Ramutė Rachlevičiūtė

PASIRODO, ĖMĖ IR SUSIFORMAVO, MENO RINKA FORMUOJASI MŪSŲ AKYSE

Pokalbis su Liuksemburgo šiuolaikinio meno centro „Casino Luxembourg – Forum d'art contemporain“ direktoriaus pavaduotoja Rūta Franke

Rūta Frankė Asmeninio archyvo nuotr.

Ar matote pokyčių pirminėje ir antrinėje Lietuvos meno rinkoje? Kaip juos apibūdintumėte?

Lietuvoje jaučiamas gerokai padidėjęs susidomėjimas menu, kartu - pagyvėjimas pirminėje ir antrinėje meno rinkoje. Manyčiau, tai puikus jau ne vienerius metus besitęsiančių muziejų, meno centrų ir kitų kultūrinio lauko dalyvių pastangų, sudominti visuomenę vizualiuoju menu rezultatas. Daugeliui žmonių tapo įprasta lankytis parodose ir apie jas pasikalbėti (kad ir apsiribojant „patiko“, „nepatiko“).

Prisijaukinus meną, pradėjo nebegąsdinti ir meno kūrinių kainos. Nors kolekcionierių ratas mažai išsiplėtė, tačiau tuščios namų ir biurų sienos jau „nebemadingos“, ir meno kūrinių įsigijimas ir demonstravimas tapo ne prestižo elementu, bet išsilavinimo rodikliu.

Taip pat užaugo karta, dažnus savaitgalius leidusi muziejų edukacinėse programose, o atostogas, kelionėse lankant didžiuosius pasaulio miestus ir jų kultūrinius objektus. Šiai kartai meno kūriniai, taip pat kaip ir dizaino objektai, drąsūs interjerai ar architektūra, tapo neatskiriama gyvenimo dalimi, ir ne prabangos, o būtinais kasdienybės komponentais. Ši, vis didesnius finansinius pajėgumus įgyjanti jaunų žmonių grupė, drąsiau nei jos pirmtakai perka meno kūrinius, suvokdama ne tik investicinę, bet ir pridėtinę estetinę vertę. Tiesa, jie dažniau pirmenybę teikia šiuolaikinio meno kūriniams, artimesniems jų pasaulėžiūrai, atspindintiems jų laikmetį ir jo problematiką.

Kiek Lietuvos meno rinkos situaciją veikia tarptautinė meno galerijų mugė „ArtVilnius“?

„ArtVilniaus" indėlis į meno rinkos aktyvinimą yra ypatingai svarbus ir reikalingas. Per penkiolika gyvavimo metų „ArtVilnius" tapo renginiu, pritraukiančiu vis daugiau lankytojų, kurie nėra meno srities profesionalai. Tokiems lankytojams apsilankymas meno mugėje – įdomi pramoga, tačiau tuo pačiu, jie analizuoja ir lygina galerijų stendus, juose esančius meno kūrinius, jų kainas ir pratinasi prie minties, kad į meno kūrinius galima ne tik žiūrėti, bet ir juos įsigyti. 

Tiesa, „ArtVilnių" matau kaip netipinę komercinę meno mugę. Stebint „ArtVilnius" susidaro įspūdis, kad skirtingai nei garsiose pasaulinėse meno mugėse, pardavimų apimtys, jų maksimalus skatinimas, išskirtinis dėmesys kolekcininkams ir jų pritraukimo strategijoms, pardavimų tendencijų ir jų priežasčių analizė, vis dar nėra pagrindiniai mugės varikliai. Žinoma, tai susiję su Lietuvos meno rinkos savitumu (kolekcininkų mažai, didžioji visuomenės dalis dar tik pradiniame edukacinio proceso taške), o taip pat, manyčiau, ir su dalyvaujančių galerijų specifika. Dalis jų yra viešojo sektoriaus institucijoms ar asociacijoms priklausančios parodų erdvės, „ArtVilniuje" virsta semikomercinio tipo galerijomis. Skirtingai nei privačių, šių meno galerijų pardavimų rezultatai neturi esminės įtakos jų gyvavimui ir išlikimui. Privačioms galerijoms, o ypač atvykstančioms iš užsienio ir investuojančioms į dalyvavimą meno mugėje, pardavimų rezultatai ypatingai svarbūs. Pardavimų stygius joms reiškia nuostolius ir, tuo pačiu, nusivylimą pačia meno muge. Todėl buvo labai liūdna, diskutuojant su keliais žinomais užsienio galeristais, anksčiau dalyvavusiais „ArtVilnius", girdėti, kad daugiau „ArtVilniuje" jie nebedalyvausiantys ir kitiems nerekomenduosiantys, nes, nors renginys puikus, finansiniai praradimai – akivaizdūs.

Kai kuriems mūsų menininkams atstovauja tarptautinės galerijos: Vilmantui Marcinkevičiui – Danijos, Povilui Ričardui Vaitiekūnui – Amsterdamo ir Paryžiaus, Deimantui Narkevičiui – Amsterdamo, Paryžiaus, Niujorko. Ar paminėtumėte daugiau dailininkų? Ar tai augina Lietuvos meninį prestižą, ar labiau dailininko asmeninius pasiekimus? 

Tai, kad tarptautinės galerijos atstovauja Lietuvos menininkams, garsina Lietuvos vardą, augina meninį prestižą ir vis labiau ryškina meno žemėlapyje. Šveicarų galerija „Tschudi" atstovauja Augustinui Serapinui, „Carlier Gebauer" galerija Vokietijoje atstovauja Pakui Hardware, Galerija „PM8" Ispanijoje atstovauja net šešiems Lietuvos menininkams (Gediminui Akstinui, Gediminui G. Akstinui, Elenai Narbutaitei, Marijai Ališauskaitei, Algirdui Šeškui, Gintautui Trimakui). Indra Marcinkevičienė pradėjo bendradarbiauti su Belgijos galerija „Louise" ir t.t. Šį sąrašą būtų galima dar gerokai pratęsti ir, manyčiau, kad kuo toliau, tuo dažniau šiame kosmopolitiniame pasaulyje užsienio galerijos atstovaus Lietuvos menininkus, kaip ir Lietuvos galerijos užsienio kūrėjams.

Vis dėlto pastebėtina užsienio galerijų tendencija, kad net ir didžiajai daliai galerijos menininkų būnant kūrėjais iš kitų šalių, jos laikosi principo atstovauti bent kelis vietinius menininkus. Tokiu būdu galerijos rodo įsipareigojimą ir paramą šalies (ar miesto) meno bendruomenei bei stiprina ryšius su vietiniais kolekcionieriais ir meno institucijų atstovais. Manyčiau šios tendencijos laikysis ir Lietuvos galerijos, pamažu jau pradedančios atstovauti ir užsienio menininkus, bet liekančios ištikimomis Lietuvos meno laukui ir Lietuvos kūrėjams.

Sakyčiau, kad užsienio galerijos bei Lietuvos menininko bendradarbiavimas, tai visų pirma rezultatas menininko kūrybos meninė vertės, menininko komunikacinių ir vadybinių gebėjimų, o taip pat ir informacijos ir vaizdų sklaidos socialiniuose tinkluose, tapusiuose labai svarbiu sklaidos šaltiniu. Tuo pačiu, norėčiau atkreipti dėmesį į svarbią detalę, apie kurią nekalbama oficialiai, bet labai dažnai aptariama privačiose galerijų ir meno institucijų darbuotojų pokalbiuose, tai menininko reputacija. Neformalių pokalbių metu meno lauko dalyviai pasidalina patirtimi ir informacija, ar dirbti su vienu ar kitu menininku problematiška ir konfliktiška, ar sklandu ir malonu. Šis kriterijus, nors ir ne kaip pats svarbiausias, visada turimas omenyje renkantis menininkus.

Pastaruoju metu pastebima, kad net tie, kurie jau daug metų dirba ir kuria užsienyje, vis noriau grįžta į mūsų meno lauką. Turiu omenyje Gediminą ir Nomedą Urbonus, Žilviną Kempiną, Ievą Mediodia, Ray Bartkų ir kt. Ką tai galėtų reikšti? 

Manyčiau, grįžtantys į Lietuvos meno lauką menininkai emociškai jaučiasi labiau susiję su Lietuva. Tai taip pat gali būti įtaka ir brandesnio amžiaus, kuomet įgijus patirties ir pripažinimą užsienyje, malonu grįžti į gimtąją šalį, pasidžiaugti savo sėkme ir pasidalinti žiniomis. Spėju, kad daugelis jaunos kartos užsienyje kuriančių menininkų vėliau pasielgs taip pat.

Tuo pačiu, norėčiau atkreipti dėmesį ir į galimai labiau pragmatinę dimensiją, kurią gali teikti grįžimas į Lietuvą: Lietuva maža ir joje ryškiau matomi užsienyje įgyti pasiekimai ir apdovanojimai, mažesnė konkurencija ir, tuo pačiu, lengviau gauti valstybės finansavimą ir palaikymą meniniams projektams. Tačiau to nereikėtų vertinti kaip neigiamo aspekto - tai materialios realybės neišvengiama dalis.

Ar dailėtyrininkui įmanoma atskirti (išskirti) šių laikų pagrindinius meno rinkos žaidėjus? 

Apibrėžiant meno rinkos žaidėjus, nereikėtų apsiriboti tik galerijomis, menininkais ir kolekcininkais, nes visi meno lauko dalyviai vienaip ar kitaip įtakoja meno rinką. Juk kuratoriai, pasirenkantys, su kuriais menininkais bendradarbiauti kuriant parodas, meno kritikai, publikuojantys apžvalgas ir straipsnius, menotyrininkai, analizuojantys ir tiriantys menininkus ir jų kūrinius bei leidžiantys albumus ir antologijas, restauratoriai, įvertinantys, kokie galėtų būti restauravimo kaštai iš trapios medžiagos sukurto meno kūrinio, meno srities ekspertai, atrenkantys menininkus, atstovausiančius šalį Venecijos bienalėje ir t. t., yra labai svarbūs žaidėjai, įtakojantys meno rinką. Visi jie susiję į vieną! Neatsitiktinai viena garsiausių meno mugių, „Art Basel", visuomet vyksta iš karto po Venecijos bienalės atidarymo, kuomet jau žinoma, kurie paviljonai ir menininkai buvo pastebėti ir išskirti meno srities ekspertų, ir kurios šalies paviljonas laimėjo Venecijos bienalės „Auksinį liūtą“. Vis dėlto įdomu, kad šių metų „Art Basel Paris" mugės metu keletą kartų teko išgirsti nuomonę, kad menininko pasisekimas Venecijos bienalėje ar dalyvavimas labai svarbioje tarptautinėje Kaselio dailės parodoje „Documenta“ nebegarantuoja jo meno kūrinių kainų kilimo. Tai paaiškinama pristatomų meno kūrinių ypatingu socialiniu ir politiniu angažuotumu, kuris retai priimtinas kolekcininkams, nes neatitinka jų ideologijos. Ši tendencija ypatingai paaštrėjusi šiuo metu vykstančių karų ir politinių konfliktų fone.

Kaip paveikė mūsų dailininkų karjerą dalyvavimas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėse?

Akivaizdu, kad Venecijos bienalės „Auksinis liūtas“ Rūgilę Barzdžiukaitę, Vaivą Grainytę ir Liną Lapelytę – užkėlė į šiuolaikinio meno pasaulinę viršūnę. Tačiau manau, kad net ir meno kūrėjams, kurie nesulaukė šio aukščiausio įvertinimo, dalyvavimas Venecijos bienalėje buvo itin svarbus įvykis, turėjęs didelės įtakos jų karjeroms. Man neteko atidžiai ir iš arti sekti Venecijos bienalėje dalyvavusių menininkų karjerų, todėl negalėčiau aptarti kiekvieno individualaus atvejo, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į bendresnes tendencijas. 

ArtVilnius'24 Andrej Vasilenko nuotr.

Visų pirma, dalyvavimas Venecijos bienalėje - valstybės sprendimas ir pripažinimas. Pasirinktas menininkas ekspertų laikomas geriausiu ir tinkamiausiu atstovauti šaliai. Tai savotiškas valstybės lygmeniu aukščiausios kokybės prabos suteikimas jo kuriamiems šiuolaikinio meno kūriniams. Taip pat dalyvavimas Venecijos bienalėje iš karto pritraukia daug dėmesio tiek Lietuvoje, tiek užsienyje ir suteikia galimybę būti pamatytam ir atrastam svarbių meno srities užsienio ekspertų, galinčių smarkiai įtakoti tolimesnę menininko karjerą. Įsimintus menininkus ir meno kūrinius ekspertai atsimena ilgai, todėl ir įdomūs bei vertingi pasiūlymai gali rastis ne iš karto, o šiek tiek vėliau, sekant menininko tolimesnę kūrybą, sukurtą jau po dalyvavimo Venecijos bienalėje. Be to, svarbus ir merkantilinis aspektas: dalyvavimas Venecijos bienalėje suteikia daug papildomų vertės taškų, parduodant to menininko kūrinius. 

Vis dėlto pasitaiko skeptikų, kurie atsargiai ir kritiškai vertina mažų šalių į Venecijos bienalę siunčiamus menininkus ir jų kūrybą. Jų nuomone, tokiose nedidelėse šalyse menininkų yra mažai, todėl kas antrus metus atrenkant menininkus atstovauti šalį, gerų ir įdomių menininkų arsenalas greitai išsenka ir pradedami siųsti ne patys geriausi, o „geriausi iš blogiausių“ .Labai džiaugiuosi, kad bent jau kol kas, tokių grėsmių Lietuvai tikrai nėra.

Kokį vaidmenį atlieka „Meno rinkos“ aukcionas? Ar įmanomas artimiausiu metu ir šiuolaikinio meno aukcionas?

„Meno rinkos aukcionas" – svarbus meno rinkos veikėjas pirkėjams, jau turintiems šiek tiek žinių meno srityje. Vilniaus aukciono organizuojami aukcionai visada stebina įdomia pasiūla, kai aukštos kokybės meno kūrinius galima įsigyti už, sakyčiau, labai prieinamą kainą. Vis dėlto manau, kad meno kūrinių įsigijimo naujokai labiau rinktųsi apsilankyti „ArtVilniuje" nei Vilniaus aukcione. Tarkim, „ArtVilniuje" iš karto aišku ir suprantama, kaip viskas funkcionuoja, kaip elgtis, o aukcione reikia išmanyti tam tikras, kad ir paprastas taisykles, kurios pradžioje gali gąsdinti.

Pagrindinė meno rinkos aukciono funkcija – tarpininkauti parduodant meno kūrinius. Man labai malonu stebėti, kaip vis daugiau žmonių, ketinančių parduoti turimus (ypač paveldėtus) meno kūrinius, pirkėjų ieško ne, kaip buvo įprasta anksčiau, „per pažįstamus“, o kreipiasi į Vilniaus aukcioną. Tai akivaizdus rodiklis didesnio raštingumo meno rinkos srityje ir patvirtina, kad meno aukcionas Lietuvos visuomenei reikalingas ir išliks.

Nors išgirdę Vilniaus aukciono pavadinimą, pirmiausia pagalvojame apie didžiųjų Lietuvos klasikų meno kūrinių pardavimą, jo interneto svetainėje nemažai ir šiuolaikinių autorių kūrinių, ypač sukurtų jų ankstyvajame kūrybos periode, todėl galime sakyti, kad šiuolaikinio meno aukciono užuomazgų jau yra. Šioje vietoje norėčiau pasidalinti vieno žinomo Lietuvos dailininkas istorija, kuomet atsitiktinai pastebėjęs Vilniaus aukciono internetiniame puslapyje savo jaunystėje sukurtą paveikslą, dalyvavo aukcione, kad jį įsigytų. Esu tikra, tokių atvejų pasitaiko ir daugiau. Tai laikyčiau rodikliu, kad Lietuvoje vis dar neįprasta laikytis meno rinkos etiketo, kuomet norint parduoti meno kūrinį, visu pirma kreipiamasi į menininką atstovaujančią galeriją, arba į patį menininką. Juk vis dar kuriantiems autoriams ir jų galerijoms meno kūrinių pateikimas į aukcioną reiškia visišką kontrolės praradimą: ne tik kas įsigis jų meno kūrinį ir kur jis bus rodomas (ir ar bus rodomas apskritai), bet ir už kokią kainą bus parduotas tas meno kūrinys. Pastarasis kriterijus ypač svarbus ir skausmingas galerijoms, nes atskleidžia meno kūrinio likvidumo vertę ir smarkiai įtakoja tolimesnę menininko kuriamų meno kūrinių rinkos kainą.

Ar tikite, kad įmanoma prognozuoti, kas dominuos meno rinkoje po 10–25 metų? 

Dalį tendencijų tikrai galima prognozuoti. Analizuojant meno rinkos procesus, akivaizdžios cikliškai pasikartojančios tendencijos ir mados, ypač susijusios su medijų pasirinkimu. Prieš keletą metų į meno rinką vėl sugrįžus tekstilei, viena pažįstama Belgijos kolekcionierė džiaugėsi, kad pagaliau galės parduoti prieš daugelį metų pirktą Maxo Ernsto sukurtą įspūdingo dydžio gobeleną, kurį įsigijo planuodama parduoti, sulaukus brandaus amžiaus, kad turėtų pakankamai pajamų senatvėje. Tačiau, dėl gobelenų paklausos ir kainų kritimo, ši investicija buvo tapusi visišku nuostoliu, ypač įskaičiuojant šio milžiniško dydžio meno kūrinio saugojimo specialioje saugykloje ir draudimo kaštus. 

ArtVilnius'24 Andrej Vasilenko nuotr.

Meno kolekcininkų sprendimus ir pasirinkimus ypač stipriai veikia ekonominė ir geopolitinė situacija: ekonominių krizių ar karinių konfliktų atveju, kolekcininkai prioritetą teikia žinomų, į meno istoriją tvirtai įsirašiusių menininkų darbams, o ne spekuliatyviems šiuolaikinio meno pirkiniams. Ši tendencija buvo pastebėta ir šių metų „Art Basel Paris" meno mugėje. Nors pirmąją dieną buvo giriamasi puikiais pardavimais, apžvelgus visą mugę paaiškėjo, kad iš tiesų parduoti tik žinomiausių menininkų darbai, kurių kūriniai – saugi investicija. 

NFT ir dirbtinio intelekto atsiradimas parodė, kad technologijų įtaka menui yra didžiulė ir naudojant naująsias technologijas sukurti meno kūriniai jau yra įsitvirtinę meno rinkoje. Akivaizdu, kad naujas galimybes teikiančių technologijų bus vis daugiau, tačiau nuspėti, kuria linkme pasuks tokių naujų technologijų kūrimas ir kaip jos bus panaudotos kuriant meną, galima tik dalinai, ir tai, tik labai atidžiai sekant naujų technologijų kūrimo tendencijas ir procesus. Vis dėlto įdomu (kartu ir paguodžia), kad menininkai naujas technologijas vertina tik kaip dar vieną kūrybos raiškos priemonę, greta tokių klasikinių ir įprastinių medijų, kaip tapyba ar grafika. Taigi, nors galime teigti, kad nežinome, kokios technologijos vyraus po dešimties ar dvidešimt penkerių metų, akivaizdu, kad senosios meninio vaizdavimo priemonės tikrai išliks ir jomis sukurtų meno kūrinių bus galima įsigyti.

Ar Valstybinės kultūros ir meno premijos, Nacionalinės kultūros ir meno premijos meno lauko žaidėjams prideda „taškų“? Ar tai tiesiog svarbus kūrybinės biografijos faktas?

Manau, kad Valstybinės kultūros ir meno premijos bei Nacionalinės kultūros ir meno premijos tikrai pakelia meno rinkoje menininko kuriamų meno kūrinių vertę. Visų pirma, premijos pasitarnauja kaip oficialus menininko kuriamo meno kokybės pripažinimas ir įvertinimas, o tai tuoj pat tampa svarbiu ir pabrėžtinu elementu parduodant to menininko darbus bei argumentu, įtikinėjant kolekcininkus (ypač vietinius), kad investicija į šį menininką ne tik suteiks estetinio pasitenkinimo, bet ir prestižo, o, prireikus, ir vertingą finansinę grąžą. Vis dėlto, jei palygintume Valstybinę kultūros ir meno premiją, Nacionalinę kultūros ir meno premiją su menininko atrinkimu kurti Lietuvos paviljoną Venecijos bienalėje, drąsiai teigčiau, kad bent jau meno rinkos požiūriu, atstovavimas šaliai Venecijos bienalėje yra žymiai vertingesnis. Tai visų pirma susiję su Venecijos bienalės žinomumu visame pasaulyje, kuris visiems užsienio galeristams, kolekcininkams ir meno lauko veikėjams iš karto tampa atpažįstamu kokybės indikatoriumi. Tuo tarpu įvairias valstybines ir nacionalines premijas jie vertina tik kaip vietinio lygio, neaiškiais kriterijais atrinktus, ir galbūt net politinių sprendimų įtakotus pažymėjimus. Galima būtų ginčytis, kad ne visi Venecijos bienalėje dalyvaujantys menininkai yra talentingi, o jų kūriniai -aukšto meninio lygio, taigi vien pats šalies atstovavimas dar savaime nereiškia, kad menininkas yra geras, ir su tuo negalima nesutikti. Vis dėlto, net neabejotina, kad bet kurio užsienio meno lauko žinovo ar kolekcininko dėmesį patrauks dalyvavimas Venecijos bienalėje, o ne nacionalinė ar valstybinė premija.

Kokius pokyčius matote meno galerijų veikloje? Kokios meno galerijos yra pagrindiniai meno rinkos žaidėjai?

Nors Lietuvoje lyderio pozicijas išlaiko tos pačios galerijos (galerija „Vartai", galerija „Meno niša"), malonu matyti, kad kuriasi ir naujos (galerija „Drifts", galerija „T.2"). Tai labai gera žinia, ypač stebint užsienio šalyse vykstančius didelių ir svarbių meno galerijų uždarymus ar galerijų kontrolinio akcijų paketo perleidimus įmonėms, suinteresuotoms tik pelnu, o ne aistra menui. Kiti galeristai vykdo gretutinius, su menu nieko bendra neturinčius verslus, siekdami jų dėka užtikrinti finansines injekcijas ties bankroto riba atsidūrusioms savo galerijoms. Teigiama, kad šiuo metu lengviausiai išgyvena vidutinio dydžio galerijos, turinčios mažesnius, nei didžiosios, veiklos kaštus, tačiau atstovaujančios pripažinimą ir kolekcininkų pasitikėjimą jau pelniusius menininkus. Bet kuriuo atveju, visi galeristai kaip vienas pabrėžia, išgyvenantys neįtikėtiną sunkmetį (didžiausios ir garsiausios galerijos, norėdamos išlaikyti sėkmės įvaizdį sunkumus mini mažai, tačiau apie jų finansinę situaciją drąsiai kalba meno rinką apžvelgianti žiniasklaida). 

Stebint Lietuvoje įsikūrusių ir veikiančių galerijų sąlyginę gausą atrodo, kad Lietuvos nepasiekė pasaulinėje meno rinkoje vyraujančios skaudžios tendencijos. Manyčiau, tai visų pirma siejasi su dalies galerijų aukščiau aptartu specifiniu semikomerciniu statusu. Turiu omenyje galerijas, kurios daugiausia veikia kaip parodinės salės, priklausančios viešojo sektoriaus institucijoms ar asociacijoms ir iš jų gaunančioms pagrindinį finansavimą, o meno kūrinių pardavimas joms tik papildoma veikla. Taip pat reikėtų paminėti ypatingą valstybės paramą, skirtą įvairiems galerijų projektams vykdyti. Kaip tokia parama, taip pat turėtų būti laikoma galerijos patalpų nuoma ypač palankiomis sąlygomis bei kiti teikiami palankumai. Tai tarytum perša mintį, kad Lietuvoje nėra arba yra labai nedaug grynai komercinių meno galerijų, veikiančių rinkos sąlygomis ir pilnai išsilaikančių tik iš meno kūrinių prekybos.

Kai kurios galerijos gana daug važinėja po tarptautines meno muges ir, dar įdomu, gauna finansavimą iš LKT. Jei reikia finansavimo, vadinasi, lietuvių dailininkų kūrinių neperka arba perka mažai. Ar prasminga remti privačių galerijų pasirodymą tarptautinėse meno mugėse?

Reikia pripažinti, kad privačių lietuviškų komercinių galerijų rėmimas valstybinėmis lėšomis tarptautinėse meno mugėse – gana specifinė praktika, kelianti daug nuostabos užsienio galerininkams, net svajoti nedrįstantiems apie tokį savo valstybių palaikymą. Šią Lietuvos valstybės poziciją reikėtų suprasti, kaip siekį didinti lietuviškos kultūros sklaidą ir meno žinomumą, per Lietuvos autorių pristatymą tarptautinėse mugėse. Manyčiau, kad tokios pozicijos pasirinkimas, siekiant įgyvendinti aukščiau apibrėžtus tikslus, yra labai abejotinas ir apverčiantis aukštyn kojomis garsųjį posakį: „duokite ne žuvį, o meškerę, kad išmoktų žvejoti“. Privačių galerijų veikla – visų pirma komercinė, paremta verslo principais ir logika. Tam, kad verslas gyvuotų ir klestėtų, jis pats turi kurti pardavimų strategijas, tikrinti šių strategijų veiksmingumą, prisiimti riziką, mokytis iš savo klaidų ir džiaugtis pasiektais rezultatais. Apžvelgiant dabartinę situaciją, susidaro įspūdis, kad pardavimai tarptautinėje mugėje Lietuvos galerijoms nėra pirmoji būtinybė, conditio sine qua non jų egzistavimui. Galerijos tarytum vyksta į tarptautines muges tik pasisemti įspūdžių ir dalyvavimo patirties. Nes juk net ir nepardavus, nuostolių nebus arba jie bus nedideli, ir padengti valstybės lėšomis. Žinoma, valstybė gali (o greičiausiai ir turėtų) remti galerijų dalyvavimą užsienio meno mugėse, bet kitu būdu, nei teikiant negrąžinamą finansinį palaikymą. Juk finansinė parama dalyvavimui meno mugėse galėtų būti teikiama paskolų, su išskirtinai palankiomis sąlygomis, forma. Taip tiek valstybė prisidėtų, suteikdama paspirtį meno galerijoms, tiek sveiko verslo logika išliktų neiškreipta.

Valstybė, siekianti didinti Lietuvos menininkų žinomumą užsienio šalyse, vietoje finansinės paramos dalyvavimui meno mugėse, galėtų skirti daugiau lėšų menininkų pristatymui garsiose bienalėse, tarptautinėse parodose ir projektuose, bei teikti daugiau palaikymo Lietuvos kultūros atašė veiklai. Manau, kad to rezultatas būtų puikus.

Ar yra kokių meno rinkos pokyčių regionuose?

Nors labai malonu matyti didžiuosiuose Lietuvos miestuose vykstančius svarbius kultūrinius pokyčius ir atgyjančią meno rinką, regionuose meno rinkos pokyčių nėra arba jie labai maži. Pagrindinė priežastis – poreikio stoka. O kai nėra poreikio, nėra ir pasiūlos. Tikėkimės, kad anksčiau ar vėliau, iš didmiesčių meno rinkos virusas pasklis ir po regionus.