Ramutė Rachlevičiūtė

PASIRODO, ĖMĖ IR SUSIFORMAVO, MENO RINKA FORMUOJASI MŪSŲ AKYSE

Pokalbis su kuratoriumi, rašytoju Valentinu Klimašausku

Valentinas Klimašauskas Mikos Savičiūtės nuotr.

Kai kuriems mūsų menininkams atstovauja tarptautinės galerijos: Vilmantui Marcinkevičiui – Danijos, Povilui Ričardui Vaitiekūnui – Amsterdamo ir Paryžiaus, Deimantui Narkevičiui – Amsterdamo, Paryžiaus, Niujorko. Ar paminėtumėte daugiau dailininkų? Ar tai augina Lietuvos meninį prestižą, ar labiau dailininko asmeninius pasiekimus? 

Gana daug skirtingų kartų lietuvių menininkų atstovauja stiprios tarptautinės galerijos. Pavyzdžiui, Augustui Serapinui – „Emalin Londone“ ir „Galerie Tschudi“ Ciuriche, Pakui Hardware – „carlier | gebauer“, Berlyne ir Madride, Gabrielei Adomaitytei – „C L E A R I N G" Niujorke, Los Andžele, Briuselyje, Rūtenei Merkliopaitei – „Tara Downs" Niurjorke ir „Vacancy“ Šanchajuje ir taip toliau. Tai rodo prestižinį ar bent jau tarptautinį meninį atskirų menininkų ar konteksto, kuriam jie atstovauja, lygį. Drauge svarbu pažymėti, kad toks aukšto lygio institucijų atstovavimas sukuria ir įvairių galimybių: tai ir galerijų, studijų, asistentų ir kitų profesionalų dėmesys, pagalba ar didesnis ir tarptautinis projektų matomumas bei rėmimas.

Taip pat manau, kad net individualūs menininkų talento ar sėkmės atvejai yra glaudžiai susiję su platesne, kolektyvine scenos samprata, nes kūrėjai neatsiranda iš niekur ir neveikia izoliuoti nuo aplinkos. Komunikacija apie atskirus scenos dalyvius gali padėti ir kitiems: menininkams, galerijoms, kuratoriams, viešosioms institucijoms ir kt.

Pastaruoju metu pastebima, kad net tie, kurie jau daug metų dirba ir kuria užsienyje, vis noriau grįžta į mūsų meno lauką. Turiu omenyje Gediminą ir Nomedą Urbonus, Žilviną Kempiną, Ievą Mediodia, Ray Bartkų ir kt. Ką tai galėtų reikšti? 

Nereikėtų nuvertinti menininkų patriotizmo ar nuoseklumo stengiantis išlaikyti santykius su tam tikromis scenomis ar bendraautoriais. Be to, globalaus kaimo sąlygomis meno scenos samprata gali būti atsieta nuo pašto indekso - galima gyventi vienoje vietoje, o kūrinius rodyti dar kitoje. Kita vertus, atstovavimas įvairiose socioetinėse ar geopolitinėse struktūrose gali praturtinti santykį su meno lauku, ypač visuomenėje, kur įvairovė laikoma svarbia vertybe. Tarkim, yra menininkų, kurie savo biografijose deklaruoja, kad gyvena tarp, sakykim, Vilniaus, Berlyno ar Niujorko, kas jiems leidžia priklausyti kelioms meno scenoms tuo pačiu metu. Kita vertus, visuomenėje, kurioje svarbi įvairovės samprata, atstovavimas skirtingoms socioetinėms ar geopolitinėms struktūroms gali prisidėti prie turtingesnio ir dosnesnio santykio su meno lauku ir praturtinti jį naujomis perspektyvomis ir patirtimis.

Kaip paveikė mūsų dailininkų karjerą dalyvavimas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėse?

Neabejotina, kad dalyvavimas didelėse prestižinėse parodose gali pozityviai paveikti menininkų karjerą, prisidėti prie tarptautinio žinomumo, padėti užmegzti naujus kontaktus ir gauti naujų pasiūlymų bendradarbiauti, bet kartu tai priklauso ir nuo individualių atvejų, kiek menininkai pasinaudoja galimybe pristatyti savo kūrybą tarptautiniame kontekste.

Kokį vaidmenį atlieka „Meno rinkos“ aukcionas? Ar įmanomas artimiausiu metu ir šiuolaikinio meno aukcionas?

Kodėl gi ne? Norėčiau pasiūlyti išplėsti klasikinę meno rinkos sampratą. Remiantis klasikine Pierre’o Bourdieu formuluote, kultūros laukas yra kovų dėl legitimacijos laukas, kuriame nuolat konkuruoja skirtingu socialiniu ir simboliniu kapitalu disponuojantys dalyviai: menininkai, kuratoriai, kritikai, kolekcininkai, ministrai, galerijos, muziejai, žiniasklaida ir kt. Anot Bourdieu, kultūros laukas gali būti apibūdinamas kaip „institucijų, taisyklių, ritualų, susitarimų, kategorijų, paskirčių, paskyrimų ir titulų serijos, sudarančios objektyvią hierarchiją, gaminančios ir autorizuojančios tam tikrus diskursus ir veiklą. Taip pat lauką nusako konfliktai, atsirandantys, kai grupės ar individai bando nuspręsti, kas yra to lauko kapitalas ir kaip tas kapitalas yra padalintas“. Taigi, Bourdieu mini kapitalą, simbolinį kapitalą, kaip kažką, dėl ko visi varžosi, o simbolinis ir rinkos kapitalas yra neatskiriamai susipynę, nes meno kūriniai, menininkų praktikos paprastai atsiskleidžia per bendrą įvairių profesionalų ir institucijų bendradarbiavimą. Tęsiant mintį, meno rinką reikėtų suprasti kaip gerokai platesnį fenomeną, kurio samprata apima ne vien komercinius ar privačius aspektus, bet ir viešąjį, intelektinį, kritinį sektorių. Taigi geras kritikas ir kuratorius turėtų išmanyti šį žaidimą ir gebėti išlikti kritiškas bei nepriklausomas.

Ar tikite, kad įmanoma prognozuoti, kas dominuos meno rinkoje po 10–25 metų? 

ArtVilnius'24 Gabrieliaus Jauniškio nuotr.

Lietuvoje, ES, Azijoje, pasaulyje ar kur? Tikriausiai ne, nes šiandien sunku net pasakyti, koks bus pasaulis po dešimties ar daugiau metų ir ar jam rūpės menas. Kita vertus, visuomenės paprastai turi narcizišką bei praktišką santykį su menu – menas, geriausiai reprezentuosiantis tas visuomenes ar visuomenių sluoksnius, ir bus patraukliausias. Gyvename daugialypių krizių, kurių, panašu, tik daugės, eroje. Kartais gali atrodyti, kad ateitis neturi ateities arba ateitis gana niūri. Manau, kad ekologinėms ir sociopolitinėms problemoms vis labiau aštrėjant, atitinkamai radikalės ir kultūros bei meno laukas. Tai matome jau dabar.

Ar Valstybinės kultūros ir meno premijos, Nacionalinės kultūros ir meno premijos meno lauko žaidėjams prideda „taškų“? Ar tai tiesiog svarbus kūrybinės biografijos faktas?

Kas yra „taškai“? Argi svarbus kūrybinės biografijos faktas nėra „taškas“?

Kai kurios galerijos gana daug važinėja po tarptautines meno muges ir, dar įdomu, gauna finansavimą iš LKT. Jei reikia finansavimo, vadinasi, lietuvių dailininkų kūrinių neperka arba perka mažai. Ar prasminga remti privačių galerijų pasirodymą tarptautinėse meno mugėse?

Nesutinku su šia formuluote. Gana daug tarptautinių galerijų yra remiamos savo šalių valstybinių fondų, nes galerijos dalyvavimas aukščiausio lygio meno mugėse yra ir šalies reprezentacija. Tik priminsiu, kad aukščiausio lygio mugėse dalyvaujančių lietuviškų galerijų mes neturime. Kaip manote, kodėl? Trūksta aukšto lygio menininkų? Lyg ir ne, nes lietuviai dalyvauja aukšto lygio užsienio galerijų veikloje. Ambicijų ir nuoseklaus darbo? Labai gali būti. Lėšų? Neabejotinai.