Renata Karvelis
- 02-06
- 7 min. skaitymo
KAIP FORMUOJASI VAKARŲ VĖJAI?
10-oji Dailininkų sąjungos paroda Klaipėdoje
Ant baltos sienos pakabintas, į akis beveik nekrentantis gelbėjimosi ratas. Tokių visai netoli nuo čia, uoste, ant laivų bortų dažnai matyti. Priėjus arčiau išaiškėja, kad tas ratas visai neišgelbėtų – greičiau paskandintų. Įvadinis „Vakarų vėjai’24“ parodos kūrinys pagamintas iš raudonų plytų mūro – tai klaipėdiškio Aurimo Anuso darbas iš ciklo „Idiot Idyot“ (2024, D-80 cm). Jubiliejinė, dešimtoji, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus menininkų paroda lankytojus pasitiko provokuodama kritiškai mąstyti. Antrame aukšte parodą pratęsiantis-pradedantis ryškiaspalvis Saulės Želnytės kūrinys „Atominė jūra“ (2024, tapybos ir videoinstaliacija) tik pastiprina pirmines nuojautas: apie pakitusių formų grėsmes kalba vakarų vėjai.
Paprastai „Vakarų vėjai“ paroda skiriama pastarųjų dviejų metų naujiems dailininkų darbams parodyti ir Vakarų Lietuvos regiono vizualinio meno tendencijoms apžvelgti. Šįsyk parodos organizatoriai nukrypsta nuo tradicijos nenurodydami dalyviams nei temos, nei kūrybos metų ir bendrakūrai pakviesdami literatūros lauką. Rašytojams buvo pateiktos nuasmenintos parodos kūrinių reprodukcijos, pagal kurias rašė poeziją, rečiau prozos kūrinius. Jubiliejinę parodą sudarė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių darbai ir Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių kūryba. Vizualųjį meną papildė, tiksliau, interpretavo literatūra, todėl, be dailininkų lankytojai turėjo progą pažinti ir Vakarų regiono rašytojų potencialą.
Parodų salėje kai kur pastatyti balti vienviečiai stalai, pristumtos liaunos baltos kėdės – taip kuriama kurortinė nuotaika. Ant stalų padėti tam menininko kūriniui parašyti eilėraščiai. Skaityti čia ir dabar skatina ir įjungta stalinė lempa. Tokia individuali skaitymo vieta kviečia pasinerti į tekstą, bet įsigilinti sunkoka. Kol tyrinėju parodą, Anikės aikštėje įsisukęs kalėdinis šėlas DJ ritmais persikelia į Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) sales, nors lankausi tik lapkričio 30 d. ir palei senąją tradiciją turėtume susiturėti nuo linksmybių, todėl visą poezijos šūsnį parsinešu į namus užbaigti skaityti. Natūralu, miestuose viskas vyksta vienu metu, tačiau, kodėl ši muzikinė invazija primena apie vertybinius Klaipėdos kultūros lauko pokyčius? Gal dėl to, kad pastaraisiais metais nuo Baltijos jūros informacinis vėjas daugiau atnešdavo prastų naujienų, kurios dažnokai nustelbia menininkų kūrybą, atidarytas parodas ir pajūryje išleistas knygas. Jei dėl šalto ir šilto oro judėjimo susidaro vėjas, KKKC tą dieną buvo labai vėjuota.
Ant sienų paveikslai pakabinti, ant stalų poezija padėta. Parodos organizatoriai prašė lankytojų susikaupimo ir lėtumo, primindami, kad nereikia daug ekranų, nebuvo ir balsų, įskaitančių poeziją. Vis tik parodą atrakina nedidelis Daivos Dašenkovienės „Pakeliui (pagal spektaklį „Meilė“) (2023, 100 x 80 cm, aliejus, drobė) paveikslas, kuriame atpažįstu Cezary Studniak iš Agatos Duda-Gracz režisuoto spektaklio „Meilė“. Personažas Dainorius Aušra Sielnešys išsiskyrė kostiumu ir gerkliniu dainavimu, toks jis ir dailininkės kūrinyje, paniręs kraujo spalvoje. Bendros mano ir D. Dašenkovienės patirtys spektaklyje dabar užfiksuotos drobėje, todėl esu tiesiogiai artima menininkei. O kas dar mus sieja? Jūra. Nesibaigiantis bangavimas kaip gyvenime.
Fatališka, kad parodos eksponavimo metu mirė prozininkas ir dramaturgas Juozas Šikšnelis (1950 m. kovo 1 d. – 2024 m. lapkričio 24 d.), kurio tekstas, parašytas pagal Kęstučio Balčikonio „Banga atgal negrįžta“, kalba apie naujas prasmes: „Tad tariant: banga atgal negrįžta, norima pasakyti ne apie pabaigą, bet apie naujo gimimą.“ Figūra smarkiai formavusi Vakarų Lietuvos kultūros lauką paskutiniu savo tekstu kaip vanduo susigėrė į dailininko K. Balčikonio kūrinį. Tačiau ten pat pastebėjau du „išnyrančius“ rašytojus. Tekstus parodai parašė Klaipėdoje įsikūręs režisierius Dominykas Matulionis ir biologė Ieva Marija Sokolovaitė. Pastaroji neseniai išleido romaną „Pozotuoja“ (2024, leidykla „Baziliskas“). Ingos Šmitienės darbui „Kentauro gimimas“ (2024, 250x 100 cm, oda, autorinė technika) prozininkė parašė tekstą apie psichinę sveikatą.
Paroda vientisa ir joje nebuvo jokių atskirų skyrių, tačiau eksponuojamus menininkų kūrinius intuityviai norėjosi suklasifikuoti į tris kategorijas: jūrinė-uostamiesčio tema, baltos suknelės ir erdviniai objektai. Svarstau, kad skirtukai galėjo rastis dėl geografinės vietos, iš kurios kilęs menininkas. Natūralu, kad klaipėdiškiai semiasi idėjų iš jūros, o telšiškiams būdinga mažoji plastika, juvelyrika. Rašytojai irgi renkasi skirtingas strategijas. Eilėraščiu apibūdina vaizdą, eilėraščiu pratęsia vaizdą arba eilėraščiu kalba apie save, prieš tai žvilgtelėję į vaizdą.
Daiva Molytė-Lukauskienė rašydama apie Jolantos Vitkutės tapybos darbus iš ciklo „Krantinės miražas“ (2024, 220 x 230 cm, drobė, aliejus) pati tampa dailininke: „Kalbuosi su paukščiu / Raidės skiemenys žodžiai / Tylūs praeinančių žingsniai / Teptuko plaukas pakibęs / Supasi drobėje / Tekantys vandenys nuplauna / Seno namo fasadą / Nuskalauja praeities namus / Ir kiemus / Uoste ūkia laivai / O krantinėje ritmingai / Moja gervės metalinis snapais / Tarytum gertų marių vandenį / Bildant vagonams / Raibuliuojantys miražai / Uostamiesčio etiudai / Faktūros tekstūros skalaujamos laiko / Šokoladiniai sapnai išsisklaido miglose / Kur norėčiau gyventi / Kuo norėčiau būti šitoje drobėje / Kai laikas žiūri į tave / Balto šuns akimis / Nuskinu rausvą bijūną / Ir žiedas tampa kūnu.“ Poetės sukurtas eilėraštis, atrodo, tiesiogiai įžodina paveikslą ir nenutolsta nuo vaizdo. Jame išvardinti objektai, spalvos ir netgi užfiksuota dailininkės įtampa, stovint prie baltos drobės, laikant rankoje teptuką.
Tačiau Sondros Simanos eilėraštis pagal Antano Garjono paveikslą „Pirmoji krantinė“ (2024, 100 x 110 cm, aliejus, drobė) kuria alternatyvią seksualinės įtampos kupiną istoriją, kurios paveiksle tiesiogiai nepamatytum, nes jis pernelyg abstraktus: „Ar gali netriukšmauti / Nelipti ant kojos / Ir nemerk man akies / Vienaaki / Tavo burės suplyšę / Nuskurę / Atmintis tarsi Eifelio bokšto skylė / Ar gali neapkęsti / Nevirkdyti žuvėdrų / Neskaičiuoti po burėmis / Neišdžiūvusių kraujo klanų / Tavo stiebas / Lyg falas apvirtusio laivo / Odisėją parplukdo visada / ne laiku.“ S. Simana įžvelgia, lyg A. Garjono uostamiesčio peizaže kažkur tarp pastatų už kampo, žiūrovui nematomoje vietoje siūbuoja laivas, o greta jo flirtuoja piratas, nes vienaakis, ir grynos meilės laukianti Penelopė.
Įdomu skaityti, kaip dvi skirtingos rašytojos tyrinėjo labai panašius Mindaugo Pupelio paveikslus. Dalia Tamošauskaitė rašė apie „Visiems reikia, visų yra, bet niekas neturi“ (2024, 120 x 80 cm, aliejus, drobė), o Rosana Lukauskaitė apie „Santykis“ (2024, 120 x 80 cm, aliejus, drobė). Iš tiesų, M. Pupelio paveikslai pakabinti greta vienas kito iš pažiūros identiški dėl matmenų, vyraujančių spalvų, kompozicijos, objektai žvilgsnius nukreipę į šviesos šaltinį. Tačiau įsižiūrėjus giliau, matyti, pirmame – ikikrikščioniškus sakmiškus motyvus, antrame – ateiviška anapusybė lyg iš filmo „Įsikūnijimas“ (ang. Avatar, rež. James Cameron, 2009 m). Tiek D. Tamošauskaitę, tiek R. Lukauskaitę šie kūriniai priverčia atsiverti, poezijoje išryškėja moteriška nerimastis.
„XXX / Dar / Ne... / Bet / Jau. / Ko / Šypsais / Kaip / Mona / Liza / Luvro / Muziejuj – / Viskas / Praeina!.. / Praeina / Gyvenimas. (Nors / Nežinome, / Kaip jį / Vadinti.) / Praeiname / Mes. (Nors / Negalime tuo / Patikėti.) Nes... / Preina / Laikas. (Nors / Nesame / Matę / Kaip jis / Atrodo: / Visiems / Reikia, / Visų / Yra, bet... / Niekas / Neturi.)“ – poetės D. Tamošauskaitės tekste daug skyrybos ženklų, lakoniškumo, kuris atskleidžia autorę kaip žemaitiškos tapatybės puoselėtoją, mat ji iš Skuodo. Jei D. Tamošauskaitės poezijos žmogus pats save bara, tai R. Lukauskaitės – kalbasi su kitu, prašo kontakto, prašo santykio: <...> / buvimas kitame niekada nebus / estetiškas / įsikėliau į tave tyliai, įsirangiau giliai / galbūt šis kūnas sukurtas mums / abiems / svarsčiau kodėl mes ieškome kitų kūnų / kad įsisiurbtume, įsikabintume / sėdėtume ant jų pečių ir verktume, kai / jie liūdi / <...>“ Eilėraštis pavadintas „noreply“ , išvertus, „jokio atsakymo“. R. Lukauskaitės eilėraštis prasidedantis grubokai, kaip ir D. Tamošauskaitės, liepiamąja nuosaka, bet pastarosios tekste atsiranda klaustukai, rodantys siekį paliesti kitą, o D. Tamošaskaitė eilėraštyje yra šauktukas ir skliausteliai, kaip pasiteisinimai. Moterų eilėraščiuose nujausti, kad pasakotojai skirtingo amžiaus, todėl vienas jau linkęs konstatuoti, o kitas - dar viliasi.
Moterystės tema išryškinta suknelėse. Toma Šlimaitė parodoje pristatė koliažo ciklą „Nuometai“ (2021–2022, 25 vnt.), o Zita Inčirauskienė kūrinį „Paslaptis“ (2016, 150 x 55 x 20 cm, nėrinai, fotografija, readymade pačiūžos, medinis rėmas). Apie „Paslaptį“ sukurti du kūriniai. Nijolė Kliukaitė-Kepenienė parašė eilėraštį „Suknelė“, o Sara Poisson trijų dalių ciklą, kuriuo visaip dekonstruodama Z. Inčirauskienės sukonstruotą paslaptį. I-ame tekste pradedama nuo pačiūžų. Čiuožimas palyginamas su moters instinktu tapti motina ir patirti besiaukojančią meilę savo atžalai. Pasak rašytojos, „Čiuožti – tai mylėti.“ II-ame tekste pačiūžos primena jos vaikystės paslaptį, bet III-ame S. Poisson pakyla aukščiau ir ima tyrinėti ant nėrinių pakabintą nuotrauką iš sakralinių apeigų. Rašytoja susieja šį parodos kūrinį su noru tikėti šventumu ir tuo pačiu periodiškai plačiai aptariamais bažnyčios skandalais. „Galbūt šią paslaptį ji iki šiol laiko kiek galėdama puošniai, bet sykiu tvirtai suvarstytą, nes taip jai lengviau ištverti savo gyvenimą.“ – užbaigia tekstą S. Poisson.
Parodos pabaigoje išeksponuota daugiau objektų. Nesuprantu, kodėl rašytojai tekstų apie juos neparašė. Du iš jų tiesiogiai priminė fone tvyrantį karą ir buvo gana nejaukūs. Tai Romualdo Inčirausko „Paskutinė vakarienė“ (2024, bronza, varis) ir Sergėjaus Plotnikovo „Naikintuvas“ (2023, 20 x 50 cm, geležis, popierius). Ant R. Inčirausko sukurto kūrinio išgraviruotas Leonardo Da Vinčio paveikslo fragmentas, objektui paremti menininkas pritaisė dekoratyvias kojeles, todėl akimirką kūrinys buvo panašesnis ne į sprogmenį, o jį teleskopą. Skirtumas tik toks, kad su vienu žiūri į toli, o su kitu pataikai. Latvijos karo muziejuje praėjusią vasarą mačiau sprogmenį, ant kurio buvo nupieštos kaukolės. Pamaniau, kad kariai siųsdami paraką į priešo pusę vizualizavo užkalbėjimą ant sprogmens korpuso. Plotnikovo „Naikintuvas“ apie kitokias grėsmes – propagandą ir dezinformaciją. 2025 metais žiniasklaidos problemos itin aktualios – visi nuo ryto iki vakaro esame atakuojami tokių naikintuvų.
Išeinu iš KKKC į Anikės aikštę. Šoku su visais pagal SEL remiksą. Kažkaip neina pasipriešinti šiems naujiems vėjams. Per stiprūs.
Informacija apie parodą:
Dalyvaujantys menininkai: Antanas Garjonas, Romualdas Inčirauskas, Simas Žaltauskas, Daiva Ložytė, Saulė Želnytė, Aurimas Anusas, Danutė Žalnieriūtė, Daiva Dašenkovienė, Zita Inčirauskienė, Liuda Liaudanskaitė, Dalia Kirkutienė, Aušra Mačiulaitienė, Dalia Skridailaitė, Irmina Viningienė, Žydrūnė Kriūkaitė Juciuvienė, Inga Šmitienė, Rytas Jurgelis, Ernestas Žvaigždinas, Dalia Čistovaitė, Mindaugas Pupelis, Tatjana Simanaitienė, Jolanta Vitkutė, Laima Gedvilaitė Sakalauskienė, Toma Šlimaitė, Sergejus Plotnikovas, Danius Drulys, Audronė Adomavičienė, Neringa Poškutė-Jukumienė, Angelina Banytė, Kęstutis Balčikonis, Petras Gintalas.
Dalyvaujantys rašytojai: Sondra Simanaitienė, Dainius Sobeckis, Nijolė Kepenienė, Sara Poisson, Elena Karnauskaitė, Diana Latvė, Rita Latvėnaitė-Kairienė, Jūratė Sučylaitė, Ieva Marija Sokolovaitė, Rosana Lukauskaitė, Dalia Tamošauskaitė, Daiva Molytė-Lukauskienė, Dominykas Matulionis, Juozas Šikšnelis.
Parodos kuratorė – Neringa Poškutė-Jukumienė
Parodos architektas – Vladas Balsys
Projektą koordinuoja: Rosana Lukauskaitė
Dizainas – Virginijus Bakas
Organizatorius – LDS Klaipėdos skyrius
Partneriai: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras ir Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius
Rėmėjas – Klaipėdos miesto savivaldybė
Paroda yra Lietuvos dailininkų sąjungos ir LDS Klaipėdos skyriaus kūrybinės programos dalis. Organizacijos strateginę veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Komentarai