Ramutė Rachlevičiūtė

PASIRODO, ĖMĖ IR SUSIFORMAVO, MENO RINKA FORMUOJASI MŪSŲ AKYSE

Pokalbis su menininku, VDA profesoriumi

Deimantu Narkevičiumi

Čia aš su Gediminu Urbonu parodos „Sienos yra naktiniai gyvūnai" atidaryme šių metų spalį Paryžiuje Kęstučio Kuizino nuotr.

Ar matote pokyčių pirminėje ir antrinėje Lietuvos meno rinkoje? Kaip juos apibūdintumėte?

Prieš 10–15 metų net negalėjau įsivaizduoti, kad Lietuvoje susiformuos vizualiojo meno rinka. Taip, antrinė prekyba per užsienio aukcionus egzistavo nuo pat nepriklausomybės, bet šiuolaikiniu menu, kaip estetine vertybe ar galimybe investuoti, niekas nesidomėjo. Lūžis įvyko apie 2010 m. privačių fondų ir paskirų asmenų pastangomis. 

Įtikinant atskirus kolekcininkus, kad tai prasminga veikla, didelį darbą nudirbo ir jau prieš kurį laiką atidarytos privačios galerijos – „Vartai“ Vilniuje bei „Meno parkas“ Kaune.

Kiek Lietuvos meno rinkos situaciją veikia tarptautinė meno galerijų mugė „ArtVilnius“?

Labai painus klausimas, nes abi šios terpės egzistuoja lygiagrečiai, o minėtos mugės apyvarta nedidelė. Ne mugėje meno kūrinių įsigyjama gerokai daugiau net Vilniuje. Vadinasi, mugė – labiau vizualiojo meno festivalis su galimybe įsigyti. Pagrindinė šios veiklos bėda ir yra, kad ji tarptautinė tik formaliai. Komercinės galerijos, turinčios stiprias pozicijas tarptautinėje meno scenoje, ar bent jau vidutinio „dydžio“ vardai, nekalbant apie didžiąsias metropolijų galerijas, „ArtVilniumi“ taip ir nesusidomėjo. Vis dėlto Baltijos regione ši mugė pakankamai žinoma institucija.

Kai kuriems mūsų menininkams atstovauja tarptautinės galerijos: Vilmantui Marcinkevičiui – Danijos, Povilui Ričardui Vaitiekūnui – Amsterdamo ir Paryžiaus, Deimantui Narkevičiui – Amsterdamo, Paryžiaus, Niujorko. Ar paminėtumėte daugiau dailininkų? Ar tai augina Lietuvos meninį prestižą, ar labiau dailininko asmeninius pasiekimus? 

Pastaruoju metu daug lietuvių menininkų atstovauja užsienio galerijos, visus būtų sunku ir suminėti. Prieš 23 metus aš buvau pradininkas, bent jau kaip savo kartos atstovas, kai pradėjau dirbti su ambicingomis komercinėmis galerijomis „Jan Mot“ Briuselyje ir „gb agency“ Paryžiuje. Taip pat esu bendradarbiavęs su Barbara Weiss Berlyne, kol galerijos savininkė netikėtai mūsų visų nepaliko. Šiuo metu dirbu su Maureen Paley galerija Londone.

Aktyvus komercinių užsienio galerijų atstovavimas didina kūrėjų tarptautinį matomumą, išryškina jų kūrybos vertę ir patvirtina realiomis rinkos kainomis. Tokiu būdu neabejotinai auginamas Lietuvos meninis prestižas ir tai dažnai daroma aktyviau ir efektyviau, nei tai atliktų vietinės institucijos. 

Iš šiuo metu labai efektyviai veikiančių galerijų paminėčiau „Emalin“ Londone, atstovaujančią Augustui Serapinui, bei „Galeria PM8 / Francisko Salas“ Vigo mieste Ispanijoje, atstovaujančią visam būriui: Gediminui G. Akstinui, Gintautui Trimakui, Algirdui Šeškui, Elenai Narbutaitei, Marijai Olšauskaitei. Tai išskirtinė iniciatyva, lenkianti ir Lietuvoje veikiančias galerijas ir kokybe, ir skaičiais.

Pastaruoju metu pastebima, kad net tie, kurie jau daug metų dirba ir kuria užsienyje, vis noriau grįžta į mūsų meno lauką. Turiu omenyje Gediminą ir Nomedą Urbonus, Žilviną Kempiną, Ievą Mediodia, Ray Bartkų ir kt. Ką tai galėtų reikšti? 

Jūsų pastebėjimas reiškia du dalykus. Pirmos kartos emigrantai paprastai nepraranda ryšio su gimtine, seka jos meninį gyvenimą ir noriai jame dalyvauja. Dėl šios priežasties aš pats nusprendžiau gyventi Vilniuje ir nesirinkti nuolatinio gyvenimo kurioje nors metropolijoje.

Antra priežastis – ekonominė ir kultūrinė. Tiek privačios, tiek visuomeninės institucijos taip pat seka išeivių kūrybą, ją pristato savo programose, į kolekcijas įsigyja darbų – tai labai sveikintina praktika. Tokiu būdu išplečiamas lietuviškos meno scenos sampratos laukas, o ir kūrybos kontekstai tampa turtingesni.

Ar dailėtyrininkui įmanoma atskirti (išskirti) šių laikų pagrindinius meno rinkos žaidėjus? 

Manau, dailėtyrininkui privalu domėtis meno rinkos pokyčiais ir tendencijomis. Tai šios srities profesinė kasdienybė ir plačiosios meno scenos sudėtinė dalis. Galima, net pageidautina, kad menotyrininkai turėtų autentišką požiūrį į meno scenos raidą ir žinotų komercines tendencijas, nuo to atsiriboti būtų ne visai profesionalu bet kurios kartos tyrėjui/ai. Juk meno rinkoje „juda“ tiek modernistinė, tiek senoji dailė.

Kaip paveikė mūsų dailininkų karjerą dalyvavimas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėse?

Lietuvos šiuolaikinio meno paviljonai Venecijos bienalėse buvo ir yra vienas sėkmingiausių ir labiausiai pasiteisinusių tarptautinės kultūrinės sklaidos projektų. Iki šiol tai įvyko 13 kartų ir dauguma iš buvusių prisistatymų buvo sėkmingi arba labai sėkmingi. Kaip susiklostė juose dalyvavusių menininkų karjera? Vieniems tai buvo galimybė įsitvirtinti tarptautinėje meno scenoje, kitiems – platforma plačiau supažindinti Lietuvos visuomenę su savo praktika tarptautiniame kontekste. Nebūsiu originalus – tokiame svarbiame renginyje vien pristatyti savo darbus nei menininkui, nei kuratoriui nėra pakankama. Būtina aiškiai ir suprantamai išskleisti paviljono idėją, eksponuojamą kūrybą rišliai ir integruotai pristatyti išprususiam ir reikliam žiūrovui. Skirtingais metais skirtingai ir sekėsi tai įgyvendinti. Mano pastebėjimas – į Venecijos bienalę išrinkti atstovą, kurio menas nėra žinomas tarptautinėje meno scenoje, neefektyvu. Debiutams geriau rinktis kitas tarptautines institucijas.

Kokį vaidmenį atlieka „Meno rinkos“ aukcionas? Ar įmanomas artimiausiu metu ir šiuolaikinio meno aukcionas?

Meno aukcionai, pristatantys įvairių laikotarpių dailę, visai sėkmingai vyksta ir Lietuvoje. Šiuolaikinio meno kūriniai taip pat pristatomi aukcionuose įvairiomis, gal tik kiek mažiau plačiajai visuomenei žinomomis, progomis ir forma. Manau, šios iniciatyvos tik augs ir stiprės.

Ar tikite, kad įmanoma prognozuoti, kas dominuos meno rinkoje po 10–25 metų? 

Aš to nesiimčiau daryti.

Ar Valstybinės kultūros ir meno premijos, Nacionalinės kultūros ir meno premijos meno lauko žaidėjams prideda „taškų“? Ar tai tiesiog svarbus kūrybinės biografijos faktas?

Valstybinės kultūros ir meno premijos įvertina įvairių sričių menininkų kūrybą, dažniausiai jau įvertintą Lietuvos kultūriniame lauke, ir tai – ilgalaikės nuoseklios kūrybos pažymėjimas. Šios premijos labai svarbios patiems kūrėjams, jų artimiausiai aplinkai, nors ir ne visada koreliuoja su tarptautinės meno scenos tendencijomis.

Kokius pokyčius matote meno galerijų veikloje? Kokios meno galerijos yra pagrindiniai meno rinkos žaidėjai?

Galerijos atliepia scenos pokyčius. Jei steigiamos naujos, vadinasi, tam vis dar yra tiek kūrybinio, tiek komercinio potencialo. Verslas šioje srityje nėra lengvas ir pati scena gana greitai save koreguoja. Nėra paprasta gauti galerijų apyvartų tikruosius duomenis, todėl negalėčiau detaliau komentuoti jų sėkmių ar nesėkmių.

Kai kurios galerijos gana daug važinėja po tarptautines meno muges ir, dar įdomu, gauna finansavimą iš LKT. Jei reikia finansavimo, vadinasi, lietuvių dailininkų kūrinių neperka arba perka mažai. Ar prasminga remti privačių galerijų pasirodymą tarptautinėse meno mugėse?

ArtVilnius'24 Andrej Vasilenko nuotr.

Komercinių galerijų rėmimas per LKT Tinklaveikos programą sveikintinas, padedantis „važinėjančioms“ galerijoms siekti vietų prestižiškiausiose meno mugėse. Tačiau, jau daugiau nei prieš dešimtmetį Vilniuje užsidarius galerijai „Tulips & Roses“, į Bazelio mugę nė viena kita galerija iš Lietuvos taip ir nepateko. Deja, šiuo rėmimu kiek ir piktnaudžiaujama, važiuojama ne į prestižiškiausias tarptautines muges. Galiausiai, Lietuvos komercinės galerijos užleidžia tarptautines pozicijas kitoms Baltijos regiono menu prekiaujančioms institucijoms.

Ar yra kokių meno rinkos pokyčių regionuose?

Negaliu komentuoti, nes labai retai lankausi komercinėse institucijose regionuose. Kaip rodo kitų šalių pavyzdžiai, ambicingos šiuolaikiškos galerijos gali sėkmingai veikti ne vien šalių sostinėse ar didelėse metropolijose. Būtų sveikintina, jei į prestižines meno muges nuvyktų galerijos ne tik iš Vilniaus ar Kauno.