieka „Meno rinkos“ aukcionas? Ar įmanomas artimiausiu metu ir šiuolaikinio meno aukcionas?

Manau, kad Vilniaus aukcionas atlieka reikšmingą vaidmenį mūsų lokalioje meno rinkoje. Tai vienas svarbiausių aukcionų Lietuvoje, juo labiau kad jų turime vos kelis. Tikrai džiugu, kad jų yra, kad galime tiek dalyvauti, tiek stebėti antrinę meno rinką. Pastebiu, kad kartais aukciono kataloge atsiranda ir šiuolaikinio meno kūrinių, bet dažniau – itin jaunų kūrėjų, kas nėra tikslinga, nes dažnai patys kūrėjai naudojasi aukciono platforma norėdami parduoti savo kūrinius. O taip painiojama pirminė ir antrinė meno rinka. 

Ar tikite, kad įmanoma prognozuoti, kas dominuos meno rinkoje po 10–25 metų? 

Prognozuoti įmanoma, bet ar prognozės pasitvirtins, sužinosime tik praėjus tiems metams. Matyt, kaip ir kiekvienoje rinkoje. 

Ar Valstybinės kultūros ir meno premijos, Nacionalinės kultūros ir meno premijos meno lauko žaidėjams prideda „taškų“? Ar tai tiesiog svarbus kūrybinės biografijos faktas?

Visų pirma tai itin svarbus įvertinimas pačiam kūrėjui, todėl tokių premijų vertė ypač reikšminga. Antra, premijos, prizai, ypač kalbant apie nacionalinius apdovanojimus, reikšmingi ir menininko karjerai.

Kokius pokyčius matote meno galerijų veikloje? Kokios meno galerijos yra pagrindiniai meno rinkos žaidėjai?

Kaip minėjau, pastebiu, kad Lietuvos meno galerijos aktyviau dalyvauja ne tik vietinėje meno rinkoje, bet ir tarptautinėje, pristatydamos Lietuvos menininkus kitų šalių meno mugėse, parodose, megzdamos ryšius su kitų šalių kolekcininkais, kuratoriais, galerijomis. Šie pokyčiai rodo, kad mūsų rinka vis labiau integruojasi į tarptautinius procesus, atitinka naujausius pasaulio meno rinkos standartus. Kaip reikšmingiausias Lietuvos meno galerijas, įvardinčiau galeriją „Vartai“, „The Rooster Gallery“, „Meno parkas“, „Meno niša“, „Drifts“, „Editorial“, „Contour Art Gallery“.

Kai kurios galerijos gana daug važinėja po tarptautines meno muges ir, dar įdomu, gauna finansavimą iš LKT. Jei reikia finansavimo, vadinasi, lietuvių dailininkų kūrinių neperka arba perka mažai. Ar prasminga remti privačių galerijų pasirodymą tarptautinėse meno mugėse?

Manau, kad prasminga. Lietuvos kultūros tarybos finansavimas neapsiriboja tik valstybinio sektoriaus kultūros įstaigomis, tad džiugu, kad prisidedama ir prie privataus kultūrinio sektoriaus finansavimo. Mūsų šalies meno rinkos procesai, palyginti su Vakarais, šiek tiek vėluoja, ir tam, kad procesai, tokie kaip stabilus meno kūrinių pardavimas tarptautiniu lygmeniu, imtų nešti stabilią grąžą, reikia laiko. Tad aš asmeniškai LKT prisidėjimą prie Lietuvos šiuolaikinio meno eksporto laikau sveikintinu ir prasmingu.

Ar yra kokių meno rinkos pokyčių regionuose?

Reikėtų klausti regionų atstovų, nors pati pastebiu, kad vis tiek didžiausia koncentracija išlieka didžiuosiuose Lietuvos miestuose, kas, matyt, natūralu. Kita vertus, regionuose aktyvėja stiprių parodų pristatymai, tad esu tikra, kad tokių muziejų, kaip „Stasys Museum“ atsiradimas, taip pat aktyviai prisidės prie pozityvių pokyčių meno rinkoje regionuose.