Ramutė Rachlevičiūtė

PASIRODO, ĖMĖ IR SUSIFORMAVO, MENO RINKA FORMUOJASI MŪSŲ AKYSE

Pokalbis su kultūros vadybininke, „The Rooster Gallery“ įkūrėja Jurgita Juosapaityte-Bitiniene

Jurgita Juosapaitytė-Bitinienė Mariaus Žičkaus nuotr.

Ar matote pokyčių pirminėje ir antrinėje Lietuvos meno rinkoje? Kaip juos apibūdintumėte?

Kadangi galerija veikia tik pirminėje meno rinkoje, galiu kalbėti tik apie ją. Lietuvos meno rinkoje pastebiu teigiamus poslinkius: didėjantį rinkos dalyvių skaičių, augančius parodų ir meno mugės lankytojų srautus, kylančias kūrinių pardavimo kainas, korporatyvinių kolekcijų plitimo reiškinį, aktyvesnį šalies galerijų dalyvavimą tarptautinėse meno mugėse ir įsitraukimą į narystes specializuotose meno platformose.

Svarbu paminėti, kad lietuviai vis dažniau renkasi ir užsienio menininkų kūrybą. Savo kolekcijas drąsiau pildo latvių, estų, lenkų kūrėjų darbais, labiau seka Europos, Afrikos meno sceną. Tai, ko gero, byloja apie naują Lietuvos meno rinkos raidos etapą, bandymą išaugti lokalumo marškinėlius, didesnį dalyvių informuotumą ir norą suvokti save, savo kultūrą platesniame kontekste.

Tomo Daukšos ir Andriaus Zakarausko kūriniai „The Rooster Gallery" stende tarptautinėje meno mugėje „Art Brussels", 2024 Nicola Morittu nuotr.

Palyginti su kaimynėmis Latvija ar Estija, Lietuvos meno rinka dinamiškesnė, lietuviai daug aktyvesni dalyvaudami tarptautinėse meno mugėse, pas mus daugiau tarptautinę veiklą vystančių galerijų. Stipriu mūsų šalies vizualiųjų menų lauko reputacijos katalizatoriumi tapo Linos Lapelytės, Emilijos Škarnulytės, Augusto Serapino, Rūtės Merk, Andriaus Zakarausko, Pakui Hardware sėkminga tarptautinė karjera. Esame tikrai matomi - štai, kad ir „Bottega Veneta“ užsakymu sukurtos Vytauto Kumžos fotografijos, publikuotos prestižinių mados namų naujausiame fanzine; ką jau kalbėti apie šio rudens istorinės reikšmės įvykius Paryžiuje, kai MO muziejus pasirašė bendradarbiavimo sutartį su pasaulinio garso „Pompidou“ centru.

Kiek Lietuvos meno rinkos situaciją veikia tarptautinė meno galerijų mugė „ArtVilnius“?

Mugė neabejotinai prisidėjo prie teigiamų pokyčių, mano požiūriu, čia labai svarbus meno lauko dalyvių telkimo aspektas ir ėjimas į platesnę auditoriją, nuosekli komunikacijos kampanija, siekis įtraukti iki šiol menu nesidomėjusius lankytojus. Meno mugėje „ArtVilnius“ dalyvauju nuo pirmųjų metų ir lankytojų informuotumo pokytis akivaizdus. Organizatoriams pamažu pavyksta įdiegti savo 2019 m. šūkį gali grožėtis, o gali ir turėti. Tai atspindi pardavimų statistika ir kasmet augantis lankytojų skaičius.

Kai kuriems mūsų menininkams atstovauja tarptautinės galerijos: Vilmantui Marcinkevičiui – Danijos, Povilui Ričardui Vaitiekūnui – Amsterdamo ir Paryžiaus, Deimantui Narkevičiui – Amsterdamo, Paryžiaus, Niujorko. Ar paminėtumėte daugiau dailininkų? Ar tai augina Lietuvos meninį prestižą, ar labiau dailininko asmeninius pasiekimus? 

Atvejų, kai lietuvių kūrėjams sėkmingai atstovauja svarbios užsienio meno galerijos (kartais net kelios), vis daugėja, jų kūrinių kainos labai išauga, palaikančių kolekcininkų ratas prasiplečia, daugėja galimybių bendradarbiauti su pasaulinio garso meno sklaidos institucijomis ir pan. Išskirčiau jaunesnės kartos kūrėjus, tokius kaip Vytautas Kumža (Martin Van Zomeren Amsterdame), Rūtė Merk (Tara Downs Niujorke / Vacancy Šanchajuje), Augustas Serapinas (Emalin Londone / Galerie Tschudi Ciuriche), Visvaldas Morkevičius (Galerie Elisabeth & Reinhard Hauff Štutgarte), Pakui Hardware (Carlier I Gebauer, Berlynas / Madridas), Gabrielė Adomaitytė (Gratin Niujorke / Clearing, Niujorkas / Briuselis). Tai ne tik reikšmingi pasiekimai patiems menininkams, bet ir neabejotinas indėlis garsinant Lietuvos šiuolaikinį meną. Kadangi asmeninė atskirų menininkų karjera, palyginti su galerijos, kaip didesnio „organizmo“, augimu turi gerokai didesnes galimybes greitai iškilti tarptautiniu mastu, tokie kūrėjai mūsų šalies vardą perneša į kontekstus, kurių mūsų galerijoms pasiekti dar nepavyksta.

Pastaruoju metu pastebima, kad net tie, kurie jau daug metų dirba ir kuria užsienyje, vis noriau grįžta į mūsų meno lauką. Turiu omenyje Gediminą ir Nomedą Urbonus, Žilviną Kempiną, Ievą Mediodia, Ray Bartkų ir kt. Ką tai galėtų reikšti? 

Galbūt tai tiesiog dėsningas etapiškumas? Išvykęs dedi pastangas būti matomas ir pastebėtas naujoje vietoje, o įtvirtinęs pozicijas dairaisi naujų horizontų, grįžti ten, kur sava, kur esi laukiamas. Neabejoju, kad bus laikas, kai anksčiau minėtus kūrėjus matysime savo svarbiausiose institucijose ir su jų kūryba bus galima išsamiau susipažinti.

Ar dailėtyrininkui įmanoma atskirti (išskirti) šių laikų pagrindinius meno rinkos žaidėjus? 

Tarp stipriausių šalies galerijų įvardinčiau galerijas „Vartai“, „Meno parkas“, „The Rooster Gallery“, „Meno niša“, „AV17“, „Drifts“. Jos nuosekliai dirba tiek vietinėje, tiek tarptautinėje meno scenoje, yra subūrusios atstovaujamų menininkų ratą, išsigryninusios išskirtines kompetencijas (pvz., skulptūra, jaunoji tapyba ir kt.), suformavusios vietinių ir tarptautinių partnerių, rėmėjų tinklus, be parodų veiklos, vykdo kūrinių pardavimo, sklaidos, viešinimo, archyvavimo ir dokumentavimo, edukacijos, leidybos darbus. Yra specializuotų skaitmeninių meno platformų narės, dalyvauja kompetencijų kėlimo programose, vysto tinklaveiką, rūpinasi įvairiais menininkų karjeros vadybos aspektais.

„The Rooster Gallery" Ryčio Šeškaičio nuotr.

Didesnių pokyčių pačių galerijų funkcijose per paskutinį dešimtmetį negalėčiau išskirti, nebent augantį bendrą profesionalumą ir veiklos matomumą. Tuo tarpu didesni pokyčiai matomi galerijų auditorijoje – pavyksta sudominti platesnį lankytojų ratą, didėjantis kokybiško laisvalaikio poreikis buria žmones į parodas, meno klubus, paskaitų ciklus; augantis pragyvenimo lygis ir Vilniaus startuoliuose dirbančio ir nemažas pajamas generuojančio jaunimo fenomenas į galerijas atveda naujų meno kūrinių pirkėjų.

Kaip paveikė mūsų dailininkų karjerą dalyvavimas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėse?

Lietuvos galerijų matomumas tokiuose renginiuose ne tik garsina pavienius menininkus ir traukia pasaulio žiniasklaidos dėmesį, bet ir labai prisideda dar labiau gerinant šalies reputaciją, įtvirtinant kūrybišką įvaizdį.

Dalyvavimas tokiuose tinklaveikos renginiuose galerijoms svarbus dėl pasaulinės auditorijos dėmesio, prieigos prie naujų rinkų, atstovaujamų menininkų populiarinimo, tendencijų stebėjimo ir tinklų kūrimo. Būtent mugėse dažnai užsimezga naujų projektų idėjos, kultūriniai mainai, menininkai sulaukia kvietimų į rezidencijas, svarbias parodas, jų kūriniai patenka į įtakingas meno kolekcijas.

Kadangi didžioji pirminės meno rinkos sandorių dalis paskutinį dešimtmetį įvyksta būtent meno mugėse, mano požiūriu, norėdamos išlikti, galerijos tiesiog privalo jose dalyvauti. Be abejo, mugė mugei nelygi – vienos jų kelia labai aukštus reikalavimus dalyviams, už tai atverdamos plačias galimybes, į kitas patekti lengva, bet naudos mažai. Dėl tų gerųjų, patenkančių į pasaulio „topus“, galerininkai varžosi konkursuose, suka galvas, kaip surinkti dideles dalyvio mokesčio sumas. O tikėtis gerų rezultatų vien tik dalyvaujant nepakanka – kad susikurtum savo auditoriją ir išnaudotum visą potencialą, tenka grįžti keturis, penkis ar daugiau kartų. Tam galerijoms reikia didžiulių investicijų, tad valstybės parama labai reikalinga. Dabar jau pradedame justi daugiau nei prieš dešimtmetį atsiradusios LKT Tinklaveikos programos vaisius. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad ši parama, palyginti su kitų sričių (pvz., maisto, drabužių, baldų pramonės ir pan.) tinklaveikos projektams skiriama valstybės parama, yra dešimtis kartų mažesnė. Jei valstybė remia privačių įmonių, gaminančių sūrelius ar dešras, dalyvavimą tarptautinėse maisto mugėse, kodėl taip neremia kūrybinių industrijų, meninės produkcijos pristatymo analogiškuose renginiuose?

Dar norėčiau išsiplėsti apie Lietuvos meno lauke gają privačioms Lietuvos galerijoms lipinamą neigiamą komercinę etiketę, ypač finansavimo kontekste.

Mano požiūriu, iki tikrų komercinių galerijų (kas šiuo terminu įvardijama stipriai išsivysčiusiose meno rinkose) dar neužaugome nei pagal finansinius rodiklius, nei pagal nepriklausomumą nuo valstybės finansavimo, nei pagal kontraktų su menininkais griežtumą, taikomo komisinio mokesčio dydį ir pan. Istoriškai pas mus susiformavo hibridinis privačių galerijų modelis, turintis tiek verslui, tiek viešojo sektoriaus paslaugų teikėjams būdingų požymių. Privačių galerijų lankymas ir teikiamos paslaugos (ekskursijos, edukacija) yra nemokamos, atidarymai visiems prieinami. Lietuvoje yra kelių tipų galerijos – privačios ir pavaldžios menininkų sąjungoms ar mokymo institucijoms. Tik beveik visos veikia viešųjų įstaigų principu ir visos daugiau ar mažiau užsiima kūrinių pardavimo veikla, turi teisę gauti pelną, bet pagal įstatymus privalo teikti ataskaitas ir naudoti jį įstatuose numatytai veiklai ir tikslams siekti. Norėdamos išlikti, privačios organizacijos tiesiog privalo užsiimti prekyba, nes, nes skirtingai nuo „konkurentų“, iš valstybės, savivaldybės ir pan. negauna patalpų savo veiklai vykdyti, kasmetinio biudžeto, pačios moka atlyginimus darbuotojams, apmoka komunalinius mokesčius, perka paslaugas, prekes ir t. t. Būtent nuo galerijos darbo ir pastangų priklauso ir atstovaujamų menininkų pajamos. Daugeliui jų tai pagrindinis pragyvenimo šaltinis. 

Jurgita Juosapaitytė-Bitinienė Mariaus Žičkaus nuotr.

Daugybę kartų iš LTKT esame gavę dailės srities ekspertų komentarą, kad projektas vertinamas labai gerai, bet siūloma neremti būtent dėl to, kad esame privati komercinė galerija.

Mano galerija šiuo metu dirba su 15 jaunosios kartos ir jau įsitvirtinusių menininkų. Jie labai aktyvūs Lietuvos meno lauke: kviečiami dalyvauti svarbiausių Lietuvos meno sklaidos institucijų (NDG, Radvilų rūmų, LNDM Vilniaus paveikslų galerijos, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, P. Domšaičio galerijoje ir kt.) parodose, jų kūriniai įtraukti į svarbiausias šalies meno kolekcijas (LNDM, MO, Kauno modernaus meno fondo, NOEWE ir kt.), aptarinėjami specializuotoje dailės spaudoje, įtraukiami į vadovėlius, knygas, kitus leidinius, gauna LTKT bei Kultūros ministerijos stipendijas). Kartu jie žinomi tarptautiniu mastu – yra konkursų laureatai, kviečiami į svarbias tarptautines parodas, muges, minimi tarptautiniuose specializuotuose meno leidiniuose ir pan. Ir faktas, kad menininkų kūriniai parduodami, jokiu būdu nesumenkina autorių pasiekimų ar vietos Lietuvos meno lauke.

Kalbant apie privačių bei valstybės (savivaldybių) išlaikomų meno galerijų veiklos rodiklius – lankomumą, matomumą, grįžtamąjį ryšį bei aktyvumą vietiniuose ir tarptautiniuose tinklaveikos renginiuose, persvara būtent privačių galerijų pusėje. Tad ekspertų išvadoje nurodytas argumentas, kad, remiant „komercinių“ galerijų veiklą, būtų sudaromos nelygios konkurencinės sąlygos, skamba abejotinai, nes būtent valstybės ir taip jau remiamų organizacijų projektų pakartotinis rėmimas LTKT konkurse ir yra nelygių konkurencinių sąlygų sudarymas.