Ramutė Rachlevičiūtė
- 02-10
- 5 min. skaitymo
PASIRODO, ĖMĖ IR SUSIFORMAVO, MENO RINKA FORMUOJASI MŪSŲ AKYSE
Pokalbis su Vilniaus aukciono vadove
Simona Skaisgire
Ar matote pokyčių pirminėje ir antrinėje Lietuvos meno rinkoje? Kaip juos apibūdintumėte?
Manau, kad pirminė rinka Lietuvoje labai aktyvi, netgi kunkuliuojanti. Yra daug galerijų, jos aktyviai pristato savo menininkus, vyksta daug parodų, mugių, bienalių, trienalių, konkursų, rezidencijų, stipendijų, hub’ų ir pan. Yra sukurta visa pirminės rinkos infrastruktūra, tad aktyviam ir talentingam menininkui tikrai daug galimybių iškilti ir pragyventi iš savo kūrybos.
Antrinėje rinkoje situacija sudėtingesnė, ji kur kas lėčiau vystosi ir yra mažiau gyvybinga dėl tiesiog žudančio rinkos (kolekcininkų rato) siaurumo. Taip pat ir pasiūla gerokai menkesnė, o taip yra dėl dviejų priežasčių. Pirma, Lietuvos antrinės rinkos, antikvaro, senųjų dailės darbų yra objektyviai mažiau dėl didelių XIX ir XX a. perturbacijų: du sukilimai XIX a., po kurių buvo atimta didelė dalis bajorijos ir beužgimstančių muziejų bei bibliotekų turto ir išvežta į Rusiją; du karai, tremtys ir kelios emigracijos bangos XX a., galų gale naikinantis sovietų požiūris į lietuvišką paveldą. Antras veiksnys – po 2009 m. krizės ir atsigavimo vienu metu Lietuvoje atsirado 5–10 labai stambių (Lietuvos mastu) kolekcininkų. Masiškai supirkdami darbus ir „sprintiniu kolekcionavimu“ jie labai nudrenavo lietuvišką dailės kūrinių rinką – čia dabar tikrai jaučiama sausra. Matyt, sausra bus tol, kol po 10–20 metų įvyks kartų kaita ir su ja susijęs turto persiskirstymas.
Kiek Lietuvos meno rinkos situaciją veikia tarptautinė meno galerijų mugė „ArtVilnius“?
Labai teigiamai. Šią mugę galima kritikuoti dėl vienokių ar kitokių organizacinių ar kuratorinių aspektų, bet negalima nuneigti jos strateginės reikšmės visam meno kūrėjų ir meno rinkos laukui. Be kita ko, tai šventė ir visai galerijų ekosistemai, nes galerininkai gali susitikti, pabendrauti, pasilyginti, pasidalinti patirtimi. Tai puikus ir reikalingas kultūros reiškinys.
Kai kuriems mūsų menininkams atstovauja tarptautinės galerijos: Vilmantui Marcinkevičiui – Danijos, Povilui Ričardui Vaitiekūnui – Amsterdamo ir Paryžiaus, Deimantui Narkevičiui – Amsterdamo, Paryžiaus, Niujorko. Ar paminėtumėte daugiau dailininkų? Ar tai augina Lietuvos meninį prestižą, ar labiau dailininko asmeninius pasiekimus?
Faktas, kad Lietuvos menininkui atstovauja užsienio galerija, nėra nei teigiamas, nei neigiamas faktas. Tai veikiau ekonominio bendradarbiavimo ir konjunktūros klausimas. Ar tai reiškia, kad tie menininkai, kuriems neatstovauja užsienio galerijos, yra prastesni? Nebūtinai. Ar tai reiškia, kad menininkai, kuriems atstovauja užsienio galerijos, yra a priori geresni, o jų karjera dabar šoktels kometos greičiu? Irgi nebūtinai. Be kita ko, reikia įvertinti ir užsienio galerijos svorį bei reikšmingumą meno lauke.
Pastaruoju metu pastebima, kad net tie, kurie jau daug metų dirba ir kuria užsienyje, vis noriau grįžta į mūsų meno lauką. Turiu omenyje Gediminą ir Nomedą Urbonus, Žilviną Kempiną, Ievą Mediodia, Ray Bartkų ir kt. Ką tai galėtų reikšti?
Menininkų grįžimas susijęs su platesniais socialiniais, geopolitiniais ir ekonominiais procesais. Pastaraisiais metais fiksuojamas vis aktyvesnis emigravusiųjų grįžimas, repatriacija. O kodėl gi negrįžus, jei per 34 Lietuvos nepriklausomybės metus pavyko sukurti valstybę, kurioje gera, patogu ir komfortiška gyventi? Kurioje puikus klimatas, graži gamta ir tikrai intensyvus kultūrinis gyvenimas? Kurioje siekti meninės karjeros ir būti pastebėtam kur kas didesnės galimybės nei užsienyje, kur visuomet liksi tik marginalinis menininkas emigrantas, dažniausiai nepriimtas į vietinę elitaristinę meno konjunktūrą.
Labai iškalbingas vienas faktas. Tarpukariu jauna ir ne per daug turtinga Lietuvos valstybė skirdavo stipendijas geriausiems Kauno meno mokyklos studentams studijuoti užsienyje. Ir ką sau manote? Visi iki vieno grįžo į Lietuvą, nė vienas neemigravo. Tuo metu Lietuvos valstybė dar tik vijosi senąsias Europos valstybes ir jauniesiems menininkams negalėjo žadėti pieno upių su medaus krantais. Bet jie visi grįžo. Gal ne dėl visai identiškų priežasčių ir aplinkybių, bet reemigracija jaučiama ir dabar. Lietuvoje labai palankios sąlygos kurti menus. Visi šaukiantys, kad valstybė nepakankamai globoja ir peni menininkus, tegul apsidairo aplinkui, pažiūri į situaciją kitose valstybėse, ypač išgyvenančiose sunkius istorinius kataklizmus, ir įvertina darsyk.
Ar dailėtyrininkui įmanoma atskirti (išskirti) šių laikų pagrindinius meno rinkos žaidėjus?
Manau, kad gana sunkiai. Dauguma dailėtyrininkų nedalyvauja meno rinkose, jie užsidarę institucijų / rezidencijų / parodų kuravimo / bienalių „burbuluose“ ir tikra mažai ką bendra turi su monetariškai įvertinto meno cirkuliacija. Savo ruožtu, meno rinkos atstovai dažnai manipuliuoja dailėtyrininkais, pvz., per užsakomuosius vertinimus, ekspertinius tyrimus ir pan. Be kita ko, menotyrininkai ir meno dyleriai dažnai vieni kitus niekina, tyliai ar atvirai. Tai labai kenkia meno ekosistemai, bet taip jau yra.
Kaip paveikė mūsų dailininkų karjerą dalyvavimas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėse?
Čia reikėtų apklausti pačius Lietuvai bienalėje atstovavusius menininkus, kad jie pasidalintų savo patirtimis. Žvelgiant iš šono, galima pastebėti, kad pasaulinėmis žvaigždėmis dar nė vienas netapo vien dėl pasirodymo Venecijos bienalėje, bet dalyvavimas tokiame renginyje neabejotinai prideda žvaigždučių ant simbolinių menininkų antpečių, ir nemažai.
Kokį vaidmenį atlieka „Meno rinkos“ aukcionas? Ar įmanomas artimiausiu metu ir šiuolaikinio meno aukcionas?
Vilniaus aukcionas veikia nuo 2007-ųjų, ir štai 2024 m. gruodžio pradžioje įvyko jau 85-as aukcionas. Dirbame su kolekcininkais, padedame jiems formuoti savo kolekcijas, pirkti ir parduoti. Taip pat labai daug laiko ir jėgų investuojame į visuomenės edukaciją: turime įkūrę Meno istorijos mokyklą, leidžiame knygas ir rengiame nekomercines parodas aukciono namų galerijoje „Kunstkamera“.
Aukciono rinkiniai atidžiai atrenkami ir formuojami. Tikrai daug darbų dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra atmetami.
Daugiausia dirbame su lietuviškais ar lietuviškos kilmės, sąsajų su Lietuva turinčiais artefaktais: tai mūsų fokusas ir ekspertiniai gebėjimai čia stipriausi. Bet „lietuviškumą“ suprantame labai plačiai: įtraukiame ir tarpukario Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesorių ir studentų kūrybą, ir po pasaulį išsibarsčiusį litvakų bei diasporos (išeivijos) palikimą, ir Kauno meno mokyklos aplinkos autorius, ir I. Trutnevo įsteigtos Vilniaus piešimo mokyklos studentus, ir pokario dailę, tylųjį modernizmą. Čia prieiname ir prie „contemporary“ segmento, kuriame irgi reguliariai darbuojamės, kartą ar dukart per metus aukcionuose pristatydami aktualaus, šiuolaikinio meno rubrikas, o jose – jaunuosius mūsų autorius. Vis dėlto jauniesiems autoriams paprastai atstovauja galerijos, ir darbas pirminėje meno rinkoje – visų pirma galerijų duona. Kita vertus, reguliarus jaunųjų pristatymas antrinėje rinkoje (aukcione) leidžia testuoti rinkos nuotaikas ir simpatijas, o gal net užčiuopti besiformuojančias madas, kintantį skonį.
Ar tikite, kad įmanoma prognozuoti, kas dominuos meno rinkoje po 10–25 metų?
Nelabai tikiu. Ypač šiais laikais, kai technologijos taip žaibiškai vystosi ir kriptotechnologijų, NFT bei dirbtinio intelekto poveikis meno laukui visiškai neaiškus.
Ar Valstybinės kultūros ir meno premijos, Nacionalinės kultūros ir meno premijos meno lauko žaidėjams prideda „taškų“? Ar tai tiesiog svarbus kūrybinės biografijos faktas?
Nelabai tos premijos ką keičia, tai tik simboliniai, greit pasimirštantys gestai. Meno rinka vystosi pagal savo dėsnius. Ji pati fetišizuoja vienus menininkus ir atmeta kitus. Nemažai daliai visuomenes labiau imponuoja ir įtaką daro glamūriniai žurnalai ir viešieji ryšiai, o ne valstybės įteikiamos regalijos.
Kokius pokyčius matote meno galerijų veikloje? Kokios meno galerijos yra pagrindiniai meno rinkos žaidėjai?
Matau labai didelius pokyčius galerijų veiklos lauke. Pagrindinis iššūkis, sakyčiau, egzistencinis: ar apskritai bereikia galerijos kaip tokios, kaip tarpininko tarp kūrėjo ir meno vartotojo? Dauguma menininkų turi savo interneto svetaines, „Facebooko“ ir „Instagram“ paskyras, kur aktyviai komunikuoja su potencialiais jų meno pirkėjais ir sėkmingai save vadybina. Kam jiems galerija? Jie patys gali susikurti internetinę galeriją ir atstovauti sau menininkams (ne galerijoms) skirtose mugėse. Yra absoliučiai reali grėsmė, tad netolimoje ateityje galerijų – kaip specifinių tarpininkavimo institucijų – nebereikės apskritai. Apie tai reikia mąstyti jau dabar. Visoms galerijoms neišvengiamai teks peržiūrėti savo veiklos principus ir arba užsidaryti (daugumai), arba kokybiškai keistis, bet kaip? Tai visiškai neaišku.
Kai kurios galerijos gana daug važinėja po tarptautines meno muges ir, dar įdomu, gauna finansavimą iš LKT. Jei reikia finansavimo, vadinasi, lietuvių dailininkų kūrinių neperka arba perka mažai. Ar prasminga remti privačių galerijų pasirodymą tarptautinėse meno mugėse?
Geras klausimas. Yra susidaręs uždaras ratas: gauni LKT finansavimą – gali išvažiuoti į mugę. Pasirodei mugėje – užsirekomenduoji kaip patyrusi galerija, todėl ir vėl gauni finansavimą kitiems konkursams. O jeigu neišvažiuoji – vadinasi, nepatyręs, todėl negausi. Negausi, tai ir neišvažiuosi. Lietuvoje yra kokių 6–7 galerijų būrelis, kuris – ir vien tik jis – gauna LKT paramą dalyvauti tarptautinėse mugėse. Kitoms galerijoms prasimušti labai sunku. Jos turi susirasti savas išgyvenimo strategijas, tai ir daro.
Ar yra kokių meno rinkos pokyčių regionuose?
Meno decentralizacija – labai svarbus veiksnys valstybinės kultūros politikos mastu. Jeigu meno lauko apytaka aktyvi tik metropolijose, tai liudija nebrandžią, neprogresyvią, o gal net kultūriškai atsilikusią visuomenę. Aš matau labai daug, kad ir nedidelių, bet aktyvių kultūros judesių pačiuose įvairiausiuose, atokiausiuose Lietuvos kampeliuose. Tai labai džiugina ir teikia vilties, kad menas tapo ar tampa reikalingas ne tik saujelei intelektualų didmiesčiuose, bet, plačiąja prasme, daug kam, didelei daliai visuomenės. Tai labai svarbu ir rodo visuomenės brandą.
Komentarai