Ramutė Rachlevičiūtė

PASIRODO, ĖMĖ IR SUSIFORMAVO, MENO RINKA FORMUOJASI MŪSŲ AKYSE

Pokalbis su LDS galerijos „Meno parkas" vadovu Arvydu Žalpiu

Arvydas Žalpys Tomo Tereko nuotr.

Ar matote pokyčių pirminėje ir antrinėje Lietuvos meno rinkoje? Kaip juos apibūdintumėte?

Taip, antrinėje rinkoje matau gana ryškius pokyčius. Vyksta kolekcijų revizavimas. Dažniausiai tėvų palikimas bandomas paversti pinigais. Keičiasi kolekcionavimo sąvoka ir poreikis. 

Iš kitos pusės, pirminėje rinkoje atsiranda labai stiprių žaidėjų, bet Lietuvoje jų labai mažai. Galerijos eksploatuoja beveik tuos pačius asmenis (kolekcininkus), naujų ir stiprių pirminės rinkos kolekcininkų augimas labai menkas. Omenyje neturiu pigių meno kūrinių pavienių ir vienkartinių pirkėjų, kurių, beje, taip pat per mažai, kad bent komercinės galerijos galėtų jaustis ramiau. Rinka vystosi labai silpnai. Ypač gaila, kad daugelis stiprių ir finansiškai pajėgių Lietuvos kapitalo verslo įmonių dar neužsikrėtė užsienio šalių pavyzdžiu, kai įmonės turi savo kolekcijas, kuriomis didžiuojasi ir viešina visuomenei. Nemanau (nors negaliu ir garantuoti), kad Lietuvos kolekcininkai supranta, jog su turima kolekcija galima „daryti verslą“, už atlygį skolinant kūrinius muziejams, projektų vykdytojams. Matyt, tai nelabai gali veikti dar ir dėl to, kad tiek muziejai, tiek projektų rengėjai dažnai tam neturi lėšų. 

Liūdina ir tai, kad, nors santvarka pasikeitė daugiau nei prieš 30 metų, pas mus ir toliau sunkiai prigyja Vakarų šalyse vyraujanti meno kūrinių pirkimo ir pardavimo tvarka. Kūriniai atrandami galerijų parodų salėse, bet kūrinio įsigijimo procesą bandoma organizuoti jau už galerijos durų, tiesiogiai „pirkėjas – menininkas“. Labiausiai stebina, kad tai vyksta ne tik su privačiais kolekcininkais, bet ir su muziejais.

Kiek Lietuvos meno rinkos situaciją veikia tarptautinė meno galerijų mugė „ArtVilnius“?

Šios mugės-parodos privalumas tas, kad per keletą dienų pritraukiama nemažai lankytojų, kurių didžioji dalis ateina kaip į parodą. Pastaraisiais metais matoma dar viena nelabai vykusi tendencija, daranti meškos paslaugą visai meno rinkai. Pastebima, kad aukšta nata savo veiklą pradėjusioje mugėje krinta galerijų ir jų pristatomų kūrinių lygis. Gal būsiu ne visai teisus, bet, atsižvelgdamas į užsienio galerijų skaičių, nelabai šią mugę pavadinčiau svarbia tarptautine, ir nemanau, kad ji daro didelę įtaką rinkai. Mažoje šalyje pagrindinės galerijos ir taip gerai žinomos. Mugė, nepritraukianti garsesnių užsienio galerijų, neatlieka svarbaus gero turinio edukavimo ir pažinimo funkcijų. Rinkos neaktyvina ir tai, kad pasigendama užsienio kolekcininkų, kas labai ją suaktyvintų, gal net sukeltų tam tikrą konkurenciją ir sudarytų sąlygas „teisingai“ vertinti Lietuvos menininkų kūrinius, suteiktų kitą alsavimą ir, žinoma, įneštų naujų tradicijų į galerijos ir meno pirkėjo santykį, kas ypač juntama dalyvaujant stipriose užsienio šalių mugėse. Tad toms Lietuvos galerijoms, kurios siūlo tikrai aukšto meninio lygio kūrinius, ši mugė vertės neprideda. Manau, tiek organizatoriai, tiek dalyviai turėtų padaryti išvadas tam, kad, pasak menotyrininkės Monikos Krikštopaitytės, mugė netaptų meno turgumi.

Kai kuriems mūsų menininkams atstovauja tarptautinės galerijos: Vilmantui Marcinkevičiui – Danijos, Povilui Ričardui Vaitiekūnui – Amsterdamo ir Paryžiaus, Deimantui Narkevičiui – Amsterdamo, Paryžiaus, Niujorko. Ar paminėtumėte daugiau dailininkų? Ar tai augina Lietuvos meninį prestižą, ar labiau dailininko asmeninius pasiekimus? 

Tai, kad yra užsienio galerijų, atstovaujančių mūsų menininkams, labai džiugu. Dar paminėčiau Eleną Narbutaitę, Gintautą Trimaką, Gediminą Akstiną, kuriems atstovauja viena Portugalijos galerija, Augustinui Serapinui ir Anastasijai Sasunovai atstovauja italai. Būtų galima rasti ir daugiau. Tai augina tiek menininko, tiek Lietuvos meno prestižą. Dalis jų dalyvauja prestižinėse šiuolaikinio meno mugėse („Art Basel“, „Frieze“), tad kūrybos sklaida užtikrinama aukštu tarptautiniu lygmeniu. Ko, deja, vis dar negali užtikrinti Lietuvos galerijos. Lietuvoje daug menininkų, kuriančių puikius ir vertingus darbus. Bet darbai, nepasiekę tarptautinių muziejų ar galerijų parodų salių, taip ir lieka vietinio lygmens kūriniais. Menininko dalyvavimas galerijos veikloje, ypač atsižvelgiant galerijos žinomumą, prestižą, lygį, ir yra kelias į pripažinimą, garantuotą kūrybos sklaidą ir dalyvavimą meno rinkoje. Svarbu nepamiršti, kad neužtenka vien sukurti. 

Pastaruoju metu pastebima, kad net tie, kurie jau daug metų dirba ir kuria užsienyje, vis noriau grįžta į mūsų meno lauką. Turiu omenyje Gediminą ir Nomedą Urbonus, Žilviną Kempiną, Ievą Mediodia, Ray Bartkų ir kt. Ką tai galėtų reikšti? 

Šis procesas vyksta keliais aspektais. Vieni galbūt pasiilgsta Lietuvos, kiti, kuriems taip ir nepavyko prasimušti milžiniškos konkurencijos meno lauke užsienyje, pasirenka Lietuvą. Vietą, kur gali turėti galimybių skleisti savo kūrybą, kur menkesnė konkurencija, kur reikia mažiau kovoti už savo vietą. Turime išeivijos programą, užsienyje gyvenantiems menininkams dažnai palengvinančią galimybes kūrybą pristatyti Lietuvoje. Taip pat yra menininkų, jaučiančių pareigą dalintis savo kūryba Lietuvoje, tai Nomeda & Gediminas Urbonai, Kęstutis Zapkus, Daina Mattis, Neringa Naujokaitė ir kt. Kai kurie jų yra pasirašę bendradarbiavimo sutartis su „Meno parku“. Tai suteikia platesnę sklaidą ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Vis dėlto manau, kad didesnė dalis kūrėjų, nepavykus įgyvendinti tikslų užsienyje, ieško nišos Lietuvoje. 

Ar dailėtyrininkui įmanoma atskirti (išskirti) šių laikų pagrindinius meno rinkos žaidėjus? 

Sakyčiau, pageidautina, kad menotyrininkas, dailėtyrininkas būtų aktyvesnis meno rinkos žaidėjas. Nustatant vertę, menininko darbas turėtų pereiti menotyrininko „filtrą“, todėl reikia menotyrininko, bendradarbiaujančios su galerija, dirbančio projektų kuratoriumi ir pan. Neįsivaizduoju, kaip rimtam, išprususiam kolekcininkui ar net muziejui būtų galima sėkmingai parduoti vieną ar kitą meno kūrinį be dailėtyrininko indėlio (straipsniai, komentarai, kritika ir pan.). Kūrinio vertę sudaro keletas dedamųjų dalių ir viena jų turėtų būti dailėtyrininko vertinimas. 

Ne kartą teko matyti, kaip užsienio mugėse garsioms kolekcijoms kūrinius perka (atrenka) būtent dailėtyrininkas. Mano galva, dailėtyrininkas (menotyrininkas) yra privalus bet kurioje galerijoje ir jo vaidmuo meno rinkoje turėtų būti labai svarus.

Kaip paveikė mūsų dailininkų karjerą dalyvavimas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėse?

Pripažinkim, kad tai turėtų paveikti teigiamai. Dažnai, pristatant menininko kūrybą kituose projektuose, parodose ar mugėse, tai suteikia tam tikros vertės. Ypač jei menininko kūrinys bienalėje sulaukė tarptautinio įvertinimo. Iš kitos pusės, gana dažnai didesnę vertę teikia dalyvavimas kitose bienalėse. Kodėl? Girdime komentarų, kad, norint atstovauti šaliai Venecijos bienalėje, pakanka būti įvertintam šalies mastu. Dalyvavimas kitose bienalėse, kurios kuruojamos pripažintų kuratorių ir į kurias menininkas kviečiamas jau plačiu tarptautiniu kontekstu, dažnai suteikia daugiau svorio vertinant jo kūrybą. 

Mano nuomone, dalyvavimo Venecijos bienalėje koncepcija ne visai teisinga. Didžiulės lėšos skiriamos vienkartiniam renginiui. Po bienalės menininko ir jį pristatančios institucijos bendradarbiavimas dažnai nutrūksta, geriausiu atveju prigęsta, o menininkas pats ieško galimybių, kaip pratęsti sukurto ir brangaus projekto sklaidą. Manau, kad organizacijos, dalyvaujančios Venecijos bienalės konkursuose, turėtų pateikti bent 3–5 metų koncepciją (planą), kaip ir kur bus vykdoma sklaida po bienalės. 

Meno mugė „Artissima", 2023 Žilvino Landzbergo, Eglės Ridikaitės ir Kęstučio Zapkaus kūriniai Renginio organizatorių nuotr.

Kokį vaidmenį atlieka „Meno rinkos“ aukcionas? Ar įmanomas artimiausiu metu ir šiuolaikinio meno aukcionas?

Meno aukcionai ir kiti panašūs renginiai vaidina svarbų vaidmenį, bet jų reikšmė priklauso nuo aukciono žinomumo, kūrinių atrankos kriterijų ir kitų veiksnių. Ar artimiausiu metu įmanomas šiuolaikinio meno aukcionas, atsakyti sunku. Tam turi būti susiformavusi tinkama aplinka. Reikia sutikti su faktu, kad Lietuvoje pagrindinė kolekcionavimo medija vis dar tapyba, gal dar grafika. Videomenai, instaliacijos, konceptualūs menai kol kas už brūkšnio, išskyrus kelis pavienius atvejus (pirmąsias kregždes). Kita situacija užsienio rinkose. Per pastaruosius penkerius metus, dalyvaudami šiuolaikinio meno mugėje „Artissima“, matome reikšmingą pokytį: šiuolaikinio meno kūrinių pasiūla lenkia tradicinio meno formas, tokias kaip tapyba ar grafika. Puiki iliustracija – italų menininko Maurizio Cattelano „Comedian“ (prie sienos lipnia juosta pritvirtintas bananas) 2024 m. lapkritį aukcione buvo parduotas už 6,2 mln. JAV dolerių. 

Ar tikite, kad įmanoma prognozuoti, kas dominuos meno rinkoje po 10–25 metų? 

Į šį klausimą geriau atsakytų dailėtyrininkai ar kuratoriai, turintys nemenką įtaką kūrybos, gal net ateities vizijų formavimui. Pagaliau tai priklauso ir nuo menininkų kūrybingumo. Prognozuoti, kokio kūrybinio pajėgumo bus ateinanti kūrėjų karta, nėra lengva. Vis dėlto galima tikėtis, kad pripažintos meno vertybės ir šedevrai rinkoje ir toliau dominuos, o šalia jų artimiausiu metu vis stipriau įsitvirtins videomenas ir NFT. 

Ar Valstybinės kultūros ir meno premijos, Nacionalinės kultūros ir meno premijos meno lauko žaidėjams prideda „taškų“? Ar tai tiesiog svarbus kūrybinės biografijos faktas?

Čia vėl susiduriama su skirtumais tarp vertinimų lokaliame ir tarptautiniame meno rinkos lauke. Kūrybą vertinant lokaliai, nacionalinės premijos neabejotinai suteikia svarų pranašumą. Mano patirtis rodo, kad tarptautiniu mastu jų reikšmė mažesnė. Čia garsaus fondo, bienalės ar muziejaus apdovanojimai ir prizai turi didesnį svorį. Kūrinių buvimas žinomo muziejaus kolekcijoje vertinamas daug aukščiau už minėtą premiją. Reikia pastebėti, kad dažnai ir dabartiniai Lietuvos kolekcininkai taip mano. 

Kokius pokyčius matote meno galerijų veikloje? Kokios meno galerijos yra pagrindiniai meno rinkos žaidėjai?

Sveikintina, kad dalis galerijų savo veikloje taiko nusistovėjusias Vakarų šalių tradicijas ir veiklos principus. Aiškiai apsibrėžia veiklos profilį, pristatomų medijų kryptį, formuoja nuolatinius santykius su menininkais ir dirba su jų kūryba. Pastebima, kad kai kurios galerijos renkasi tarptautinėje meno rinkoje pasiteisinusį kelią: menininkas – kūrinys – galerija – viešinimas – sklaida – kolekcija. Smagu, kad su jomis bendradarbiaujantys menininkai supranta savo vaidmenį. Menininkas ir jo kūrinys meno rinkos mechanizme svarbus, bet ne pagrindinis. Esminį vaidmenį atlieka galerija – kuratorius ar dileris: atranda menininką ir jo kūrinį, nustato vertę (galbūt ne visada objektyviai, bet pagal rinkos taisykles) ir pasirūpina kūrinio kelione iki viešumos, kolekcininko ar muziejaus.

Taip pat džiugu, kad vis daugiau galerijų nebėra vien ekspozicinės erdvės, kuriose menininkas gali „daryti ką nori“ ir kartais net pats susimoka už galimybę eksponuoti darbus. Šiandien galerijos stengiasi vykdyti griežtą atranką, formuoti aiškią veiklos kryptį ir išskirtinumą, taip stiprindamos savo pozicijas meno rinkoje.

Lietuvos galerijas vertindamas Lietuvos ir užsienio meno rinkos kontekste išskirčiau galeriją „Vartai“, „AV17“, „Rooster“, dar „Meno nišą“ ir „Contouart“, ir, žinoma, „Meno parką“.

Kai kurios galerijos gana daug važinėja po tarptautines meno muges ir, dar įdomu, gauna finansavimą iš LKT. Jei reikia finansavimo, vadinasi, lietuvių dailininkų kūrinių neperka arba perka mažai. Ar prasminga remti privačių galerijų pasirodymą tarptautinėse meno mugėse?

Tai nėra nauja diskusija. Iš „Meno parko“ pusės galiu pasakyti, kad dalyvavimas meno mugėse finansuojamas įvairiai: dalis lėšų gaunama iš Lietuvos kultūros tarybos, dalis – iš galerijos uždirbtų ar rėmėjų skirtų lėšų. Žinoma, meno mugės reikalauja didelių biudžetų, kurie, palyginti su užsienio galerijomis, joms neatrodo tokie reikšmingi. Kalbant apie lietuvių menininkų kūrinius – juos perka, bet šis procesas sudėtingas ir turi daugybę dedamųjų. Viskas vyksta kitaip nei minėtame „ArtVilnius“. Didelė dalis pirkėjų yra kolekcininkai, kasmet papildantys savo kolekcijas naujais darbais. Dažnai jie jau žino, kokio autoriaus ir kūrinio ieško, kartais ieško ir naujų atradimų. Sėkmė meno mugėje ateina per keletą metų. Reikia užsiauginti savo kolekcininkų ratą, reikia įrodyti, kad tiek galerija, tiek jos pristatomi menininkai nėra atsitiktinis ir vienadienis reiškinys. Tikros sėkmės mugėje gali tikėtis po kelerių metų. Labai svarbus veiksnys – tiek galerijos, tiek menininko biografija, pasiekimai. Svarbu, kokiose kolekcijose yra menininko kūriniai, kokio lygio parodos vyksta galerijoje. Jei garsaus Lietuvos menininko kūrinį mugėje pristato ir Lietuvos, ir žinoma užsienio galerija, sėkmės, tikėtina, sulauks užsienio galerija. Tai lemia jos žinomumas, reputacija ir platesnė projektų sklaida. Reikia suprasti, kad galerija yra menininko kūrybos kokybės garantas. O tam, kad galerija taptų patikimu garantu, reikia ne vienų metų įdirbio tarptautinėje scenoje. 

Meno mugė „Artissima", 2023 Kęstučio Zapkaus ir Patricijos Jurkštaitytės darbai Renginio organizatorių nuotr.

Gaila, bet kūrinių buvimas Lietuvos muziejuose dažnai nesuteikia didelės pridėtinės vertės. Kodėl? Nes šiuolaikinių tarptautiniu mastu pripažintų menininkų kūriniai retai pasiekia Lietuvos muziejų kolekcijas. Į klausimą, kokių garsiausių užsienio menininkų darbų yra Lietuvos muziejuose, atsakyti sudėtinga.

Neteko girdėti, kad Lietuvos muziejų atstovai vyktų į prestižines meno muges ir įsigytų tarptautiniu mastu žinomų kūrėjų darbų. 

Dalyvavimas meno mugėse būtų paprastesnis ir efektyvesnis, jei pristatytume menininkus, kurių kūrinių pardavimų kainos leistų padengti dalyvavimo išlaidas. Nors pamažu pasitaiko atvejų, kai mūsų menininkų kūrinius įsigyja muziejai ar garsios privačios kolekcijos, tokių sėkmės istorijų dar per mažai. Dažnai dėl to Lietuvos menininkų kūrinių kainos žemesnės nei turėtų būti.

Be LKT paramos dalyvavimas tarptautinėse mugėse būtų labai sudėtingas, nes konkurencija šiame lauke ypač didelė. Tačiau svarbu suprasti, kad dalyvavimo mugėse tikslas nėra tik parduoti. Tai ir Lietuvos meno sklaidos galimybė. Aukšto reitingo meno mugę per 3–4 dienas aplanko 50–60 tūkst. žmonių – tokia auditorija reta Lietuvoje.

2023 m. „Meno parkas“ dalyvavo 7 mugėse, iš kurių tik 3 iš dalies finansavo LKT. Teigti, kad dalyvavimas mugėse paremtas tik LKT teikiama parama, taip pat nebūtų teisinga.

Ar yra kokių meno rinkos pokyčių regionuose?

Nelabai turiu darbo su regionais patirties, bet manau, kad teigiamų pokyčių yra. Pagaliau tam turi formuotis ir aplinka, naujo sąlygos, naujas supratimas apie meną, meno kūrinių poreikis. Labai džiaugiuosi Stasio Eidrigevičiaus muziejaus atidarymu Panevėžyje. Neabejoju, jis labai pakeis meno lauką, išjudins ir įneš naujovių.