Ramutė Rachlevičiūtė

PASIRODO, ĖMĖ IR SUSIFORMAVO, MENO RINKA FORMUOJASI MŪSŲ AKYSE

Pokalbis su menotyrininku, Lietuvos kultūros atašė Ukrainoje Tomu Ivanausku

Tomas Ivanauskas Asmeninio archyvo nuotr.

Ar matote pokyčius pirminėje ir antrinėje Lietuvos meno rinkoje? Kaip juos apibūdintumėte?

Pastaruosius penketą metų gana mažai dalyvauju meno rinkos procesuose, bet jokių žymių pokyčių nematau. Jau daug metų yra dvi pagrindinės menininkų kategorijos – tie, kurie savo darbus parduoda patys, ir tie, kurių karjera rūpinasi galerijos. Tiek vieni, tiek kiti susiduria su tam tikrai aspektais. 

Akivaizdu, kad tiek pirminę, tiek antrinę meno rinką pastaruoju metu stipriai veikia socialiniai tinklai. Nemažai dailininkų, kurie savo karjera rūpinasi patys ar neturi jiems atstovaujančios galerijos, darbus parduoda išimtinai internetu. Daugelis jų turi profilius soc. tinkluose ir juose gana aktyviai komunikuoja, kas duoda tikrai gerų rezultatų. Šiek tiek aktyvumo socialiniuose tinkluose pasigendu iš galerijų, bet tikriausiai jos daugiau dirba specializuotose internetinėse meno pardavimo platformose.

Kalbant apie antrinę meno rinką, ypač aukcionus, socialiniai tinklai, mano manymu, gerokai pagyvino jų veiklą ir pardavimus. 

Taip pat reikia paminėti NFT – skaitmeninę meno rinką, kurioje vyksta ne mažiau aktyvus tiek kūrėjų, tiek pirkėjų judėjimas. Joje aktyviai dalyvauja ir Lietuvos kūrėjai. Kita vertus, ši rinka reikalauja specialių žinių ir mokymų, supratimo apie blockchain platformas, kriptovaliutas ir pan. 

Kiek Lietuvos meno rinkos situaciją veikia tarptautinė meno galerijų mugė „ArtVilnius“?

Pats esu buvęs jos dalyvis ir iš arti mačiau, kaip pardavimai ar apdovanojimai skatina kūrėjus toliau kurti, iš arti pamatyti, kaip jų menas veikia žiūrovus. Per kelias dienas mugę aplanko keliasdešimt tūkstančių žmonių ir kūrėjams palieka ne tik savo pinigus, bet ir emocijas, atsiliepimus, įspūdžius, kas ne mažiau svarbu nei parduotas darbas. Taip pat daug sandorių sudaroma jau pasibaigus mugei. Taigi, mugė – ne tik kaip pardavimo, bet ir pažinčių, naudingų kontaktų užmezgimo vieta. 

Kai kuriems mūsų menininkams atstovauja tarptautinės galerijos: Vilmantui Marcinkevičiui – Danijos, Povilui Ričardui Vaitiekūnui – Amsterdamo ir Paryžiaus, Deimantui Narkevičiui – Amsterdamo, Paryžiaus, Niujorko... Gal galėtumėte paminėti daugiau dailininkų? Ar tai augina Lietuvos meninį prestižą, ar labiau dailininko asmeninius pasiekimus? 

Nemažai lietuvių menininkų karjerą labai sėkmingai kuria ne Lietuvoje. Paminėčiau Emiliją Škarnulytę arba Rūtę Merk (Rūtenę Merkliopaitę), su kurios kūryba susidūriau Šanchajuje. Ji viena iš nedaugelio lietuvių dailininkių, kurios darbai dažnai būna parduoti dar prieš parodą ar mugę. Rūta Jusionytė, Eglė Babilaitė – taip pat lietuvių kūrėjos, pastaruoju metu žinomesnės užsienyje nei Lietuvoje. Ir, neabejotinai, kiekvienas lietuvių kūrėjo asmeninis pasiekimas yra ir šalies meninio prestižo auginimas. 

Pastaruoju metu pastebima, kad net ir tie, kurie jau daug metų dirba ir kuria užsienyje, vis noriau grįžta į mūsų meno lauką. Turiu omenyje Gediminą ir Nomedą Urbonus, Žilviną Kempiną, Ievą Mediodia, Ray Bartkų ir kt. Ką tai galėtų reikšti? 

Tokia tendencija rodo, kad mūsų meno laukas ne mažiau įdomus ir aktyvus nei užsienio. Mūsų perkamoji galia jau pasiekė užsienio lygį, atsirado jaunoji karta turtingų pirkėjų, norinčių kokybiško meno. Mes tapome visaverčiais pasaulinio meno lauko dalyviais, todėl tikriausiai mūsų kūrėjams verta grįžti namo (šypsosi). Juolab kad tokiuose miestuose, kaip Niujorkas, Paryžius, gana brangu gyventi. 

Manau, kad kiekvienas kūrėjas nori būti įvertintas savo šalyje, bet mes dar ne visada juos tinkamai įvertiname arba laukiame, kad juos pirmiau įvertintų užsienis. 

Ar dailėtyrininkui įmanoma atskirti (išskirti) šių laikų pagrindinius meno rinkos žaidėjus? 

Tikriausiai įmanoma, bet dailėtyrininkas turėtų aktyviau domėtis meno rinka, joje vykstančiais procesais, turėti kuratoriaus ar net meno vadybininko įgūdžių. Dailėtyrininkui būtų labai pravartu padirbėti galerijose, meno mugėse, aukcionuose ar tiesiogiai su autoriais, kad suprastų kaip veikia meno rinka. 

Kaip paveikė mūsų dailininkų karjerą dalyvavimas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėse?

Tikriausiai visų skirtingai, bet performanso „Saulė ir jūra“ laimėjimas padarė įtaką visos Lietuvos meno laukui. Susidūriau su daugeliu kultūros lauko atstovų, apie Lietuvą sužinojusių tik dėl „Auksinio liūto“ ir sutikusių pas mus atvažiuoti, kad pamatytų mūsų meno lauką iš arčiau. 

Kokį vaidmenį atlieka „Meno rinkos“ aukcionas? Ar įmanomas artimiausiu metu ir šiuolaikinio meno aukcionas?

Aukcionas yra ta platforma, kuri įrašo menininką į pardavimų istoriją, aktualizuoja ir legitimuoja kaip visavertį antrinės meno rinkos dalyvį. Asmeniškai man aukcionas įdomus tuo, kad jame būna netikėtų atradimų – meno kūrinių, ilgą laiką pragulėjusių palėpėse, privačiose kolekcijose ir niekada nematytų. Aukcionai juos bent trumpam išviešina, kol jie patenka į kokią kitą privačią kolekciją. Visada su dideliu smalsumu peržiūriu aukcionų katalogus.

Šiuolaikinis menas jau ir dabar po truputį įtraukiamas į aukcioną dėl įvairiausių priežasčių. Vieni menininkai nori pasitikrinti kūrinių vertę, kiti nori įsirašyti į aukciono istoriją ir dažnai atsiunčia savo pirkėjus, kad jie aukcione ir nupirktų jų darbus. Kartais nutinka ir taip, kad menininkas gana anksti pasitraukia iš gyvenimo ir jo darbai atsiduria aukcione. 

Ar tikite, kad įmanoma prognozuoti, kas dominuos meno rinkoje po 10–25 metų? 

Kartais tai padaryti gana paprasta, juk kiekviena karta turi menininkų su unikaliu stiliumi – vos pamatę gali pasakyti, kad jo laukia gera ateitis. Tačiau meno rinka labai sluoksniuota. Vieni menininkai dešimtmečius išlieka žemiausiame sluoksnyje, kur kainos neperžengia dešimties tūkstančių eurų, kiti kyla iš vieno sluoksnio į kitą. Be abejo, menininko karjera labai priklauso nuo viešųjų ryšių strategijos, sklaidos, pardavimų. 

Ar Valstybinės kultūros ir meno premijos, Nacionalinės kultūros ir meno premijos meno lauko žaidėjams prideda „taškų“? Ar tai tiesiog svarbus kūrybinės biografijos faktas?

Tiek aukcionas legitimuoja menininką kaip meno rinkos dalyvį, tiek premijos jį įtvirtina kaip svarbų kultūros lauko atstovą. Akivaizdu, kad po kiekvienos premijos, ypač po nacionalinės svarbos, susidomėjimas menininku pakyla. Kai kuriems tai atsiliepia ir pardavimų požiūriu. vis dėlto valstybinės ar nacionalinės premijos svarbesnės vietiniu lygmeniu, nemanau, kad jos turi didelę reikšmę tarptautiniame lauke. 

Kokius pokyčius matote meno galerijų veikloje? Kokios meno galerijos yra pagrindiniai meno rinkos žaidėjai?

ArtVilnius'24 Andrej Vasilenko nuotr.

Deja, didelių pokyčių Lietuvos meno galerijų veikloje nematau. Per keletą metų atsiranda vos viena kita nauja aktyvi galerija. Dauguma jų veikla taip ir lieka projektinės stadijos ir, jei negaunamas finansavimas iš LKT ar kitų šaltinių, jų veikla sustoja. Nėra ambicijos ir (ar) lėšų pamėginti ieškoti kitų rinkų. Menkai išnaudojamos mūsų diplomatinių atstovybių galimybės. Juk galerijų veikla – verslas, todėl turi būti dirbama pagal verslo principus. Dažnai galerijos vyksta į tas pačias, jau išmėgintas parodas ir bijo bandyti naujas galimybes. Išskirčiau „Rooster“ galeriją kaip vieną įdomiausių ir aktyviausių Lietuvoje. Taip pat reikia pasakyti, kad galerijų veikla labai uždara ir neviešinama, todėl sunku objektyviai įvertinti situaciją. 

Kai kurios galerijos gana daug važinėja po tarptautines meno muges ir, dar įdomu, gauna finansavimą iš LKT. Jei reikia finansavimo, vadinasi, lietuvių dailininkų kūrinių neperka arba perka mažai. Ar prasminga remti privačių galerijų pasirodymą tarptautinėse meno mugėse?

Tai nėra labai lengvas klausimas. Suprantama, kad NVO sektorius turi sulaukti valstybės pagalbos, bet ar prasminga finansuoti galeriją, kuri dešimt ar daugiau metų važinėja į tą pačią mugę? Tikriausiai, kad ne. Sudėtinga įvertinti, kiek tokia galerija atstovauja šaliai, o kiek –asmeniniams interesams. 

Ar yra kokių meno rinkos pokyčių regionuose?

Neabejotinai yra. Regionuose kasmet atsidaro naujų galerijų, suaktyvinančių viso regiono kultūrinį gyvenimą. Paminėtina Šarūno ir Nomedos Saukų galerija Zarasuose, S. Eidrigevičiaus meno centras Panevėžyje. Taip pat privatūs kolekcininkai rengia įvairius meninius vyksmus – parodas, instaliacijas, skulptūrų parkus, išviešina savo kolekcijas. Restauruojama vis daugiau dvarų (pvz., Paliesiaus), kuriuose vyksta plenerai, parodos, kitų kultūrinių objektų – sinagogų, apleistų pastatų, nebenaudojamų geležinkelio stočių ar pan. Čia įsikūrę jauni aktyvūs menininkai ar tiesiog kultūros mylėtojai keičia Lietuvos kultūrinį paveikslą.